Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Laima Ribokaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. D. pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Tanagra“ restruktūrizavimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartimi iškelta UAB „Tanagra“ restruktūrizavimo byla Nr. eB2-832-910/2019. Restruktūrizavimo administratore paskirta UAB ,,Valeksa“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. kovo 15 d.

2019 m. birželio 10 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizuojamos UAB „Tanagra“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, įskaitant neginčijamą A. D. 1240,73 Eur reikalavimą.

Teisme gautas UAB „Tanagra“ restruktūrizavimo administratorės UAB ,,Valeksa“ pareiškimas, kuriuo likusi A. D. kreditorinio reikalavimo dalis dėl 2415,27 Eur sumos yra ginčijama, prašant jos netvirtinti. Administratorė nurodė, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, pagal įmonės buhalterinės apskaitos duomenis jam priskaičiuotas (atskaičius visus mokesčius) ir neišmokėtas atlyginimas (įskaitant kompensaciją už nepanaudotas atostogas) sudaro 900,73 Eur, o ne 1256 Eur. Administratorės nuomone, taip pat nėra pagrindo tvirtinti net 2400 Eur dydžio netesybas už uždelsimą atsiskaityti su darbuotoju, nes tokio dydžio netesybos žymiai viršija visą neišmokėto atlyginimo sumą (900,73 Eur). Šiuo atveju protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus atitiktų vieno vidutinio darbo užmokesčio per mėnesį sumos dydžio netesybos, t. y. 340 Eur. Atsižvelgiant į tai, administratorė teikė teismui tvirtinti 1240,73 Eur dydžio pirmąją eile tenkintiną A. D. finansinį reikalavimą, susidedantį iš 900,73 Eur neišmokėto atlyginimo ir 340 Eur netesybų dėl uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju, o likusią pareiškėjo kreditorinio reikalavimo dalį dėl 2415,27 Eur administratorė laiko nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas iš dalies

Teismų praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012).

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse taip pat išaiškinta, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas bankroto byloje gali būti tvirtinamas tuomet, kai jis yra pagrįstas įrodymais; neįrodyto reikalavimo patvirtinimas neatitiktų bankroto proceso tikslų bei pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių, pagrindusių savo reikalavimus ir turinčių teisėtą interesą į savo reikalavimo patenkinimą kuo didesne apimtimi, teisėtus interesus. Be to, bylose dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, bankroto proceso tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai ar iš dalies tenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis buvo tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas; pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Nurodyta teismų praktika laikytina aktualia bei taikytina ir įmonių restruktūrizavimo bylose.

Nagrinėjamos bylos atveju ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui kaip buvusiam restruktūrizuojamos UAB „Tanagra“ darbuotojui neišmokėto darbo užmokesčio ir netesybų dydžio.

Tiek UAB „Tanagra“ restruktūrizavimo administratorė, tiek pareiškėjas, apskaičiuodami UAB „Tanagra“ įsiskolinimo pareiškėjui dydį, vadovaujasi byloje esančiu atlyginimo žiniaraščiu už 2018 m. balandžio–birželio mėnesius ir jame nurodytų duomenų teisingumo neginčija. Vadovaujantis nurodytu atlyginimo žiniaraščiu, pareiškėjui neišmokėtas darbo užmokestis (įskaitant atostoginius ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas) sudaro 900,73 Eur, atskaičius 171,13 Eur mokesčius. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jam turėtų būti išmokėta 1071,86 Eur darbo užmokesčio, neteisingai interpretuoja atlyginimo žiniaraščio duomenis, į darbuotojui išmokėtiną sumą nepagrįstai įtraukdamas 171,13 Eur mokesčius (47,66 Eur gyventojų pajamų mokestį ir 123,47 Eur socialinio draudimo įmoką). Pažymėtina, kad pareiškėjas neturi teisės reikalauti išmokėti jam į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių už priskaičiuotą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, todėl šie mokesčiai neįtrauktini į pareiškėjo kreditorinio reikalavimo sumą. Nurodytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad UAB „Tanagra“ administratorė teisingai apskaičiavo pareiškėjui neišmokėto darbo užmokesčio dydį, kuris šiuo atveju sudaro 900,73 Eur, atskaičius mokesčius.

Pareiškėjas taip pat prašo patvirtinti kreditorinio reikalavimo dalį, kurią sudaro 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybos, pareiškėjo skaičiavimu sudarančios 2400 Eur sumą (400 Eur x 6 mėn.).

