- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-04-17
- Bylos Nr.
- 1A-72-1036/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-15818-2023-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerij Lauš, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Kęstutis Ožiūnas
- Kategorijos
- 1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas (BK 3 str.)
- 1.1.4.7Nusikaltimų recidyvas (BK 27 str.)
- 1.1.7.2.4Areštas (BK 49 str.)
- 1.1.8.10.3Bausmių bendrinimas jas iš dalies sudedant (BK 63 str. 1 4 d.)
- 2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
- 2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerij Lauš,
nuteistajam R. M., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Ožiūnui (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą),
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 214 straipsnio 1 dalį – 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme;
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalį – 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausme.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, R. M. paskirtos bausmės subendrintos jas apimant, ir paskiriant R. M. subendrintą 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant R. M. galutinę subendrintą sumažintą 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. M. suėmime išbūtas laikas nuo 2024 m. rugpjūčio 22 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo, bet neilgiau kaip iki 2024 m. spalio 22 d., kai sueis nuosprendžiu pratęstos kardomosios priemonės – suėmimo, terminas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. R. M. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti, o būtent:
jis, 2023 m. gegužės 2 d., tiksliai nenustatytu laiku, ne anksčiau 14.15 val., gatvėje rado nukentėjusiojo A. (A.) K. vardu išduotą „Paysera“ banko bekontaktę Visa Debit *******0521 mokėjimo kortelę, kurią laikė iki 2023 m. gegužės 2 d., apie 14.30 val.
2. Taip pat R. M. pripažintas kaltu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad jis neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone, o būtent:
jis, 2023 m. gegužės 2 d. svetima, nukentėjusiojo A. K. vardu išduota, bekontakte mokėjimo kortele Visa Debit *******0521 atsiskaitė parduotuvėje IKI, adresu Dzūkų g. 1, už prekes bendrai kortele sumokėdamas 37,60 eurus: apie 14.27 val. – sumokėdamas 19,00 eurų; 14.28 val. – 18,60 eurų.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorė Olga Šleiterienė (toliau – ir prokurorė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) dalyje dėl paskirtų bausmių subendrinimo apėmimo būdu, ir:
1) Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti įrodytą, kad R. M. nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, padarė esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai;
2) Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pripažinti R. M. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausme;
3) pripažinti R. M. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį 85 (aštuoniasdešimt penkių) parų arešto bausme;
4) vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, R. M. paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant, ir paskiriant R. M. subendrintą 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę.
5) kitą Skundžiamo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
1.1. Prokurorės apeliaciniame skunde, kas iš esmės ir sudaro skundo turinį, cituojama apkaltinamojo nuosprendžio įžanginė dalis, nuteistojo padarytų ir įrodytų nusikalstamų veikų aplinkybės, bausmės paskyrimo dalis, susijusi su paskirtų bausmių bendrinimu, taip pat ir kasacinio teismo praktika, aktuali nuosprendžio turiniui keliamiems reikalavimas, bei nusikalstamų veikų sutapčių – idealiosios ir realiosios, konstatavimui, kartu nurodant BK 63 straipsnio 1-5 dalyse įtvirtintą reguliavimą. Prokurorės vertinimu, nuteistojo padarytų veikų nesieja nei ta pati jų padarymo vieta, nei tai, kad nusikalstami veiksmai buvo padaryti tuo pačiu metu ir vienais veiksmais. Ir nors nuskalstamos veikos buvo atliktos per trumpą laiką, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, jos nėra neatskiriamos. Teigiama, jog nusikaltimai nepadaryti įgyvendinant bendrą sumanymą, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neaptarė. Taigi Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, kadangi R. M. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė esant realiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Taip pat, rezoliucinėje Skundžiamo nuosprendžio dalyje nurodyta, kad taikomas bausmių sudėjimo būdas, tačiau vadovautasi ne BK 63 straipsnio 3 dalimi ar 4 dalimi, o – BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, kuriame įtvirtintas bausmių apėmimas.
2. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Nuteistasis prašė griežtai nebausti, o jo gynėjas – apeliacinį skundą atmesti, R. M. bausmės nesugriežtinti ir Skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
4. Nagrinėjamu atveju iš pateikto prokurorės apeliacinio skundo matyti, kad juo nėra ginčijamos R. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybės, jų kvalifikavimo aspektai, taip pat neginčijamos už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam paskirtų bausmių rūšys. Apeliaciniame skunde, vadovaujantis teismų praktika, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas, jog nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, padarytos idealiąja sutaptimi, nors veikos turėtų būti vertinamos kaip realioji sutaptis, ir už jas paskirtos bausmės bendrinamos BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies pagrindu.
5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinio skundo ir Skundžiamo nuosprendžio argumentus, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad Skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės veikų padarymo aplinkybės yra pagrįstos pakankamai išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje objektyviai ištirtos nuteistojo nusikalstamas veikas apibūdinančios aplinkybės, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. M. kaltu, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Vis tik, iš Skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, jas bendrino kaip padarytas idealiąja sutaptimi – jas apimant (nors rezoliucinėje dalyje nurodė bausmes sudedant), tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad veikos padarytos veikiant idealiąja sutaptimi. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, taip neteisingai subendrindamas už atskiras veikas paskirtas bausmes, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Dėl nusikalstamų veikų sutapties
6. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad R. M. pripažintas kaltu dėl to, kad neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, pakankamą finansinei operacijai inicijuoti (BK 214 straipsnio 1 dalis), bei su neteisėtai įgyta svetima elektronine mokėjimo priemone, pakankama finansinei operacijai inicijuoti, inicijavo ir atliko finansines operacijas (BK 215 straipsnio 1 dalis). Kaip jau minėta, apylinkės teismo vertinimu, R. M. nusikalstamos veikos padarytos idealiąja sutaptimi, kas atsispindi iš Skundžiamo nuosprendžio motyvų bei bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas pagrindo (BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1 punktas). Šiame kontekste sutiktina, jog apeliaciniame skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje bausmės bendrinamos taikant bausmių sudėjimo būdą, tačiau vadovautasi baudžiamojo įstatymo normomis, kuriose įtvirtintas bausmių apėmimo būdas, t. y. BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu. Vis tik tai laikytina rašymo apsirikimo klaida, kadangi, kaip jau minėta, iš procesinio sprendimo motyvų akivaizdu, jog žemesnės instancijos teismas laikė, kad nusikaltimai padaryti veikiant idealiąja sutaptimi, ką prokurorė apeliaciniu skundu ir kvestionuoja.
7. Pirmiausia pažymėtina, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, be kita ko, nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi bausmės skyrimo motyvai. Bausmės skyrimo motyvavimas neatsiejamai susijęs ir baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmių bendrinimą, motyvavimu ir taikymu. BK 63 straipsnyje reglamentuojama bausmių skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarka. Minimo straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Nagrinėjamu atveju aktualūs bausmių bendrinimo būdai, t. y. dalinio bausmių sudėjimo (ką prašo taikyti prokurorė apeliaciniame skunde) ir bausmių apėmimo (nustatyto Skundžiame nuosprendyje), tačiau tik įvertinus bei nustačius ar R. M. padaryti veiksmai sudaro idealiąją ar realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, teismas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes gali subendrinti, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi (realioji sutaptis) ar 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu (idealioji sutaptis).
