Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovui R. E. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo R. E. priešieškinį ieškovui V. K. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2013-05-12 tarp ieškovo V. K. ir R. M. buvo sudaryta preliminarioji sutartis, pagal kurią šios sutarties šalys įsipareigojo sudaryti ir notariškai patvirtinti nekilnojamojo turto objektų, įskaitant ir 4 žemės sklypų (12,5400 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 8,4600 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 21,2237 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 22,0225 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį. Kadangi šie žemės sklypai preliminariosios sutarties sudarymo dieną nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai (2.3. p.), preliminariosios sutarties 2.5. punktu šios sutarties šalys susitarė, jog ketinamo parduoti turto pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teisės aktų nustatyta tvarka R. M. nuosavybės teisių į žemės sklypus įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. R. M. nuosavybės teisės į žemės sklypus įregistruotos 2013-06-13.

2. 2015-07-22 įvykusiose varžytinėse R. M. priklausantys žemės sklypai buvo parduoti atsakovui R. E., turto pardavimo iš varžytinių aktai surašyti 2016-01-08, atsakovo nuosavybės teisė į minėtus žemės sklypus viešajame registre įregistruotos 2016-01-11.

3. Ieškovas V. K. nurodė, kad preliminariosios sutarties pagrindu tarp ieškovo ir V. M. susiklostė faktiniai žemės sklypų panaudos (nuomos) santykiai. Ieškovas nuo 2013 m. dirbo ir prižiūrėjo žemės sklypus, pagrįstai tikėdamasis juos įsigyti, ir nepaisant to, kad jie 2015-07-22 buvo parduoti atsakovui viešose varžytinėse, nuosavybės teises į žemės sklypus patvirtinantys dokumentai atsakovui išduoti tik 2016-01-08, o tai atsakovui suteikia nuosavybės teises tik į žemės sklypus, bet ne į juose ieškovo teisėtai užsėtus pasėlius, kurie buvo užsėti iki atsakovas įregistravo nuosavybės teises į žemės sklypus viešajame registre. Ieškovas nurodė, kad atsakovas per varžytynes įsigijęs tik žemės sklypus, žinodamas, kad faktiškai žemės sklypus apsėjo ir juos dirbo ieškovas, nukūlė pasėlius ir gavo pajamas, nors pasėlių nei sėjo, nei prižiūrėjo. Pasak ieškovo, atsakovas 2016-08-28 ieškovo pasėlius neteisėtai nukūlė, dėl ko ieškovas patyrė 25 163,40 Eur tiesioginius nuostolius (išleido šią sumą minėtų kviečių užauginimui), taip patyrė ir netiesioginių nuostolių (negavo 5 286,40 Eur išmokos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros bei pajamų už parduotus kviečius) ir negavo 16 837,55 Eur pelno.

4. Pateiktu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš atsakovo R. E. 25 163,40 Eur tiesioginių nuostolių, 5 286,40 Eur negautos išmokos iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, 16 837,55 Eur negauto pelno, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsakovas R. E. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Be to, atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 24 122,45 Eur dydžio nuostolius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinis grindžiamas tuo, kad ieškovui neteisėtai apsėjus atsakovui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus žieminiais kviečiais, ieškovas negalėjo sėti vasarinių rapsų ir gauti pelno.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. sausio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino. Atlikęs įskaitymą teismas priteisė atsakovui iš ieškovo 1 448,68 Eur dydžio nuostolius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 1 443 Eur bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad atsakovo nuosavybės teisės į žemės sklypus buvo įregistruotos 2013-06-13, todėl pagal preliminariosios sutarties sąlygas pagrindinė žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2013-06-18. Kadangi nustatytu terminu pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, prievolė ją sudaryti pasibaigė.

8. Iš teismo posėdžio metu liudytoju apklausto R. M. paaiškinimų teismas nustatė, kad tarp jo ir ieškovo kilus ginčui pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, R. M. žinojo, kad žemę dirba ieškovas, tačiau jam pretenzijų nereiškė, tarp jų vyko teisminiai ginčai, ieškovas suprato bei žinojo, jog žemės sklypai pardavinėjami iš varžytinių, žemės sklypais ieškovas naudojosi neatlygintinai, jokio nuomos mokesčio nemokėjo, tiek R. M., tiek ieškovas deklaravo žemės sklypus, kad gauti išmokas iš NMA, ieškovas puikiai suprato, kad R. M. nesutinka, jog ieškovas dirbtų jo žemės sklypus, norėjo išnuomoti juos, bet visi aplinkiniai žemdirbiai žinojo, kad šią žemę dirba ieškovas ir niekas nenorėjo nuomotis bei veltis su juo į ginčus.

9. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2013-12-27 savo galbūt pažeistas teises siekė apginti teismuose, t. y. jis kreipėsi ieškiniu į teismą dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi, nuosavybės teisių į daiktus pripažinimo, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Dar iki ieškinio padavimo prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti R. M. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe ir ginčo žemės sklypus. Teismas 2014-01-10 nutartimi tenkindamas šį prašymą žemės sklypus areštavo, 2015-08-04 nutartimi tenkinant ieškovo prašymą antstolis įpareigotas sustabdyti bet kokius turto realizavimo ir vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje išieškant skolą iš šioje byloje areštuoto turto, tame tarpe ir žemės sklypų. Tik Lietuvos apeliaciniam teismui 2016-01-05 nutartimi panaikinus Šiaulių apygardos teismo 2015-08-04 nutartį, 2016-01-08 atsakovui išduoti turto pardavimo iš varžytinių aktai. Minėtoje byloje ieškovas ieškinio reikalavimų pripažinti preliminariąją sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, nuosavybės teisių į daiktus pripažinimo, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo atsisakė 2016-01-25 teikdamas teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo.

10. Ieškovo teiginius, kad tarp jo ir R. M. žodinės sutarties pagrindu susiklostė žemės sklypų nuomos santykiai teismas atmetė kaip nepagrįstus. Tai paneigia liudytoju apklausto R. M. paaiškinimai, kad tarp jo ir ieškovo susiklostė konfliktiniai santykiai, dėl ko ir nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, be to, persikėlus ginčui į teismą R. M. pareiškė priešieškinį, prašydamas preliminarią sutartį pripažinti negaliojančia.

11. Įvertinęs nurodytas aplinkybės teismas nustatė, kad ieškovas žemės sklypais naudojosi preliminariosios sutarties, kurios galiojimas buvo pasibaigęs, pagrindu, nesant nei panaudos, nei nuomos sutarties, be žemės savininko sutikimo, netgi prieš jo valią. Kadangi preliminarioji sutartis nebuvo įregistruota viešame registre, todėl teismas sprendė, kad ieškovas negali naudoti šios sutarties prieš trečiuosius asmenis, t. y. prieš atsakovą.

12. Be to, teismo vertinimu, svarbus aspektas byloje yra tas, kad ieškovas neabejotinai žinojo, kad ginčo žemės yra pardavinėjama viešose varžytinėse. Šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas antstolis R. K.. Kadangi varžytinės įvyko 2015-07-22 ir ieškovui neabejotinai buvo žinoma, jog žemės sklypai yra parduoti, tolimesni jo veiksmai leidžia spręsti, jog būtent ieškovas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad faktiškai žemės savininku tapęs atsakovas kaip galima ilgiau netaptų įsigyto turto savininku juridiškai. Visą sumą už nupirktą turtą atsakovas sumokėjo 2015-08-19, ką patvirtina turto pardavimo iš varžytinių aktai. Šiuo metu ieškovas, tikėtina, jau buvo nusiėmęs arba ruošėsi nusiimti derlių ir žemės sklypai buvo neapsėti, o atsakovas, įsigijęs žemės sklypus, pagrįstai tikėjosi pradėti juose žemės ūkio veiklą. Tačiau nepaisant to, žinodamas, jog faktiškai šie žemės sklypai yra parduoti varžytinėse, ieškovas inicijavo teisme anksčiau minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir, teismui šį jo prašymą tenkinus, be jokio teisinio pagrindo, savavališkai apsėjo ginčo žemės sklypus. Ieškovas žinojo, kad naudojasi žeme be jokio teisinio pagrindo, kad R. M. tam prieštarauja, kad tarp jų teisme vyksta teisminis ginčas ir R. M. neigiama pozicija dėl žemės naudojimo yra akivaizdi, o naudodamasis profesionalaus teisininko paslaugomis turėjo žinoti, kad preliminarioji sutartis yra negaliojanti, tačiau vis tiek savavališkai, nuėmęs ankstesnį derlių, žinodamas, jog varžytinės įvyko ir yra paskelbtas jų laimėtojas, apsėjo žemės sklypus žieminiais kviečiais, ir tokie jo veiksmai yra laikytini neteisėtais veiksmais (CK 6.246 str.), iš kurių negali kilti teisėtos pasekmes - teisė reikalauti interesų apsaugos. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas R. E. atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtų nuostolių, bei kaltės. Pats ieškovas veikė priešingai teisei, jo interesai teismo negali būti ginami.

