Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-16 · Administracinė byla Nr. P-662-143-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-16
Bylos Nr.
P-662-143-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
Trečiasis asmuo
sodininkų bendrijai (duomenys neskelbtini)
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P662 –143/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.9; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. liepos 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. K. (E. K.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1567/2009 pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui sodininkų bendrijai (duomenys neskelbtini), dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį tikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Vilniaus AVA) neteisėtų veiksmų (neveikimo) - 50 000 Lt neturtinės žalos ir 50 000 Lt turtinės žalos.

Nurodė, kad nuo 1991 m. jis yra sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir SB (duomenys neskelbtini)) narys, naudojosi sklypu Nr. 123 ir reguliariai mokėjo mokesčius. SB (duomenys neskelbtini) valdyba 2002 m. liepos 11 d. sprendimu leido pareiškėjui naudotis dar vienu žemės sklypu Nr. 5, kuris nuo 1997 metų buvo nedirbamas, kadangi jo buvęs naudotojas N. B. mirė. SB (duomenys neskelbtini) valdyba išdavė pareiškėjui nario knygelę sklypui Nr. 5, kurioje buvo fiksuojami reguliariai mokėti mokesčiai už sklypą. Atsiradus galimybei pirkti naudojamus valstybės žemės sklypus, 2005 m. spalio 4 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius), prašydamas leisti jam privatizuoti SB (duomenys neskelbtini) sklypą Nr. 5. Pažymėjo, kad iki kreipimosi į teismą dienos, jis negavo jokio išsamaus atsakymo iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus. 2007 m. birželio 18 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus raštu pareiškėjas buvo įspėtas apie numatomą žemės sklypo patikrinimą. Atvykę specialistai 2008 m. birželio 18 d. surašė žemės naudojimosi patikrinimo aktą Nr. 86, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas naudoja minėtą sklypą. 2007 m. birželio 22 d. raštu pareiškėjas informuotas, kad turi atlaisvinti jam nepriklausantį žemės sklypą, nes priešingu atveju bus patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teigė, kad Vilniaus AVA neveikimas trijų metų laikotarpiu laikytinas neteisėtu, prieštaraujančiu įstatymams, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams, pažeidžiančiu pareiškėjo pilietines teises, be to, Vilniaus AVA nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintos Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos (toliau – ir Tvarka) (2002 m. rugsėjo 25 d. redakcija Nr. 1491) reikalavimų. Nurodė, kad, siekdamas išspręsti sklypo privatizavimo klausimą, jis kreipėsi į daugelį institucijų – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, Administracinių ginčų komisiją ir kt. Minėtos institucijos pateikdavo atsakymus joms suteiktos kompetencijos ribose, tačiau žemės privatizavimo klausimo neišsprendė. Paaiškino, kad 2002 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Vilniaus AVA dėl jam suteikto sklypo privatizavimo, bet prašymą buvo atsisakyta priimti ir pareiškėjui išaiškinta, kad jo naudojamas sklypas neturi bendros ribos su prašomu privatizuoti žemės sklypu ir kad bus priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kuriuo pareiškėjo iškeltas klausimas bus išspręstas. Vėliau jokių veiksmų Vilniaus AVA neatliko. Nurodė, kad dėl neteisėtų Vilniaus AVA veiksmų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, ir turtinę žalą, nes, tikėdamasis privatizuoti sklypą, neieškojo kitų variantų. Nurodė, kad dėl Vilniaus AVA veiksmų pareiškėjas prarado galimybę įsigyti sodo sklypą, kurio dabartinė rinkos kaina yra apie 30 000 Lt. Pažymėjo, kad, pretenduodamas privatizuoti sklypą, pareiškėjas jame dirbo, mokėjo mokesčius, tvarkė aplinką, kaupė statybines medžiagas sklype esančio namelio remontui, dalinai jį atliko, rinko baldus, kompensavo buvusio naudotojo N. B. artimiesiems įmokas už sklypo privatizavimą – 300 Lt.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui E. K. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje pareiškėjo E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 49 straipsniu, kuris nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Asmuo, reikalaujantis priteisti žalos atlyginimą, privalo įrodyti žalos atsiradimo faktą, nuostolių dydį, nes nurodytų šiuo atveju būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas ar nebuvimas pagal įstatymą (CK 6. 246 str., 6. 247 str., 6. 249 str., 6.271 str.) nėra preziumuojamas. Todėl, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teiseno įstatymu (toliau – ir ABTĮ), pareiškėjas privalėjo pagrįsti savo reikalavimus leistinais įrodymais.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo turi būti vertinamas Vilniaus AVA atsisakymas leisti pareiškėjui privatizuoti sklypą teisėtumas. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 404 patvirtintuose Sodininkų bendrijos tipiniai įstatuose (toliau – ir Įstatai), galiojusiais 2002 m. liepos 11 d., nenumatyta sodininkų bendrijos teisė suteikti teisę naudotis ar privatizuoti valstybinės žemės sklypus savo nariams. Tačiau Įstatų 7 punkte numatyta, kad Bendrija gali turėti ir kitų teisių, nenumatytų įstatuose, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Minėto SB (duomenys neskelbtini) dokumento išdavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2002 m. liepos 5 d. redakcija Nr. I-446) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais valstybinės žemės valdymo teisė suteikiama valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, valstybinių parkų administracijoms. Valstybės institucijos, miškų urėdijos, valstybinių parkų administracijos turi teisę neviršydamos suteiktų įgaliojimų naudoti žemę, teikti apskrities viršininkui siūlymus ją išnuomoti kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Kitą valstybinę žemę, nesuteiktą valdyti pirmojoje dalyje išvardytiems subjektams, apskrities teritorijoje valdo apskrities viršininkas (Žemės įstatymo 6 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad valstybinės žemės valdymo ir disponavimo jos dalimi klausimai sprendžiami išskirtinai nustatytų institucijų ir kiti subjektai jokių privalomų sprendimų dėl valstybinės žemės valdymo, naudojimo, disponavimo priimti negali. Remdamasis išdėstytu, teismas konstatavo, kad SB (duomenys neskelbtini) 2002 m. liepos 11 d. pareiškėjui nesuteikė ir negalėjo suteikti įstatymų nustatyta tvarka teisės naudotis SB (duomenys neskelbtini) esančiu sklypu Nr. 5 ir jį privatizuoti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 3 punktas numato, kad sodininkų bendrijų nariai ir kiti asmenys turi teisę pirkti mėgėjiško sodo teritorijoje esančius suteiktus ir jų naudojamus valstybinės žemės sklypus. Pagal Taisyklių 4 punktą mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami valstybinės žemės sklypai, teisės aktų nustatyta tvarka suteikti sodininkų bendrijų nariams, taip pat kiti mėgėjiško sodo teritorijoje esantys ir įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu naudojami valstybinės žemės sklypai – jų naudotojams. Todėl teismas nustatė, kad Vilniaus AVA, savo atsakymuose į pareiškėjo prašymus privatizuoti minėtą sklypą, pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui žemės sklypo įsigijimo ne aukciono tvarka taisyklės netaikytinos. Taisyklių 20 punkte numatyta, kad jei valstybinės žemės sklypą asmeniui buvo leista pirkti ir jis už šį sklypą yra sumokėjęs, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, įpėdiniams, perkantiems šį valstybinės žemės sklypą, įskaitoma mirusiojo savininko sumokėta suma, o kainos skirtumas dėl padidėjusios valstybinės žemės sklypo vertės papildomai nemokamas. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir galiojusiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ 3.6 p.

