- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-08-30
- Bylos Nr.
- Iv-2410-602/2011
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- D.G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Veslava Ruskan, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, dalyvaujant pareiškėjui D.G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovui Mariui Vainauskui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių tardymo izoliatoriui, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. G.2011-03-19 teismui padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-4, 7-10, 13-16).
Nurodė, kad jo laisvė Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo apribota pažeidžiant teisės aktus. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas apie 10 m² ploto kamerose kartu su 4-8 asmenimis, o Lukiškėse – 7 m² ploto kamerose su 4-6 asmenimis. Pagal higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 p., vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė neturtinę žalą. Tai, kad asmuo, kuris kalinamas tokiomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (byla Nr. A-143-1966/2008) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas). Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo bendravimo galimybės. Kadangi buvo laikomas kameroje su 4-8 žmonėmis, trūko oro, dėl to kameroje laikydavosi drėgmė, kuri sukeldavo kvėpavimo takų ligas. 2005 m. spalio mėn. kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ant pareiškėjo kūno nerviniu pagrindu atsirado į žvynelinę ligą panašios dėmės.
Per teismo posėdį pareiškėjas prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22-25).
Nurodė, kad pataisos įstaigos yra valstybės institucijos, atliekančios teismų sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinančios įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems ar suimtiesiems. Kalėjimų departamentas organizuoja kardomosios priemonės suėmimo, teismų nuosprendžiais paskirtų bausmių vykdymą ir įgyvendina bausmių vykdymo politiką. Skunde nenurodoma, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, nėra nurodytas priežastinis ryšys tarp tariamos žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Būtina atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė iš esmės tik vieną nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, kitų pretenzijų nereiškė. Be to, pareiškėjas šiuo klausimu nesiskundė nei atsakovui, nei Šiaulių tardymo izoliatoriui ar Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo suimtasis, taigi kamerose buvo kalinamas periodiškai su pertraukomis, ne ištisai. Tiek Šiaulių, tiek Lukiškių tardymo izoliatoriai buvo perpildyti, įstaigų administracijos negalėjo daryti įtakos suimtųjų ar nuteistųjų skaičiui. Šiuo metu galiojanti higienos norma HN 76:2010 nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje yra 3,6 m². Pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti civilinei atsakomybei atsirasti būtinas aplinkybes, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pažymėjo, kad Vyriausybė 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų planą. Šios strategijos vienas iš pagrindinių tikslų yra per trumpiausią laiką ir kuo mažesnėmis išlaidomis modernizuoti laisvės atėmimo vietas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus nemažam laiko tarpui po to, kai jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tai gali liudyti, kad jis nepatyrė stiprių neigiamų išgyvenimų arba šie išgyvenimai praėjus ilgam laikui išblėso, pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nepagrindžiamas priežastinis ryšys. Pažymėjo, kad neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, neturtinė žala konstatuojama, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs. Pareiškėjas minėtose įstaigose buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, be to, tam tikras suimtųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl 2004-2008 m. tariamai jo atžvilgiu padarytų pažeidimų, todėl atsakovas prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Per teismo posėdį atsakovo atstovas prašė skundo netenkinti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių tardymo izoliatorius (toliau – Šiaulių TI) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32-35).
Nurodė, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo kalti pareigūnai, bet jis neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t.y. būtinas civilinės atsakomybės sąlygas. Pareiškėjas išdėstė tik reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, bet faktas, kad jam padaryta neturtinė žala, nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis pasireiškė. Pažymėjo, kad laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, daugeliu atveju 5 kv.m. plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo išlaikytas. Esant dideliam nuteistųjų ir suimtųjų skaičiui, kurio Šiaulių TI negalėjo pakeisti, gyvenamojo ploto norma ne visada buvo išlaikyta. Šiaulių TI administracija negali daryti įtakos laikymo sąlygoms ar kontroliuoti kriminogeninės situacijos Lietuvoje, dėl didelio nusikalstamumo daugėja suimtųjų ir nuteistųjų, o tardymo izoliatorius turi ribotą skaičių vietų. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. įsakymu Nr. V-124 Šiaulių TI nustatytos 452 vietos, o vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje – 3,6 kv.m. Pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI turėjo galimybes vieną valandą per parą pasivaikščioti gryname ore, jokių nusiskundimų nereiškė. Teigdamas, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nurodė tik vieną nusiskundimą dėl ploto, todėl laikytina, kad kitos laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, suimtųjų neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Dėl to šiuo atveju pareiškėjui neturtinė žala nepriteistina, apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija (LVAT sprendimas adm. byloje Nr. A-444-619/2008). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje, grįsdamas išvadą dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo kameros perpildymo faktu, kai kaliniams buvo suteikta apie 2-3 kv.m., be šio fakto, nurodydavo ir kitus reikšmingus faktus (pvz., 2007-12-06 sprendimas Nr. 64812/01, 2006-03-09 sprendimas Nr. 73786/01). Teismas paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje ir kt. Teismas yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 str. veikimo sferą. Konvencijos 3 str. įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad nesukeltų tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad būtų adekvačiai užtikrinama sveikata ir gerovė. Šiaulių TI taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir nagrinėti aplinkybes nuo 2008 m. vasario mėn.
