- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-12
- Bylos Nr.
- eAN2-280-873/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00004-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Nijolė Žimkienė (pirm.)
- Institucija
- Valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Linas Blažulionis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Žimkienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal R. S. (toliau – ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo) įgalioto atstovo advokato Lino Blažulionio (toliau – ir skundą padavęs asmuo, įgaliotas atstovas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. nutarimo, kuriuo R. S. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 1 400 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. R. S. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nubaustas už tai, kad jis, nuo 2014 m. gegužės 5 d. būdamas UAB „O.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Bendrovė) vadovu, susipažinęs su jos finansine padėtimi ir žinodamas, kad ji sunki, finansiniai įsipareigojimai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) didėjo, nuo 2019 m. lapkričio mėn. buvo vykdomas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš Bendrovės sąskaitų ir turto, iki 2021 m. gruodžio 3 d. (bendrovės bankroto bylos iškėlimo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos iniciatyva įsiteisėjimo dienos) nevykdydamas tuo metu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje ir šiuo metu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 5 straipsnio 1 punkte įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (bendrovės nemokumo proceso inicijavimo – pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo), pažeidė kreditorės VMI teises.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu R. S. įgaliotas atstovas advokatas Linas Blažulionis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Tuo atveju, jeigu nebūtų tenkinamas pirmas prašymas, teismo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. nutarimą ir R. S. baudos neskirti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Skundą padavęs asmuo teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, sprendė, jog R. S. pažeidė VMI kaip kreditoriaus teises. Pažymi, jog šie teiginiai yra deklaratyvūs, šių savo teiginių teismas nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais, galų gale nenurodė, kaip ir kuo konkrečiai kreditoriaus VMI teisės buvo pažeistos, t. y. kokią žalą VMĮ patyrė dėl to, jog R. S. nepateikė kreditorinio reikalavimo ar apskritai šio klausimo netyrė.
2.2. Pareiškėjas argumentuoja, kad teismas nenustatė, jog R. S. kaip įmonės vadovas būtų pažeidęs atsiskaitymo su kreditoriais tvarką, neatsiskaitinėjęs išimtinai su VMI, mažinęs turtą, taip padaręs žalos kreditoriui VMI. Teismas sprendė, kad skolos VMI didėjo, tačiau nenustatė laikotarpio, nuo kada didėjo, ar tariamo didėjimo atveju įmonė buvo moki ar nemoki, nors bylos duomenimis skola ne augo, bet buvo deklaruota nauja mokestine prievolė.
2.3. Pažymi ir tai, jog teismas nenustatė UAB „O.“ nemokumo momento, t. y. nenustatė, kada UAB „O.“ tapo nemoki ir kada R. S. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
2.4. Nurodo, jog priverstinių išieškojimo veiksmų vykdymas savaime nereiškia įmonės nemokumo. Byloje turi būti nustatyta, kada vadovas sužinojo apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kada vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
2.5. Kaip teigia, VMI patvirtintas kreditorinis reikalavimas yra 17 377,05 Eur. Tuo tarpu 2019–2021 m. UAB „O.“ turtą sudarė šis: 1) Iš D. J. vykdomas 14 020,14 Eur priverstinis išieškojimas (pagal teismo 2015 m. liepos 15 d. vykdomąjį raštą); 2) UAB „A.“ (BTA draudimas) neperduotas turtas – 136 021,53 Eur (teismo 2015 m. kovo 31 d. vykdomasis raštas); 3) Nekilnojamasis turtas adresu (duomenys neskelbtini): 1. Negyvenamoji patalpa-Pusrūsio patalpa P-1, un. Nr. (duomenys neskelbtini); 2. Inžineriniai tinklai-Žemos įtampos požeminė elektros kabelių linija, un. Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, pasak skundą padavusio asmens, nurodytu laikotarpiu UAB „O.“ turėjo pakankamai turto atsiskaityti su VMI bei kitais kreditoriais.
2.6. Pažymi, kad įsiskolinimas VMI atsirado 2012 m., t. y. tuo metu, kai UAB „O.“ buvo iškelta bankroto byla ir R. S. UAB „O.“ vadovu nebuvo. Bankroto procedūra vyko laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2014 m. balandžio 8 d., Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi bankroto byla buvo nutraukta, kadangi įmonė padengė visus kreditorių finansinius reikalavimus. Šia nutartimi, be kita ko, buvo nutarta išbraukti VMI iš kreditorių sąrašo, nes su VMI kaip ir su kitais kreditoriais buvo atsiskaityta. Nurodė, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas įgyvendina nemokumo administratorius, todėl buvusios įmonės vadovas neturi teisės atstovauti bankrutavusiai įmonei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-720-575/2020).