Žemesnės instancijos teismas
8. Taigi baudžiamajame įstatyme nusikalstamų veikų sutapties (idealiosios ar realiosios) sąvoka nėra įtvirtinta, tačiau, kaip ir minėta, šis klausimas svarbus parenkant bausmių bendrinimo būdą. Pagal teismų praktiką nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios kvalifikuojamos pagal skirtingus baudžiamojo įstatymo straipsnius arba to paties straipsnio skirtingas dalis, numatančias atskiras nusikalstamų veikų sudėtis. Konstatavimas, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, reiškia, kad asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius. Tokiais atvejais bausmes bendrinant apėmimo būdu išvengiama nuteistojo teisinės padėties dirbtinio apsunkinimo – kad iš esmės už vieną nusikalstamą veiką nebūtų paskirta kelių bausmių. Remiantis teorinėmis nuostatomis ir teismų praktikoje suformuotais precedentais, idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, nustatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2006, Nr. 2K-115/2007, Nr. 2K-126/2007, Nr. 2K-412/2010, Nr. 2K-536/2010, Nr. 2K-37/2011 ir kt.). Kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealiąja ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant bendrą sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, Nr. 2K-516/2005, Nr. 2K-437/2006, Nr. 2K-477/2008, Nr. 2K-355/2009, Nr. 2K-30-788/2023). Gi realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra pripažįstama tais atvejais, kai asmuo savarankiškomis veikomis, paprastai esant tarp jų laiko tarpui, realizuoja dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų sudėčių požymius, nustatytus skirtinguose ar tuose pačiuose BK straipsniuose ar jų dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2014, Nr. 2K-138-976/2015, Nr. 2K-144-489/2015, Nr. 2K-238-699/2017). Kita vertus, pažymėtina, kad kiekvienu atveju tik atsižvelgdamas į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra realioji ar idealioji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-385/2014, Nr. 2K-144-489/2015, Nr. 2A-7-4-699/2015).
9. Be aptartos teismų praktikos, suformuotos dėl nusikalstamų veikų sutapčių klausimų, nagrinėjamu atveju reikšminga laikytina praktika, pagal kurią situacijose, kai asmens nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, kaip idealioji sutaptis kvalifikuojamos tik veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje. Gi veika, nurodyta BK 214 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip sudaranti realiąją sutaptį su kitomis nusikalstamomis veikomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2010, 2K-508/2014, 2A-7-489/2019). Štai kasacinės instancijos teismo nagrinėtoje byloje Nr. 2A-7-489/2018, kur asmuo buvo nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį, teismas pasisakė, kad, kaip idealioji sutaptis kvalifikuojamos tik veikos, nurodytos BK 215 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio atitinkamoje dalyje. Veika, nurodyta BK 214 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip sudaranti realiąją sutaptį su kitomis nusikalstamomis veikomis. Analogiškos nuomonės laikomasi ir byloje Nr. 2K-508/2014, t. y. kad BK 214 straipsnyje numatyta veika vertinama kaip realioji sutaptis su veikomis, numatytomis BK 215 ir 182 straipsniuose patvirtina ir bausmių skyrimo už šias veikas praktika, kurioje bausmės pagal BK 215 ir 182 straipsnius bendrinamos apėmimo būdu ir tik tada ši bausmė dalinio sudėjimo būdu bendrinama su bausme paskirta pagal BK 214 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2A-1-303/2016). Taigi nors nagrinėjamu atveju R. M. nėra inkriminuotos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje ir (ar) 198¹ straipsnyje, vis tik paminėti kasacinės instancijos teismo išaiškinimai reikšmingi ir analizuojamoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
10. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl R. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų idealiosios sutapties, kurią, kaip nurodoma Skundžiamajame nuosprendyje, pagrindžia vienintelė aplinkybės, jog nuteistasis radęs mokėjimo kortelę, faktiškai nedelsiant ją neteisėtai įgydamas ir laikydamas, tuoj pat ir panaudojo prekėms įsigyti. Pažymėtina, kad paprastai tokiais atvejais, kaip ir nagrinėjamu, BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės įgijimas ir laikymas, padaromas pirmiausia, o tik vėliau susiformuoja tyčia šia priemone padaryti BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – neteisėtai inicijuoti ir atlikti finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone, t. y. nustatoma realioji nusikalstamų veikų sutaptis. Žemesnės instancijos teismas nors ir teisingai nurodė, kad R. M. nusikalstamos veikos buvo padarytos per trumpą laiko tarpą, tačiau jos padarytos skirtingais veiksmais, kurių nesieja bendras sumanymas ir tyčia. R. M. skirtingais veiksmais realizavo dviejų nusikalstamų veikų sudėtis, nurodytas skirtinguose BK straipsniuose. Pirmu veiksmu radęs nukentėjusiojo vardu išduotą banko bekontaktę mokėjimo kortelę, taip ją įgijo, ir pastarąją laikė. Tik po šių veiksmų nuteistasis, supratęs savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, t. y. kad yra įgijęs ir laiko svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, ja atsiskaitė sumokėdamas už prekes, t. y. inicijavo ir atliko finansines operacija, ir taip atskiru veiksmu įgyvendino nusikalstamos veikos sudėtį, nurodytą BK 215 straipsnio 1 dalyje. Tokios išvados, vadovaujantis formuojama kasacinės instancijos teismo praktika, patvirtina, kad R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažintinos padarytos realiąja sutaptimi.
