Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo P. D. pripažintas kaltu ir nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo P. D. priteista nukentėjusiajai G. N. 1910,06 Eur turtinės ir 20000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo P. D. priteista 217,03 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

Iš P. D. išieškota 199,76 Eur valstybei išlaidų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. D. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, tyčia nužudė kitą žmogų. Būtent, 2015 m. liepos 26 d., laikotarpiu nuo 12 val. iki 12 val. 57 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kauno m., P. D., kilus ginčui, po to, kai O. N. pagrąsino jį išmesti iš namų, paėmęs virtuvėje peilį, dūrė juo nukentėjusiajam du kartus į krūtinę ir kairį dilbį, tuo padarydamas tuo šiam kiaurinį durtinį- pjautinį kairio dilbio sužalojimą, pjautinę žaizdą veide, kiauryminį durtinį- pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su širdiplėvės ir dešinio prieširdžio pažeidimu, kas komplikavosi vidiniu kraujavimu į širdiplėvės ir krūtinplėvės ertmes, širdies tamponada krauju, nuo ko O. N. įvykio vietoje mirė.

Nuteistasis P. D. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam skirtą laisvės atėmimo bausmę, paskirti mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi, ne kartą atsiprašė nukentėjusiosios G. N., norėjo pradėti atlyginti jai žalą, tačiau iki nuosprendžio ji nesutiko. Nurodo, kad kaltės pripažinimas ir gailėjimasis gali garantuoti asmens pasitaisymą netaikant jam bausmės arba taikant švelnesnę.

Apeliantas nurodo, kad O. N. dūrė tik vieną kartą, labai susijaudinęs dėl itin įžeidžiančio jo elgesio – jis norėjo apeliantą išvaryti iš šeimos buto, rėkė, kad apelianto žmona skirsis su apeliantu ir ir gyvens kartu su O. N.. Su žmona V. D. turi keturias dukteris, viena jų mažametė. Dukteris jis myli, pagal išgales jas išlaiko, dalyvauja jų ugdyme. O. N. vedė asocialų gyvenimo būdą, niekur nedirbo nuolat vartojo alkoholį kartu su apelianto žmona. Girtas keldavo triukšmą, elgdavosi agresyviai, tuo gąsdino dukteris, trukdė joms mokytis, ilsėtis.

Dėl įvykio nuteistasis nurodo, kad viskas įvyko labai greitai, dūręs nukentėjusiajam vieną kartą tuoj pat įbėgo į kambarį ir pasakė, kad padūrė Olegą, daugiau prie jo priėjęs nebuvo. Tikslo nužudyti neturėjo, į širdį pataikė netyčia. Dėl itin įžeidžiančio O. N. elgesio nesuvokė, kad tokia jo veika gali sukelti mirtį, to nesiekė ir nenorėjo, dėl to labai gailisi ir pergyvena.

Nuteistasis mano, jog teismas, nurodydamas, kad jis yra neteistas, charakterizuojamas teigiamai, esant atsakomybę lengvinančiai aplinkybei paskyrė per griežtą bausmę. Civilinius ieškinius jis pripažino, nori juos atlyginti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo P. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam P. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ko apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis P. D.. Taip pat apygardos teismas P. D. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą bausmę, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo nuosprendį keisti dalyje tik dėl paskirtos bausmės, tačiau nurodo, kad dūrė tik vieną kartą bei užsimena ir apie subjektyviuosius veikos požymius, nurodydamas, jog tikslo nužudyti neturėjo, nesuvokė, kad jo veika gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, to nesiekė ir nenorėjo. šie ir kiti apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Šioje baudžiamojoje byloje neabejotinai įrodyta, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, kilus ginčui, po to, kai O. N. pagrasino jį išmesti iš namų, paėmęs virtuvėje peilį, dūrė juo nukentėjusiajam du kartus į krūtinę ir kairį dilbį. Nuo šių nuteistojo veiksmų nukentėjusysis mirė.

Tai, kad būtent nuo nuteistojo kaltų tyčinių veiksmų mirė O. N., byloje įrodyta paties nuteistojo parodymais, liudytojų parodymais, specialisto išvada, eksperto paaiškinimais teisme. Kas liečia peiliu suduotų smūgių skaičių - pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog 2015 m. liepos 27 d. pagal medicininių dokumentų duomenis atlikus O. N. medicininį tyrimą, jam buvo nustatyta kiauryminis durtinis – pjautinios krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimas su širdiplėvės ir dešinio prieširdžio pažeidimu, kuris komplikavosi vidiniu kraujavimu į širdiplėvės ir krūtinplėvės ertmes, širdies tamponadą krauju ir tai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Šis sužalojimas O. N. galėjo būti padarytas duriančiu pjaunančiu vienašmenių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, kuo galėjo būti ir peilis, dėl vieno smūgio. Iš tos pačios išvados matyti, kad O. N. buvo nustatyti ir kiti galimai peiliu padaryti kūno sužalojimai – tai kiaurinis durtinis – pjautinis kairio dilbio sužalojimas ir pjautinė žaizda veide (kairio apatinio voko – skruosto riboje), šie sužalojimai atitinkamai priskiriami prie nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo. Išvadoje konstatuojama, kad sužalojimai padaryti galimai artimu mirtinam sužalojimui metu.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas D. T. paaiškino, jog durtiniai – pjautiniai sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti suduodant ne vieną, bet atskirus smūgius, tai yra vieną kartą duriant į vieną kūno vietą, po to ištraukus peilį, duriant antrą kartą į kitą kūno vietą, pjautinis sužalojimas veide galėjo būti padarytas keliant peilį ar atliekant panašų veiksmą. Eksperto nuomone šie durtiniai, pjautiniai sužalojimai yra švieži ir padaryti artimu vienas kitam metu.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad pagrindinė O. N. mirties priežastis – durtinis-pjautinis krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimas su širdiplėvės ir dešinio prieširdžio pažeidimu. Teismo nuomone, nėra jokių abejonių, kad tokį sužalojimą nukentėjusiajam padarė P. D.. Taip pat visų įvykių seka rodo, kad ir kitus du nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus – tai yra durtinį pjautinį kairio dilbio sužalojimą ir pjautinę žaizdą veide padarė kaltinamasis. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs ir į paties P. D. paaiškinimą apie tai, kad jis tiksliai neprisimena suduotų smūgių peiliu skaičiaus, tiksliai atliktų judesių ranka, kurioje laikė peilį, atsižvelgiant ir į liudytojų parodymus, kurie nepatvirtino jokių aplinkybių apie galimus kitus tuo metu kilusio konflikto dalyvius, taip pat atsižvelgė ir į teismo medicinos eksperto išvadas apie paminėtų sužalojimų galimą (tapatų) atsiradimo laiką ir būdą. Kita vertus, nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija pagrindinio mirtį sukėlusio smūgio peiliu į krūtinės sritį sudavimo. Taigi apeliacinio skundo argumentas, kad jis tik vieną kartą dūrė nukentėjusiajam peiliu paneigtas ir kolegija jį atmeta.

