Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Arctos“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Arctos“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo: M. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Atsakovo argumentai, jog žalą, padarytą transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio atlyginti turi transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai per pusę, buvo atmesti pirmosios instancijos teismo, nurodant, kad Vokietijos draudikų biuras dėl žalos atlyginimo neturėjo kreiptis į priekabos, kuri registruota Danijoje, savininką, kadangi Vokietijos draudikų biuras 2014-09-02 rašte paaiškino, jog eismo įvykis įvyko Vokietijoje, kurį sukėlė vilkikas su priekaba, žalos atlyginimas yra numatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (II t., b. l. 51). Nurodė, kad kai yra du draudikai, šalis, sumokėjusi kompensaciją ieškovui, gali susigrąžinti 50 proc. atlygintinos sumos iš kitos atsakingos šalies. Nurodė, kad prievole dalinamasi remiantis Vokietijos draudimo sutarčių įstatymu, Vokietijos Civilinio kodekso įstatymu ir 2010-10-27 Federalinio Aukščiausiojo teismo nuosprendžiu, tačiau bendra vilkiko ir priekabos prievolė taikoma tik tais atvejais, kai abi dalys yra apdraustos. Tuo tarpu byloje konstatuota, jog vilkikas apdraustas nebuvo. Teismas padarė išvadą, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo dalį žalos priteisti iš priekabos savininko, o juo labiau iš draudimo bendrovės, kuri galėjo apdrausti vilkiko priekabą. Atsakovas skunde nurodo, kad remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“, tretieji asmenys byloje R. M., „BTA Insurance Company SE“ filialas Lietuvoje, dėl nuostolių atlyginimo. Šia nutartimi byla nebuvo baigta nagrinėti, panaikinus Kauno apygardos teismo 2014-02-13 nutartį, byla grąžinta naujam nagrinėjimui Kauno apygardos teismui, bylą pakartotinai išnagrinėjus Kauno apygardos teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame teisme, 2015-05-13 nutartimi ( civ. bylos Nr. 3K-3-281-969/2015) Kauno apylinkės teismo sprendimas, kuriuo ieškovo reikalavimai patenkinti, buvo paliktas nepakeistu. Šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad Biuras, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas ( iš transporto priemonės savininko ) tiek kaip iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, tiek kaip iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Pažymėtina, kad bylos aplinkybės nėra analogiškos, nes kasacinės instancijos nagrinėtoje byloje nekilo ginčas dėl to, ar turi būti atsakingas kartu su vilkiko savininku ir priekabos, priklausančios kitam savininkui, registruotos kitoje Europos Sąjungos valstybėje ( šiuo atveju Danijoje) Biuras ar draudimo bendrovė. Aukščiau minėtoje civilinėje byloje, eismo įvykio dieną transporto priemonės naudotojas pagal lizingo sutartį buvo UAB ,,Beljana“, t.y. atsakovas byloje, jam priklausė tiek vilkikas, tiek priekaba, todėl dalinės atsakomybės klausimas byloje nebuvo nagrinėjamas. Kasacinės instancijos nutartyje nurodyta, kad, įvykus eismo įvykiui, Nyderlandų Karalystės biuras, nenustatęs į eismo avariją patekusios transporto priemonės, kuria pagal Nyderlandų Karalystės įstatymus laikoma variklinė transporto priemonė (nagrinėjamu atveju – vilkikas) draudiko, sureguliavo žalą ir kreipėsi į Lietuvos biurą dėl išmokos. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Nyderlandų Karalystės teisės normas pareiga drausti civilinę atsakomybę nustatyta tik variklinių transporto priemonių savininkams ir valdytojams, teisėjų kolegija sprendė, kad vienos iš Lietuvoje registruotų transporto priemonių junginio dalių – priekabos, kuri pagal Nyderlandų 1963 m. gegužės 30 d. įstatymo dėl privalomojo variklinių transporto priemonių vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo 1 straipsnio 2 dalį nėra laikoma varikline transporto priemone – valdytojo civilinės atsakomybės draudimo buvimas, atsižvelgiant į tai, kad ją velkančios variklinės transporto priemonės – vilkiko – valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo drausta, neeliminuoja Nyderlandų Karalystės biuro teisės, remiantis Bendradarbiavimo nuostatų 1 straipsniu, spręsti, kad į autoavariją patekusios transporto priemonės draudikas nėra nenustatytas, ir atitinkamai iš to išplaukiančios teisės ir pareigos administruoti dėl eismo įvykio atsiradusios žalos atlyginimą, kompensuoti nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą, o išmokėjus atitinkamas išmokas – teisės reikalauti, kad Lietuvos biuras padengtų nukentėjusiajam asmeniui išmokėtą sumą ir žalos administravimo išlaidas. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantas, teisminėje praktikoje padaryta išvada, kad tuo atveju, kai vilkiko atsakomybė nėra apdrausta, ta aplinkybė, kad buvo padrausta jo priekaba, nekelia pareigos Transporto priemonių draudikų biurui reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, apdraudusio priekabą ar jos savininko.

Kitas atsakovo skundo argumentas, kad ieškovui tinkamai neįrodžius, kad jis kitos valstybės biurui sumokėjo, remdamasis kitos valstybės teisės normomis, jo ieškinys turėjo būti atmestas. Ieškovui nurodžius ieškinyje, kad jis sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamus 6422,38 Eur ir pateikus mokėjimo įrodymus ( b.l.21-63, t. I) nėra pagrindo daryti išvadą, kad apmokėjimas nebuvo įrodytas.

Teismo sprendimu nebuvo išspręsta dėl Rusijos draudimo bendrovės „Rosgosstrach“ Ltd teisių ir pareigų atsakovo atžvilgiu, šios bendrovės atsakomybės apimtis bei pobūdis nėra reikšmingi Biurui, kaip žalą atlyginusiam kreditoriui. Sprendime konstatavus, kad apelianto pateikta žalioji kortelė neatitinka teisės aktų reikalavimų bei nesuteikia draudimo apsaugos, ši išvada nereiškia, kad atlyginęs žalą, atsakovas neturi pagrindo siekti, kad šią žalą jam apmokėtų jo transporto priemonę apdraudusi Rusijos bendrovė.

Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė ir nepagrindė pakankamais įrodymais 2012-11-05 eismo įvykio metu padarytos žalos asmens sveikatai dydžio bei priežastinio ryšio (CPK 178, 185 straipsniai), nurodė, kad pagal LR teismų praktiką, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Ieškovas nurodė, kad Biuro pateiktus įrodymus ir žalos dydžio sudėtį detalizuoja Biuro Žalų administravimo departamento išvada. Apeliantas jokių savo argumentų dėl žalos dydį pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Ieškovas pažymėjo, kad šio klausimo pirmosios instancijos teisme atsakovas nekėlė, todėl jis negali būti apeliacijos dalyku.

Civilinės atsakomybės sąlygų turinys byloje buvo nustatytas remiantis eismo įvykio šalies (šiuo atveju - Vokietijos) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis. Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai - turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), todėl pripažintina, kad ieškovas įrodė reikalaujamą žalos dydį byloje, todėl papildomai prie atsiliepimo į apeliacinį skundą patiektas įrodymas dėl žalos dydžio nevertinamas, darant išvadą, kad jo pateikimo būtinybė nėra iškilusi apeliacinės instancijos teisme ( CPK 314 straipsnis ).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.