Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 1 250 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad:

1.1. Nuo 2016 m. liepos 14 d. Vilniaus PN atlieka laisvės atėmimo bausmę ir visą kalinimo laiką minėtoje pataisos įstaigoje buvo pažeidžiamos pagrindinės ir prigimtinės jo teisės bei laisvės, nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (toliau – Paktas) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija).

1.2. Buvo pažeista jo teisė į privatumą ir šeimos gyvenimo gerbimą, dėl ko jam pasireiškė nuolatinė nervinė įtampa, galvos skausmai, nemiga, pablogėjo socialiniai ryšiai. 1) Jis buvo kalinamas patalpose, kuriose gyvena iki 11 asmenų (drausmės grupėje iki 7 asmenų), o tai paneigia asmens teisę į privatumą. 2) Privatumas yra paneigiamas dėl nuolatinės nuteistųjų priežiūros. 3) Privatų gyvenimą apima ir artima aplinka (draugai), su kuriais draudžiama dalintis tabaku ir maistu, tai traktuojant kaip paslaugos teikimą kitam nuteistajam (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 19 d.) (toliau – ir BVK) 110 str. 2 d. 8 p.), už ką nuteistieji yra baudžiami. 4) Privatų gyvenimą apima susirašinėjimas, tačiau parašyti laiškai turi būti pateikiami neužklijuotuose vokuose, kurie nukreipiami į Kriminalinės žvalgybos skyrių, dėl ko, pareiškėjo manymu, visi nuteistojo rašomi laiškai yra tikrinami, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į susirašinėjimo paslaptį. Be to, laiškai gali būti tikrinami ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu, tačiau nenustatyta, kad nuteistasis turi būti supažindinamas su tokiu nutarimu. 5) Kratų, kuriose nuteistasis nedalyvauja, metu gali būti skaitomi nuteistojo gaunami ir rašomi laiškai, kiti privataus pobūdžio užrašai. Vilniaus PN 2018 m. liepos 18 d. buvo atlikta krata, po kurios pareiškėjas neberado laiškų, kuriuos jam rašė motina ir buvusi sutuoktinė, kurios jau mirusios, tai pareiškėjui padarė neatitaisomą žalą. Tai jam sukėlė didelius išgyvenimus. Pareiškėjas jaučia didžiulę neviltį, kadangi prarasti mirusių asmenų laiškai. Be to, kratos ir poėmiai vyksta nesurašant protokolų. 6) Privatus gyvenimas yra susijęs su skambučiais. Kadangi telefonai yra įrengti bendro naudojimo vietose, todėl privačių pokalbių klausosi tiek nuteistieji, tiek pareigūnai, o tai pažeidžia pareiškėjo susižinojimo teisę. Be to, drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems paskambinti telefonu galima tik 2 kartus per mėnesį, kai paprastojoje grupėje esantiems nuteistiesiems telefonu galima skambinti 2 kartus per savaitę, o lengvojoje grupėje esantiems nuteistiesiems – 1 kartą per dieną. Nurodyta tvarka pažeidžia asmens teisę ne tik į privatų gyvenimą, bet ir lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principus. Į minėtą skambučių limitą yra įtraukti ir skambučiai advokatui, dėl ko yra prarandama teisė paskambinti artimiesiems, taip pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą. 7) Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktine arba su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrų vaikų. Ilgalaikio pasimatymo su tėvais ar vaikais teisės aktai nenumato, dėl ko yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Nuteistasis, kuris neturi žmonos ar moters, su kuria turi bendrą vaiką, yra pasmerktas visą kalinimo laiką praleisti be ilgalaikių pasimatymų, be lytinių santykių. Taip pat yra pažeidžiamos prigimtinės teisės, kadangi nuteistieji neturi teisės tenkinti lytinę aistrą, nes gyvena kartu su kitais nuteistaisiais. 8) Nuteistojo teisę į privatų gyvenimą apima ir nuteistojo teisė užmegzti draugystę bei bendrauti su kitais nuteistaisiais. Vilniaus PN nuteistieji yra nuolat perkeliami iš vienos vietos į kitą. Žmogaus teisių komitetas prie Jungtinių Tautų Organizacijos yra pasisakęs, kad dažnas nuteistųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra žmogaus žeminimas, kadangi asmuo yra priverstas iš naujo taikytis prie žmonių, kas sukelia stresą. 9) BVK numato trumpalaikę išvyką už pataisos namų ribų, jei artimas giminaitis sunkiai susirgo ar mirė. Pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, mirė jo buvusi sutuoktinė, tačiau pareiškėjas apie tai nieko nežinojo. Nors pareiškėjas su ja oficialiai išsiskyręs, tačiau su ja sieja sūnus, su kuriuo buvo palaikomi artimi santykiai. Vilniaus PN socialiniai darbuotojai privalo rūpintis nuteistojo socialiniais ryšiais, todėl privalo žinoti tokią informaciją, tačiau nieko nebuvo padaryta. Toks Vilniaus PN neveikimas – atėmimas galimybės dalyvauti artimų asmenų laidotuvėse – pareiškėjui sukėlė itin sunkių ir skausmingų išgyvenimų. Pareiškėjui naudojantis dušu, yra pažeidžiamas privatumas kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi duše nėra kabinų. 