2.7. Įgaliotas atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad VMI 2012 m. atsiradusi skola yra administravimo išlaidos, kurios turėjo būti įtrauktos į administravimo išlaidų sąmatą ir turėjo būti padengtos bankroto proceso metu. Tokio dalyko, kaip kad nurodoma nutarime, kaip ,,pobankrotiniai mokesčiai“, nėra, pagal ĮBĮ tai administravimo išlaidos.
2.8. Apeliaciniame skunde nurodo, kad R. S., vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, suprato, jog VMI skolos nėra. Šiuo atveju taip pat teismas neįvertino aplinkybės, jog administratorius, nutraukus UAB „O.“ bankrotą, turto ir dokumentų R. S. neperdavė.
2.9. Taip pat nesutinka su nutarimo argumentais, jog R. S. apsiribojo vien tikėjimu, kad įmonės finansinė būklė pagerės ir buvo pasyvus, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Dėsto, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi UAB „O.“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2010 m. liepos 8 d., administratoriumi buvo paskirtas UAB „A.“. UAB „O.“ bankrotą buvo pavesta administruoti M. A. Ž.. JAR duomenimis, M. A. Ž. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2015 m. vasario 26 d. ėjo ir UAB „A.“ direktoriaus pareigas. Bankroto administratoriaus UAB ,,A.“ civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje. Bankroto procedūra vyko laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2014 m. balandžio 8 d., Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi bankroto byla buvo nutraukta, kadangi įmonė „O.“ padengė visus kreditorių finansinius reikalavimus. Nutraukus įmonės bankroto procesą buvusi įmonės bankroto administratorė UAB „A.“ neperdavė dalies dokumentų ir turto, kuris liko padengus visus įmonės finansinius reikalavimus bankroto byloje. Iš perduotų dokumentų buvo nustatyta, kad nutraukus bankroto procesą įmonėje turėjo likti finansinio turto (piniginių lėšų) 136 021,53 Eur sumai, kurias atsakovas M. A. Ž. kaip įgaliotasis asmuo turėjo perduoti UAB ,,O.“, o kaip UAB „A.“ vadovas turėjo užtikrinti, kad šios lėšos būtų perduotos UAB ,,O.“, tačiau šios pareigos neįvykdė. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-917-232/2014 įpareigojo UAB „A.“ grąžinti UAB „O.“ likusį neperduotą 136 021,53 Eur UAB ,,O.“ priklausantį turtą išduodant vykdomąjį raštą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. išdavė vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. Nr. B2-917-232/2014 dėl 136 021,53 Eur išieškojimo iš buvusios bankroto administratorės UAB „A.“, tačiau šis turtas nebuvo sugrąžintas, vėliau Vilniaus apygardos teismas iškėlė UAB „A.“ bankroto bylą. 2018 m. vasario 19 d. UAB „A.“ išregistruota iš juridinių asmenų registro. Tokiu būdu 2018 m. vasario 19 d. tapo aišku, jog UAB „A.“ padarytos žalos UAB „O.“ vykdant bankroto administratoriaus funkcijas neatlygins, t. y. negražins 136 021,53 Eur. UAB „O.“ kreipėsi į AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, prašydamas padengti dėl UAB „A.“ veiksmų (neveikimo) patirtą žalą, t. y. išmokėti UAB „O.“ 136 021,53 Eur draudiminę išmoką. 2019 m. kovo 4 d. raštu AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje informavo, jog nurodytas įvykis yra pripažintas nedraudžiamuoju. UAB „O.“, nesutikdamas su AAS „BTA Baltic Insurance Company“ pozicija bei siekdamas apginti pažeistas teises, t. y. atgauti 136 021,53 Eur turtą, kreipėsi į teismą su ieškiniu (teisminio proceso Nr. 2-68-3-15508-2019-0) atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ir M. A. Ž. prašydamas pripažinti pinigų negrąžinimo faktą draudžiamuoju (draudiminiu) įvykiu ir priteisti solidariai iš atsakovų M. A. Ž. ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje 136 021,53 Eur bei 5 procentų dydžio procesinės palūkanas (teisminio proceso Nr. 2-68-3-15508-2019-0). Ieškinys buvo atmestas, vėliau sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo, tačiau teismas nesutiko atidėti likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimą, dėl ko paliko ieškinį nenagrinėtu. Be to, R. S. iš D. J. sėkmingai priteisė UAB „O.“ naudai 14 020,14 Eur sumą, kuri ir dabar priverstinai išieškoma pagal teismo 2015 m. liepos 15 d. vykdomąjį raštą.
2.7. Įgaliotas atstovas daro išvadą, kad R. S. dėjo aktyvias pastangas atgauti UAB „O.“ turtą, iš viso 136 021,53 Eur, bei 5 procentų dydžio procesinės palūkanas. Šio turto būtų pilnai pakakę atsiskaityti su VMI bei visais kitais kreditoriais.