13. Teismas, įvertinęs tiek Kelmės rajono apylinkės teismo 2017-01-16 nutartį, tiek Šiaulių apygardos teismo 2017-03-14 nutartį, sprendė, jog pagrindo remtis jomis, kaip turinčiomis prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, nėra, kadangi administracinėje byloje santykiai tarp ieškovo ir atsakovo buvo vertinami savavaldžiavimo aspektu, t. y. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, jog ieškovo veikimas nėra pakankamas konstatuoti jo kaltę padarius savavaldžiavimą pagal ATPK 188 straipsnį.

14. Konstatavęs ieškovo veiksmų neteisėtumą, teismas vertino, ar yra kitos sąlygos atsakovo priešieškiniu patenkinti. Ieškovui neteisėtai apsėjus ginčo žemės sklypus žieminiais kviečiais, atsakovas R. E. jam nuosavybės teise priklausančioje žemėje negalėjo vykdyti žemės ūkio veiklos, kurią planavo vykdyti, t. y. sėti rapsą. Todėl akivaizdu, jog negalėdamas vykdyti jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose žemės ūkio veiklos, atsakovas neabejotinai patyrė nuostolių, o tarp neteisėtų ieškovo veiksmų ir atsakovo patirtų nuostolių yra priežastinis ryšys. Taip pat teismas sprendė, jog egzistuoja ieškovo kaltė dėl susidariusios situacijos, kadangi žinodamas, kad 2015-07-22 viešos varžytinės įvyko ir ginčo žemės sklypai faktiškai buvo parduoti, inicijavęs teisme laikinųjų apsaugos priemonių taikymą - bet kokių turto realizavimo ir vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje sustabdymą, be jokio teisinio pagrindo savavališkai apsėjo ginčo žemės sklypus.

15. Atsakovo nurodytą aplinkybę, kad jis žemės sklypuose pavasarį planavo sėti rapsą patvirtina 2017-09-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, jog būtent šią kultūrą atsakovas sėjo 2017 metais ginčo žemės sklypuose. Pagal oficialios statistikos portalo duomenis (https://osp.stat.gov.lt), rapsų derlius 2016 metais Šiaulių apskrityje vidutiniškai buvo 3,1 tona/ha. Atsakovas nurodė, kad jis planavo iš vieno hektaro prikulti vidutiniškai po 2,9 tonas, kas praktiškai atitinka oficialiame statistikos portale nurodytus duomenis. Pagal www.rapsai.lt pateiktas rapsų supirkimo kainas 2016 m. rugpjūčio mėnesį, teismas nustatė, kad už 1 toną rapso buvo mokama vidutiniškai po 350 Eur, kaip ir nurodė ir atsakovas, todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai teigia, jog iš vieno hektaro buvo numatoma gauti 997,50 Eur pajamų. Pagal atsakovo pateiktą rapsų auginimo technologiją, rapso auginimo išlaidos vienam hektarui, įskaitant ir darbų kaštus, yra 515,05 Eur. Kadangi ieškovas šių duomenų nepaneigė, teismas laikė, jog šios išlaidos yra įrodytos, realios ir pagrįstos. Taigi, atsakovas pagrįstai iš vieno hektaro, atėmus iš pardavimo kainos išlaidas, tikėjosi gauti 482,45 Eur pelno. Kadangi deklaruojamas ginčo Žemės sklypų plotas yra 49,9 ha, atsakovui nuėmus apie 145 tonas derliaus ir pardavus minėtą kiekį rapsų, išskaičiavus rapsų auginimo išlaidas, jis būtų gavęs 24 122,45 Eur pelno, kas ir sudaro atsakovo nuostolius. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad dėl neteisėtų ieškovo veiksmų atsakovas patyrė 24 122,45 Eur nuostolius, kurie turi būti atlyginti, todėl sprendė, kad priešieškinis yra tenkinamas.

