Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3571-656/2014 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (taip atsakovo atstovai nurodyti ieškinyje), dalyvaujant trečiajam asmeniui J. V. M., dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. O. M., vykdydama teismo nutartį, nustatytu terminu pateikė patikslintą ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškinyje nurodė, kad dėl neteisėtų teismo veiksmų ieškovei atsirado 6 270 000 Lt dydžio turtinė ir 1 000 000 Lt neturtinė žala. Turtinė žala atsirado dėl negrąžintos ieškovei priklausančios tėvo M. M. 7,5 ha žemės, kurią vertiną 6 000 000 Lt ir 270 000 Lt negautų pajamų, naudojantis šia žeme ir ją dirbant nuo 1992 m. sausio 28 d. Neturtinė žala susideda iš pergyvenimų ir kančių, sukėlusių depresiją ir fizines ligas, nes 23 metus negali susigrąžinti žemės. Yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų teismo veiksmų ir atsiradusios žalos. Jeigu teismas būtų veikęs teisėtai ir patenkinęs ieškovės skundus, būtų sugrąžinta žemė ir atlyginta padaryta žala.Ieškiniuose aiškiai suformulavo tiek teisinį, tiek faktinį ieškinio pagrindą. Faktinį ieškinio pagrindą sudaro neteisėti Kauno apygardos administracinio teismo veiksmai, nagrinėjant ieškovės administracines bylas Nr. I-25-402/2012 ir I-123-422/2013. Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, veikė neteisėtai, nes nustatęs, kad ieškovės tėvo M. M. žemė yra negrąžinta ir už ją (žemę) neatlyginta, tvirtino, kad į minėtą žemę ieškovės nuosavybės teisės yra atkurtos, todėl skundus atmetė. Nustačius, kad žemė yra negrąžinta ir už ją neatlyginta, teismas, jei veiktų teisėtai, privalėjo pripažinti, kad M. M. žemė yra užgrobta. Kauno apygardos administracinis teismas, nagrinėjęs bylas, neįpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos grąžinti ieškovei priklausančios 7,5 ha žemės, nepriteisė iš Lietuvos valstybės dėl neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų padarytos žalos. Remiantis 1991 m. birželio 18 d. įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 19 straipsniu prašymas dėl žemės grąžinimo privalo būti apsvarstytas per 3 mėnesius. Toks prašymas dėl M. M. žemės grąžinimo buvo pateiktas 1991 m. spalio 28 d., o apsvarstytas tik 2006 m. spalio 26 d., t. y. po 15 metų. Šiuos valstybės pareigūnų veiksmus teismas pripažino teisėtais. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 buvo nurodyta, kad ieškovės broliui J. V. M. atkuriamos nuosavybės teisės į tėvo M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, tačiau VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti šį sprendimą, nurodęs, kad nuosavybės teisės nėra atkurtos. Teismas šiuos valstybės pareigūnų veiksmus taip pat pripažino teisėtais. Nurodyti neteisėti teismo veiksmai sudaro faktinį ieškinio pagrindą.Teismo neteisėti veiksmai pasireiškė nagrinėjant bylas Nr. I-25-402/2012 ir I-123-422/2013. Šių bylų medžiaga ir yra įrodymas, kurias prašo išreikalauti. Nagrinėdamas šias bylas teismas veikė neteisėtai, todėl atsirado žala, kurią privalo atlyginti valstybė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutarties, kuria ieškovei grąžintas ieškinys, neištaisius trūkumų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad nors atskiruoju skundu yra skundžiama tik paminėta 2014 m. kovo 28 d. nutartis, tačiau nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 12 d. nutartyje, kuria buvo nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, nurodė, jog ji (nutartis) yra neskundžiama, nors, remiantis CPK 115 straipsnio 5 dalimi, teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Atsižvelgiant į tai, kad paminėta nutartimi buvo užkirstas kelias apeliantei teikti atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju turi būti patikrintas ir 2014 m. vasario 12 d. nutarties teisėtumas bei pagrįstumas ir tai nelaikoma bylos nagrinėjimo ribų peržengimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, teismas patikrina, ar nėra ieškinio (pareiškimo) formos ir turinio trūkumų, ar pateiktas procesinis dokumentas savo forma ir turiniu atitinka CPK 135 ir 111 straipsnių reikalavimus. Jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų teismas priima nutartį ir nustato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d.). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d.). Kita vertus, pažymėtina tai, kad trūkumų šalinimo institutas neturi būti taikomas formaliai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas grąžindamas apeliantei ieškinį, nurodė, kad ieškovė nesuformulavo faktinio ieškinio pagrindo, nenurodė turtinės ir neturtinės žalos dydžio ir jų atsiradimo aplinkybių bei šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutiktina.

Ieškinį iš esmės sudaro du privalomi elementai: ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p.). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio dalyką. Ieškinio dalykas – tai atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Neabejotina, kad tikslus ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimas leidžia tiek teismui, tiek kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, užtikrina sklandesnį bylos nagrinėjimą, sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, todėl įstatymų leidėjas yra numatęs procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą bei pasekmes. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus neatitiktų šio instituto paskirties, jeigu būtų taikomas tuo atveju, kada pateiktas ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami. Taigi iš esmės ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).

Šiuo atveju, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo faktinį ieškinio pagrindą. Nustatyta, kad ieškinio, kuriuo reikalaujama turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, pagrindą sudaro aplinkybės, susijusios su, apeliantės teigimu, neteisėtais Kauno apygardos administracinio teismo veiksmais, nagrinėjant jos (ieškovės) administracines bylas Nr. I-25-402/2012 ir I-123-422/2013 dėl žemės grąžinimo. Nors ieškinys yra surašytas pakankamai abstrakčiai, tačiau iš to galintys kilti neaiškumai nėra tokie, kurie sudarytų pagrindą nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Pažymėtina, kad ieškinio faktinis pagrindas ir reikalavimas gali būti sukonkretinti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje (CPK 226 str.).

Nesutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovė nenurodė prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžio, jų atsiradimo aplinkybių bei jas (aplinkybes) pagrindžiančių įrodymų. Iš ieškinio matyti, kad 6 270 000 Lt turtinę žalą, ieškovės manymu, sudaro jai negrąžintos žemės dalies vertė (6 000 000 Lt) bei nuostoliai, kuriuos patyrė negalėdama naudotis žeme (270 000 Lt). Neturtinę 1 000 000 Lt žalą apeliantė kildina iš patirtų fizinių ir dvasinių kančių, negalėdama atgauti žemės. Taigi priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė nurodė, kas sudaro prašomą atlyginti žalą, kuo pasireiškė neturtinė žala, aiškiai įvardijo tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį, o šios žalos (jos dydžio) pagrįstumas turėtų būti vertinamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad apeliantė nepateikė įrodymų, kuriais grindžia prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydį, nelaikytinas esminiu trūkumu, sudarančiu pagrindą nepriimti ieškinio. Iš ieškinio turinio matyti, kad, apeliantės nuomone, jos reikalavimą dėl žalos dydžio pagrindžia administracinių bylų Nr. I-25-402/2012 ir Nr. I-123-422/2013, kurias ji prašo išreikalauti, duomenys. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas ar tokių įrodymų (ne)pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1682/2013).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė trūkumų šalinimą bei ieškinio priėmimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl tiek 2014 m. vasario 12 d. nutartis, tiek skundžiama 2014 m. kovo 28 d. nutartis naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį ir 2014 m. kovo 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.