Dėl taikomos baudžiamojo įstatymo redakcijos
11. BK 3 straipsnio 1–3 dalyse yra įtvirtinti baudžiamojo įstatymo galiojimo principai, pagal kuriuos veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, grįžtamosios galios neturi.
12. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos 2023 m. gegužės 2 d. Tuo metu galiojusios BK 214 straipsnio 1 dalies (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija) ir BK 215 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233) redakcijos, o būtent abiejų nusikaltimų sankcijos numatė, kad asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
Žemesnės instancijos teismas
13. Šio procesinio sprendimo priėmimo metu (2025 m. balandžio 17 d.) galiojančios BK 214 straipsnio 1 dalies ir BK 215 straipsnio 1 dalies redakcijos (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.) numato, kad asmuo tiek už BK 214 straipsnio 1 dalyje, tiek už BK 215 straipsnio 1 dalyje, įtvirtintas nusikalstamas veikas baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
14. Lyginant aktualios redakcijos BK 214 straipsnio 1 dalies ir BK 215 straipsnio 1 dalies sankcijas su nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusių redakcijų sankcijomis matyti, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. be baudos, arešto ir laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmių, įtvirtinta dar viena alternatyvi – laisvės apribojimo bausmė. Esant tokiai teisinei situacijai, aktualios redakcijos baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Atsižvelgiant į nurodytą, R. M. nusikalstamos veikos Skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuotos pagal BK 214 straipsnio 1 dalies (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), BK 215 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) perkvalifikuotinos pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.). Perkvalifikavus nusikalstamas veikas, spręstinas ir nuteistajam paskirtų bausmių už jas klausimas, kartu įvertinant ir prokurorės apeliacinio skundo argumentus.
Dėl bausmės individualizavimo
15. Skundžiamu nuosprendžiu R. M. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje, nuteistas arešto bausmėmis. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo paskirtomis bausmėmis, o nesutikimo su nuteistajam paskirtų bausmių rūšimi ir iš esmės jų dydžių argumentų neišsakoma ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl R. M. skirtinų bausmių rūšies bei dydžio, atsižvelgia į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, pobūdį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją. Nagrinėjamu atveju padaryti du baigti nusikaltimai, kurie priskirtini apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), ir kurie padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Vertindama nusikaltimų pobūdį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog R. M. nusikalstamais veiksmais padaryta žala nėra itin didelė, nukentėjusysis civilinio ieškinio nereiškė, baudžiamojoje byloje duomenų ar žala atlyginta nėra. Taip pat įvertintinos ir nuteistojo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės, o būtent tai, kad R. M. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei tai, jog nusikaltimai padaryti jam būnant recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio pirmosios instancijos teismas R. M. pripažino recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija)). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į naująją baudžiamojo įstatymo redakciją, ir laikydamasi baudžiamojo proceso įstatymo pareigos apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti sprendimą kaltinamąjį pripažinti recidyvistu, jeigu teismas tai pripažįsta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2574 redakcija, įsigaliojusi nuo 2024 m. lapkričio 1 d.) pažymi, kad R. M. atitinka BK 27 straipsnio 1 dalies sąlygas ir yra pripažintinas recidyvistu. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nutęstųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (1 t., b. l. 157–167) nustatyta, jog R. M. už tyčinio nusikaltimo padarymą teistas ne vieną kartą, be kita ko ir už turtinio pobūdžio nusikaltimus, esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui padarė du analizuojamus tyčinius nusikaltimus.