2.8. Pažymi ir tai, kad teismas nevertino, jog R. S. veiksmuose nėra tyčios. Asmuo į teismą nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nes dėjo aktyvias pastangas atgauti įmonės turtą, kurio būtų pilnai užtekę atsiskaityti su kreditoriais. Be to, esamo turto užteko padengti įmonės skolas. Akcentuoja, kad skolos nedidėjo, R. S. sau atlyginimo nemokėjo, turto kiekio nemažino, nevykdė atsiskaitymų, kurie pažeistų įstatyme nustatytą eiliškumą, t. y. visada pirmenybę teikė kreditorių interesams.
2.9. Nesutikdamas su administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda, atkreipia dėmesį į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 22 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A-9-576/2019, 2020 m. vasario 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.?41-1011/2020 (pastaba – netaisyta), kuriais buvo pritaikytos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos.
2.10. Tvirtina, kad aptartos aplinkybės, jog R. S. dėjo aktyvias pastangas atgauti įmonės turtą (dalį jo atgavo prisiteisdamas iš D. J. (administratoriaus M. A. Ž. padėjėjos), kurio būtų pilnai užtekę atsiskaityti su kreditoriais, įmonės skolos nedidėjo, R. S. sau atlyginimo nemokėjo, turto kiekio nemažino, nevykdė atsiskaitymų, kurie pažeistų įstatyme nustatytą eiliškumą, t. y. visada pirmenybę teikė kreditorių interesams, remiantis ANK 35 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti laikomos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
2.11. Pažymi ir tai, kad R. S. yra pensininkas, garbaus amžiaus, (duomenys neskelbtini) metų (atsakomybę lengvinanti aplinkybė), tebedirbantis, už analogiškus ar panašius pažeidimus niekada nebuvo baustas, niekada nebuvo teistas, jokios žalos nurodyta veika nei VMI, nei kitiems kreditoriams nesukėlė.
2.12. Įgalioto atstovo manymu, aplinkybės, detalizuotos ankstesniuose skundo punktuose, vertintinos kaip kelios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir sudarančios pagrindą netaikyti sankcijoje nustatytos nuobaudos. Pažymi, jog pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimu nebuvo siekiama jokių savanaudiškų tikslų, todėl tokia veika, nors formaliai atitiktų ANK požymius, tačiau vertintina kaip mažareikšmė, nedidelio pavojingumo (įmonės turtas nesumažintas, kreditoriams žala nepadaryta), vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijais ANK 22 straipsnyje numatyti tikslai būtų pasiekti apskritai neskiriant baudos. Be to, asmuo yra (duomenys neskelbtini) metų ir neketina kurti naujų įmonių, nevadovauja ir neketina vadovauti jokioms įmonėms.
2.13. Papildomai pažymi, jog nuo 2020 m. pradžios vyko pasaulinė COVID-19 pandemija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 kovo 14 d. nutarimu ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ Nr. 207 (su vėlesniais pakeitimais), atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVI-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją ir sveikatos apsaugos ministro teikimą, taip pat į Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. kovo 14 d. pasiūlymą, paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną ir patvirtino karantino režimą. R. S. yra garbaus amžiaus, patenkantis į padidintos rizikos grupę, kas taip pat ženkliai apsunkino galimybę atitinkamai veikti.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į skundą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vyriausioji specialistė D. Š. prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime išdėstyti šie argumentai:
3.1. Teigia, kad įmonės nemokumas yra nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3063-562/2022, todėl įmonės nemokumo fakto administracinio nusižengimo byloje nereikėjo įrodinėti. Minėtoje nutartyje įmonės nemokumas konstatuotas įvertinus į bylą pateiktus bei teismo nustatytus duomenis. Teismas padarė išvadą, jog įmonė yra nemoki, ji laiku negali vykdyti turtinių prievolių bei nėra pagrindo išvadai, jog įmonė yra gyvybinga – duomenų apie vykdomą ūkinę komercinę veiklą, leidžiančią įvykdyti prievoles ateityje, nenustatyta.
3.2. Pažymi, kad vadovaujant R. S. 2019 m. lapkričio 12 d. priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, o 2021 m. birželio 22 d. surašytas nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką. Vadinasi, R. S. galėjo suvokti, kokia yra reali įmonės finansinė padėtis, o vėliausiai, kada jis privalėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki, laikytina 2019 m. lapkričio 12 d., t. y. VMI 2019 m. lapkričio 12 d. priėmus sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Atitinkamai, R. S. ne vėliau kaip 2019 m. lapkričio 12 d. kilo pareiga imtis veiksmų siekiant atkurti mokumą, pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, o šios pareigos nevykdydamas R. S. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje.
