- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-584-210/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laisvė Aleknavičienė, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- UAB „Litagros prekyba“
- Atsakovas
- M. S.
- Trečiasis asmuo
- ŽŪK „Viridis group“
- Kategorijos
- 45.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Laisvės Aleknavičienės, Vytauto Kursevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Litagros prekyba“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-192-841/2014 pagal ieškovo UAB ,,Litagros prekyba“ ieškinį atsakovui M. S., trečiajam asmeniui ŽŪK „Viridis group“ dėl darbdaviui padarytos žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Litagros prekyba“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo M. S. 162741,00 Lt žalos atlyginimą. Žalos dydį bylą nagrinėjant iš esmės teismo posėdyje sumažino iki 137566,36 Lt, žala susidarė už parduotas prekes.
Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas dirbdamas pas ieškovą, nesilaikė vidaus aktais nustatyto konkrečiam klientui ŽŪK „Viridis group“ prekių limito, išdavė prekių, viršijančių nurodytą limitą, būdamas raštu supažindintas su vidiniais teisės aktais, reglamentuojančiais prekių išdavimą, jų nesilaikė, išrašė sąskaitas rankiniu būdu, apeidamas elektroninę sistemą. Atsakovas yra pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, todėl privalo atlyginti visą padarytą žalą bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą ieškinio pateikimui, pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis, nurodė, kad terminą kreiptis į teismą po darbo ginčų komisijos sprendimo praleido tik 3 dienas.
Šalies argumentai
Atsakovas M. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, teismui paaiškino, kad su trečiuoju asmeniu buvo ne tik pirkimo-pardavimo santykiai, trečiasis asmuo buvo pasirašęs pristatyti tam tikrą kiekį grūdų ieškovui, tuo metu, kai įvyko tariamas žalos padarymas, vyko įprasti žemės ūkio darbai, kuriems atlikti trečiajam asmeniui reikėjo sėklos, kurią ir pirko iš ieškovo. Tokia žemės ūkio darbų specifika, piniginių atsiskaitymų vėlavimas buvo įprastas, atsiskaitoma buvo ir pristatoma žemės ūkio produkcija. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes ieškovas kreipėsi į darbo ginčų komisiją praleidęs trijų mėnesių terminą, dėl ko darbo ginčų komisija ieškovo prašymą atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu ieškovo UAB „Litagros prekyba“ ieškinį atsakovui M. S. atmetė.
Priteisė atsakovui M. S. iš ieškovo UAB „LITAGROS PREKYBA“ 800,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisė iš ieškovo UAB „LITAGROS PREKYBA“ 15,25 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.
Teismas tenkino ieškovo prašymą atnaujinti 3 dienas praleistą terminą kreiptis į teismą po darbo ginčų komisijos sprendimo, konstatuodamas, kad terminas praleistas nežymiai, tik tris dienas, todėl tai, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo principais, negali būti kliūtimi proceso dalyviui ginti savo pažeistas teises.
Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vienu metu su Litagros grupės įmonėmis buvo sudaromos įvairios sutartys (prekybos, derliaus supirkimo), vienu metu buvo vykdomi tiek pardavimai, tiek atsiskaitymai produkcija, kurią ieškovo įmonių grupė ne visada galėjo priimti. Teismas padarė išvadą, kad atsiskaitymai vienu metu nebuvo visiškai tikslūs, bei pažymėjo, kad ieškovas neteikė į bylą rašytinių įrodymų apie tai, koks buvo parduotų prekių ŽŪK „Viridis group“ tuo metu trečiojo asmens pristatytos pagal sutartis į UAB „Litagros grūdai“ supirkimo punktus produkcijos balansas, todėl laikė, kad ieškovas neįrodė, kad 2012-09-03 trečiasis asmuo buvo išnaudojęs 250000 Lt limitą, ar tik jo dalį. Teismas pasisakė, kad tai, jog ieškovas nebaudė atsakovo drausmine tvarka, leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad panaši praktika prekiaujant su klientais pas ieškovą buvo gana įprasta, juolab kad pats ieškovas, sužinojęs apie galimą žalą reagavo ne tuojau, o tik po mėnesio prašydamas pasiaiškinti. Ieškovui žala atsirado ne todėl, kad trečiajam asmeniui buvo parduotos prekės, o todėl, kad ŽŪK „Viridis group“ prasidėjus tarpusavio nesutarimams, sutriko atsiskaitymai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo metu nėra žinomas realus žalos dydis, ir ar iš viso tokia žala buvo padaryta, nes šiuo metu visa žalos suma ieškovui yra priteista iš kitų atsakovų Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kuris nėra įsiteisėjęs. Teismas nenustatė, kad atsakovo veiksmai parduodant trečiajam asmeniui prekes buvo neteisėti, taip pat nenustatė priežastinio ryšio tarp atsakovo veikos ir žalos atsiradimo bei atsakovo kaltės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Litagros prekyba“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti ieškovui UAB „LITAGROS PREKYBA“ 137 566,36 Lt žalos atlyginimą iš atsakovo M. S., priteisti ieškovo naudai iš atsakovo M. S. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti ieškovo naudai iš atsakovo M. S. ieškovo patirtas su žyminio mokesčio sumokėjimu ir advokato pagalba susijusias, taip pat kitas bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą tiek pirmoje, tiek apeliacinėje instancijose.
1. Netinkamu bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir jų vertinimu.
Ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl susiklosčiusių teisinių santykių teisinio vertinimo bei darydamas išvadą dėl materialinės atsakomybės sąlygų neegzistavimo, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
Apelianto nuomone, nepagrįstu bei juridinei logikai prieštaraujančiu laikytinas pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ieškovas tą pačią sumą siekia išieškoti 3 kartus. Todėl, ieškovo nuomone, toks elgesys turi būti vertinamas kaip atitinkantis bonus pater familias principą, nes tinkamai ir laiku įgyvendindamas savo teises - ieškovas užtikrino visas galimybes žalą ieškovui atlyginusiems asmenims vėliau įgyvendinti regreso teisę.
Skunde teigiama, kad faktinėms bylos aplinkybėms prieštarauja ir pirmosios instancijos teismo Sprendimo motyvai, jog vienu metu su Litagros grupės įmonėmis buvo sudaromos įvairios sutartys-prekybos, derliaus supirkimo, vienu metu buvo vykdomi tiek pardavimai, tiek atsiskaitymai produkciją, kurią ieškovo įmonių grupė ne visada galėjo priimti, akivaizdu, kad atsiskaitymai vienu metu nebuvo visiškai tikslūs. Apelianto nuomone, tokie teiginiai nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, o pateiktiesiems - prieštarauja. Pardavimų ir pirkimų santykiui nustatyti skirta ieškovo naudojama kompiuterinė programa, kuri užtikrina galimybę tokiems darbuotojams, kaip atsakovas, realiu laiku sekti prekybos su klientais apimtis, klientams nustatytus kreditavimo limitus ir, šio ginčo atveju svarbiausia - galimybę išduoti papildomų prekių klientui už jas iškart neatsiskaitant. Skunde pabrėžta, kad ieškovo sistemos svarbiausia paskirtis buvo užtikrinti, kad tokių atvejų, koks nagrinėjamas šioje byloje, kaip tik ir nenutiktų, ir jei atsakovas nebūtų pažeidęs įpareigojimo naudotis sistema - nei trečiojo asmens skolos, nei atsakovo atsakomybės nebūtų atsiradę.
Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, kad 2012-09-03, tai dienai, kai atsakovas pagal važtaraštį išdavė trečiajam asmeniui ŽŪK „Viridis group“ prekių už dabar reikalaujamą priteisti 137566,36 Lt sumą, trečiasis asmuo buvo išnaudojęs 250000 Lt limitą, ar tik jo dalį. Ieškovo tvirtinimu, atsakovas žinojo apie trečiajam asmeniui suteiktą kredito limitą ir jo viršijimą bei apie tai, kad ieškovo speciali kompiuterinė sistema nebeleido išduoti daugiau prekių trečiajam asmeniui (šias aplinkybes patvirtino pats atsakovas savo paaiškinimuose teismo posėdžio metu, taip pat jos yra konstatuotos ir apskųstame 2013-06-20 darbo ginčų komisijos sprendime Nr. DGKS-2167).
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, nepagrįstas yra ir pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ieškovui žala atsirado ne todėl, kad trečiajam asmeniui buvo parduotos prekės, o todėl, kad ŽŪK „Viridis group“ prasidėjus tarpusavio nesutarimams, sutriko atsiskaitymai. Skunde pažymėta, jog žala ieškovui atsirado tuo metu, kai viršijant nustatytą kredito limitą trečiajam asmeniui buvo išduotos prekės ir per papildomai suteiktą terminą už jas nebuvo atsiskaityta. Kredito limitas nebuvo nustatytas atsitiktinai - ieškovui buvo suteiktos atitinkamo dydžio reikalavimo užtikrinimo priemonės. Viršijus limitą, t.y. viršijus turėtas reikalavimo užtikrinimo priemones - ieškovui buvo padaryta žala, nes už parduotas prekes nebuvo atsiskaityta ir nėra atsiskaityta iki šiol.
Skunde, kaip prieštaraujantis teisinei logikai įvardintas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad kaip buvo nustatyta žodinio bylos nagrinėjimo metu, ieškovas pats sumažino savo galimybę išsiieškoti visą skolos sumą, byloje esantį paprastąjį vekselį parduodamas už ženkliai mažesnę sumą ir atkreiptas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas galimybę išsiieškoti skolą iš bankrutuojančio trečiojo asmens nepagrįstai susiejo su to paties bankrutuojančio subjekto išduotu vekseliu. Pabrėžta, kad jei nebūtų buvęs parduotas už bet kokią kainą - šis vekselis apskritai būtų tapęs beverčiu.
Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos motyvu, jog šiuo metu nėra žinomas realus žalos dydis, ir ar iš viso tokia žala buvo padaryta, nes šiuo metu visa žalos suma ieškovui yra priteista iš kitų atsakovų Vilniaus apygardos teismo sprendimu, kuris nėra įsiteisėjęs. Ieškovo aktyvus teisių įgyvendinimas ir siekis visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis apginti savo teises yra skirtas jau tik kilusiai žalai atlyginti, tačiau ne jos išvengti. Be to, pirmosios instancijos teismo cituojamas Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3561-798/2014 yra neįsiteisėjęs, ir net jam įsiteisėjus - nėra jokių garantijų, kad laiduotojai yra mokus ir bent iš dalies atlygintų ieškovo patirtą žalą. Todėl visa ši žalos atlyginimo rizika iš tiesų turėtų tekti pirmiausia žalą sukėlusiam atsakovui, turėjusiam visas priemones ir netgi įpareigotam neatlikti būtent tokių veiksmų, kurie ir sukėlė žalos atsiradimą.
Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad ieškovo nuosekli pozicija byloje ir išsami teisinė argumentacija akivaizdžiai įrodo, jog yra visos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos, t.y. 1) dėl atsakovo tyčinių veiksmų ir įvykdytų pažeidimų buvo perduotos prekės, už kurias ieškovas negavo pajamų - buvo padaryta žala ieškovui; 2) Atsakovas žalą padarė neteisėta veikla, kuri, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų - lokalinių, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011); 3) tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys: žala padaryta dėl to, kad atsakovas veikė pažeisdamas darbdavio interesus ir lokalinius aktus (Įsakymą); 4) žala ieškovui buvo padaryta dėl atsakovo kaltės, nes jis veikė žinodamas apie ieškovo nustatytą prekių išdavimo tvarką, savo paaiškinimuose patvirtino, kad veikė žinodamas, jog prekių pirkėjas jau yra įsiskolinęs ieškovui ir blokuotas ieškovo sistemoje, įsakyme, kuris atsakovui buvo žinomas, aiškiai nurodyta, kad prekių (paslaugų) suteikimas be limito (viršijant limitą) laikomas tyčiniais veiksmais (Įsakymo 2.2. p.). Be to, pasisakydamas dėl kaltės materialinės darbuotojo atsakomybės atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009); 5) Ieškovą ir atsakovą prekių perdavimo trečiajam asmeniui metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su atsakovo darbo veikla ir tiesioginiu darbo funkcijų (pardavimo vadybininko) vykdymu, tą patvirtina ir atsakovo pateiktas paaiškinimas. Todėl priešinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustatyta, kad atsakovo veiksmai parduodant trečiajam asmeniui prekes buvo neteisėti, taip pat nenustatyta priežastinio ryšio tarp atsakovo veikos ir žalos atsiradimo bei atsakovo kaltės yra taip pat naikintina.
2. Materialinės teisės normų, reglamentuojančių materialinę ir drausminę darbuotojo atsakomybę, santykiu.
Apelianto tvirtinimu, ieškinio reikalavimų tenkinimui absoliučiai jokios įtakos negalėjo turėti aplinkybės buvo ar ne atsakovui taikyta drausminė atsakomybė. Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2012).
3. Nepagrįstu ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas Sprendime nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas prašymą darbo ginčų komisijai surašė tik 2013-04-25, komisijoje prašymas gautas 2013-04-29, t.y. ieškovas praleido LR Darbo kodekso 289 straipsnyje nustatytą 3 mėnesių terminą nuo sužinojimo apie tai, kad jo teisės buvo pažeistos, ir darbo ginčų komisija pagrįstai ieškovo prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas šį 3 mėnesių terminą nepagrįstai skaičiavo nuo 2013-01-03, nes terminas ieškovui kreiptis dėl individualaus darbo ginčo nagrinėjimo turėjo būti skaičiuojamas nuo 2013-02-06, kai jis sužinojo apie tai, kad trečiasis asmuo neatsiskaitė už prekes.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. S. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą, priteisti iš apelianto visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nagrinėjamu atveju nėra materialinės atsakomybės sąlygų viseto;Ieškovas savo finansinius reikalavimus galės patenkinti ŽŪK „Viridis Group“ bankroto byloje, be to, Vilniaus apygardos teismo 2014-01-06 sprendimu ieškovui solidariai iš laiduotojų priteistas 137 566,36 Lt žalos atlyginimas, ieškovas D. Š., A. P. ir J. V. 250000 Lt pasirašytą vekselį pusvelčiui pardavė, nepasinaudodama galimybe išieškoti iš vekselio davėjų visą sumą; ieškovas neįrodė, kad atsakovas buvo tinkamai informuotas apie 2012-09-03 šalių atsiskaitymą-balansą, 250000 Lt limito viršijimą;Tarp ieškovo ir atsakovo buvo paplitusi tokia verslo praktika, atsiskaitymai buvo netikslūs, vėliau tikslinami, dengiami, be to Vilniaus apygardos teismas 2014-01-06 sprendime konstatavo, kad ŽŪK „Viridis Group“ nebuvo nustačiusi jokio limito pirkimo-pardavimo sandoriams;Įmonės darbuotojai negali būti atsakingi už klientų mokumą ir galimą vėlavimą, toks darbo santykių aiškinimas neatitiktų bonus pater familias standarto: jei klientai atsiskaito laiku, įmonei naudingi su klientais sudaryti sandoriai, tačiau jei sutrinka atsiskaitymai, ar mokėjimai vėluoja, darbuotojas turi atlyginti žalą;Atsakovo veiksmai nenulėmė skolininkės ŽŪK „Viridis Group“ nesugebėjimo atsiskaityti su ieškovu už perkamas prekes;Teismas nebūtinai turi vertinti ir pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, reikia vertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalymu konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino tiek rašytinius įrodymus, tiek šalių paaiškinimus;Jei būtų patenkintas ieškinys, susiklostytų teisiškai ydinga situacija, jei atsakovas atlygintų nuostolius bendrovei ir ji gautų pelną, skolininkė „Viridis Group“ išvengtų atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o laiduotojai neatsakytų kaip solidariąją prievolę turintys kreditoriai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, jog šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Atsakovas buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbdaviu (b. l. 19-27).
