- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-23
- Bylos Nr.
- e2A-597-773/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10063-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Mindaugas Šimonis
- Atsakovas
- J. Š.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui J. Š. dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo J. Š. 499,30 Eur turtinės žalos atlyginimo, 9,14 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 1). Nurodė, kad atsakovas J. Š. 2018 m. sausio 18 d. apie 21.05 val. Kaune, ties Kuršių g. 1, vairuodamas automobilį „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas Kuršių g. nuo Jotvingių g. link 9-ojo forto g., nepasirinko saugaus greičio ir atstumo, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į priekyje stovėjusį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuo smūgio atsitrenkė į priekyje stovėjusį automobilį „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Įvykio vietoje atsakovui J. Š. alkotesteriu buvo nustatytas 1,51 promilių neblaivumas, atlikus kraujo tyrimą – 1,63. Ieškovė buvo apdraudusi transporto priemonės „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų, t.y. atsakovo J. Š. civilinę atsakomybę. Kadangi dėl 2018 m. sausio 18 d. eismo įvykio buvo kaltas būtent atsakovas J. Š., ieškovės draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims. Ieškovė apskaičiavo ir išmokėjo 308,17 Eur draudimo išmokos H. K., iš kurių 200,00 Eur sudarė neturtinės žalos atlyginimas, 108,17 Eur negautos pajamos H. K. nedarbingumo laikotarpiu. Tai pat ieškovė išmokėjo 191,13 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kompensuojant fondo valdybai šios išmokėtą ligos išmoką H. K.. Todėl ieškovė prašo priteisti iš atsakovo viso 499,30 Eur, nes atsakovas neatlygina ieškovei išmokėtų draudimo išmokų už jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kurias privalo atlyginti pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas J. Š. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 46-51). Nurodė, kad atsakovas Kauno apylinkes teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje ir vadovaujantis BK 40 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsakovas nesutinka, kad 2018 m. sausio 18 d. eismo įvykio metu nukentėjusysis H. K. patyrė traumą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistas G. A. C. 2018 m. kovo 27 d. išvadoje nustatė, kad objektyvių nukentėjusiojo H. K. sužalojimų nekonstatuota ir sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas, o tai reiškia, kad nukentėjusysis H. K. nebuvo sužalotas ir jam nepriklauso ieškovės išmokėta 308,17 Eur išmoka. Jei ir buvo nukentėjusiajam asmeniui suteiktas nedarbingumas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 21 d. iki 2018 m. sausio 30 d. ir tuo pagrindu išmokėta ligos išmoka, sudaranti 191,13 Eur, tai ši išmoka priežastiniu ryšiu nėra susijusi su minėtu eismo įvykiu, kadangi medicinos eksperto išvados nepatvirtino jokio sužalojimo masto nukentėjusiajam H. K.. Kadangi sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam H. K. nebuvo nustatytas, ieškovė nepagrįstai išmokėjo jam 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atmetus ieškinį taip pat turėtų būti atmesti ieškovės reikalavimai priteisti kompensacines ir procesines palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei AB ,,Lietuvos draudimas“ iš atsakovo J. Š. 499,30 Eur turtinės žalos atlyginimą, 9,14 Eur kompensacinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteisto sumos (508,44 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. birželio 20 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 142-148).
4. Teismas nustatė, kad atsakovas neginčija savo kaltės dėl 2018 m. spalio 18 d. autoįvykio. Atsakovas su ieškiniu nesutinka argumentuodamas tuo, jog ieškovės draudimo išmokos išmokėtos nepagrįstai, kadangi teismo medicinos eksperto 2018 m. kovo 27 d. išvadoje, pateiktoje ikiteisminiame tyrime, nebuvo nustatytas nukentėjusio asmens sveikatos sutrikdymo mastas. Teismas taip pat nustatė, kad nukentėjusysis H. K. 2018 m. sausio 18 d. 22.06 val. kreipėsi į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas, kreipimosi priežastis – nugaros ir dešinės mentės skausmai po eismo įvykio. UAB ,,Marių klinika“ laikotarpiui nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. sausio 30 d. išdavė nukentėjusiajam H. K. nedarbingumo pažymėjimą, kuriame nurodyta diagnozė pagal TLK-10 kodą – S40.0 (peties ir žasto sumušimas). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrius dėl 2018 m. sausio 18 d. įvykio nukentėjusiam H. K. už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 21 d. iki 2018 m. sausio 30 d. priskaičiavo 191,13 Eur dydžio ligos išmoką.
5. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Šio reglamentavimo išimtys nustatytos Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų. Draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiajam nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiojo nuostoliai. Kadangi atsakovo civilinė atsakomybė buvo ieškovės apdrausta, tai ieškovė, išmokėjusi pagal įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2017 m. spalio 27 d. sutartį draudimo išmoką dėl tos priežasties, kad transporto priemonės valdytojas – atsakovas autoįvykio metu transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, turi teisę TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo ją grąžintų.
6. Teismas atkreipė dėmesį, kad išvadą surašęs ekspertas 2018 m. kovo 27 d. teismo posėdyje nurodė, jog ji surašyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Taisyklių 2 punkte nustatyta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą bei bendrojo darbingumo praradimo mastą, išskyrus šių taisyklių 6.9 punkte nurodytus atvejus, nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiomis taisyklėmis ir „Dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentele“. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo ekspertizė atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 37-1341) nustatytais pagrindais ir tvarka. Minėto įsakymo preambulėje nurodyta, kad įsakymas priimtas vadovaujantis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 141 straipsniu, kuriame nustatyta, jog Baudžiamojo kodekso 135, 138 ir 140 straipsniuose numatytų sveikatos sutrikdymų požymius apibūdina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos sveikatos sutrikdymo masto nustatymo Taisyklės. Taigi, Taisyklėmis privalomai vadovaujamasi nustatant sveikatos sutrikdymo mastą ir taikant kitų rūšių atsakomybę. Todėl teismas konstatavo, kad civilinėje byloje sprendžiant draudiko, įvykdžiusio prievolę atlyginti nukentėjusiajam nuostolius, patirtus eismo įvykio metu, atgręžtinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, nėra būtina, kad sveikatos sutrikdymo mastas būtų įvertintas teismo medicinos ekspertų pagal minėtas Taisykles.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nukentėjusiajam asmeniui išmokėtinos žalos dydį apskaičiavo atlikusi žalos administravimo procedūrą vadovaudamasi TPVCAPDĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. lapkričio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d.) 15 straipsnio 6 dalimi, nustatančia, jog draudikas asmeniui padarytos žalos dydis nustato vadovaudamasis dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį, ir medicininės apžiūros pažymomis. Atsakingas draudikas vadovaujasi įstaigų ir įmonių, turinčių teisę nustatyti sveikatos sužalojimo mastą, išvadomis, taip pat turi teisę siųsti nukentėjusį trečiąjį asmenį atlikti medicininės apžiūros, apmokėdamas apžiūros išlaidas. Žalos administravimo metu galiojusios TPVCAPDĮ redakcijos 19 straipsnio 16 dalyje taip pat nurodoma, kad žalos administravimo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles nustatomos ir mokomos draudimo išmokos dėl žalos asmeniui (4.1 punktas), neturinės žalos (4.2 punktas).
8. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, jog dėl atsakovo kaltės įvykusiame autoįvykyje nukentėjęs H. K. greitosios medicinos pagalbos buvo nugabentas į Kauno klinikas, kur atlikus rentgenogramą kaulų lūžiai nebuvo pastebėti, tačiau skundėsi nugaros ir dešinės mentės skausmu, išleistas gydytis ambulatoriškai. Kitą dieną po įvykio nukentėjusiajam išduotas nedarbingumo pažymėjimas diagnozavus peties ir žasto sumušimą (diagnozė pagal TLK-10 kodą – S40.0). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus 2018 m. balandžio 5 d. pažymoje apie eismo įvykį nurodyta, kad nukentėjusysis H. K. sužeistas, gydomas ambulatoriškai. Apie dėl eismo įvykyje patirtus sveikatos sutrikdymus nukentėjusysis nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu, kuriam išaiškinta teisė dėl žalos atlyginimo kreiptis į ieškovę. Pažymėtina ir tai, kad nedarbingumo pažymėjimas nėra nuginčytas bei nepateikta įrodymų, kad laikotarpiu 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. sausio 30 d. nukentėjusiajam asmeniui būtų diagnozuoti tapatūs, tačiau nesusiję su eismo įvykiu, susirgimai ir kad nedarbingumas tęsiamas nesant medicininio pagrindo (CPK 178 straipsnis).
9. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir teisinį reglamentavimą, konstatavo kad ieškovė turėjo pagrindą išmokėti draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiajam H. K. remiantis jam suteiktu laikinu nedarbingumu dėl eismo įvykio, nors sveikatos sužalojimo mastas ir nebuvo nustatytas teismo medicinos eksperto 2018 m. kovo 27 d. išvadoje, pateiktoje ikiteisminiame tyrime. Neturtinės žalos atlyginio dydis nustatytas įvertinus aplinkybes, kad nukentėjusysis yra dirbantis, jam konstatuoti peties ir žasto sumušimai, sutrikdę jo kasdienę veiklą. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė turi pagrindą reikalauti išmokėtos draudimo sumos iš atsakovo ir priteisė iš atsakovo 499,30 Eur žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šalies argumentai
10. Ieškovei prašant priteisti kompensuojamąsias palūkanas (9,14 Eur = 499,30 Eur x 0,05 palūkanos / 365 kalendorinės dienos x 388 pradelstų dienų skaičius) kaip minimalius nuostolius, atsakovui neįvykdžius piniginės prievolės sumokėti reikalaujamą draudimo išmokos dydį, teismas šį reikalavimą tenkino (CK 6.37 straipsnis, 6.260 straipsnis, 6.261 straipsnis). Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, priteisė iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 508,44 Eur sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo dienos 2019 m. birželio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovas A. Č. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 158-161). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad civilinėje byloje sprendžiant draudiko, įvykdžiusio prievolę atlyginti nukentėjusiajam nuostolius, patirtus eismo įvykio metu, atgręžtinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, nėra būtina, kad sveikatos sutrikdymo mastas būtų įvertintas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles. Pagal šias taisykles baudžiamojoje byloje Nr. 1-2795-667/2018 nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai ir reikšmingi šiai civilinei bylai. Viena iš nustatytų aplinkybių yra tai, jog H. K. atlikus teismo medicinos ekspertizę jokie objektyvūs trauminiai pakitimai (sužalojimai) nenustatyti. Taigi, ieškovei nebuvo pagrindo išmokėti H. K. 200 Eur neturtinės žalos ir 108,17 Eur negautų pajamų nedarbingumo laikotarpiu. Ieškovė, nustatydama žalos egzistavimo faktą ir dydį, turi vadovautis medicininiais dokumentais, kuriais nukentėjusiajam asmeniui teisėsaugos institucijų yra patvirtinti sužalojimui ir nustatytas sveikatos sutrikdymo mastas (nežymus, nesunkus, sunkus). Nukentėjusiojo H. K. sužalojimai diagnozuoti remiantis tik subjektyviais jo nusiskundimais, o nedarbingumo pažymėjimas yra paremtas subjektyviais jo paaiškinimais, todėl neatitinka oficialiems įrodymams keliamų reikalavimų ir negali būti vertinamas kaip didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas lyginant su teismo medicinos eksperto išvada.