10) Vilniaus PN 2018 m. rugpjūčio 18 d. atliekant nesankcionuotą kratą, buvo paimtos kompaktinės plokštelės, kuriose buvo įrašyti uždarų teismo posėdžių garso įrašai, kuriuose esanti informacija, atsispindinti asmenų privatų gyvenimą, gali būti prieinama tik proceso dalyviams. Tokios informacijos paėmimas ir galimas paviešinimas gali padaryti nepataisomą žalą tiek pareiškėjui, tiek kitiems proceso dalyviams. Paimant bylos medžiagą nebuvo surašyti poėmio protokolai. Nurodytos aplinkybės pažeidžia ne tik pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, bet ir pareiškėjo teisę į gynybą, kadangi, neturėdamas bylos medžiagos, pareiškėjas negali ginti savo teisių, be to, tenka nuolat bijoti, kad bylos medžiaga gali būti išplatinta. 11) Vilniaus PN yra nuolat atliekamos kompiuterinės įrangos patikros (kratos), nors įstatymai tokių veiksmų nenumato. Kompiuteriuose yra kaupiama bylos medžiaga, užrašomos privačios mintys, planai ateičiai. Tokiais Vilniaus PN veiksmais yra kontroliuojamas pareiškėjo privatus gyvenimas, ribojama minties laisvė, kišamasi į baudžiamosios bylos reikalus, dėl ko gali būti atskleista informacija iš uždarų teismo posėdžių. 12) Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems gavusiems nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas (toliau – ir KTP) – draudžiama rašyti laiškus, skambinti telefonu. Tokiu atveju asmens teisė į privatų gyvenimą yra ne suvaržoma, o paneigiama. 13) Pagal teisės aktus turi būti nurodytos nuteistojo socialinių ryšių palaikymo (plėtimo) formos ir jų įgyvendinimas. Socialiniai ryšiai, jų palaikymas ir plėtra yra privataus gyvenimo dalis. Tačiau visą kalinimo Vilniaus PN laikotarpį šiuo klausimu nieko nebuvo daroma.

1.3. Buvo pažeista minties, sąžinės ir religijos laisvė. Mintis (apie privatų gyvenimą, apie baudžiamąsias bylas, apie kalinimo sąlygas) kartais tenka užsirašyti ant popieriaus ar kompiuteryje. Atliekant kratas, kurių tvarkos ir ribų įstatymai nenumato, visos užrašytos mintys tampa žinomos Vilniaus PN administracijai. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad mintis išreiškus garsiai (nusikeikus), galima nukentėti (pvz.: gauti nuobaudą), nors minima laisvė nenumato ribojimo mintis reikšti tyliai. Teisės aktai leidžia keisti savo tikėjimą ar religiją, o Vilniaus PN tai padaryti yra neįmanoma, nes šioje įkalinimo įstaigoje lankosi krikščioniškos konfesijos šventikai, o drausmės grupėje, kurioje buvo pareiškėjas, šventikai išvis nesilanko. Kadangi Vilniaus PN nuteistieji patalpose yra laikoma po 11 žmonių (drausmės grupėje – po 7), atlikti religines apeigas vienam yra neįmanoma. Pareiškėjas kalintas drausmės grupėje, todėl dalyvauti pamaldose, apeigose ir kituose religiniuose renginiuose neįmanoma. Drausmės grupėje yra įrengta koplyčia, kurioje nuteistieji gali lankytis vieną kartą per mėnesį (vienai valandai), nedalyvaujant šventikui. Pareiškėjas drausmės grupėje buvo nuo 2017 m. lapkričio 15 d., tačiau į koplyčią buvo nuvestas tik 2018 m. birželio 6 d. ir 2018 m. liepos 3 d. Vilniaus PN administracijos pareigūnai išaiškino, kad koplyčioje pakanka apsilankyti vieną kartą per mėnesį administracijos nustatytu laiku. Taigi asmuo neturi teisės pats spręsti, kada ir kaip dažnai jam „bendrauti su Dievu“. Tokiu būdu yra paneigiama asmens teisė į religiją. Be to, tai yra diskriminacija religiniu požiūriu, kadangi islamo sekėjams leidžiama atlikti apeigas ne rečiau kaip 4 kartus per dieną. Kadangi koplyčioje nesilanko šventikas, apsilankymas joje praranda prasmę, kadangi joje niekas nevyksta. Nors pareiškėjas savo kompiuteryje turi religinės literatūros ir sakralinės muzikos, tačiau šiais duomenimis naudotis negali, kadangi drausmės grupėje draudžiama naudotis elektros prietaisais. Nors teisės aktai garantuoja asmens teisę atlikti religines apeigas kartu su kitais nuteistaisiais, tačiau to padaryti buvo neįmanoma, kadangi kiti nuteistieji tyčia trukdė tai padaryti – garsiai leido muziką, televizorių, kalbino.