Šiame kontekste būtina pažymėti, jog ginčas byloje yra kilęs iš darbo teisinių santykių, šios bylos apeliacinį procesą inicijavo buvęs atsakovo, kuris ex lege (lot. pagal teisę) yra laikomas silpnesniuoju darbo teisinių santykių dalyviu, darbdavys, bylos, kuriose yra nagrinėjami ginčai, kilę iš darbo teisinių santykių, priskirtinos nedispozityvioms byloms, kuriose teismas ex officio (lot. pagal pareigą ir kompetenciją) privalo būti aktyvus (Civilinio proceso kodekso 414, 417-418 straipsniai), todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas ad hoc (lot. konkrečioje situacijoje) nėra saistomas apeliacinio skundo ribomis ir turi teisę, esant būtinybei (tikslu teisingai išspręsti šią bylą), peržengti apeliacinio skundo ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ji gali būti sudaroma tik su tais darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Ši sutartis turi būti įforminama raštu. Joje nustatoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus turi vykdyti darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Taigi, nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas su darbuotoju yra darbdavio siekis užtikrinti jam galinčios atsirasti materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi yra ginami darbdavio interesai, tačiau ja taip pat nustatomas įpareigojimas darbdaviui imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija nurodo, jog pagrindas visiškos materialinės atsakomybės taikymui yra visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygų pažeidimas, jų nesilaikymas. Iš 2010 m. rugsėjo 6 d. tarp UAB „Litargos prekyba“ ir M. S. sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties Nr. MA-663 (27 b. l.) matyti, kad šalys susitarė dėl visiškos atsakovo M. S. materialinės atsakomybės dėl jam perduotų darbo funkcijų atlikimui reikalingų darbo priemonių, taip pat dėl materialinių vertybių, kurias atsakovas prisiėmė ar prisiims eidamas ar vykdydamas savo darbines funkcijas (prekes krovinius, pinigus ir pan.), sutartyje pažymėta, kad darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę dėl darbdavio patirtos žalos Darbo kodekso 253 str. nurodytų aplinkybių pasekoje. Šalys minėtos sutarties pagrindu susitarė dėl darbuotojo atsakomybės už jam tiesiogiai perduotų (patikėtų) materialinių vertybių išsaugojimo ir įsipareigojimo tausoti ir tinkamai saugoti nuo sugadinimo, netekimo ir vertės sumažėjimo jam perduotų (patikėtų) materialinių vertybių ir imtis priemonių nuostoliams išvengti. Ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad materialinės vertybės atsakovui buvo perduotos, nors būtent už perduotų materialinių vertybių išsaugojimą ir tinkamą naudojimą įsipareigojo atsakyti atsakovas. Byloje nėra keliamas klausimas dėl šių materialinių vertybių neišsaugojimo ar praradimo, ieškinyje tokių argumentų nebuvo pateikta, ieškovas atsakovo materialinės atsakomybės ribas, t. y. visišką materialinę atsakomybę, grindė DK 255 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatomis. Ieškovas nurodė, kad pagrindai žalai atlyginti yra tai, kad žala padaryta atsakovui nevykdant UAB „Litagra“ generalinio direktoriaus įsakymu „Dėl neteisėtų prekių (paslaugų) išdavimo prevencijos“ numatytų reikalavimų. Kolegijos nuomone, tokie veiksmai nėra visiškos materialinės atsakomybės sutarties reguliavimo objektu ir tokie atvejai nėra konkrečiai aptarti su atsakovu sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje. Tai reiškia, kad žalos atsiradimas negali būti siejamas su visiškos materialinės atsakomybės sutartimi darbuotojo prisiimtais įsipareigojimais, t. y nesusijęs su vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu. Visiškos