Teismas pažymėjo, kad išsipirkti valstybinės žemės sklypą ne aukciono tvarka turi teisę tik mirusio asmens turto paveldėtojai ir tik tokiu atveju, jeigu už sklypą buvo nustatyta tvarka sumokėta. Nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės ta aplinkybė, kad paveldėtojai pateikė atsisakymą nuo sklypo Nr. 5 bendrijos naudai, nes nuosavybės teisės jie į sklypą dar įgiję nebuvo, taip pat šiuo atveju nėra svarbi ta aplinkybė, kad pareiškėjas už minėtą sklypą N. B. paveldėtojams sumokėjo piniginę kompensaciją. Pareiškėjas nėra N. B. teisių perėmėjas, todėl anksčiau paminėtos teisės aktų nuostatos jam netaikytinos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas žemės sklypu Nr. 5, esančiu SB (duomenys neskelbtini) naudojosi, nors tokios teisės jam nebuvo suteikta teisės aktų nustatyta tvarka ir tam įgaliotų institucijų, todėl sklypą gali įsigyti tik visiems pageidaujantiems pirkti minėtą žemės sklypą asmenims bendra – aukciono – tvarka. Todėl teismas nustatė, nėra pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus AVA nepagrįstai atsisakė leisti pareiškėjui privatizuoti jo faktiškai naudojamą žemės sklypą Nr. 5 ir įpareigojo pareiškėją jį atlaisvint, t. y. Vilniaus AVA, atsisakydama leisti privatizuoti pareiškėjui žemės sklypą, veikė jai teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose. Todėl dėl atsisakymo privatizuoti žemės sklypą civilinė atsakomybė negalima, nes nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio) jai kilti.

Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad į pirmąjį pareiškėjo prašymą Vilniaus AVA (2002 m. lapkričio 27 d.) pareiškėjui atsakyta žodžiu, nurodant, kad jis negali būti patenkintas, nes pareiškėjo sklypas nesiriboja su prašomu privatizuoti sklypu. Į pareiškėjo vėlesnį (2006 m. gegužės 10 d.) tokio paties turinio prašymą pareiškėjui atsakyta tik 2006 m. birželio 13 d. Vilniaus AVA raštu, nepaaiškinant, ar pareiškėjas gali privatizuoti norimą sklypą, ar ne, tačiau nurodant, kad asmenys, mėgėjiško sodo teritorijoje pageidaujantys ir turintys teisę pirkti valstybinės žemės sklypus, turi pateikti žemėtvarkos skyriui savo lėšomis parengtą parduodamo valstybinės žemės sklypo planą. Vėlesni pareiškėjo prašymai taip pat išnagrinėti ir į juos atsakyta, nesilaikant Viešojo administravimo įstatyme ir Pareiškėjo prašymų pateikimo metu galiojusios Tvarkos nustatytų terminų ir tvarkos. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierė 2007 m. balandžio 23 d. pažymoje Nr. 4D-2006/03-36 taip pat konstatavo, kad atsakovas minėtais savo veiksmais pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (2005 m. birželio 9 d. redakcija Nr. VIII-1234) 8, 23 ir 31 straipsnių reikalavimus bei pareiškėjo teisę į tinkamą viešąjį administravimą.

Atsižvelgęs į Vilniaus AVA veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį netinkamu viešuoju administravimu, teismas padarė išvadą, jog yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str. 1 d.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo priverstas kreiptis į įvairias institucijas, siekdamas nustatyti naudojamo sklypo teisinį statusą, pareiškėjui nebuvo nustatyta tvarka ir terminais į jo visus prašymus atsakyta arba delsiama atsakyti, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų ir išgyvenimų, kurie teismo vertintini kaip 3000 Lt neturtinė žala. Remdamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas – 50 000 Lt yra akivaizdžiai per didelis ir neatitinka įstatyme numatytų kriterijų, todėl visa apimtimi pareiškėjo reikalavimais negali būti patenkintas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, įrodinėdamas jam padarytos neturtinės žalos dydį, remiasi tik jo paties paaiškinimais dėl patirtų išgyvenimų, nepateikdamas į bylą kitų leistinų įrodymų.

Teismas atmetė pareiškėjo teiginį, kad jam buvo padaryta padaryta turtinė žala, nes atsakovas netinkamai įgyvendino jam suteiktas viešojo administravimo funkcijas. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui dėl atsakovo veiksmų buvo padaryta žala. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nebūdamas teisėtu norimo privatizuoti žemės sklypo Nr. 5 naudotoju, negalėjo turėti pagrįsto teisėto lūkesčio, kad sklypą galės neabejotinai išsipirkti ir jį valdyti nuosavybės teise. Be to, pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi į Vilniaus AVA 2002 m. lapkričio 27 d., o vėliau – tik 2005 m. birželio 27 d. (prašymas užregistruotas 2005 m. spalio 4 d.), todėl teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad Vilniaus AVA tris metus vilkino spręsti pareiškėjo naudojamo sklypo privatizavimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad šios bylos išsprendimui neturi reikšmės pareiškėjo argumentai, jog jis sumokėjo tam tikras pinigines sumas fiziniams ar juridiniams asmenims už ginčo sklypą ar kitas sumas, susijusias su šio sklypo naudojimu, nrd šioje byloje yra sprendžiamas valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVA, atsakomybės klausimas, todėl sprendžiant pareiškėjo turėtų išlaidų klausimą gali būti atsižvelgta tik į pareiškėjo valstybei sumokėtas sumas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 198-200) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą pakeisti, priteisiant jam 50000 litų dydžio neturtinę žalą. Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 203-205) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimu pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą patenkino – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą dalyje dėl žalos priteisimo ir priėmė naują sprendimą – E. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas žalos atlyginimą pagal CK 6.271 kildina iš atsakovo neteisėtos veikos nagrinėjant jo prašymus dėl žemės sklypo privatizavimo. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos teisės normos, nustatančios piliečių prašymų nagrinėjimo tvarką. Tačiau teismas pabrėžė, kad pažeidus teisės normą, atsakomybė dėl žalos atlyginimo atsiranda ne visada, kadangi toks pažeidimas turi būti susijęs su nukentėjusiojo asmens teise, laisve ar atitinkamu interesu ir šioms vertybėms turi būti padaryta žala. Pareiškėjo nurodomas pažeidimas nėra išimtinai svarbus, jis nesukliudė ir nekliudo pareiškėjui realizuoti savo interesų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad juo buvo padaryta pareiškėjui žala. Neturtinės žalos faktas bei jos dydis turi būti įrodytas žalos atsiradimo bei jos dydį patvirtinančiais įrodymais. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė bei nenurodė jų galimos buvimo vietos, todėl nesant tokių įrodymų, žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ginčo santykiams, todėl panaikino sprendimą dėl žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo prašymu priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįsti ir apeliacinį skundą atmetė.