1.4. Pareiškėjas yra netekęs artimųjų, tad lapkričio 1 d. jis norėtų pagerbti mirusius artimuosius uždegant žvakutę, tačiau Vilniaus PN žvakučių įsigyti nėra galimybės, o drausmės grupėje negalima naudoti ugnies šaltinių (degtukų, žiebtuvėlio). Kitų švenčių metų metu reikalingos atributikos (kūčiukų, tam tikro maisto kiekio, kiaušinių ir pan.) valstybė taip pat neparūpina. Religines šventes gali švęsti tik tie, kurie turi pinigų. Minties sąžinės ir religijos laisvės paneigimas sukelia didelius išgyvenimus: nuolatinę nervinę įtampą, kuri gali būti sumažinta atliekant religines apeigas, nepilnavertiškumo jausmą, mažėja bendravimo galimybės, žmogus yra priverstas nemiegoti, kadangi tik tada gali „bendrauti su Dievu“, patiriamas pažeminimas.

1.5. Buvo pažeista saviraiškos laisvė. Įkalinimo įstaigai pažeidus minėtą teisę, daroma neigiama įtaka nuteistojo sveikatai, sukeliama depresija, nemiga, galvos skausmai, nuolatinė įtampa, pyktis, pablogėja santykiai su artimaisiais ir draugais. 1) Teisė ieškoti ir gauti informaciją, nepaisant valstybės sienų, paties pasirinktais būdais buvo paneigta, kadangi kaliniai gali naudotis tik tais šaltiniais, kuriuos jiems pateikia pataisos namų administracija. Asmenys, kalintys paprastosios ar lengvosios grupės sąlygomis, gali naudotis televizoriais, tačiau negali naudotis priedėliais, kurie leidžia matyti mokamus televizijos kanalus. Taigi, valstybė sprendžia, ką gali žiūrėti kalinys. Drausmės grupėje, kurioje yra pareiškėjas, esantys nuteistieji naudotis televizoriais negali ir tik vieną kartą per mėnesį vienai valandai yra nuvedami į televizijos kambarį, kuris taip pat yra ir sporto kambarys. Todėl kitiems nuteistiesiems sportuojant, buvo neįmanoma girdėti, ką kalba per televizorių. Drausmės grupėje taip pat negalima turėti radijo imtuvo. Kamerose yra radijas, kuris transliuoja tik muzikinius kanalus, kurie nėra informacijos šaltiniai. Vilniaus PN yra biblioteka, tačiau joje nebuvo naujos ir aktualios literatūros (pareiškėją domina teisė, informacinės technologijos, politika ir kt.), todėl jokios galimybės saviraiškai nebuvo. Asmenys, esantys drausmės grupėje, negali lankytis bibliotekoje. 2) Teisė skleisti informaciją ir idėjas visiškai atimta, kadangi nuteistiesiems draudžiama turėti ir (ar) naudotis ryšio priemonėmis (pvz.: internetu). Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu leisti susitikti su žiniasklaidos atstovais, tačiau pareiškėjui nebuvo leista to padaryti arba pareiškėjo prašymai nebuvo registruojami. 3) BVK 93 straipsnio 3 dalyje nustatyti ribojimai nėra taikomi laisvėje esantiems žmonėms, todėl tokie suvaržymai yra neteisėti. 4) BVK 73–75 straipsniuose nustatyti telefono skambučių ribojimai, o jų trukmės, nustatytos BVK 102 straipsnio 2 dalyje, nepakanka informacijos paieškai, gavimui ir platinimui. 5) Be pataisos įstaigos administracijos leidimo nuteistiesiems draudžiama platinti rankraščius ir kitus leidinius. 6) Saviraiškos teisė taip pat yra susijusi su kitomis užimtumo formomis: pvz.: darbu, sportu, mokslu. Būnat drausmės grupėje draudžiama užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla.

1.6. Vilniaus PN buvo neužtikrinama arba išvis paneigiama pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireikusią sunkiais išgyvenimais (depresija, nuolatine nervine įtampa, galvos skausmais, nemiga, socialinių ryšių pablogėjimu). 1) Norint veiksmingai pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, būtina turėti priėjimą prie teisės aktų ir teismų praktikos, tačiau Vilniaus PN to buvo neįmanoma gauti, o iš artimųjų gautomis laikmenomis su teisės aktais neįmanoma pasinaudoti, kadangi drausmės grupėje draudžiama naudotis kompiuterine įranga. 2) Asmens teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę yra neatsiejama nuo teisės į advokatą. Teisė turėti advokatą negali būti paneigta ar suvaržyta, o institucijos turi pareigą užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Tačiau, kaip minėta, drausmės grupėje esantys nuteistieji telefonu gali paskambinti 2 kartus per mėnesį, todėl paneigiama teisė į advokatą, kadangi 2 kartus paskambinus artimiesiems, nebegalima paskambinti advokatui. 