16. Tačiau teismas įvertino tai, kad dėl neteisėtų ieškovo veiksmų atsakovui buvo padaryta ne tik žala, bet jis turėjo ir naudos, t. y. nuėmęs ieškovo be teisėto pagrindo užsėtus žieminius kviečius, atsakovas juos pardavė ir gavo 22 673,79 Eur pelną. Siekdamas nesudaryti sąlygų atsakovui nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita, atsakovo gautą 22 673,79 Eur naudą teismas įskaitė į 24 122,45 Eur nuostolius, ir priteisė atsakovui iš ieškovo 1 448,66 Eur skirtumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Apeliaciniame skunde ieškovas V. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas iš esmės pasisakė dėl preliminarios sutarties ir dėl to, ar buvo pagrindas sudaryti pagrindinę sutartį, nors preliminarios sutarties sąlygos, jos sudarymo ar pabaigos aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Preliminarios sutarties galiojimo klausimas išspręstas kitoje civilinėje byloje – Šiaulių apygardos teismas 2016-12-07 sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2017-10-12 nutartimi, nepripažino preliminarios sutarties negaliojančia.

17.2. Teismo išvada, kad tarp ieškovo ir R. M. nebuvo žodinio susitarimo dėl leidimo ieškovui naudotis žemės sklypais, yra nepagrįsta. Tai, kad ieškovas galėjo ir naudojosi ginčo žemės sklypais, patvirtina ne tik R. M. elgesys, kai jis, žinodamas apie ieškovo naudojimąsi žemės sklypais net kelis metus iš eilės, jam jokių pretenzijų nereiškė, toliau leido dirbti žemę ir sėti pasėlius, nusiimti derlių ir pan. Be to, pagal preliminarią sutartį R. M. įsipareigojo padėti ieškovui uždeklaruoti visus turimus žemės plotus (Sutarties 4.1.7 p.).

17.3. Atsakovui dar iki nuosavybės teise varžytynių būdu įgyjant žemės sklypus buvo žinoma, kad jais faktiškai naudojosi ieškovas. Taigi šiuo atveju nuomos ar panaudos sutarties neįregistravimas viešajame registre nenulėmė atsakovo sužinojimo apie tai, kam priklausė pasėliai. Atsakovas per varžytynes įsigijęs žemės sklypus su pasėtais pasėliais, jų nesėjęs ir neprižiūrėjęs, neturėjo teisės derliaus nuimti ir jo pasisavinti, šie atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais, sudarančiais pagrindą atlyginti ieškovui nuostolius.

17.4. Teismas sprendime nurodė, jog svarbi aplinkybė yra ta, kad ieškovas žinojo apie tai, kad ginčo žemės sklypai buvo pardavinėjami ir parduoti viešose varžytinėse. Tačiau šios aplinkybės neneigė ir pats ieškovas. Ieškovas, kitoje civilinėje byloje paduodamas ieškinį ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekė apginti savo pažeistas teises, t. y. siekė, kad preliminari sutartis būtų pripažinta pagrindine, kadangi ieškovas buvo sumokėjęs R. M. 213 602,64 Eur avansą.

17.5. Nesuprantama teismo išvada, kad ieškovas žemės sklypus apsėjo savavališkai. Ieškovas ne tik buvo sudaręs preliminarią sutartį, bet ir sumokėjęs R. M. 213 602,64 Eur avansą. Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2016-12-07 sprendimu ieškovui buvo priteistas jo sumokėtas avansas, o R. M. priešieškinis dėl preliminarios sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-10-12 nutartimi palikdamas nepakeistą minėtą Šiaulių apygardos teismo sprendimą, be kita ko, pažymėjo, jog nėra pagrindo vertinti, kad ieškovas neketino vykdyti preliminarios sutarties, o teismui labiau kilo abejonių dėl R. M. abejingumo. Nurodytos aplinkybės ir įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai patvirtina, kad ieškovas žemės sklypus apsėjo ne savavališkai ir ne be jokio teisinio pagrindo.