3.3. Skunde pažymima aplinkybė, kad R. S. neturėjo pareigos inicijuoti nemokumo procesą įmonei ir neturėjo objektyvios galimybės tai padaryti, yra paneigta Vilniaus apygardos teismui 2021 m. lapkričio 25 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-3063-562/2022.
3.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad neginčijamai įrodyta, jog įmonė buvo nemoki ir įmonės bankrotas iškeltas ne pagal R. S., o pagal VMI pareiškimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nutarimu pagrįstai nustatė, kad jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir nėra jokio pagrindo panaikinti skundžiamo nutarimo nei apeliaciniame skunde nurodytais, nei jokiais kitais pagrindais.
3.5. Pažymi, kad VMI vykdė mokestinės nepriemokos išieškojimą iš UAB „O.“ nuo 2019 m. lapkričio 12 d. Įmonė nėra teikusi finansinės atskaitomybės nuo 2011 m. Įvertinus, kad antstolių vykdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo nerezultatyvus, įmonė geranoriškai neatsiskaitė su biudžetu, VMI Vilniaus apygardos teismui 2021 m. spalio 14 d. pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „O.“. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla. Nuo 2019 m. lapkričio 12 d. iki 2021 m. gruodžio 3 d. (nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo diena) UAB „O.” vadovu buvo R. S., todėl būtent jam kilo pareiga visą šį laikotarpį pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. R. S., būdamas įmonės vadovu, elgėsi nerūpestingai nesidomėdamas savo teisiniu statusu ir nevykdydamas įstatyme nustatytų pareigų. Sugretinus aplinkybes, jog R. S., būdamas įmonės vadovu, nuo minėto laikotarpio neteikė finansinių ataskaitų, neatsiskaitė su VMI, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įmonė turėjo finansinių sunkumų ir buvo nemoki.
3.6. Pabrėžia, kad nors skunde nurodoma, kad teismas netinkamai ištyrė bylai aktualias faktines aplinkybes, tačiau kartu su apeliaciniu skundu jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikta.
3.7. Mano, kad teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą ir konstatavęs, jog R. S. yra padaręs ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą kreditorių teisių pažeidimą, skirdamas jam nuobaudą tinkamai įvertino ANK 34 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį, į jo asmenybę, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Pažymėjo, kad R. S., žinodamas apie įmonės finansinę padėtį ir įsiskolinimą VMI ir kitiems kreditoriams, privalėjo nedelsiant inicijuoti nemokumo procesą. R. S. neįvykdė JANĮ 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą įmonei ir taip padarė ANK 120 straipsnyje numatytą pažeidimą, ir būtent šios pareigos nevykdymas užtraukia jam administracinę atsakomybę pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį.
3.8. Taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui pagal sankciją už padarytą nusižengimą paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ANK 22 straipsnyje numatytų nuobaudos tikslų. Teismas įvertino pažeidėjo asmenybę, jo padarytų pažeidimų pobūdį, atsakomybę lengvinančią bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais.
3.9. Konstatuoja, kad apelianto skunde nurodyti teiginiai pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigia. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Administracinė nuobauda paskirta nepažeidus ANK 32 straipsnio, 34 straipsnio reikalavimų, nėra per griežta, ji proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti. VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, kurie atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymius bei pagrįstai individualizavo skiriamą nuobaudą ir jos dydį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas netenkintinas.
5. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įgaliotas atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarimu tvirtindamas, jog UAB „O.“ vadovo R. S. veiksmuose nebuvo tyčios neinicijuoti nemokumo proceso (pažeisti atitinkamai ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, JANĮ 5 straipsnio 1 punktą), kadangi 2019–2021 m. UAB „O.“ turėjo pakankamai turto atsiskaityti su VMI bei kitais kreditoriais. Su skundžiamu nutarimu nesutinka ir dėl to, kad, pasak skundą padavusio asmens, įvertinus R. S. elgesį 2014–2020 metais (teisminiuose procesuose siekė atgauti UAB „O.“ turtą, dalį jo atgavo ir kita), jo amžių ((duomenys neskelbtini) metai) bei kitas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, R. S. vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi neturėtų būti skiriama bauda už ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodyto administracinio nusižengimo padarymą. Atsižvelgus į ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl R. S. pripažinimo kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje
6. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais).
7. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2015 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. XII-1962 redakcija; galiojo iki 2019 m. gruodžio 31 d.) yra nurodyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.
8. JANĮ (įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 1 punkte yra numatyta, kad nemokumo procesą inicijuoti privalo juridinio asmens vadovas, jeigu juridinis asmuo yra nemokus. Juridinio asmens nemokumo sąvoka yra apibrėžta JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje, kur nurodyta, kad juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. JANĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nurodytas šiai bylai aktualus teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiradimo pagrindas, o būtent, jog teisė kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo atsiranda nuo termino, skirto prievolei įvykdyti, susitarimui dėl pagalbos sudaryti ar sprendimui bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priimti, pabaigos.