3) 2018 m. liepos 18 d. vykusios kratos metu iš pareiškėjo buvo paimtos skaitmeninės laikmenos su baudžiamosios ir civilinės bylų medžiaga, todėl iš jo buvo atimta galimybė ginti savo teises, kas paneigia teisę į gynybą. 4) Nuteistiesiems draudžiama turėti spausdintuvus, dėl ko parengtus dokumentus tenka spausdinti Vilniaus PN administracijoje, dėl ko neįmanoma užtikrinti informacijos slaptumo. Be to, drausmės grupėje atliekant kratas kontroliuojami visi užrašai (taip pat ir skundai), bylos medžiaga. Taip paneigta pareiškėjo teisė į veiksmingą gynybą. 5) 2016 m. spalio 9 d. pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus prašė atspausdinti jo baigiamąsias kalbas ir paskutinį žodį (165 lapus). Prašyme nurodė, kad teismo posėdis vyks 2016 m. spalio 18 d. ir kad šiam posėdžiui reikia pasiruošti. 2016 m. spalio 19 d. pareiškėją išsikvietė Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnas ir pateikė atspausdintas kalbas, t. y. jau po teismo posėdžio. Taigi, Vilniaus PN administracija atėmė iš pareiškėjo galimybę pasinaudoti baigiamosiomis kalbomis ir baigiamuoju žodžiu, o tai galbūt lėmė tai, jog nebuvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, pareiškėjas negalėjo siekti savo išteisinimo ir buvo nuteistas ilgiems metams laisvės atėmimo. 6) Teisė į veiksmingą gynybą yra neatsiejama nuo teisės turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Vilniaus PN padarius drausmės pažeidimą, nuteistajam nėra leidžiama susipažinti su dokumentais, įrodančiais pažeidimą, o iškart reikalaujama rašyti pasiaiškinimą. 7) Vilniaus PN paneigia asmens teisę gynybą ir dėl to, jog yra atimta galimybė kreiptis į tarptautines institucijas, nėra užtikrinama vertėjo, teisininko pagalba, be to, neįmanoma išsiųsti peticijos, kadangi pagal galiojančius teisės aktus, jei nuteistasis gauna lėšų iš trečiųjų asmenų, jis negauna pašalpų ir išmokų ir pats privalo pasirūpinti asmens higienos priemonėmis ir pan. Peticijos išsiųsti neįmanoma ir dėl to, kad jos išsiuntimas kainuoja apie 100 Eur, o Vilniaus PN administracija neužtikrina peticijos supakavimo. 8) Pareiškėjui teko girdėti, kad Vilniaus PN galima pasinaudoti ribota interneto prieiga, tačiau jis nebuvo supažindintas su jokiais dokumentais, reglamentuojančiais ribota interneto prieiga. Pareiškėjui nežinoma, į ką reikia kreiptis, kaip dažnai ir kiek laiko galima naudotis tokia paslauga bei kokius tinklapius galima lankyti ir pan. 9) Nuteistąjį perkėlus į drausmės grupę, motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu iš nuteistojo paimami elektros prietaisai (taip pat ir kompiuteris) (BVK 96 str. 3 d. 3 p.). Kadangi pareiškėjas su tokiu nutarimu supažindintas nebuvo, tai reiškia, kad kompiuteris su jame esančiais teisės aktais iš pareiškėjo buvo paimtas neteisėtai. 10) Nuteistiesiems draudžiama kreiptis į valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnus ir tarnautojus bei nevyriausybines organizacijas su pasiūlymais, prašymais, peticijomis ir skundais <...> ne per pataisos įstaigos administraciją. Tai įrodo, kad pataisos įstaigos administracija neteisėtai kontroliuoja visą nuteistųjų korespondenciją. Kiekvienas asmuo turi absoliučią teisę advokatą ir gali bet kokius klausimus spręsti per advokatą. Pareiškėjas visiškai nepasitiki Vilniaus PN administracija, todėl norėjo savo teisėmis pasinaudoti tarpininkaujant artimiesiems. Įstatymui atėmus tokias galimybes, paneigta pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

1.7. Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turi teisę į tokią pačią įstatymo apsaugą be jokios diskriminacijos. Bet kokia diskriminacija turi būti uždrausta įstatymu ir įstatymas privalo garantuoti visiems asmenims lygią ir efektyvią apsaugą nuo diskriminacijos dėl bet kokio požymio (rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar kitais pagrindais) (Pakto 26 str.). Analogiškos teisės įtvirtintos Konvencijos 14 straipsnyje. Vilniaus PN administracija šias teises taip pat paneigia, dėl ko pareiškėjui buvo sukelti nuolatinis pyktis, depresija, nuolatinė nervinė įtampa, galvos skausmai, nemiga, socialinių ryšių pablogėjimas. 1) BVK 72 straipsnyje nustatytas nuteistųjų skirstymas į skirtingas grupes (paprastąją, lengvąją ir drausmės) ir dėl to BVK 73–75 straipsniuose nustatytos skirtingos teisės yra diskriminacinio pobūdžio. 