17.6. Nors teismas prie šios civilinės bylos prijungė Šiaulių apygardos teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-169-440/2016, kurioje priimtas 2016-12-07 sprendimas, tačiau joje esančiais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis visiškai nesivadovavo. Minėtoje byloje R. M., nors ir pareiškęs priešieškinį dėl preliminarios sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau žinodamas, kad ginčo žemės sklypais faktiškai naudojasi ieškovas, dirba žemę, sėja, prižiūri pasėlius, nusiima derlių, gauna išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, niekuomet jokių pretenzijų ieškovui dėl naudojimosi žemės sklypais nereiškė, savo konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad būtent ieškovas naudotųsi žemės sklypais (nuo pat 2013 m.) Todėl teismo išvada, kad ir R. M. neigiama pozicija dėl žemės naudojimo yra akivaizdi, yra grįsta prielaidomis ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Tarp ieškovo ir R. M. buvo susiklostę kelerių metų žemės naudojimosi santykiai, ieškovas žemę įdirbo, ją tręšė, sėjo ir augino įvairias augalų kultūras, nuėmė derlių ir pan. Be to, ieškovas ir pagal preliminarią sutartį R. M. buvo sumokėjęs 213 602,64 Eur avansą, aktyviomis teisinėmis priemonėmis siekė, kad sudaryta preliminarioji sutartis būtų pripažinta pagrindine. Visi šie nustatyti faktai dėl žemės naudojimosi nesudaro pagrindo kvalifikuoti, kad ieškovas pasėlius pasėjo ir prižiūrėjo savavališkai.

17.7. Faktą, kad ieškovo veiksmuose nebuvo jokio savavališkumo ar neteisėtumo konstatavo ir Šiaulių apygardos teismas 2017-03-14 įsiteisėjusioje nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. ATP-76-616/2017. Priešingai nei sprendė teismas, ši nutartis byloje turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Akivaizdu, kad tiek administracinėje, tiek civilinėje byloje buvo sprendžiamos ir analizuojamos aplinkybės, kada ir kokiu pagrindu ieškovas pasėjo pasėlius, kada ir kokiu pagrindu atsakovas įgijo žemės sklypus, todėl skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad Šiaulių apygardos teismo 2017-03-14 nutartis neturi jokios prejudicinės galios, yra visiškai nepagrįsta. Administracinę bylą nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas nustatė, kad nėra ieškovo neteisėtų veiksmų tręšiant ir prižiūrint pasėlius. Priėmus skundžiamą sprendimą susiklostė tokia situacija, kuomet tas pats Šiaulių apygardos teismas dėl tų pačių aplinkybių padarė skirtingas išvadas.

17.8. Teismas nepagrįstai patenkino atsakovo priešieškinį, kadangi nebuvo įrodyti ne tik ieškovo neteisėti veiksmai, bet ir atsakovo žalos faktas. Atsakovui nuosavybės teisė į žemės sklypus perėjo tik 2016-01-08, o ieškovas šiuos žemės sklypus apsėjo dar 2015 m. rudenį. Taigi akivaizdu, kad atsakovas, būdamas profesionalus ir patyręs ūkininkas, turėjo suvokti, kad negalės vykdyti žemės ūkio veiklos, kol ieškovas nenusikuls jo sėtų ir prižiūrėtų pasėlių. Atsakovas, reikalaudamas priteisti iš ieškovo negautas pajamas, turėjo įrodyti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, tai, kad jis turėjo ne preliminariai planuojamą, siektiną, bet realią galimybę gauti pajamas, antra, negautų pajamų dydį. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis turėjo realią galimybę gauti būtent tokio dydžio pajamas, dėl kurių reiškia reikalavimą. Atsakovas nepateikė jokių pirminių finansinių dokumentų (sąskaitų faktūrų, sutarčių ir kt.), parodančių jo realias išlaidas ir tikėtinas gauti pajamas, nepateikė įrodymų, kad jis pirko vasarinio rapso sėklas, planavo pasamdyti darbuotojus, koks minėtų žemės sklypų derlingumas ir pan. Atsakovui neįrodžius nuostolių dydžio negalima ir ieškovo civilinė atsakomybė.

18. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

18.1. Ieškovas naudojimosi žemės sklypais pagrindą ir teisėtumą kildina iš preliminarios sutarties, todėl teismas, siekdamas nustatyti teisinį pagrindą, visiškai pagrįstai analizavo preliminarios sutarties turinį būtent žemės sklypų naudojimosi ir valdymo aspektu. Sudarant preliminarią sutartį R. M. nebuvo šių žemės sklypų savininkas, todėl negalėjo šios sutarties pagrindu perduoti ieškovui žemės sklypų valdyti ir naudotis. Liudytoju apklaustas R. M. vienareikšmiškai patvirtino, kad pasibaigus preliminarios sutarties terminui, ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo tuo metu R. M. nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais naudotis. Taip pat liudytojas pažymėjo, kad kreipėsi į valstybės institucijas dėl neteisėto naudojimosi žemės sklypais, jis pats 2014-2015 m. buvo deklaravęs minėtus žemės sklypus kaip naudotojas. Be to, ir pats ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad 2015 m. kilo ginčas tarp ieškovo ir R. M. dėl naudojimosi žemės sklypais, nes abu teikė deklaracijas Nacionalinei mokėjimo agentūrai, tačiau išmokos nebuvo skirtos. Ieškovas naudojosi žemės sklypais neteisėtai, prieš buvusio šių žemės sklypų savininko valią, vykstant tarp jų ginčui teisme.

18.2. Preliminarios sutarties 4.1.6 punkte numatyta, kad R. M. įsipareigoja nuomojamos žemės sutartis pratęsti 5 metams. Ši sutarties sąlyga atsakovui šiuo metu nuosavybės teises priklausantiems žemės sklypams nebuvo taikoma, nes R. M. žemės sklypai preliminarios sutarties sudarymo metu nuosavybės teise nepriklausė. Taip pat teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad preliminarioje sutartyje nebuvo numatyta nuoma žemės sklypams, šioje sutartyje nurodyta sąlyga taikoma kitiems žemės sklypams.

18.3. Ieškovas naudojimosi žemės sklypais fakto neįregistravo viešajame registre, todėl negali panaudoti prieš atsakovą, taip pat nesant rašytinės formos negali remtis liudytojų parodymais naudojimosi žemės sklypais fakto įrodinėjimui. Apeliaciniame skunde teigiama, kad sutarčių neįregistravimas neturėjo įtakos atsakovo sužinojimui, kad ieškovas naudojasi žemės sklypais. Šie apeliacinio skundo argumentai visiškai nepagrįsti. Įsigyjant žemės sklypus ir sudarant kredito sutartį su banku dėl kredito suteikimo žemės sklypų pirkimui, atsakovui buvo esminė sąlyga, kad žemės sklypams nebūtų apsukinimų ir juose atsakovas iš karto po įsigijimo galėtų vykdyti žemės ūkio veiklą.

18.4. Preliminaria sutartimi nei viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, todėl nėra jokio pagrindo ieškovo teiginiams, kad pagal preliminarią sutartį ieškovas teisėtai vadė ir naudojosi žemės sklypais. Tokie ieškovo teiginiai prieštarauja preliminarios sutarties prigimčiai.

18.5. Ieškovas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad būtų sudaręs žemės sklypų nuomos ar panaudos sutartis, jas įregistravęs viešajame registre, t.y. nepateikė jokių objektyvumo ir leistinumo kriterijus atitinkančių įrodymų, kurie patvirtintų jo teisę valdyti ir naudotis Žemės sklypais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovas tvirtino, kad žemės sklypais naudojosi preliminarios sutarties pagrindu, nors teismo posėdžio metu tiek pats ieškovas, tiek R. M. patvirtino, kad jau 2014-2015 m. kilo ginčas dėl žemės sklypų deklaravimo Nacionalinėje mokėjimo agentūroje. Atsakovui viešose varžytinėse įsigyjant žemės sklypus, tiek juos įsigijus ir jais naudojantis nebuvo jokių įrašų viešajame registre apie kitų subjektų teisę į žemės sklypus, tiek nuomos ar panaudos sutarčių, tiek preliminarių ar kitų sutarčių pagrindu. Ieškovas reikšdamas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo nepateikė įrodymų, suteikiančių teisinį pagrindą naudotis žemės sklypais ir juo labiau šiose žemės sklypuose vykdyti žemės ūkio veiklą.

18.6. Ieškovo teiginys, kad jis pagal preliminarią sutartį sumokėjo R. M. 213 602,64 Eur nėra teisiškai reikšmingas, nes šios sumos sumokėjimas nelemia nuomos ar panaudos santykių pasibaigus preliminarios sutarties terminui.

