Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-13928-528/2014 pagal ieškovo J. A. B. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovei terminą pašalinti patikslinto ieškinio trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apylinkės teisme gautas ieškovo ieškinys, kuriuo prašoma gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priestato (duomenys neskelbtini) ir garažo (duomenys neskelbtini) konfiskavimą iš ieškovo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu nuo konfiskavimo įvykdymo momento; atsakovę Kauno miesto savivaldybę pripažinti netekus teisių į minėtus statinius; atkurti iki ieškovo teisių pažeidimo buvusią padėtį ir grąžinti ieškovo asmeninėn nuosavybėn aukščiau nurodytus statinius; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai visas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas pagal pateiktus dokumentus, atleisti jį iš dalies nuo žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas, ginčijama nutartimi nustatydamas terminą ieškinio trūkumams pašalinti nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie pastatų, dėl kurių reiškia reikalavimus, kaip atskirų turtinių objektų egzistavimą ir priklausomybę, nenurodė ir nepateikė įrodymų kas ginčo turto objektuose gyvena ar jais naudojasi, nepateikė įrodymų apie ieškovo turėtas nuosavybės teises į turto objektus bei apie nuosavybės teise jo turėto turto konfiskavimą, nenurodė, kokiu įstatyme numatytu pagrindu prašo pripažinti jam nuosavybės teises. Be to, teismo vertinimu kai kurie ieškovo pateikti dokumentai neišversti į lietuvių kalbą, kiti įrodymai teismo vertinimu nežinia kokias aplinkybes patvirtina (mokėjimai už elektros energiją, buto remontą ir kt.). Taip pat teismas sprendė, kad pateiktų duomenų apie ieškovo turtinę padėtį nepakanka prašymui atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą.

Pažymėtina, kad įstatymo nustatyta ieškovo pareiga dar iki kreipiantis su ieškiniu į teismą suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką negali būti aiškinama taip, kad iš ieškovo kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus neatitiktų šio instituto paskirties, jeigu būtų taikomas tuo atveju, kada pateiktas ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, o tam tikrų šiais klausimais ieškinyje esančių netikslumų pašalinimas iš esmės nieko nekeistų ir nebūtų staigmena atsakovui. Tokio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami ne per trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 4 dalis), bet parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu įtvirtinta galimybė parengiamojo teismo posėdžio metu, iškvietus šalis, jas apklausti, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir netgi visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir atsikirtimų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie garažą ir gyvenamojo namo priestatą, dėl kurių reiškia reikalavimus, kaip atskirus turtinius objektus ir kam jie šiuo metu priklauso nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad nėra nurodyta bei pateikta įrodymų apie ieškovo turėtas nuosavybės teises į ieškinio reikalavime nurodytus turto objektus bei apie nuosavybės teise jo turėto turto konfiskavimą. Nors teismas vadovavosi VĮ Registrų centro pažyma, tačiau iš jos nepagrįstai sprendė, kad ieškovo nurodomų objektų nėra ir neaišku, ar ieškinys reiškiamas būtent dėl Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto. Tai, kad ginčo priestatas ir garažas po 1978 m. lapkričio 2 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo nutarta statinius konfiskuoti iš ieškovo, nebuvo suformuoti ir įregistruoti viešajame registre kaip atskiri turtiniai vienetai, o įregistruoti kaip pagrindinio gyvenamojo namo neatsiejamos dalys patvirtina teismui pateikta nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla (b. l. 11-27), kurioje priestatas ir garažas yra įregistruoti kaip buto Nr. 6 (ieškovo), patalpos; tai matyti ir iš teismo analizuoto VĮ Registrų centro duomenų banko išrašo (b. l. 28-29), kurio 4.19 punkte nurodyta 49/100 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) savininke nurodoma Lietuvos Respublika, o vienas iš pagrindų nurodytas 1978 m. lapkričio 2 d. teismo sprendimas; 4.5 išrašo punkte nurodyta, kad nuo 2004 m. lapkričio 22 d. šią dalį patikėjimo teise valdo Kauno miesto savivaldybė.