Administratorės nuomone, nėra pagrindo tvirtinti 2400 Eur dydžio netesybas už uždelsimą atsiskaityti su darbuotoju, nes tokio dydžio netesybos neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų bei žymiai viršija visą neišmokėto atlyginimo sumą (900,73 Eur). Pareiškėjas, nesutikdamas su administratorės argumentais, teigia, kad toks prašymas atitinka ne tik įstatymo nuostatas, bet ir proporcingumo bei sąžiningumo principus, nes kitu atveju susidarytų situacija, kai buvusi darbdavė išvengtų sankcijos už neteisėtą elgesį, ilgą laiką nesumokant darbo užmokesčio darbuotojui.

DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių; jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Taigi pagal darbo teisės normų įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas, kuriam darbo santykių pasibaigimo dieną nesumokėtos visos priklausančios išmokos, turi teisę reikalauti netesybų, kurių dydis, skaičiavimo tvarka nustatyti įstatyme.

Nagrinėjamu atveju UAB „Tanagra“ darbo sutarties su pareiškėju pasibaigimo dieną (2018 m. birželio 14 d.) su juo neatsiskaitė, priklausančios išmokėti 900,73 Eur sumos nesumokėjo, uždelsta suma buvo didesnė už pareiškėjo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, kuris byloje esančios pažymos apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį duomenimis sudarė 340 Eur, atskaičius mokesčius (400 Eur – 60 Eur).

Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad darbdavė (UAB „Tanagra“) privalo mokėti netesybas, kurių dydis – pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Kadangi UAB „Tanagra“ vėluoja atsiskaityti su pareiškėju daugiau kaip metus, pareiškėjas pagrįstai reikalauja patvirtinti kreditorinio reikalavimo dalį, kurią sudaro 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybos, šiuo atveju – 2040 Eur, atskaičius mokesčius (340 Eur x 6 mėn.).

Pabrėžtina, kad darbdavio, pažeidusio įstatyme imperatyviai įtvirtintą pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos (DK 146 straipsnio 2 dalis), mokėtinų netesybų dydis nustatytas įstatymo: darbdavys privalo mokėti darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio arba, kai uždelsta suma yra mažesnė už darbuotojo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį, – faktiškai uždelstos sumos dydžio (DK 147 straipsnio 2 dalis). Be to, įstatymų leidėjo įtvirtintas darbdavio atsakomybės už vėlavimą atsiskaityti ribojimas, nustatant, jog netesybos skaičiuojamos ne daugiau kaip už šešis mėnesius (DK 147 straipsnio 2 dalis). Šis ribojimas įtvirtintas darbdavio interesų apsaugai, sankcijos proporcingumo principui įgyvendinti.

Įvertinęs tai, kad pareiškėjui už eitas pareigas buvo nustatyta minimalioji mėnesinė alga, taip pat tai, kad UAB „Tanagra“ neatsiskaito su pareiškėju nuo 2018 m. birželio 14 d., t. y. jau daugiau kaip metus, teismas sprendžia, kad pareiškėjo už uždelstą atsiskaityti laikotarpį reikalaujama 2040 Eur (atskaičius mokesčius) netesybų suma nepažeidžia proporcingumo padarytam pažeidimui principo, UAB „Tanagra“ kaip darbdavei pritaikyta sankcija nelaikytina neadekvačia, neatitinkančia bendrojo teisingumo principo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pagrįstu pripažįsta 2940,73 Eur dydžio pareiškėjo kreditorinį reikalavimą, kurį sudaro 900,73 Eur neišmokėtas darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) ir 2040 Eur netesybos (atskaičius mokesčius). Jau nurodyta, kad teismas 2019 m. birželio 10 d. nutartimi patvirtinto restruktūrizuojamos UAB „Tanagra“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, įskaitant neginčijamą pareiškėjo A. D. 1240,73 Eur reikalavimą. Tokiu atveju pareiškėjo kreditorinis reikalavimas, patvirtintas UAB „Tanagra“ restruktūrizavimo byloje, tikslintinas, nurodant, kad jo finansinis reikalavimas yra 2940,73 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–292 straipsniais,

nutaria:

patikslinti pirmos eilės kreditoriaus A. D. reikalavimo dydį, nurodant, kad jo finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra“ restruktūrizavimo byloje yra 2940,73 Eur.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.