1.2. Dėl ieškovės išmokėtos kompensacijos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai remiantis tuo pagrindu, kad nukentėjusiajam H. K. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013, kurioje išaiškinta, jog siekiant nustatyti asmens nedarbingumo laikotarpį dėl patirto sveikatos sužalojimo eismo įvykio metu, nėra pagrindo vadovautis vien tik asmens sveikatos priežiūros įstaigų išduotais nedarbingumo pažymėjimais. Šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių įrodymų dėl atsakovo veiksmų, sukėlusių avariją ir jų ryšio su H. K. tariamai patirtais sužalojimais, kurie nėra pagrįsti nei sveikatos priežiūros įstaigos dokumentais, nei eksperto išvada. Ieškovė taip pat neginčijo teismo medicinos eksperto išvados, kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajam H. K. jokie sužalojimai nenustatyti, neprašė skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį nepagrįstai rėmėsi ta aplinkybe, kad atsakovas neginčijo nukentėjusiajam H. K. išduoto nedarbingumo pažymėjimo. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, nes nėra visų deliktinės atsakomybės sąlygų, t.y. neteisėtų atsakovo veiksmų ir priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovo veiksmų.
1.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei priteistina ir 200 Eur, išmokėtų kaip neturtinės žalos atlyginimas H. K.. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai neaptarė, ar neturtinė žala nukentėjusiajam H. K. iš vis buvo padaryta. Nei baudžiamojoje byloje Nr. 1-2795-667/2018, nei šioje civilinėje byloje nebuvo nustatyta, kokią neturtinę žalą patyrė nukentėjusysis, t.y. kokius patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus ar emocinę depresiją, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą. Žala nustatyta remiantis tuo, kad nukentėjusysis yra dirbantis ir dėl eismo įvykio jam buvo konstatuotas peties ir žasto sumušimas, nors joks sveikatos sutrikdymo mastas jam nebuvo nustatytas, todėl šie pirmosios instancijos teismo motyvai yra neargumentuoti ir negali būti laikomi tinkamais įrodymais.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (e. b. l. 167-168). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad civilinėje byloje sprendžiant dėl draudiko, įvykdžiusio prievolę atlyginti nukentėjusiajam nuostolius, patirtus eismo įvykio metu, atgręžtinio reikalavimo pagrįstumo, nėra būtina, kad sveikatos sutrikdymo mastas būtų įvertintas teismo medicinos ekspertų pagal Taisykles. Žalos administravimo procese, vertinant žalos dydį bei pagrįstumą, ieškovė turėjo pareigą vadovautis TPVCAPDĮ bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių nuostatomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės draudimo išmoką sudarė ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, t.y. neigiami išgyvenimai, atsidarę dėl eismo įvykio. Konstatuoti, kad eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo patyrė neigiamų išgyvenimų, teismo eksperto išvados nėra reikalingos.
2.2. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, eismo įvykio metu galiojusios redakcijos, 1 punkte buvo numatyta, kad eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės reglamentuoja žalos, padarytos eismo įvykio metu ar atsiradusios vėliau kaip eismo įvykio padarinys, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą dėl eismo įvykio, kuriam įvykus transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos kyla civilinė atsakomybė ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą turi būti mokama draudimo išmoka. Pagal šias Taisykles nustatomos ir mokomos draudimo išmokos dėl žalos asmeniui (4.1 punktas), neturtinės žalos (4.2 punktas). Byloje rašytiniai dokumentai – medicininiai dokumentai, VSDFV pretenzija su priedais, patvirtina, kad eismo įvykio nukentėjęs asmuo po eismo įvykio tam tikrą laikotarpį buvo nedarbingas, skundėsi peties ir žasto sumušimais. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus vertino ir analizavo pagrįstai kitų įrodymų kontekste, t.y. nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas atsakovo skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė materialines ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistu. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Apeliaciniu skundu atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl nukentėjusiojo H. K. sveikatos sutrikdymo masto, kurios yra prejudiciniai faktai šioje byloje. Kitas apeliaciniame skunde nurodytas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo pagrindas – priežastinio ryšio ir patirtos turtinės bei neturtinės žalos kaip atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimas.