Kalbant apie subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog nuteistasis veikė tiesiogine tyčia.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-327/2010, 2K-412/2014). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog P. D. veikė tiesiogine tyčia, tai rodo nusikaltimui panaudotas įrankis – peilis, padaryto sužalojimo pobūdis ir vieta – smūgio peiliu sudavimas į krūtinę, širdies plotą. Be to, kaip teismas ir nurodė, paties nuteistojo paaiškinimas, kad jis peiliu nukentėjusiajam dūrė į širdį, rodo kad jis, peiliu žalodamas vieną svarbiausių gyvybei organų, suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad gali atimti gyvybę ir to norėjo. Taigi veikos kvalifikacija ir visi veikos požymiai teismo nustatyti teisingai.

Kaip minėta, pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su paskirta bausme.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam P. D., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuriuo grindžiamas prašymas sušvelninti bausmę yra tai, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, be to, nurodo, kad veiką padarė labai susijaudinęs dėl itin įžeidžiančio nukentėjusiojo elgesio. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog P. D. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atsižvelgė į ją skirdamas bausmę. Tuo tarpu BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai. Baudžiamosios teisės teorijoje neteisėtais veiksmais yra laikomi bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į jų gyvybę ir sveikatą, turtą, įvairaus pobūdžio smurtu, kankinimu, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu, bei kitokiais tyčiniais, teisės aktų reikalavimams bei įprastoms moralės nuostatoms prieštaraujančiais veiksmais. O asmens didelio susijaudinimo būsena pasireiškia tuo, kad dėl neteisėtų kito asmens veiksmų didelį susijaudinimą patyręs kaltininkas panaudoja prieš jį įvairaus pobūdžio smurtinius veiksmus, t.y. įvykdo nusikalstamą veiką, tačiau pati susiklosčiusi situacija lemia, jog kaltininkui sukelta ypatinga emocinė būsena yra pripažįstama lengvinančia aplinkybe. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta nei didelio susijaudinimo būsena, nei neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Ir pats nuteistasis, ir apklausti liudytojai parodė, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas. Liudytojas K. M. parodė, kad konfliktas kilo dėl lovos, kuris ant jos miegos. Tada nuteistasis nuėjo į virtuvę, grįžęs dūrė kambaryje sėdėjusiam nukentėjusiajam. taigi byloje nėra nustatyta jokių neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų nuteistojo atžvilgiu.

Teismas nustatė ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skirdamas bausmę P. D., pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio pasekmės neatstatomos – atimta žmogaus gyvybė. Teismas įvertino ir į nuteistojo asmenybę, P. D. anksčiau baustas administracine tvarka, iš gyvenamos vietos charakterizuojamas gerai. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas paskyrė nuteistajam bausmės vidurkį atitinkančią bausmę.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad 11 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, kolegija nesutinka su tokiais teiginiais – kaip jau minėta, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas atsižvelgė, tačiau yra ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kurios nuteistasis nemini. Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad teismų praktikoje pabrėžiama, kad aplinkybės, duodančios pagrindą manyti, kad ateityje asmuo nebenusikals, gali būti įvairios – nuoširdus gailėjimasis, aiškios pastangos atlyginti žalą, išsamus parodymų apie veikos aplinkybes davimas, kas yra taikytina jam. Apie atsakomybę lengvinančią aplinkybę jau pasisakyta, tuo tarpu dėl išsamaus parodymų davimo atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis kitaip, nei byloje nustatyta, tvirtino tik vieną kartą dūręs peiliu. Nepaisant to, teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kita vertus, sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo yra tik vienas iš įstatyme nustatytų bausmės tikslų. Kiti bausmės tikslai yra nubausti asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atimti ar apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti jį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Dar atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato išimtinai tik laisvės atėmimo bausmę be jokių alternatyvų. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad spendžiant klausimą dėl to, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, turi būti įvertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę. Kolegija pažymi, kad šioje byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų, nėra jokių išimtinių nei nuteistąjį, nei padarytą veiką, apibūdinančių aplinkybių. Nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys nėra jokie išskirtinai teigiami. O duomenys, apibūdinantys pačią nusikalstamą veiką taip pat nerodo mažesnio jos pavojingumo – nužudytas asmuo duriant peiliu į krūtinę. Todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistajam paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bausmė negali būti laikoma per griežta ir jos švelninti pagrindo nėra.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė, priteistos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sumos taip pat yra teisingos. Keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. D. apeliacinį skundą atmesti.