2) Vilniaus PN higienos priemonėmis, rūbais aprūpina tuos nuteistuosius, kurie negauna paramos iš artimųjų. Nuteistieji, kurie gauna lėšų iš artimųjų maistui įsigyti, privalo tas lėšas naudoti asmens higienos priemonėms ir rūbams įsigyti, o tai, pareiškėjo manymu, yra diskriminacija dėl socialinės padėties. 3) BVK normos draudžia asmeniui, kuris yra nubaustas dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš nepilnamečius, naudotis lygtinio paleidimo galimybe, išvykti už pataisos įstaigos ribų be sargybos ir pan., taigi asmuo yra diskriminuojamas dėl seksualinės orientacijos, pagal nusikaltimo pobūdį. 4) BVK normos nustato, kad rengimas laisvei (Pusiaukelės namai) yra galimas tik asmenims, kuriems paskirta bausmė neviršija 10 metų. Taigi, jei asmeniui paskirta 3–4 metų laisvės atėmimo bausmė, jį reikia paruošti išėjimui į laisvę, o jei asmuo įkalinimo įstaigoje praleido 15–20 metų, tokio asmens nereikia ruošti išėjimui į laisvę. Tai yra diskriminacija pagal bausmės dydį, pobūdį, kas yra neteisėta. 5) Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų subkultūrą ir leidžia „rinktiniams“ nuteistiesiems pasirinkti gyvenamąją vietą, taip pat su kuo gyventi. Ši situacija atsispindi Vilniaus PN 2018 m. spalio 25 d. rašte Nr. 42-1011. Jei minėtas sąlygas nori pasirinkti eilinis kalinys – administracija nurodo, kad įstatymai nenumato pasirinkimo teisės. 6) Asmenys, nuteisti laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose, gali rūkyti tik pasivaikščiojimo metu: lengvojoje grupėje 4 valandas, paprastoje – 3 valandas, drausmės – 1 valandą, KTP – 1 valandą. Taigi, asmenys, nuteisti už itin sunkius nusikaltimus ir atliekantys bausmę kalėjimo režimu ar bausmę iki gyvos galvos, gali rūkyti net ir kameroje bet kuriuo paros metu. Tai, kad nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik tam tikru paros metu, yra pasityčiojimas, orumo žeminimas ir kankinimas. Nėra skiriamas gydymas nuo priklausomybės, leidžiama kartais parūkyti, kad asmuo nemestų rūkyti, o jei rūko neleistinoje vietoje (nors rūkymo vietų nėra), yra baudžiamas. Tokiu būdu yra provokuojamas narkotikų vartojimas, kadangi reikia numalšinti nikotino stygių. 7) BVK 104 straipsnyje yra nustatyta trumpalaikė išvyka į namus. Šia teise negali pasinaudoti asmenys, nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius. Pareiškėjo manymu, tai yra diskriminacija pagal lytinę orientaciją, pagal nusikaltimo pobūdį. 8) Diskriminacija yra ir tai, kad pagal BVK 112 straipsnio 2 dalį, nuteistiesiems yra sudaromos skirtingos laikymo sąlygos, atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu. 9) Pagal BVK 130 straipsnį teisę į atostogas turi nuteistieji, esantys paprastojoje ir lengvojoje grupėse ir kurie stropiai dirba. Drausmės grupėje esantys nuteistieji tokios teisės neturi. Be to, pataisos namai negali darbu aprūpinti visų norinčių dirbti, tad norintys dirbti ir negaunantys darbo atsiduria blogesnėje padėtyje. 10) Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį nuteistieji, perkelti į KTP, neturi teisės gauti pasimatymų, gauti siuntų ir siųsti laiškų, skambinti telefonu, apsipirkti parduotuvėje, turėti maisto produktų ir kitų daiktų. Kadangi už drausmės pažeidimus taikomi tokie griežti apribojimai, o už itin sunkius nusikaltimus bausmę atliekantiems nuteistiesiems tokie apribojimai netaikomi, yra pažeidžiami proporcingumo ir protingumo principai. 11) Joks įstatymas nedraudžia nuteistiesiems žiūrėti užsienio šalių televizijos programas ar klausytis užsienio kalba transliuojamų radijo stočių. Vilniaus PN administracija draudžia žiūrėti mokamus kanalus, o asmenims, esantiems drausmės grupėje, negalima turėti nei televizoriaus, nei radijo imtuvo. Nuteistieji, esantys drausmės grupėje, vieną kartą į mėnesį vienai valandai yra vedami į televizijos kambarį, kuris taip pat yra ir sporto kambarys. Kameroje yra radijas, per kurį transliuojami tik muzikiniai kanalai ir tik lietuvių kalba. Pareiškėjo manymu, tokie apribojimai nėra būtini įkalinimo elementai. Tokie apribojimai yra diskriminacinio pobūdžio ir dėl to, kad laisvės atėmimo bausmę atlieka ne tik lietuviai.