16. Teisėjų kolegijos vertinimą dėl nuteistojo pripažinimo recidyvistu, kaip ir bausmės rūšies bei dydžio, lemia ir R. M. asmenybę charakterizuojantys duomenys, kurie iš esmės yra labiau neigiami. R. M., kaip jau minėta, teisiamas nebe pirmą kartą. Jis gi nuo 1998 m. pakankamai sistemingai daro nusikalstamas veikas, apimančias ir tyčinius nusikaltimus, nusikalstamos veikos daromos prieš įvairias baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, t. y. neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 straipsnio 1, 2 dalys), plėšimas (BK 180 straipsnio 1 dalis), papirkimas (BK 227 straipsnio 2 dalis), vagystė (BK 178 straipsnio 2 dalis), transporto priemonių vairavimas, kai vairuoja neblaivus asmuo (BK 281 straipsnio 7 dalis), vengimas atlikti baudžiamojo poveikio priemones (BK 243 straipsnis), iš viso nuteistasis teistas 16 (šešiolika) kartų (1 t., b. l. 157–167). R. M. ne kartą atlikęs ne tik laisvės atėmimo ir arešto bausmes, tačiau ir švelnesnes – laisvės apribojimo, taip pat ne kartą taikytas ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau akivaizdu, kad tai teigiamos įtakos nuteistojo nusikalstamam elgesiui neturėjo ir teigiamų išvadų R. M. pasidaryti neleido. Be kita ko, nuteistasis baustas ir administracine tvarka, beje daugiausiai už smulkias vagystes, paskirtų piniginių nuobaudų nemokantis (1 t., b. l. 168–171). Taip pat, kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis nuo 2008 m. oficialiai nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Ir apskritai, būdamas suaugęs ir darbingo amžiaus, šio procesinio sprendimo priėmimo metu – 47 metų, darbinius santykius yra deklaravęs tik nuo 2006 m. liepos 10 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d., neapsiribojant, kad ir šis laikotarpis buvo nepertraukiamas (1 t., b. l. 172). Tokių duomenų pagrindu galima daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos bei administraciniai nusižengimai, susiję su turtinio pobūdžio nusikalstamu elgesiu, yra ne atsitiktinio pobūdžio, o iš anksto suplanuotos, taip realizuojant pragyvenimo šaltinį, ir nusikalstamų veikų darymas yra tapęs nuteistojo gyvenimo būdu, rodančiu jo elgesio pavojingumą.
17. Taigi visi išdėstyti duomenys neabejotinai rodo, kad nuteistasis yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, išvadų dėl ankstesnių teistumų nedaro, savo elgesio teigiama linkme nekeičia pajamų pragyvenimui nesiekia įgyti teisėtu būdu – dirbdamas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo įstatymo reguliuojamomis taisyklėmis, įtvirtintomis BK 54, 61 straipsniuose, neįžvelgia pagrindo manyti, kad švelnesnėmis bausmių rūšimis nei arešto ir jo dydžio artimo viršutiniam, galėtų būti pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Nurodytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad prokurorės apeliaciniame skunde prašomos paskirti bausmės ir jų dydžiai yra pagrįsti.
18. Atsakant ir sutinkant su prokurorės skundo argumentais dėl bausmių bendrinimo, pažymėtina, jog esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, už jas paskirtos bausmės bendrinamos bausmių sudėjimo (dalinio ar visiško) būdu, išskyrus atvejus, kai nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas) ar už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BK 63 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu gi atveju, BK 214 straipsnio 1 dalyje ir BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nesiskiria pagal pavojingumą, nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms (pagal BK 11 straipsnio 4 dalį abi nusikalstamos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai), nei vienoje iš jų sankcijų nenumatyta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos bausmė, dėl to, už šias veikas R. M. skirtinos bausmės negali būti bendrinamos apėmimo būdu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, R. M. padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 215 straipsnio 1 dalį, vertintinos kaip padarytos realiąja sutaptimi, todėl už jas paskirtos bausmės bendrintinos nuteistajam palankesniu ir prokurorės apeliaciniame skunde prašomu būdu – iš dalies jas sudedant.
19. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės bendrintinos dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės. Iš prokurorės apeliacinio skundo matyti, kad R. M. prašoma paskirti galutinė subendrinta 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmė, t. y. prie griežtesnės prašomos 85 (aštuoniasdešimt penkių) parų arešto bausmės pridėti dalį švelnesnės 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bendrinant bausmes pagal BK 63 straipsnio 4 dalį, pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Arešto bausmė gali būti skiriama nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto (BK 49 straipsnio 3 dalis). Įvertinus šias imperatyvias baudžiamajame įstatyme nustatytas bausmių bendrinimo taisykles, darytina išvada, kad prie nuteistajam paskirtos griežčiausios bausmės (80 (aštuoniasdešimties) parų arešto) turi būti pridedama bent minimali bausmės dalis (t. y. (15 (penkiolikai) parų areštas). Akivaizdu, kad sudėjus minimalią galimą pridėtos bausmės dalį, galutinė arešto bausmė nuteistajam viršytų 90 (devyniasdešimties) parų arešto terminą. Atsižvelgiant į tai, kad bausmė skiriama vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, galutinė subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimties metų laisvės atėmimo, o jeigu skiriama kitos rūšies bausmė, išskyrus baudą, – BK nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio (BK 63 straipsnio 7 dalis), t. y. nagrinėjamu atveju 90 (devyniasdešimties) parų arešto. Įvertinus paminėtus įstatymo imperatyvus, darytina išvada, kad nors pridedamos bausmės dalis turėtų būti ne mažesnis nei 15 (penkiolikai) parų arešto, galutinė subendrinta bausmė R. M. yra prokurorės prašoma ir Skundžiamu nuosprendžiu paskirta – 90 (devyniasdešimties) parų arešto, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, mažintina vienu trečdaliu.
20. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą nuteistajam R. M. skirti būtent arešto bausmę bei nustatyti sankcijų ribose numatytą jų dydį. Ir nors prokurorės apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas, tačiau teisėju kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertino BK 75 straipsnio 8 dalies reikalavimų ir nepasisakė dėl galimybės nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos galutinės arešto bausmės vykdymą. Vis tik šiuo aspektu pažymėtina, kad vadovaujantis šio nuosprendžio 17–19 punktuose nurodytomis aplinkybėmis, spręstina, kad analizuojamu atveju taikyti aptariamą baudžiamojo įstatymo institutą nėra ne tik materialaus, bet ir formalaus pagrindo, kadangi R. M. arešto bausme nuteisiamas nebe pirmą kartą (BK 75 straipsnio 1 dalis).
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
21. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2025 m. balandžio 2 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus patikslinta pažyma Nr. APD-2025-04000 dėl 175 eurų (vieno šimto septyniasdešimt penkių eurų) išieškojimo iš nuteistojo R. M. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
22. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, jog šios įstatymo nuostatos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo išieškojimo galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-648/2022). Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas valstybinio kaltintojo iniciatyva, nuteistojo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Ir nors prokurorės apeliacinis skundas tenkintas, tačiau pažymėtina, jog gynėjas nuteistajam buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, taigi siekiant įgyvendinti nuteistojo teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo paties nuteistojo valios. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas ir pati baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu. Esant nurodytoms aplinkybėms valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo R. M. neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Olgos Šleiterienės apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį pakeisti.
R. M. nusikalstamą veiką Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį (2020 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija), perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 80 (aštuoniasdešimties) parų arešto bausmę.
R. M. nusikalstamą veiką Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 85 (aštuoniasdešimt penkių) parų arešto bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir R. M. paskirti subendrintą 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmę.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu R. M. paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo R. M. neišieškoti.
Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.