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K) atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2007-03-30 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007 D. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p. (nužudymas dėl chuliganiškų paskatų), ir jam paskirta laisvės atėmimo 12 metų bausmė. Nuosprendyje nustatyta, kad į paskirtą bausmę įskaitytas jo sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2004-05-01 iki 2005-10-27.
Nustatyta, kad D. G. į Lukiškių TI-K atvežtas 2007-07-05 ir patalpintas į 6,43 kv.m. kamerą Nr. 113, 2007-07-06 perkeltas į 7,87 kv.m. kamerą Nr. 288, 2007-07-16 išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją, 2007-11-06 atvyko į Lukiškių TI-K ir patalpintas į 7,38 kv.m. kamerą Nr. 107, 2007-11-07 perkeltas į 7,52 kv.m. kamerą Nr. 316, 2007-11-12 išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją, 2008-01-30 atvyko į Lukiškių TI-K ir patalpintas į 7,31 kv.m. kamerą Nr. 109, 2008-01-31 perkeltas į 7,72 kv.m. kamerą Nr. 325, 2008-02-06 išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją, 2008-04-04 atvyko į Lukiškių TI-K ir patalpintas į 7,45 kv.m. kamerą Nr. 111, 2008-04-05 perkeltas į 7,72 kv.m. kamerą Nr. 322, 2008-04-11 išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją, 2008-04-18 atvyko į Lukiškių TI-K ir patalpintas į 7,38 kv.m. kamerą Nr. 118, 2008-04-21 perkeltas į 7,87 kv.m. kamerą Nr. 334, 2008-04-23 išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją, 2008-10-31 atvyko į Lukiškių TI-K ir patalpintas į 7,28 kv.m. kamerą Nr. 112, 2008-11-04 perkeltas į 7,99 kv.m. kamerą Nr. 273, 2008-11-07 išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją (b. l. 28-31).
Nustatyta, kad D. G. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2004-05-06 iki 2005-06-21 18,85 kv.m. ploto kameroje Nr. 15 (2-8 asmenys), nuo 2005-06-21 iki 2005-06-23 16,26 kv.m. ploto kameroje Nr. 9 (7-8 asmenys), nuo 2005-06-23 iki 2005-11-02 21,24 kv.m. ploto kameroje Nr. 31 (4-8 asmenys), nuo 2007-04-03 iki 2007-07-05 23,34 kv.m. ploto kameroje Nr. 64 (2-6 asmenys), 2007-07-16 iki 2007-07-16 23,34 kv.m. ploto kameroje Nr. 64 (2 asmenys), nuo 2007-07-16 iki 2007-11-06 22,88 kv.m. ploto kameroje Nr. 82 (2-5 asmenys), nuo 2007-11-12 iki 2008-01-14 22,88 kv.m. ploto kameroje Nr. 82 (2-6 asmenys), nuo 2010-12-02 iki 2010-12-20 19,60 kv.m. ploto kameroje Nr. 87 (2-7 asmenys) (b. l. 36).
Ginčijamu laikotarpiu kardomojo kalinimo vykdymo tvarką reglamentavo 1996 m. Kardomojo kalinimo įstatymas Nr. I-1175 (toliau – Įstatymas) (nuo 2009-04-01 nauja redakcija – Suėmimo vykdymo įstatymas) bei Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos 2001 m. rugsėjo 7 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 178.