1.8. Vilniaus PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į nuosavybės apsaugą, kurią įtvirtina Konvencija ir Konstitucijos nuostatos, dėl ko pareiškėjui buvo sukelti sunkūs išgyvenimai, kurie pasireiškė depresija, nepasitikėjimu valstybe ir jos institucijomis, nemiga, galvos skausmu, pykčiu, santykių pablogėjimu, nesaugumo jausmu. 1) Vilniaus PN drausmės grupėje 2018 m. liepos 18 d. buvo atliekama visuotinė krata, kurioje pareiškėjas nedalyvavo ir kurios metu buvo paimti pareiškėjo daiktai: kaip minėta, motinos ir sutuoktinės rašyti laiškai, be to, šventintas kryželis, kompaktinės plokštelės su baudžiamųjų ir civilinės bylų medžiaga, žurnalai, indai. Asmens teisės gali būti suvaržytos tik įstatymu nustačius suvaržymų tvarką ir ribas. Jokie įstatymai nenustato nuteistųjų kratos tvarkos bei ribų, todėl Vilniaus PN veiksmai buvo neteisėti. Be to, visus minėtos kratos metu paimtus daiktus buvo leidžiama turėti. Visi paimti daiktai nebuvo grąžinti, kas, pareiškėjo manymu, yra vagystė. 2) Nuteistieji savo daiktus saugo gyvenamojoje patalpoje arba sandėlyje, kompiuterinė įranga laikoma tam skirtose dėžutėse. Pareiškėjas ne vieną kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl to, kad dingsta jo daiktai, maistas, kad iš jo kompiuterio yra vagiama informacija, tačiau pareiškėjo skundai arba nebuvo registruojami, arba buvo tiesiog ignoruojami. Nors už savo daiktų saugumą atsakingas pats nuteistasis, tačiau jam draudžiama spintelėje naudoti užraktus, o informacijos apsaugai – naudoti slaptažodžius kompiuteryje. Be to, daiktus sandėlyje saugo vienas iš nuteistųjų, kuris net nefiksuoja, kokie daiktai sandėlyje yra padėti. Taigi, bet kas ir bet kada gali pavogti pareiškėjo daiktus, o pareiškėjas neturi jokių teisių ginti savo nuosavybę bei įrodyti vagystės fakto. 3) Tiek asmeniniai daiktai, esantys sandėlyje, tiek kompiuterinė įranga gali būti tikrinami nuteistiesiems apie tai net nežinant, jų apie tai neinformuojant. Pareiškėjo manymu, susipažinimas su jo privačia informacija (vaizdo dokumentais, bylos medžiaga, privačiais užrašais ir pan.) yra vagystė. 4) Asmens teisė į nuosavybė taip pat yra paneigiama ir dėl to, kad asmens, patalpų, kompiuterinės įrangos kratos atliekamos be jokio teisinio pagrindo, nesurašant jokio protokolo, taip pat dėl to, kad kratų tvarka nėra įtvirtinta įstatyme. 5) Būnant drausmės grupėje, draudžiama naudotis elektros prietaisais (televizoriumi, radiju, kompiuteriu) ir turėti bet kokius daiktus, kas, pareiškėjo manymu, paneigia asmens teisę į nuosavybę. 6) Būnant drausmės grupėje kompiuteriu leidžiama naudotis tik 3–4 valandas per parą ir tik tam skirtoje vietoje, nors tokie apribojimai nėra įtvirtinti įstatyme. Taigi, nuosavybės teisė yra nepagrįstai suvaržyta. 7) Pagal BVK 112 straipsnio 4 dalį pataisos įstaigoje rasti nuteistojo pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą, tuo paneigiant asmens teisę į nuosavybę. 8) Vilniaus PN pažeidė jo teisę į mokslą. Nors Konvencijos 1 protokolo 2 straipsnyje nustatyta, kad niekam neturi būti atimta teisė mokytis, pareiškėjui nėra sudaroma galimybė mokytis – siekti aukštojo mokslo (magistrantūros, doktorantūros), nes BVK sudaro galimybę tik siekti profesinio rengimo ir bendrojo išsilavinimo, dėl ko yra paneigiama pareiškėjo teisė į mokslą. Bibliotekoje nėra reikiamos mokslinės literatūros, todėl pareiškėjas negalėjo savarankiškai tobulėti. Drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems mokytis draudžiama. Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN privalo sudaryti galimybę nuteistiesiems studijuoti bet kurioje pasiriktoje mokslo įstaigoje, pagal pasirinktą profesiją, apmokant studijų išlaidas iš valstybės lėšų. Vilniaus PN, neužtikrindami pareiškėjui teisės į mokslą, pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kuri pasireiškė depresija, regresu įgytos specialybės srityje, nusivylimu, pažeminimu, socialinių ryšių pablogėjimu, neužtikrintumu ateitimi.

1.9. Vilniaus PN nėra sudarytos galimybės pasinaudoti teise į santuoką. Asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, negali susipažinti su laisvėje esančiais asmenimis, negali prisijungti prie socialinių tinklų, užmegzti pažintis, negali bendrauti su niekuo, išskyrus pataisos įstaigos administraciją. Pareiškėjas gali bendrauti su artimaisiais, kadangi turi tik jų kontaktinius duomenis. Kadangi teisės aktai santuokai sudaryti jokių apribojimų nenustato, todėl Vilniaus PN privalo sudaryti visas sąlygas socialiniams ryšiams, pažintims suteikiant prieigą prie socialinių tinklų ar socialiniams darbuotojams sukuriant atitinkamas programas. Teisės į santuoką ir šeimą atėmimas pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kuri pasireiškė socialinių ryšių nebuvimu, ateities neužtikrinimu, galimybės sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių atėmimu. Tai pareiškėjui sukėlė depresiją, nemigą, galvos skausmus, pyktį, neviltį.