Pažymėtina, kad iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas, gindamas savo teises prašo atkurti iki jo teisių pažeidimo (neteisėto turto konfiskavimo) buvusią padėtį, t. y. grąžinti asmeninėn nuosavybėn namo priestatą ir garažą, argumentuodamas tuo, jog jų statytoja jo motina, o ieškovas minėtus statinius jų dar neįteisinus, paveldėjo. Kartu su ieškiniu ieškovas teikė rašytinius įrodymus, kad statiniai buvo pastatyti be leidimų, todėl neįteisinti, nurodo, kad jo mama vėliau buvo gavusi sutikimus eksploatuoti statinius tol, kol bus įteisinta statyba (b. l. 66-72, 59). Be to, teismui pateikti keli dokumentai, ieškovo vertinimu, patvirtinantys ieškovo buvusias nuosavybės teises į ginčo statinius: 2003 m. vasario 24 d. archyvo pažymėjimas Nr. S3-812, Kauno tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro 1974 m. rugpjūčio 1 d. raštas ieškovui, to paties biuro 1974 m. balandžio 17 d. pažymėjimas, kuriame (p. 5) kurių pagrindu įrodinėjama, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso ginčo statiniai: (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), 0,07 (duomenys neskelbtini); 1973 m. gegužės 29 d., 1973 m. liepos 7 d., 1975 m. vasario 14 d. einamosios teisinės registracijos išvados. Be to, ieškovas nuosavybės teisę į ginčo statinius gina ir kitais duomenimis, teigdamas, jog 1978 m. lapkričio 2 d. teismo sprendime nustatyti prejudiciniai faktai, t. y. teismo sprendime konstatuota, jog šie statiniai yra savavališkos statybos pasekmė ir būtent todėl kaip izoliuotos patalpos privalo būti „paimtos“, t. y. konfiskuotos, atimtos.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė ir kitą ieškinio trūkumą – įrodymų, kas ginčo turto objektuose gyvena ir jais naudojasi, nepateikimą. Šias aplinkybes papildomai patvirtina ir 2014 m. sausio 31 d. gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) patikrinimo aktas (b. l. 61), kuriame užfiksuota, kad bute gyvena tik J. A. B., taip pat Kauno miesto savivaldybės 2014 m. kovo 7 d. įspėjimą, adresuotą ieškovui, dėl išsikeldinimo geruoju iš nurodyto buto (b. l. 9). Ieškovo pateikti mokėjimai už elektros energiją, buto remontą ir kt. taip pat patvirtina faktą, kad ieškovas gyvena ginčo patalpose ir moka visus mokesčius, todėl šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvardijo kaip nesudarančius reikšmės ieškiniui pagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas vienu ieškinio trūkumu įvardijo tai, kad ieškovas nenurodė, kokiu Civiliniame kodekse ar kitame įstatyme numatytu pagrindu prašo pripažinti jam nuosavybės teises, o atsakovą pripažinti netekus nuosavybės teisių. Tačiau pažymėtina, kad teisinis ieškinio pagrindas - konkrečios materialinės teisės normos, kurios reguliuoja ginčijamą materialinį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas tenkina ieškinį, ieškovui nėra privalomos nurodyti, kadangi civilinio proceso teisės normos nustato, jog privalu nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl ieškovas, ieškinyje išdėstęs ieškinio pagrindą, tačiau klaidingai nurodęs ar visiškai nenurodęs materialinės teisės normos, negali būti įpareigotas šalinti ieškinio trūkumus, kadangi teismas pritaiko normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio pagrindą vadovaudamasis principu: „teismas žino teisę“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, jog teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.).

Be to, teismas nepagrįstai nustatė ir kitą ieškinio trūkumą, t. y. kad ne visi ieškovo pateikti dokumentai išversti į lietuvių kalbą, kadangi, kaip matyti iš prie ieškinio pridėtų rašytinių įrodymų, jie surašyti lietuvių kalba, rusų kalba surašyti dokumentai yra su pateiktais vertimais, o tam tikrų dokumentų formose nurodytos dvi kalbos (lietuvių, rusų), negali būti laikoma CPK 11 straipsnio 1 dalies (procesas vyksta lietuvių kalba) pažeidimu.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas, prašydamas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio, nepateikė teismui visų tam būtinų duomenų, tačiau apeliantas nurodo, kad pateikė išrašą iš savo sveikatos istorijos, gaunamos pensijos, kaip vienintelio pragyvenimo šaltinio pažymą, taip pat VĮ Registrų centras centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio matyti, kad jam nuosavybės teise priklauso 0,07 gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar saugomų interesų gynimo. CPK 83 straipsnio 3 dalis suteikia teismui teisę iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei jo pateiktus įrodymus, teismas sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti visą įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas. Įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-551/2007). Įvertinus tai, kad būdamas senatvės pensininkas, paduodamas ieškinį, už kurį mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 2 038 Lt, už jį sumokėjo 400 Lt (b. l. 6), bei prašydamas atleisti jį nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, pateikė VSDFV Kauno skyriaus pažymą apie gaunamą senatvės pensijos dydį (b. l. 8), kuris sudaro 792,70 Lt, VĮ Registrų centras išrašą apie turimą turtą (b. l. 28-31), spręstina, kad ieškovas tinkamai pagrindė savo prašymą, todėl reikalauti papildomų jo turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų nebuvo pakankamo pagrindo. Pažymėtina, kad ieškovas neprašė atleisti nuo viso, ar beveik viso žyminio mokesčio sumos, iš ieškinio matyti, kad reikšdamas ieškinį, ieškovas siekia apginti savo interesus, todėl akivaizdu, kad nepiktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis.

Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai nustatė terminą pašalinti ieškinio trūkumus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kada dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo, apskritai iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas. Nagrinėjamoje byloje nurodytų aplinkybių nebuvo nustatyta. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kai kurie apylinkės teismo nutartyje nurodyti trūkumai gali būti pašalinti parengiamojo teismo posėdžio metu, kadangi tam tikrų dokumentų, kurie teismo vertinimu svarbūs bylai teisingai išspręsti, nepateikimas netrukdo ieškinio priėmimo klausimo sprendimui. Pažymėtina, kad procesinės teisės normos įtvirtina teisėjo vadovavimo procesui principą, kuris užtikrina, kad teisėjas, kaip vienintelė proceso figūra, galinti kvalifikuotai valdyti civilinį procesą ir turimų žinių pagalba kompetentingai siekti minėtų tikslų įgyvendinimo bei socialinio konflikto išsprendimo, turi aktyviai bendradarbiauti su šalimis, turėdamas galimybę patikslinti jų įrodinėjimo pareigą, pateikti joms klausimų, duoti nurodymų, tam tikrais atvejais pats reikalauti trūkstamus duomenis.

Dėl išdėstytų argumentų spręstina, kad ieškovo ieškinys atitinka civilinio proceso kodekse nustatytus reikalavimus ieškiniui, todėl Kauno apylinkės teismo nutartis naikintina ir patikslinto ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir ieškovo J. A. B. ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-13928-528/2014 priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.