materialinės atsakomybės sutartimi darbuotojas M. S. nėra prisiėmęs visiškos materialinės atsakomybės už prekybos limitų viršijimą vykdant prekybą. Dėl tos priežasties ieškovo nurodytiems žalos atsiradimo atvejams teismas neturėjo taikyti visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatų, nes darbuotojas visišką materialinę atsakomybę prisiėmė tik už jam perduotas vertybes ir tik už tokių vertybių neišsaugojimą ar sugadinimą. Ieškovo nurodytos žalos atsiradimo situacijos, t.y. prekių limito viršijimo ir netiesioginės žalos atlyginimo atvejų šalių pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis nereglamentuoja. Kolegija nurodo, jog UAB „Litagra“ generalinio direktoriaus įsakymu „Dėl neteisėtų prekių (paslaugų) išdavimo prevencijos“ numatytų reikalavimų nesilaikymas ar jų pažeidimas atliekant darbo funkcijas, negali būti pagrindu darbuotojo atsakomybei pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį kilti, nes tokiu būdu būtų paneigta visiškos materialinės atsakomybės esmė.
Tokiu būdu kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovui negali būti taikoma visiška materialinė atsakomybė, sprendžiant atsakovo materialinės atsakomybės klausimą trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ribose, darbuotojo kaltės įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui, turi būti nagrinėjamos ir vertinamos visos materialinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos.
Darbo kodekso 246 straipsnyje nustatyta, jog materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Šios materialiojo įstatymo nuostatos analizė sudaro pagrindą teigti, jog, nesant bent vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, asmuo negali būti patrauktas materialinėn atsakomybėn.
Kaip žinia, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kuri yra rungimosi principo, dominuojančio civiliniame procese, išraiška, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), kas šios bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, jog ieškovas, prašydama patraukti apeliantą materialinėn atsakomybėn, privalo įrodyti, jog šios bylos atveju egzistuoja aukščiau nurodytų sąlygų, būtinų materialinės atsakomybės atsiradimui, visetas.
Byloje pagal pateiktus faktinius duomenis nustatytos šios faktinės aplinkybės: ieškovas UAB “Litagros prekyba” ir atsakovas M. S. 2010-09-03 sudarė neterminuotą darbo sutartį, atsakovas buvo supažindintas su ieškovo vidaus darbo taisyklėmis, su generalinio direktoriaus 2011-04-18 įsakymu “Dėl neteisėtų prekių (paslaugų) išdavimo prevencijos”, 2010-09-06 pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Trečiasis asmuo ŽŪB „Viridis Group“ ir ieškovas UAB „Litagros prekyba“ 2012-03-15 pasirašė neterminuotą prekybos sutartį, atsakovas M. S. 2012-09-03 išrašė krovinio važtaraštį 137 566,36 Lt sumai, 2013-01-03 šio dokumento kopiją persiuntė ieškovo centrinei būstinei, dėl trečiojo asmens skolos informavo savo tiesioginį vadovą R. B. ir marketingo direktorių R. V.. Ieškovas 2013-02-04 pateikė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti, 2013-02-08 – reikalavimą atlyginti materialinę žalą.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir klaidingai aiškino žalos atsiradimo aplinkybes atsakovui, kaip įgaliotam asmeniui, vykdant prekybą su ŽŪB „Viridis Group“. Nurodo, jog atsakovas yra atsakingas už prekybos procese atsiradusią žalą, nes, turėdamas galimybę naudotis kompiuterine programa, leidžiančia išrašyti važtaraštį pirkėjui tik tokiu atveju, kai jam UAB „Litagros prekyba“ nustatytas kredito limitas nėra viršytas, ir būdamas generalinio direktoriaus 2011-04-11 įsakymu įpareigotas neviršyti pardavimų atidedant atsiskaitymą limito, 2012 m. rugsėjo 3 d. pardavė prekių naudodamas ne ieškovo taikomą sąskaitų išrašymo sistemą, kuri automatiškai tikrina pirkėjui nustatytą kredito limitą, o pasirašydamas važtaraštį, apie kurį paaiškėjo po kelių mėnesių po prekių pardavimo. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus – liudytojų parodymus ir padarė klaidingas išvadas, jog nėra priežastinio ryšio tarp ieškovui padarytos žalos ir atsakovo neteisėtos veikos netinkamai vykdant pardavimus. Atsakovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pagal 2012-03-15 tarp ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą sutartį vyko abipusė prekyba, trečiasis asmuo pirko prekes iš UAB „Litagros prekyba“, tuo pačiu laiku pristatinėjo žemės ūkio produkciją, vyko tarpusavio atsiskaitymai, ieškovo informacinėje sistemoje buvo dažni atsiskaitymų fiksavimo netikslumai, pasitaikė atvejų, kai trečiojo asmens produkcija dėl techninių sutrikimų ieškovo nebuvo priimama. Be to, po to, kai buvo išrašytas 2012-09-03 važtaraštis, prekyba su ŽŪB „Viridis Group“ vyko toliau, buvo pristatomos jų prekės, vyko atsiskaitymai. Ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šiuos atsakovo teiginius, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai laikė tikėtinu, kad tokia prekybos praktika su klientais pas ieškovą buvo gana įprasta, atsakovas veikė ieškovo interesais, žala ieškovui atsirado ne todėl, kad atsakovas pardavė prekes, nesilaikydamas nustatytos tvarkos, o todėl kad ŽŪK „Viridis Group“ prasidėjus nesutarimams sutriko atsiskaitymai. Kaltė civilinėje teisėje nustatoma ne tik atsižvelgiant į konkretaus žmogaus psichologinę būklę ir motyvaciją, bet vertinant jo veiksmus pagal tai, kaip konkrečioje situacijoje būtų pasielgęs apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus. Kolegijos nuomone, šioje byloje atsakovo veiksmų negalima vertinti kaip nerūpestingo ir neatidaus žmogaus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad netaikymas atsakovui drausminės atsakomybės negali būti priežastimi netaikyti materialinės atsakomybės normų, tačiau pirmosios instancijos teismas drausminės atsakomybės netaikymo nelaikė materialinės atsakomybės taikymo kliūtimi, teismas ieškovo veiksmus paaiškėjus 2012-09-03 važtaraščio išrašymo faktui, netaikymą atsakovui drausminės atsakomybės teisingai įvertino kaip įprastą įmonės praktiką prekiaujant su klientais. Ieškovui nepateikus įrodymų, apie 2012-09-03 UAB „Litagros prekyba“ ir ŽŪB „Viridis Group“ skolų ir mokėjimų balansą, trečiojo asmens atliktus mokėjimus po 2012-09-03 prekių pardavimo, konstatuojama, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų konkrečią ieškovo realiai patirtą žalą dėl tariamo neteisėto prekių pardavimo, kurį atliko atsakovas. Įvertinus atsakovo M. S. paaiškinimus apie vienu metu ieškovo ir trečiojo asmens vykdomus tarpusavio atsiskaitymus už parduotą ir supirktą produkciją, netikslų atsiskaitymų fiksavimą, negalima konstatuoti, jog egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo galimai patirtų nuostolių.
Kolegija nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra įrodyta, kad ieškovui atsakovo veiksmais buvo padaryta žala, atsakovas pažeidė darbo pareigas ir yra jo kaltė dėl to.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų kolegija savo argumentų neišsako.
Įvertinus aukščiau nurodytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto atsakovo naudai priteistinos 600 Lt bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui M. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Litagros prekyba“, įmonės kodas 122012020, 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.