1.10. Nors Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, tačiau šios nuostatos yra pažeidžiamos. Dėl kankinančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė depresiją, nuolatinį pyktį, nervinę įtampą, galvos skausmus, sveikatos sutrikimus, nemigą, socialinių ryšių pablogėjimą. 1) Paprastajai grupei priskirti kaliniai gyvena patalpose, kuriose yra iki 11 nuteistųjų, o drausmės grupėje gyvena po 3 nuteistuosius. Abiem atvejais patalpose nuolat būna triukšmas, neįmanoma pabūti vienam, susikaupti, dirbti ar rašyti laišką, neužtikrinamas privatumas. Vilniaus PN neužtikrina tvarkos, todėl nuteistieji dažnai triukšmavo iki 12 val. nakties, tai trukdė ilsėtis. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, tenka gyventi prie dirbtinio apšvietimo, dėl ko neigiamai veikiama rega. Miegamosios vietos įkurtos dviem aukštais, o skirstant miegamąsias vietas neatsižvelgiama į amžių, sveikatą ir kitas aplinkybes. Pareiškėjui yra beveik (duomenys neskelbtini) metų, jis serga (duomenys neskelbtini), tačiau dažniausiai jam teko antras lovos aukštas. Drausmės grupėje langai yra su grotomis, prieš langus yra pasivaikščiojimo kiemelių siena, iš viršaus stogelis, tarp stogelio ir pasivaikščiojimo kiemelio – kelios eilės metalinių tinklų, dėl ko gyvenamosiose patalpose nėra natūralaus apšvietimo. Be to, drausmės grupėje nėra rūbų džiovyklos, todėl skalbinius teko džiovinti gyvenamosiose patalpose, dėl ko susikaupė didelė drėgmė, kelianti grėsmę sveikatai. Langai ventiliacijos neužtikrina, o esanti ventiliacijos sistema neveikia, dėl ko tarp nuteistųjų nuolat kildavo konfliktai, kadangi vieni nori langą atidaryti, o kiti – uždaryti. Drausmės grupėje įrengtas radijas, tačiau pasirinkti, ką klausytis nebuvo galima, nes tai sprendžia Vilniaus PN administracija. Kamerose nėra televizorių, laikrodžių, tad nuteistieji negali gauti informacijos, nežino, kiek laiko liko iki pusryčių, pietų, vakarienės ar miego. Nuteistieji negali naudotis lygintuvu, nėra spintų, visi rūbai laikomi krepšiuose, dėl ko einant į pasimatymą ar vykstant į teismą tenka būti su sulamdytais rūbais. 2) Vilniaus PN esantys pasivaikščiojimo kiemeliai yra maži, todėl juose esant 3 nuteistiesiems pasivaikščioti neįmanoma. Kiemeliuose nėra sporto įrangos, kas suvaržo nuteistųjų galimybę mankštintis. Kadangi rūkyti galima tik pasivaikščiojimo metu, nerūkantys asmenys priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti iš vientisų metalinių plokščių, todėl nėra vėdinimo, o tabako dūmai greitai neišsisklaido, vasarą kiemeliuose būna itin karšta, o žiemą – šalta. Kiemeliai iš viršaus padengti daugybe eilių grotų ir metalinių tinklų, pusė kiemelio uždengta stogeliu, todėl juose neįmanoma gauti saulės šviesos. Pasivaikščiojimo kiemelių sienos yra vientisos, juose nėra langelio, tad nuteistojo akys negali matyti tolimų objektų, dėl ko iškyla grėsmė sveikatai – regėjimo sutrikimas. Pareiškėjas leidimą nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje tik 2 val. (drausmės grupės nuteistiesiems) vertina kaip kankinimą. 3) Pataisos įstaigoje yra pažeidžiama asmens teisė į asmens neliečiamumą. Įstatymai turi užtikrinti, kad žmogus būtų saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kišimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką. Vilniaus PN drausmės grupėje esantys nuteistieji neaprūpinami darbu, neturi teisės mokytis, užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, naudotis elektros prietaisais, taip pat jiems neleidžiama lankyti sporto salės, o siekiant dar labiau pabloginti kalinimo sąlygas, Vilniaus PN administracija 2018 m. rugpjūčio 31 d. pasivaikščiojimo kiemeliuose nuėmė skersinius ir lygiagretes. Pataisos įstaigos administracija paaiškino, kad ji neprivalo įrengti sporto salės ar sudaryti kitas galimybes sportuoti. Šios sąlygos, kai žmogus yra priverstas vegetuoti, pažeidžia asmens teisę tiek į fizinį, tiek psichinį neliečiamumą. 4) Individualus socialinės reabilitacijos planas neatitinka BVK nuostatų. Nors Vilniaus PN administracija ne kartą akcentavo, jog pareiškėjas yra charakterizuojamas neigiamai, buvo kelis kartus nubaustas, tačiau nebuvo nustatyta ir įgyvendinta jokių priemonių, padėsiančių jam laikytis pataisos įstaigos režimo. Tai reiškia, kad socialinė reabilitacija nevyksta. 