18.7. Prijungtos civilinės bylos Nr. 2-169-440/2016 duomenys patirtina, kad ieškovui dar 2015 m. liepos mėn. tapo žinoma, kad žemės sklypai parduoti iš viešų varžytinių. Minėtoje byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovo atstovas 2015-07-22 kreipėsi į antstolį, vykdžiusį varžytines, dėl varžytinių atšaukimo, tą pačią dieną antstolis pateikė atsakymą ieškovui, kad varžytinės įvyko ir jos nebus atšauktos. Todėl ieškovo paaiškinimai šioje byloje, kad jis nežinojo apie žemės sklypų pardavinėjimą iš viešų varžytinių, o jeigu būtų žinojęs, tai nebūtų juose sėjęs, neatitinka tikrovės.

18.8. Teismas pagrįstai konstatavo, kad administracinio nusižengimo byloje analizuotos ir vertintos faktinės aplinkybės civilinės bylos kontekste neturi prejudicinės galios šioje byloje, kadangi administracinės atsakomybės traukiamo ieškovo veiksmai administracinio pažeidimo byloje buvo tiriami ir vertinami administracinio proceso ir administracinių įstatymų taikymo aspektu, o skundžiame sprendime ieškovo veiksmai vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus.

18.9. Teismas pagrįstai tenkino atsakovo priešieškinį, nes ieškovui neteisėtai užsėjus žieminius kviečius atsakovui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose, atsakovas negalėjo vykdyti žemės ūkio veiklos. Priešieškiniu prašomų priteisti nuostolių dydis yra grindžiamas oficialiais statistikos departamento duomenimis, pateikta rapsų auginimo technologija.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Ieškovas 2015 m. rudenį ginčo sklypus užsėjo žieminiais kviečiais. Atsakovas šiuos javus nupjovė ir gautas pajamas panaudojo savo nuostolių, kilusių iš negalimumo naudotis tais pačiais žemės sklypais, padengimui. Ieškovas tvirtina turėjęs teisę naudotis ginčo sklypais, sklypus užsėjo teisėtai ir tikėjosi gauti pajamas. Savo teises naudotis sklypais grindžia dviem argumentais: savo teisėmis, kylančiomis iš preliminarios sutarties, ir susitarimu su R. M. naudotis ginčo sklypais. Abu šie argumentai yra nepagrįsti.

20. Byloje nustatyta, kad 2013-05-12 tarp ieškovo V. K. ir R. M. buvo sudaryta preliminari sutartis, pagal kurią joje nurodytomis sąlygomis jos šalys įsipareigojo sudaryti ir notariškai patvirtinti turto, įskaitant ir ginčo žemės sklypų, pirkimo–pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2013-06-18, tačiau iki nustatyto termino nebuvo sudaryta. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.

21. Nesudarius pagrindinės sutarties per nustatytą terminą, prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė (CK 6.165 str. 5 d.), todėl visi apelianto veiksmai, susiję su žemės sklypų naudojimu preliminariosios sutarties pagrindu po 2013-06-18 yra neteisėti.

22. Apeliantas aktyviai dalyvavo perkant išvaržomą R. M. turtą, todėl žinojo apie turto areštą, jo teisinę reikšmę bei asmens, perkančio turtą iš varžytinių, teises. Rašytinės nuomos ar panaudos sutarties, suteikiančios teisę apeliantui naudotis minėtais žemės sklypais, apeliantas nepateikė ir nenurodė, kad tokia sutartis būtų sudaryta (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog po to, kai preliminariosios sutarties pagrindu nebuvo sudaryta pagrindinė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, apeliantas neturėjo jokio teisinio pagrindo dirbti ginčo žemės sklypo.

23. Ieškovas nuo 2013-12-27 savo tariamai pažeistas teises siekė apginti teismuose, t. y. jis kreipėsi prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pareikšdamas ieškinį teismui dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pirkimo-pardavimo sutartimi, nuosavybės teisių į daiktus pripažinimo. Tai reiškia, kad nuo kreipimosi į teismą momento, apeliantas žinojo, kad ginčo sklypas jam nepriklauso. Žinodamas, kad neturi jokių teisių į sklypus pagal preliminarią pirkimo pardavimą sutartį, kad tokios teisės jam negali suteikti R. M., apeliantas suvokė, kad neturi jokių teisių naudotis sklypais ir iš to kylančias teisines pasekmes. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas Šiaulių apygardos teismo 2014-01-10 nutartimi nesuteikė apeliantui jokių teisių į sklypus. Todėl visi su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu grindžiami apelianto argumentai dėl naudojimosi sklypais teisiškai nereikšmingi sprendžiant ginčą.