Įstatymo 18 straipsnis numatė, kad kalinamieji laikomi kardomojo kalinimo vietų bendrose, skirtose ne daugiau kaip keturiems asmenims, kamerose, kuriose užtikrintos tinkamos sąlygos. Pagal Taisyklių 9 p., tardymo izoliatoriai įrengiami vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461. Tardymo izoliatorių patalpų gyvenamojo ploto normos yra šios: tardymo izoliatoriaus kamera - ne mažiau kaip 5 kv. metrai vienam kalinamajam; tardymo izoliatoriaus karcerio kamera - ne mažiau kaip 4,5 kv. metrai vienam kalinamajam.
Taisyklių 18 p. nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, tardymo izoliatoriuje vienu metu leidžiama laikyti ne daugiau kaip vieną tūkstantį kalinamųjų. Pagal Taisyklių 19 p., vadovaujantis Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, tardymo izoliatoriuje įrengiamas reikiamas kiekis keturviečių ir vienviečių kamerų, kuriose sudaromos gyvenimo bei buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76:1999.
Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, nustato, kad gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam asmeniui.
Remiantis Įkalinimo įstaigų renovavimo ir įkalinimo sąlygų humanizavimo 2004–2009 metų programos, parengtos vykdant acquis įgyvendinimo priemonių 2003 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 292, 3.24-D1 priemonę, situacijos analizės duomenimis, Lukiškių TI-K šis rodiklis siekia 3,7 kv.m. vienam asmeniui. Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategija, pagal kurią numatomas gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui laisvės atėmimo vietoje, siekia 3,65 kv.m.
Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinus Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, neteko galios sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. 461 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo taisyklės, sveikatos priežiūra“ tvirtinimo“. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja minimalaus įkalinimo vietų kamerų ploto.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI iš esmės neginčija fakto, jog, pareiškėjui kalint minėtose įstaigose, nebuvo tinkamai užtikrintas Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 įtvirtintas reikalavimas dėl kameros gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, t. y. po 5 m² ploto vienam asmeniui.
Europos kalinimo taisyklių, priimtų Ministrų Komiteto 1987-02-12, rekomendacijos No R(87) 3 priedo 15 p. nustatyta, kad kaliniams skiriamos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos bei higienos reikalavimus, skiriamas tinkamas dėmesys klimato sąlygoms, ypač kubinei oro talpai, tinkamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir ventiliacijai.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).
Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais.
Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI laikomų asmenų skaičius nagrinėjamu laikotarpiu viršijo patvirtintą vietų skaičių, todėl gyvenamojo ploto norma kamerose neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų.
Apibendrinus šį teisinį reglamentavimą ir faktines bylos aplinkybes, apibūdinančias pareiškėjo kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad Šiaulių TI bei Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę, būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 m2 kameros ploto, t. y., byloje aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143 – 1966/2008), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)) (2009-01-23 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje Nr. A-438-121/2009).
Todėl konstatuotina, kad buvo pažeista konstitucinė pareiškėjo teisė į orumą (Konstitucijos 21 str. 2 d.). Netinkamomis, o tuo pačiu neteisėtomis valstybės institucijų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento nepriklausomai nuo jų kaltės) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, neabejotinai buvo padaryta žala pareiškėjui – teisės doktrinoje visuotinai pripažįstama, kad neteisėtomis veikomis visuomet yra padaroma žala. Pažymėtina ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teisės normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu.
Pareiškėjui neturtinė žala priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakingo už kalinimo įstaigų veiklos koordinavimą, iš valstybės biudžeto (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatai. Nuostatų 1 p. nustatyta, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau - Departamentas) yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau - Teisingumo ministerija) pavaldi įstaiga, organizuojanti kardomojo kalinimo (suėmimo) ir teismų nuosprendžiais paskirtų kriminalinių bausmių vykdymą. Nuostatų 7 p. nustatyta, kad Departamentas, vykdydamas jam pavestus uždavinius: 7.2. organizuoja naujų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietų statybą, jau veikiančių tokio tipo įstaigų rekonstravimą; 7.3. teikia Teisingumo ministerijai siūlymus steigti, reorganizuoti ar likviduoti kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietas, pataisos inspekcijas, mokymo centrus bei valstybės įmones prie pataisos darbų kolonijų; 7.6. kaupia informaciją, analizuoja ir prognozuoja Departamentui pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių veiklą; 7.17. kaupia ir analizuoja statistinius duomenis apie kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose laikomus ir pataisos inspekcijų įskaitoje įrašytus asmenis (bendras skaičius, sudėtis, kaita), įstatymų nustatyta tvarka teikia šiuos duomenis Lietuvos Respublikos institucijoms ir tarptautinėms organizacijoms; 7.23. tvirtina išlaidų sąmatas Departamentui pavaldžioms įstaigoms ir valstybės įmonėms bei paskirsto gaunamus asignavimus, kontroliuoja skirtų biudžetinių lėšų panaudojimą; 7.28. organizuoja ir kontroliuoja Departamentui pavaldžių įstaigų asmens sveikatos priežiūros tarnybų veiklą, higienos normų reikalavimų vykdymą, kaupia ir analizuoja statistinius duomenis ir informaciją apie kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sveikatos būklę, mirtingumą, autoagresijas.