IV.

Pareiškėjas E. K. 2010 m. kovo 22 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1567/2009.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė CK 6.271 straipsnio normas. Pabrėžė, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai, pripažino, kad Vilniaus AVA (jos darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymas buvo privaloma. Todėl teigia, kad neteisėta veika (neveikimas) akivaizdi ir pažymi, kad CK 6.271 straipsnis nenumato, kad žala atlyginama tik išimtinai svarbiais atvejais. Daro išvadą, kad remiantis teismo sprendimu, valstybinėms institucijoms leidžiama daryti nesvarbius, nereikšmingus pažeidimus, ir nurodo, kad toks įstatymo traktavimas susiaurina CK 6.271 straipsnio prasmę. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus AVA daugybę metų pažeidė jo teisę į tinkamą viešąjį administravimą (suteikė klaidingą informaciją apie žemės sklypo privatizavimo tvarką, vėliau nepripažino klaidų, neatsakė į jo prašymą dėl sklypo privatizavimo, iškraipė tikruosius faktus, todėl sklypas buvo neprivatizuotas). Be to, jis parašė daugybę raštų įvairioms institucijoms, kurie patvirtina apie patritus nepatogumus ir išgyvenimus. Todėl daro išvadą, kad Vilniaus AVA neveikimas yra tiesiogiai susijęs su jo teisėmis ir interesais, t. y. buvo padaryta žala. Nurodo, kad kolegijos teiginys, kad „neturtinės žalos faktas bei jos dydis turi būti įrodytas žalos atsiradimo bei jos dydį patvirtinančiais dokumentais“ prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimui, jog neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Todėl teigia, kad reikalauti iš jo konkrečių dokumentų apie patirtus išgyvenimus bei nepatogumus yra neteisinga. Pažymi, tai patvirtina vien tai, jog jis kreipėsi į įvairias institucijas bei kelis metus laukė Vilniaus AVA atsakymo. Todėl teigia, kad būtina atnaujinti procesą siekiant užtikrinti vienodą teisminę praktiką. Nurodo, kad priimtas teismo sprendimas yra be motyvų, t. y. motyvuojamoji dalis yra neaiški, pateikiamas tik ginčo esmės aprašymas, nenustatytos aplinkybės, nėra argumentų bei išvadų. Taip pat teigia, kad pagrindas proceso atnaujinimui yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. raštas Nr. 01-02-87, kuriame yra nurodyta ABTĮ suteikta galimybė prašyti proceso atnaujinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.)

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2461/2009 buvo priimta ir įsiteisėjo 2009 m. gruodžio 24 d. Pareiškėjo E. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2010 m. kovo 22 d., t. y. pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

Procesas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą gali būti atnaujinamas, kai teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Lietuvos vyriausiasiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies ar neįtraukto į bylą suinteresuoto teismo sprendimu (nutartimi) asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs (nepakankamai išsamūs) teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendime išdėstytų motyvų yra aišku, kad teismas, išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, bei remdamasis teisės aktais, kurie reglamentuoja prašymų nagrinėjimo tvarką ir neturtinę žalą, kylančią iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų - Tvarka ir CPK - pritarė pirmosios instancijos teismo išavdai, kad buvo pažeistos teisės normos, nustatančios prašymų nagrinėjimo tvarką, tačiau pabrėžė, kad neturtinės žalos atsiradimo faktas ir jos dydis turi būti įrodytas atitinkamais įrodymais bei padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Darytina išvada, kad tokia teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 straipsnis).

Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu turinio akivaizdu, kad pareiškėjas savo prašyme išreiškia nesutikimą su teismo priimtu procesiniu sprendimu ir kelia faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo klausimą. Pirmiau minėta, kad bylos šalies netenkinantys ar, jos manymu, neišsamūs motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato pagrindo atnaujinti procesą dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Todėl procesas negali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje P502-119/2009), šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjas teigė, kad teismas neteisingai taikė CK 6.271 straipsnį, t. y. nepagrįstai susiaurino šio straipsnio prasmę, kadangi, jo vertinimu, CK 6.271 straipsnis nenustato, kad žala atlyginama tik išimtinai svarbiais atvejais. Toks pareiškėjo argumentas yra atmestinas. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas, analizuodamas visus tris civilinės atsakomybės dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų elementus (neteisėti veiksmai, teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai, priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių) ir remdamasis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir esančiais įrodymais, konstatavo, kad žala pareiškėjui, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, nebuvo padaryta. Pažymėtina, kad remiantis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kaip jau buvo minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Todėl procesas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą neatnaujintinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, kad abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie pat įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normos vertinimams bei kriterijai (2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 4 (14), P. 105). Tuo remdamasis pareiškėjas darė išvadą, kad teismas neturėjo iš jo reikalauti konkrečių dokumentų apie patirtus išgyvenimus bei nepatogumus ir teigė, kad vien kreipimasis į įvairias institucijas bei atsakymų laukimas įrodo, kad jis yra patyręs nemažai išgyvenimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo cituojamame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, kuris skelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 4(14), 2008 metais, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Be to, Teismas minėtame sprendime pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildina iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, kuriais buvo pažeista piliečių prašymų nagrinėjimo tvarka. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neturtinės žalos dydžių nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš faktorių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje A. J. J. prieš UAB „Termesta“ ir V. S., Nr. 3K-3-167/2010).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. ir V.Š. prieš UAB „Lietuvos rytas“, Nr. 3K-7-2/2008).

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą turėjo būti vertinamos aplinkybės, susijusios su padarytu piliečių prašymų nagrinėjimo tvarkos pažeidimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pirmą kartą į Vilniaus apskrities viršininko administraciją kreipėsi 2002 m. lapkričio 27 d. (T 1, b. l. 13), tada jam buvo atsakyta žodžiu. Dar kartą jis kreipėsi 2005 m. birželio 27 d., o prašymas buvo užregistruotas 2005 m. spalio 4 d. (T 1, b. l. 14). Pareiškėjas į teismą pirmą kartą kreipėsi 2008 m. spalio 1 d. (T 1, b. l. 8-12). Pareiškėjo nurodytas jo prašymo vilkinimas truko trejus metus. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimo matyti, kad teismas konstatavo, kad nors teisės normos, nustatančios piliečių prašymų nagrinėjimo tvarką, buvo pažeistos, tačiau šis pažeidimas nebuvo išimtinai svarbus, jis nesukliudė ir nekliudo pareiškėjui realizuoti savo interesų, todėl teismas nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padaryta žala.

Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje K.R. v. Lietuvos Respublika, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Nr. 3K-3-337/2006). Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo praktikoje (žr. 2010 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-523/2010, 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556 – 669/2010).

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinimas, kad žalos atlyginimui nagrinėjamoje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo pažeistos teisės normos, nustatančios piliečių prašymų nagrinėjimo tvarką, nesudaro pagrindo teigti, kad šioje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Be to, neturtinės žalos įrodinėjimas kiekvienoje konkrečioje byloje priklauso nuo toje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos ir turi būti atliktas pagal įrodymų vertinimo taisykles. Pakartotina, kad ABTĮ nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pagrindas proceso atnaujinimui yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. raštas Nr. 01-02-87. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant procesas gali būti atnaujinamas. Kaip pažymi ir pats pareiškėjas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo raštas kaip proceso atnaujinimo pagrindas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatytas. Iš minimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 4 d. rašto Nr. 01-02-87 matyti, kad jame paaiškinta, jog įstatymai nustato teisinį įsiteisėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinį kelią – prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimą ABTĮ IV skyriaus nustatyta tvarka ir terminais. Todėl minėtasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo raštas yra vertintinas kaip įstatymo suteiktos galimybės išaiškinimas, o ne kaip pasiūlymas papildomai išanalizuoti ginčijamo sprendimo teisėtumą ar išnagrinėti bylą iš naujo.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus, konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1567/2009 pareiškėjo nurodytais pagrindais nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo E. K. (E. K.) prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-1567/2009 pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėIrmantas Jarukaitis