- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-04
- Bylos Nr.
- eI2-9099-621/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01544-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- M. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Jarūnės Sedalienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas) 2024-04-04 sprendimą Nr. 24S92208 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančio iki 2025-11-01, panaikinimo (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Užsieniečių teisinės padėties įstatymas (toliau – ir UTPĮ) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p., priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2023-12-04 buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025-11-01. Darbo sutartis sudaryta 2023-08-02 (toliau – ir Sutartis) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodant, kad darbo pradžia 2023-11-02. Šios sutarties Departamentas neprašė pateikti ir nesulaukė, kol šią sutartį pareiškėjas pateiks pats. Kadangi darbo sutartyje nurodytu laiku pareiškėjas dar nebuvo gavęs leidimo gyventi, darbdavys priėmė kitą darbuotoją, o vieta pareiškėjui turėjo atsirasti 2024 m. balandžio 30 d. Jis, atvykęs į Lietuvos Respubliką 2024-01-18, norėdamas užsitikrinti pajamų šaltinį, įregistravo individualią veiklą tol, kol nebus aprūpintas darbu. Pareiškėjas įsitikinęs, kad tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip neteisingų duomenų apie save pateikimu ir neturėjimu lėšų pragyvenimui. Dėl sprendime nurodytos aplinkybės, kad darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudaryta pažymi, kad 2023-08-02 darbo sutartis paneigia tokį sprendimo teiginį. Sprendimo teisinis pagrindas nurodytas UTPĮ 50 str., kuris nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 str. 1 d. nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 str. 1 d. 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p. – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Pareiškėjas negali sutikti su sprendime nurodytų faktų teisiniu vertinimu. Akivaizdu, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytos UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p., UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p. normos nepagrįstai, nes pareiškėjas sudaręs darbo sutartį su darbdaviu laiku jos kopijos nepateikė departamentui. UTPĮ nėra apibrėžtas laikas, kada reikia pateikti darbo sutarties kopiją, todėl laikytina, kad sankcija pareiškėjui pritaikyta nepagrįstai. Pareiškėjo nuomone, UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. taikyta senoji punkto versija, nes 2022-06-30 d. punkto galiojanti versija yra palankesnė pareiškėjui. Departamentas sprendime įvertino aplinkybes nepriklausančias nuo pareiškėjo kaip neteisingų duomenų apie save pateikimo o būtent Departamentas nusprendė, kad nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo išsiėmęs licenciją keleivių vežimui departamento vertinta, kaip nepakankamos pajamos pažeidžiančios pareiškėjo buvimo sąlygas Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjo vertinimu nesėdėjimas be darbo ir pastangų dėjimas gauti pajamų ir nebūti bedarbiu vertintinas kaip atsakingas elgesys. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas, priimdamas sprendimą netiksliai laikėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 129¹ str., kuriame numatyta, kad „Kai Migracijos departamentas gauna darbdavio pranešimą apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytu pagrindu, nutraukimą, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas VSDFV patikrina, ar užsienietis yra bedarbis ilgiau negu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 21 punkte nurodytą laikotarpį ar /daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Nustačius, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytu pagrindu, tapo bedarbiu ilgiau negu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 21 punkte nurodytą laikotarpį ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai“. Rėmėsi UTPĮ 6 straipsnio 2022-06-30 redakcija. Prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su bendrove nesudarė, jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas atsiėmęs leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su bendrove nesudarė. Taip pat nustatyta, kad užsienietis, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš bendrovės, sudarantis 845 Eur. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2024-01-22 vykdo individualią veiklą. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta). Taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde neneigia, kad bendrovė su juo sutarties nesudarė, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su bendrove neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes, bei nesikreipė dėl naujo leidimo gyventi išdavimo. Pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y. kad užsieniečiui mokamas per mažas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi. Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 24S92208 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir bendrovė) pardavimų vadybininku, 2023-09-20 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 str. 1 d. 4 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 str. nuostatas). 2023-12-04 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2023-12-04 iki 2025-11-01.
Departamentas priėmė ginčijamą 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.
Sprendimo motyvuose nurodoma, jog Migracijos departamento duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė. DBSIS 2024-03-28 užregistruotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio Migracijos skyriaus pranešimas Nr. 9K-16024, kuriame nurodyta, kad vykdė migracinių procesų stebėseną ir kontrolę, kurios metu nustatė, kad užsienietis nėra įdarbintas. Jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse minėtas užsienietis šiuo metu nedirba. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, užsienietis nuo 2024-01-22 vykdo individualią veiklą. Patikrinus VSATIS duomenis, nustatyta, kad užsienietis 2024-01-18 atvyko į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, tai kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, tačiau užsienietis 2024-01-18 atvykęs į Lietuvos Respubliką, darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, tačiau nuo 2024-01-22 pradėjo vykdyti individualią veiklą. Užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi nuo 2024-01-01 iki 2024-06-08; toliau – ir Įstatymas, ir UTPĮ).
UTPĮ 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, to paties straipsnio 5 punkte nustatyta sąlyga – neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
UTPĮ (administracinio sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 44 straipsnio 2 dalies imperatyvius reikalavimus, UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo patikrinimo metu 840 Eur MMA buvo nuo 2023 m. sausio 1 d., nuo 2024 m. sausio 1 d. – 924 Eur. Kaip matyti iš byloje pateiktų atsakovo dokumentų ir teisme 2024 m. gegužės 15 d. gauto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rašto, laikotarpiu nuo 2023-11-02 iki 2024-04-04 UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ 2024-02-29 buvo apdraustas vienas naujas darbuotojas. Duomenų apie M. F. socialinį draudimą pas draudėją UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nėra. Atsakovo pateiktame Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2023-12-04 iki 2025-11-01 (tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“). Sodros duomenimis minėtas užsienietis nėra įdarbintas ir nuo 2024-01-22 vykdo individualią veiklą.
Pareiškėjas kartu su skundu teismui pateikė darbo sutartį, tačiau neaišku, ar ji yra pasirašyta, pareiškėjas į bylą nepateikė jokių darbo santykius bendrovėje pagrindžiančių kitų rašytinių įrodymų (atlyginimą patvirtinančių dokumentų, išrašų, darbo grafiko ir t. t.), kurie galėtų patvirtinti, kad pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį skundžiamo sprendimo priėmimo metu. Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje (Sodroje) kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir bendrovės teikiama informacija. Darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė, o tai neatitiko UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) ir UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (darbo sutartis su asmeniu nesudaryta).
Pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo šaltinis – Bendrovėje gautas darbo užmokestis. Minėta, kad užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje – 1 MMA. Į bylą pateikti Sodros duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio nemokėjo. Be to, prašyme dėl leidimo išdavimo darbinės pajamos nurodytos kaip vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje. Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų UTPĮ 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjui leidimas pagrįstai panaikintas trimis savarankiškais pagrindais.
Užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (pvz., leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023, 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024). Be to, pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo sprendimo motyvus.
Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija), todėl skundžiamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo atsakovo sprendimą naikinti, pareiškėjo skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.