Minėtos kalėjimų departamento funkcijos patvirtina, kad būtent ši valstybės institucija pagal savo kompetenciją gali ir privalo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietos laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu, būtent spręsti klausimus dėl gyvenamojo ploto normos kamerose laikymosi.
Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2007-07-05 iki 2008-11-07, Šiaulių TI – laikotarpiais nuo 2004-05-06 iki 2010-12-20; skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI pareiškėjas teismui pateikė 2011-03-19. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą, ir prašo taikyti senatį. Pareiškėjas per teismo posėdį pateikė rašytinį prašymą atnaujinti praleistą senaties terminą, nurodė, kad būnant Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K neturėjo galimybės gauti visos reikalingos informacijos apie teisės aktus.
CK 1.124 str. ir 1.131 str. 1 d. numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 str. 1, 2 ir 8 d. numato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų, atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus, o reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų senaties terminas. CK 1.134 str. 1 p. nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 civilinėje byloje priimtoje nutartyje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senatį būtent dėl turtinio pobūdžio reikalavimo, atsirandančio dėl neturtinio pobūdžio vertybių pažeidimo. Pažeidus neturtinio pobūdžio vertybes, ginčijamu atveju asmens orumą, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad šios vertybės buvo pažeistos būtent konkrečiu laikotarpiu, kuriuo buvo padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atsiradimo atveju, kaip negalima vadovaujantis ekonominiais kriterijais konstatuoti tikslaus jos dydžio, taip ir negalima konstatuoti tikslaus jos atsiradimo laiko, dėl to ir yra minėta CK 1.134 str. 1 p. nuostata. Be to, CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsakovo atstovas per teismo posėdį prašė ieškinio senaties termino neatnaujinti, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-24 nutartimi adm. byloje Nr. A-261-1027/2011.
Įvertinus pareiškėjo prašymą ir faktines bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pažeistoji teisė turi būti ginama už laikotarpį nuo 2008 m., t.y. turi būti taikoma 3 metų ieškinio senatis ir iki nurodyto laikotarpio žalos atlyginimas nepriteistinas. Pareiškėjas nurodė bendro pobūdžio senaties termino praleidimo priežastis – įstatymų nežinojimą, apribotą galimybę susipažinti su įstatymų turiniu. Pareiškėjas senaties termino praleidimo nesieja su konkrečiais laikotarpiais ir konkrečiomis priežastimis. Bendro pobūdžio teiginiai dėl pareiškėjo galimybių negali būti pripažinti svarbia senaties termino praleidimo priežastimi.
Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 5 m² ploto, pažeidimo mastą bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką panašiose bylose ir nusprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1000 Lt. Pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 50 000 Lt yra pernelyg didelis ir neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2005 m. spalio mėnesį kalint Šiaulių TI pareiškėjui nerviniu pagrindu ant kūno atsirado į žvynelinę ligą panašios dėmės. Nustatyta, kad pareiškėjo asmens byloje esanti asmens sveikatos istorija yra pradėta 2007 m., įrašų apie minėtus nusiskundimus ar diagnozes nenustatyta. Be to, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už 2004-2007 m. padarytą neturinę žalą atmetamas dėl ieškinio senaties termino praleidimo.
Pareiškėjas neįrodė, kad buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Žalos atsiradimo faktas ir dydis nėra preziumuojami, todėl juos privalo įrodyti pareiškėjas.
Neturi reikšmės šios bylos išsprendimui atsakovo argumentai, jog tam tikras suimtųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigoje sudaro laisvės atėmimo bausmės esmę, todėl papildomi apribojimai asmeniui neturi būti taikomi. Asmuo turi būti laikomas laisvės atėmimo įstaigoje tinkamomis sąlygomis, kurias reglamentuoja teisės aktai, kurie ginčijamu atveju buvo pažeisti, todėl konstatuotas asmens teisės pažeidimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjo D. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. G. iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kitoje dalyje D. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.