24. Apelianto argumentą, kad naudotis žemės sklypais jam leido R. M., paneigia paties R. M. paaiškinimai. Aplinkybė, jog R. M. žinojo apie tai, kad apeliantas vykdo ūkinę veiklą ginčo žemės sklypuose, nepatvirtina, kad apeliantas naudojosi šiais sklypais turėdamas teisinį pagrindą. Kaip minėta, R. M. neigia žodinio susitarimo tarp jo ir apelianto dėl naudojimosi ginčo žemės sklypais egzistavimą. Pareiga įrodyti egzistavus tokį susitarimą tenka apeliantui (CPK 178 str.).

25. Ieškovas pripažįsta, kad laukus užsėjo 2015 m. rudenį, žinodamas, kad sklypai parduoti iš varžytynių. Taip veikdamas jis akivaizdžiai suprato savo veiksmų neteisėtumą ir iš to kylančias pasekmes. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo.

26. Apeliantas taip pat nurodo, kad faktą, jog ieškovo veiksmuose nebuvo jokio savavališkumo ar neteisėtumo konstatavo ir Šiaulių apygardos teismas 2017-03-14 įsiteisėjusioje nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. ATP-76-616/2017. Pasak apelianto, priešingai nei sprendė teismas, ši nutartis byloje turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apelianto nurodoma administracinė byla, kurioje konstatuota, jog apeliantas nepadarė administracinio teisės pažeidimo. Toks konstatavimas teisiškai nereikšmingas nagrinėjamam ginčui, kadangi nesusijęs su byloje nagrinėjamomis sutartimis. Taip pat administracinėje byloje priimtas nutarimas neturi prejudicinės galios kilusiam ginčui, kadangi administracinėje byloje buvo sprendžiamas ieškovo administracinės atsakomybės klausimas.

27. Apeliantas taip pat ginčija iš jo priteistą žalos atlyginimą. Apelianto argumentai nepagrįsti.

28. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas 2016-01-08 tapo ginčo sklypų savininku ir 2016-01-11 savo nuosavybės teises įregistravo viešame registre.

29. Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja nuosavybės teisės apsaugą bei tam tikras savininko pareigas. Bendrosios nuosavybės teisės apsaugos poreikis yra gan plačiai pabrėžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis teismas) jurisprudencijoje. Šis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia (be kita ko), jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinta nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs ir tai, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

30. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Ieškovas, būdamas patyręs ūkininkas, teises ginęs teismine tvarka, žinojo apie savo veiksmų neteisėtumą užsėjant svetimus žemės sklypus. Todėl jis turi atlyginti šių sklypų savininkui padarytus nuostolius.

31. Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 24 122,45 Eur nuostolių. Šį reikalavimą grindė tuo, jog ieškovui neteisėtai apsėjus jam nuosavybės teise priklausančius sklypus žieminiais kviečiais, jis negalėjo sėti vasarinio rapso ir gauti planuoto pelno.

32. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovas, negalėdamas vykdyti jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose žemės ūkio veiklos, patyrė nuostolių. Tarp neteisėtų ieškovo veiksmų ir atsakovo patirtų nuostolių yra priežastinis ryšys, kadangi atsakovo patirti nuostoliai yra ieškovo tyčinių neteisėtų veiksmų rezultatas.

33. Atsakovo parodymus, kad jis nupirktuose žemės sklypuose ketino sėti rapsą patvirtina 2017-09-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, pats faktas, kad atsakovas užsiėmė rapsų auginimu ir pardavimu. Rapsais atsakovas užsėjo ginčo sklypus ir 2017 m. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis oficialiais statistiniais duomenimis, teisingai sprendime detaliai apskaičiavo tikėtinai gautino pelno iš rapsų auginimo dydį. Kitokių duomenų apeliantas nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

34. Remiantis pirmiau nurodytais argumentais, tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinis nepakeistas.

35. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos jo patirtos atstovavimo išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 600 Eur (CPK 93, 98, 302 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjai Dalia Kačinskienė Kazys Kailiūnas Vigintas Višinskis