5) Vilniaus PN egzistuoja nusikaltėlių subkultūra, o administracija skatina nuteistųjų subkultūrą ir nesantaiką tarp nuteistųjų. Dėl pataisos įstaigoje egzistuojančios nuteistųjų subkultūros pareiškėjui nuolat teko patirti patyčias, žeminimą dėl to, kad nors jis iki įkalinimo buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, jis yra laikomas su kitais nuteistaisiais. Kadangi paprasti kaliniai nekenčia buvusių valstybės pareigūnų, pareiškėjui teko patirti ne tik patyčias, bet ir grasinimą susidoroti fiziškai. Patyčias ir žeminimą pareiškėjas taip pat patyrė ir dėl neva padaryto nusikaltimo pobūdžio. Be to, nuteistuosius paskirstant į gyvenamąją vietą, Vilniaus PN administracija vadovaujasi tik subkultūros kriterijais ir visiškai nesigilina į psichologinį asmenų suderinamumą, amžių, intelektą, dėl ko vienoje patalpoje yra priversti gyventi asmenys, kurie nekenčia vienas kito, o tai išprovokuoja kivirčus ir smurtą. 6) Asmens teisė turėti pakankamai maisto, nejausti alkio yra prigimtinė, todėl leidimas išleisti tam tikrą sumą pinigų (drausmės grupėje per mėnesį galima išleisti 76 Eur) maistui ir kitoms reikmėms yra ne tik asmens diskriminacija, bet ir kankinimas. Asmuo už nurodytą pinigų sumą turi nusipirkti maistą, tabaką, asmens higienos ir tualetines priemones, rūbus, rašymo ir pašto priemones. Pareiškėjas rūko, todėl turėjo atsisakyti maisto, asmens higienos priemonių, kadangi visa leistina suma buvo panaudojama tabakui. Be to, nors valstybė nuteistąjį aprūpina maistu, tačiau nuteistajam nesuteikta pasirikimo laisvė. Pareiškėjas dėl psichologinių problemų negali valgyti jautienos ir grikių košės, todėl jei duodama grikių košė ar galvijų širdžių guliašas, pareiškėjas lieka nevalgęs. Dešrelės patiekiamos nevirtos, nors maistas turi būti karštas. 7) Nepriklausomai nuo to, ar kalinys turi lėšų, ar ne, jis nėra aprūpinamas nosinėmis, ausų ir dantų krapštukais, skutimosi putomis, šampūnu, nagų žirklėmis ir dildėmis. Tualetinis popierius, muilas, skalbimo milteliai, vienkartiniai skutimosi peiliukai išduodami tik asmeniui, kuris negauna paramos iš artimųjų. Be to, šios priemonės išduodamos ne pagal poreikį, o normuotai. Žmogaus orumą žemina ir tai, kad karštas maistas yra duodamas plastikiniuose induose, nors visuotinai žinoma, kad plastikas reaguoja su karštu maistu ir kenkia sveikatai. 8) Nuteistasis dušu gali pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, dėl ko yra pažeidžiamas žmogaus orumas. 9) Kai asmuo naudojasi savo teisėmis (rašo skundus, straipsnius į laikraščius, reikalauja užtikrinti jo teises), Vilniaus PN administracija tokį asmenį nubaudžia ir perkelia į kitą būrį, kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose jis negali gyventi, kadangi yra susidorojimo pavojus, vyksta atvira konfrontacija. Dėl nurodytų priežasčių nuteistasis atsisako keltis į paskirtas patalpas, taip nevykdydamas Vilniaus PN administracijos direktoriaus įsakymo ir gauna maksimalią nuobaudą – 12 mėnesių drausmės grupėje. Beje, sprendimai nuteistąjį perkelti iš vienos patalpos į kitą būna nemotyvuoti ir nepagrįsti ir neskundžiami. 10) Nuteistajam, esančiam KTP, visai dienai atimama patalynė, dėl ko nuteistasis yra priverstas stovėti arba sėdėti ant kieto šalto paviršiaus. Be to, KTP skutimosi peiliuku galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Tokios kalinimo sąlygos sutrikdė pareiškėjo sveikatą, jam pasireiškė nugaros skausmai, hemorojus, buvo skirtas 3 savaičių trukmės gydymas. Nustatyta, ką gali turėti asmuo, bausmę atliekantis KTP. Į leidžiamų turėti daiktų sąrašą nepatenka baudžiamosios bylos medžiaga, administracinių bylų medžiaga, tarptautinės sutartys, įstatymai, kiti teisės aktai, viršutiniai ir apatiniai rūbai, ausų ir dantų krapštukai, vaistai, laikrodis, maisto papildai, knygos. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos yra tiesioginis ir sąmoningas kankinimas. 11) Atliekant bausmę drausmės grupėje arba KTP negalima turėti ilgalaikių pasimatymų. Įkalinimo tikslai gali būti pasiekti tik resocializuojant nuteistąjį, plečiant jo socialinius ryšius, tačiau šiuo atveju uždraudžiama palaikyti socialinius ryšius. 12) Pareiškėjas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas – bataliono vadas, tačiau Vilniaus PN buvo laikomas kartu su kitais nuteistaisiais, nors Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas buvo kalinamas kartu su buvusiais pareigūnais. Nuteistiesiems žinant, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas ir kad anksčiau buvo kalintas su pareigūnais (taip pat ir policininkais), sukeliama neapykanta, dėl ko pareiškėjui kyla pavojus sveikatai ir gyvybei. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patiria žeminimą ir grasinimus, o Vilniaus PN administracija atsisako pareiškėją izoliuoti, o tai parodo, jog pataisos įstaigos administracija siekia su pareiškėju susidoroti, taip pat pasiekė tikslą, kad pareiškėjas būtų atstumtasis.