Dėl prejudicinių faktų
15. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą yra nurodęs, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-403/2019).
16. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, kad atsakovas Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartimi, pripažino atsakovą J. Š. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir vadovaujantis BK 40 straipsniu atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, atsakovas buvo pripažintas kaltu dėl to, kad vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) 281 straipsnio 7 dalis). Atsakovo padaryta nusikalstama veika kvalifikuota būtent pagal BK (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija) 281 straipsnio 7 dalį, nes eismo įvykio metu nukentėjusiojo H. K. patirti sužalojimai negalėjo būti įvertinti pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 (e. b. l. 52-53). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad H. K. sveikatos sutrikdymas baudžiamojoje byloje nebuvo vertinamas, nes ši aplinkybė neįeina į nusikalstamos veikos, dėl kurios atsakovas buvo pripažintas kaltu, sudėtį. Nustačius, kad baudžiamojoje byloje H. K. sveikatos sutrikdymo mastas nebuvo vertinamas kaip atsakovo veiksmų padarinys, atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. kovo 27 d. specialisto išvadoje Nr. G1011/2018(02) konstatuotos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šioje civilinėje byloje. Nagrinėjamu atveju teismo medicinos specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymu šioje civilinėje byloje.
Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustačius, jog H. K. sveikatos sutrikdymo vertinimas kaip atsakovo J. Š. veiksmų pasekmė baudžiamojoje byloje nebuvo atliekamas, ieškovė privalėjo pateikti patirtą žalą pagrindžiančius įrodymus. Ieškovė atsakovo padarytos tiek turtinės, tiek turtinės žalos dydį grindė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikų išrašu iš medicininiu dokumentų dėl H. K. sveikatos būklės po eismo įvykio (e. b. l. 129-130), H. K. 2018 m. vasario 1 d. el. laišku ekspertei L. Z. (e. b. l. 131), AB „Lietuvos draudimas“ ekspertės L. Z. 2018 m. birželio 21 d. išvada (e. b. l. 2), UAB „Marių klinika“ 2018 m. sausio 19 d. išduotu nedarbingumo pažymėjimu H. K. laikotarpiui nuo 2018 m. sausio 21 d. iki 2018 m. sausio 30 d. (e. b. l. 24-25), o atsakovo padarytos turtinės žalos dydį papildomai grindė AB „Lietuvos draudimas“ ekspertės L. Z. 2018 m. birželio 21 d. išvada (e. b. l. 18), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2018 m. kovo 17 d. pažyma dėl H. K. nedarbingumo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 21 d. iki 2018 m. sausio 30 d. priskaičiuotos išmokos sumos (e. b. l. 23).
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktų įrodymų visumą dėl patirtos turtinės žalos, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl atsakovo veiksmų neblaiviam sukėlus eismo įvykį, buvo padaryta žala nukentėjusiojo H. K. sveikatai. Tai patvirtina tiek išrašas iš medicininių dokumentų, tiek išduotas nedarbingumo pažymėjimas, kuriuose nurodyta, kad H. K. po eismo įvykio buvo nustatytas nugaros bei dešinės mentės sumušimas (e. b. l. 24-25, 131). Dėl patirto sužalojimo H. K. buvo laikinai nedarbingas ir dėl to neteko 108,17 Eur pajamų (e. b. l. 18), jam buvo sumokėta 191,13 Eur ligos išmoka (e. b. l. 23). Įrodymai, kad H. K. buvo nedarbingas dėl kitų priežasčių, byloje nepateikti. Taigi, nukentėjusiojo H. K. sveikatos sutrikdymo faktas nustatytas kitais byloje esančiais įrodymais, nors toks sveikatos sutrikdymas negali būti įvertinamas pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad turtinės žalos dydis buvo nustatytas vadovaujantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1019 redakcija) (toliau – Taisyklės). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad buvo padaryta turtinė žala H. K., kurią atlygino ieškovė ir dėl to iš atsakovo buvo pagrįstai priteista 299,30 Eur ieškovės sumokėtos draudimo išmokos (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalis).
19. Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija ir faktą, kad H. K. patyrė neturtinę žalą, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokią neturtinę žalą patyrė nukentėjusysis, t.y. kokius patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus ar emocinę depresiją, pažeminimą ir reputacijos pablogėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad nukentėjusiojo H. K. sveikata, nors ir minimaliai, buvo sutrikdyta yra nustatyta remiantis byloje esančiais įrodymais (žr. nutarties 17 punktą). Todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečios šios neturtinės žalos išraiškos (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai ir kt.), nesudaro pagrindo teigti, kad H. K. tokios žalos nepatyrė, nes dėl atsakovo sukelto eismo įvykio buvo sutrikdyta jo sveikata – viena labiausiai saugotinų asmens vertybių. Taigi, H. K. neabejotinai patyrė nepatogumus ir neigiamas emocijas tiek dėl patirto fizinio skausmo, tiek dėl jo darbingumo sutrikdymo, o šias aplinkybes galima nustatyti remiantis H. K. 2018 m. vasario 1 d. el. laiško ekspertei L. Z. turiniu (e. b. l. 131). Iš nurodyto laiško turinio akivaizdu, kad H. K. patyrė nepatogumus ir neigiamas emocijas, nes nurodo, kad dėl sveikatos sutrikdymo jam nėra lengva.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Nagrinėjamu atveju H. K. dėl eismo įvykio patirta neturtinė žala buvo nustatyta vadovaujantis Taisyklių 12 punktu, numatančiu, kad atsakingas draudikas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo dydį, privalo vadovautis nukentėjusių trečiųjų asmenų pateiktais kompetentingų įstaigų dokumentais apie laikinojo nedarbingumo trukmę, darbingumo ar neįgalumo lygį, mirties faktą, priežastis ir kitais dokumentais. Taigi, ieškovė, kuri yra atsakingas draudikas dėl atsakovo 2018 m. sausio 18 d. sukelto eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, atliko aplinkybių tyrimą ir pagrįstai įvertino H. K. patirtą neturtinę žalą dėl sveikatos sutrikdymo, o nustatydama neturtinės žalos dydį vadovavosi Taisyklių 12 punkte numatytais kriterijais tiek dėl nedarbingumo trukmės, tiek medicininiais dokumentais, patvirtinančiais H. K. patirtą sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad ieškovė nustatydama H. K. atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tą faktą, jog H. K. sveikatos sutrikdymo mastas negalėjo būti įvertintas pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles (e. b. l. 2) ir 200 Eur suma nagrinėjamu atveju negali būti laikoma per didele.
21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į padarytas teisines išvadas konstatuoja, kad H. K. sveikatos sutrikdymas, priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų sukėlus eismo įvykį ir H. K. patirtos turtinės ir neturtinės žalos bei šios žalos dydis įrodytas byloje esančiais įrodymais (CPK 176 straipsnis), kitų įrodymų paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes byloje nėra. Tai, kad teismo specialisto išvadoje nenustatytas sveikatos sutrikdymo mastas, nepaneigia žalos, atsiradusios eismo įvykio metu, ir draudimo išmokų išmokėjimo pagrįstumo pagal draudimo ekspertės išvadas. Draudimo išmokos išmokėtos atlikus tyrimą ir patirtos žalos vertinimą Taisyklėse nustatyta tvarka, nustatyti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai yra santykinai maži, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis jame nurodytais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas spendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atlyginti jos patirtas išlaidas, tačiau nenurodė šių išlaidų dydžio ir dokumentų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Esant šioms aplinkybėms, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.