9. R. S. yra nubaustas pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „O.“ vadovu, nuo 2019 m. lapkričio mėn. (kai buvo vykdomas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš Bendrovės sąskaitų ir turto) iki 2021 m. gruodžio 3 d. (Bendrovės bankroto bylos iškėlimo VMI iniciatyva Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3063-562/2021 įsiteisėjimo dienos) nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos UAB „O.“ iškėlimo. Tokiu būdu R. S. nuo 2019 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. gruodžio 31 d. (ĮBĮ galiojimo pabaigos) pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, o nuo 2020 m. sausio 1 d. (JANĮ įsigaliojimo datos) iki 2021 m. gruodžio 3 d. pažeidė JANĮ 5 straipsnio 1 punktą.
10. Apeliaciniame skunde yra argumentuojama, kad teismas nenustatė UAB „O.“ nemokumo momento, t. y. nenustatė, kada UAB „O.“ tapo nemoki ir kada R. S. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
11. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad nors skundžiamame nutarime nėra nurodyta konkreti data, kada UAB „O.“ tapo nemoki, tačiau matyti, kad apylinkės teismas nurodė R. S. pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pradžios laikotarpį – nuo 2019 m. lapkričio mėn. Apylinkės teismas tokį laikotarpį motyvavo tuo, kad priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš UAB „O.“ sąskaitų ir turto buvo vykdomas jau nuo 2019 m. lapkričio mėn., taigi minėta bendrovė jau tada turėjo finansinių sunkumų, tačiau iki pat 2021 m. spalio 14 d. nevykdė įstatyme numatytos pareigos ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „O.“. Apylinkės teismas rėmėsi ir VMI atstovės paaiškinimu, jog mokestinė nepriemoka už 2011 m. (gyventojų pajamų mokesčio) nebuvo įtraukta į pirmojo bankroto kreditorinį reikalavimą (tai buvo pobankrotiniai einamieji mokesčiai įmonei vykdžius kažkokią veiklą bankroto metu), nuo 2015 m. balandžio mėn. VMI teikė UAB „O.“ (vadovui R. S.) elektroniniu būdu ir paštu informaciją apie susidariusią nepriemoką bei 2019 m. ir 2021 m. apie išieškojimą ir nemokumo proceso inicijavimą, su ta informacija buvo susipažinta. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad tai, jog R. S. nesidomėjo, nekontroliavo su šia informacija galimai susipažinusių asmenų veiklos, rodo jo neatsakingumą bei abejingumą savo, kaip bendrovės vadovo, pareigoms. Šiame kontekste pažymima, kad apeliaciniame skunde tvirtinama, jog VMI 2012 m. atsiradusi skola yra administravimo išlaidos, kurios turėjo būti įtrauktos į administravimo išlaidų sąmatą ir turėjo būti padengtos bankroto proceso metu, o tokio dalyko, kaip kad nurodoma nutarime, kaip ,,pobankrotiniai mokesčiai“, nėra, pagal ĮBĮ tai administravimo išlaidos, taigi R. S. vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi suprato, jog VMI skolos nėra. Apygardos teismo vertinimu, sprendžiant dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo R. S. subjektyvi nuomonė apie šių mokesčių kilmę nėra aktuali, pažymėtina, šios išlaidos nebuvo pripažintos bankroto administravimo išlaidomis. Šiuo atveju yra svarbus pats buvimas tokios likusios skolos, kurią po UAB „O.“ bankroto bylos nutraukimo įmonė turėjo atlyginti, o nepavykstant jos atlyginti kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
12. Kaip matyti iš VMI pareiškimo, R. S. turėjo ir galėjo suvokti, jog įmonė yra nemoki, ir kad jam kyla pareiga kreiptis į teismą pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, vėliausiai 2019 m. lapkričio 12 d., t. y. VMI 2019 m. lapkričio 12 d. priėmus sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, 17 344,02 Eur suma (b. l. 2, kita pusė). Be to, apie šią pareigą jis turėjo suprasti ir VMI 2021 m. birželio 22 d. surašius nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), suma 349,14 Eur (b. l. 2, kita pusė). Atitinkamai, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-3063-562/2021 6 punkte nurodyta, jog pareiškėjos (VMI) pateiktais duomenimis atsakovės ( (UAB „O.“) mokestinę nepriemoką sudaro 17 390,94 Eur, o 10 punkte teismas darė išvadą, jog atsakovė yra nemoki, ji laiku negali vykdyti turtinių prievolių; nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė yra gyvybinga – duomenų apie vykdomą ūkinę komercinę veiklą, leidžiančią įvykdyti prievoles ateityje, nenustatyta (b. l. 4, kita pusė).
13. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad VMI 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto priėmimas rodo, kad įmonė 2019 m. lapkričio mėn. jau buvo nemoki, kadangi ji nebegalėjo atsiskaityti su kreditore VMI (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme), ir tai R. S. galėjo suvokti. Be to, nuo 2019 m. lapkričio mėn. iki pat nutarties iškelti UAB „O.“ bankroto bylą pagal VMI 2021 m. spalio 14 d. pareiškimą įmonė taip ir pilnai neatsiskaitė su VMI. Nuo 2019 m. lapkričio 12 d. į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pervesta (išieškota) 755,07 Eur, priverstinai išieškoti mokestinės nepriemokos nepavyko (b. l. 2, kita pusė). VMI 2021 m. birželio 22 d. surašė nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „O.“ ir JANĮ 5 straipsnio 1 punkto prasme iki 2021 m. gruodžio 3 d. buvo nemoki.
14. Įgaliotas atstovas argumentuoja, kad 2019–2021 m. UAB „O.“ turtą sudarė šis: 1) Iš D. J. vykdomas 14 020,14 Eur priverstinis išieškojimas (pagal teismo 2015 m. liepos 15 d. vykdomąjį raštą); 2) UAB „A.“ (BTA draudimas) neperduotas turtas – 136 021,53 Eur (teismo 2015 m. kovo 31 d. vykdomasis raštas); 3) Nekilnojamasis turtas adresu (duomenys neskelbtini): 1. Negyvenamoji patalpa-Pusrūsio patalpa P-1, un. Nr. (duomenys neskelbtini); 2. Inžineriniai tinklai-Žemos įtampos požeminė elektros kabelių linija, un. Nr. (duomenys neskelbtini). Įgalioto atstovo teigimu, nurodytu laikotarpiu UAB „O.“ turėjo pakankamai turto atsiskaityti su VMI bei kitais kreditoriais.
15. Apygardos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie iš D. J. pagal teismo 2015 m. liepos 15 d. vykdomąjį raštą išieškotas lėšas. Priešingai, byloje yra 2022 m. vasario 24 d. išrašas apie vykdomąsias bylas, jame nurodyta išieškotina suma – 14 020,14 Eur (b. l. 108).
16. Įgaliotas asmuo apeliaciniame skunde argumentuoja, kad R. S. aktyviai stengėsi atgauti UAB „O.“ turtą, iš viso 136 021,53 Eur, bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, R. S. iš esmės atliko tokius veiksmus. Pirma, civilinėje byloje Nr. B2-917-232/2014 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-00158-2010-2), išnagrinėjus UAB „O.“ prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, išieškotojui UAB „O.“ 2012 m. kovo 31 d. buvo išduotas vykdomasis raštas įpareigoti UAB „A.“ (buvusį bankroto administratorių) grąžinti likusį neperduotą 469 655,14 Lt (136 021,53 Eur) UAB „O.“ priklausantį finansinį turtą (b. l. 70). Antra, UAB „O.“ kreipėsi į teismą ieškiniu atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, su trečiuoju asmeniu M. A. Ž. prašydama pripažinti draudžiamuoju (draudiminiu) įvykiu įvykį, kuriuo UAB „A.“ neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-917-232/2014, neperdavė UAB „O.“ jai priklausančio turto 136 021,53 Eur sumai (b. l. 72). Tai yra, buvo inicijuota civilinė byla Nr. e2-21266-1098/2019 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-15508-2019-0), kuri baigėsi tuo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi ieškinys laikytas nepaduotu ir kartu su priedais grąžintas jį padavusiam asmeniui (b. l. 57-58), o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. sausio 21 d. nutartimi apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista (b. l. 65-66). Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo vertinimu, jog teisminis procesas, kuriuo bandyta atgauti UAB „O.“ neperduotą turtą, nepaneigia minėtos R. S. pareigos ieškoti sprendimų vadovaujamos įmonės mokumui atkurti arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei atsakomybės už tokios pareigos nevykdymą. Tokia situacija buvo susiklosčiusi jau geroką laiko tarpą (nuo pat 2015 m.), o savo delsimą R. S. teisino susiklosčiusių nepalankių aplinkybių visuma. Apygardos teismo vertinimu, vien tik pastangos atgauti skolą, tačiau jos nuo 2019 metų iki 2021 metų neatgaunant, o, svarbiausia, nesiimant kitų veiksmų įmonės mokumui atkurti, kai mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2012 metų ir vėliau tik didėjo, patvirtina R. S. tyčią išlaikyti esamą situaciją (palikti rinkoje nemokią įmonę) ir neteikti teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tam, kad įmonės vadovui (ar kitiems atsakingiems asmenims) nekiltų atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už pavėluotą pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą teismui (ar jo nepateikimą), neužtenka konstatuoti, kad vadovas ėmėsi veiksmų įmonės mokumui atkurti. Priemonės, kurių imamasi tokiu atveju, turi rodyti realias vadovo pastangas ir galimybes atkurti įmonės mokumą. Tai reiškia, kad tokios priemonės turi atitikti esamą įmonės veiklos padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus įmonės finansinės padėties pagerėjimas. Be to, įmonės ekonominė situacija (nors ir formaliai atitinkanti ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nurodytą nemokumo apibrėžimą) turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad tinkamomis priemonėmis įmonės mokumas dar gali būti atkurtas. Priešingu atveju, bet kokius įmonės vadovo veiksmus pripažįstant pastangomis atkurti įmonės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti įmonės vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (taip pažeidžiant įmonės kreditorių interesus), savo neveikimą pateisinant tuo, kad buvo imtasi veiksmų įmonės mokumui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 8 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-54-648/2020 17 punktas). Šiuo atveju apygardos teismas UAB „O.“ vadovo priemones siekiant atkurti įmonės mokumą – vien tik teisminių procesų inicijavimą – vertina kaip nepakankamas.
17. Bylos duomenimis, Negyvenamosios patalpos-Pusrūsio patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 8 793 Eur, jos nustatymo data 2002 m. spalio 2 d. (b. l. 103). Inžinerinių tinklų-Žemos įtampos požeminės elektros kabelių linijos vidutinė rinkos vertė yra 8 203 Eur, jos nustatymo data 2001 m. liepos 11 d. (b. l. 99). Apygardos teismo vertinimu, tokie duomenys apie šio nekilnojamojo turto vertę yra gana seni, jie nepatvirtina realios nurodomo turto vertės 2019–2021 metais. Kita vertus, byloje yra 2022 m. gegužės 16 d. varžytynių aktas Nr. 22-1, kuriame nurodyta, jog Negyvenamoji patalpa-Pusrūsio patalpa parduota 2022 m. gegužės 5 d. už 15 207 Eur (b. l. 104). Vis dėlto, tokia parduoto nekilnojamojo turto vertė yra mažesnė nei įsiskolinimo VMI dydis (17 398,94 Eur).
18. Apygardos teismas pabrėžia, kad mokestinė nepriemoka VMI 2021 m. gruodžio 3 d. sudarė 17 398,94 Eur (2012 m. vasario 13 d. deklaruotas 16 137,45 Eur gyventojų pajamų mokestis už 2011 m. kovo-gruodžio mėn., nuo 2015 m. kovo 26 d. iki 2021 m. sausio 28 d. deklaruotas 963,24 Eur nekilnojamojo turto mokestis už 2014-2020 m.) (b. l. 2, kita pusė, 109). Apylinkės teismo posėdyje VMI atstovė paaiškino, kad UAB „O.“ vadovui pranešimai apie mokestines nepriemokas buvo siųsti per „Mano VMI“, jie buvo perskaityti nenustatyto asmens. VMI 2015 m. gegužės 29 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę priemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir perdavimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitos, kurį UAB „O.“ vadovas apskundė. Mokestinių likučių prievolės ataskaita 2016 m. perskaityta. VMI, prieš teikdama pareiškimą teismui, 2019 m. ir 2021 m., siunčia pranešimus apie inicijuojamą nemokumo procesą, 2019 m. įmonė buvo supažindinta ir 2021 m. taip pat buvo siųstas toks pranešimas ir netgi buvo įteiktas. Pranešimas apie nesumokėtus mokesčius buvo 2021 m. gegužės 18 d., perskaitė gegužės 18 d. Buvo informuota, yra data ir papildoma informacija, kaip informuota. Vieną kartą perskaitė pats buvęs vadovas – 2021 m. gegužės 31 d. Rašoma sistemoje, kad perskaitė pats (b. l. 139). Taigi, apygardos teismas nesutinka su R. S., kad jis nežinojo apie mokestines nepriemokas. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „O.“ buvo skolinga ir kitiems kreditoriams: Vilniaus miesto savivaldybei – 9 054,68 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui – 922,77 Eur, K. B. IĮ – 10 392,65 Eur, antstoliui V. M. – 815,01 Eur (b. l. 100). Taigi, iš bylos medžiagos negalima daryti išvados ir sutikti su skundą padavusiu asmeniu, kad 2019–2021 m. įmonė turėjo daugiau turto nei jos bendras skolų dydis, be to, kaip minėta, 136 021,53 Eur bei 5 procentų dydžio procesinių palūkanų taip ir nepavyko atgauti. Iš šių aplinkybių R. S. galėjo ir turėjo suprasti, kad nuo pat 2012 metų esant įsiskolinimui pagrindinei kreditorei VMI, įmonei esant nemokiai, nesiimant priemonių kitais būdais, ne tik inicijuojant teisminius procesus, atkurti įmonės mokumą, jis turėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „O.“ iškėlimo, tačiau to nepadarė.
18. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai išnagrinėjo atsakomybės klausimui išspręsti ir teismo sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą, įstatymu pagrįstą išvadą, jog R. S. veika atitinka ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
Dėl paskirtos administracinės nuobaudos
19. Pirmosios instancijos teismas R. S. paskyrė 1 400 eurų dydžio baudą. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos aplinkybės, leidusios R. S. skirti minimalią baudą, tačiau vis dėlto, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad šios aplinkybės yra tokios išskirtinės, dėl kurių būtų galima neskirti baudos, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.
20. R. S. įgaliotas atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad R. S. dėjo aktyvias pastangas atgauti įmonės turtą (dalį jo atgavo prisiteisdamas iš D. J. (administratoriaus M. A. Ž. padėjėjos), kurio būtų pilnai užtekę atsiskaityti su kreditoriais, įmonės skolos nedidėjo, R. S. sau atlyginimo nemokėjo, turto kiekio nemažino, nevykdė atsiskaitymų, kurie pažeistų įstatyme nustatytą eiliškumą, t. y. visada pirmenybę teikė kreditorių interesams. Be to, R. S. yra garbaus amžiaus, (duomenys neskelbtini) metų (atsakomybę lengvinanti aplinkybė), tebedirbantis, už analogiškus ar panašius pažeidimus niekada nebuvo baustas, niekada nebuvo teistas, jokios žalos nurodyta veika nei VMI, nei kitiems kreditoriams nesukėlė. R. S. neketina kurti naujų įmonių, nevadovauja ir neketina vadovauti jokioms įmonėms. Taip pat R. S. yra garbaus amžiaus, patenkantis į padidintos rizikos grupę dėl Covid-19, kas taip pat ženkliai apsunkino galimybę atitinkamai veikti. Apygardos teismas vertina, kad minėtų aplinkybių visuma apylinkės teismo sprendimo teisėtumo nešalina, priimtas sprendimas skirti nuobaudą yra teisingas.
21. Apylinkės teismas, skirdamas R. S. nuobaudą, atsižvelgė į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį (padarytas nusižengimas, susijęs su nuosavybe, turtinėmis teisėmis ir turtiniais interesais – kreditorių teisių pažeidimu, t. y. netinkamu savo pareigų atlikimu, pasireiškusiu įmonės vadovo neveikimu), į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (administracinį nusižengimą padarė sulaukęs (duomenys neskelbtini) metų), nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. S. neprisipažino padaręs administracinį nusižengimą, išsamiai įvertino R. S. asmenybę (nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir dėstomus apeliaciniame skunde, jog jis garbingo amžiaus, senatvės pensininkas, dirbantis, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis neteistas, administracine tvarka už analogiškus nusižengimus nebaustas, tačiau yra kitų nusižengimų). Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aptartų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, jog turi būti taikomos ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatos. Apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ilgą laiką siekė atgauti skolas, įmonės skolos nedidėjo, R. S. sau atlyginimo nemokėjo, turto kiekio nemažino, nevykdė atsiskaitymų, kurie pažeistų įstatyme nustatytą eiliškumą, t. y. visada pirmenybę teikė kreditorių interesams, nepripažintinos jo atsakomybę lengvinančiomis (ANK 35 straipsnio 2 dalis) ar, tuo labiau, išskirtinėmis aplinkybėmis, ir nesuteikia pagrindo švelninti jam paskirtą administracinę nuobaudą. Apygardos teismas pripažįsta, jog R. S. pagrįstai mėgino atgauti skolą, kurios būtų užtekę padengti visus įmonės įsiskolinimus, tačiau, kaip aptarta, vien atliktų veiksmų atkurti įmonės mokumui nepakanka, o laiku kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo, įsipareigojimai VMI būtų mažesni. Įvertinus išdėstytą, savo neveikimu R. S. pažeidė VMI interesus. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės buvo įvertintos skiriant R. S. minimalaus dydžio baudą, todėl dar labiau švelninti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teisinę padėtį tais pačiais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
22. Konstatuotina, kad taikyta administracinė nuobauda pagal byloje nustatytas aplinkybes yra proporcinga (adekvati) padarytam nusižengimui, paskirta atsižvelgiant į teismų formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose ir pirmosios instancijos teismui nurodant aiškius argumentus, kurie pateisina tokio pobūdžio nuobaudos paskyrimą. Tai, kad administracinė nuobauda sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs įstatymą.
23. Vertintina, kad R. S. pagrįstai pripažintas kaltu dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo ir jam paskirta teisinga ir proporcinga administracinė nuobauda, todėl tenkinti apeliacinio skundo jame dėstomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti, apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir R. S. įgalioto atstovo advokato Lino Blažulionio apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.