Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

Š.B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, 9 klasių išsilavinimo, nevedęs, moksleivis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., padarymu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. B. 2011 m. vasario 6 d., laikotarpyje nuo 11.00 val. iki 13.00 val., būdamas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos sporto salėje, matant R. R. nuo palangės paėmė A. M. M. mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 2630“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) , 50 Lt vertės, su jame buvusia SIM kortele „LABAS“, 12 Lt vertės, po ko iš sporto salės išėjo, tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą, A. M. M. priklausantį, 62 Lt vertės turtą.

Š. B. kaltu prisipažino iš dalies, paaiškino, jog būdamas sporto salėje pamatė ant palangės gulintį telefoną, baigiantis treniruotei telefoną įsidėjo į kišenę ir kartu su draugu išėjo. Po kiek laiko skambino nukentėjusiojo brolis, jam Š. B. neatsiliepė, kitą dieną gavęs žinutę, kad žinoma, jog telefoną paėmė Š. B., jis per draugą atidavė telefoną. Telefonas buvo tiesiog ant palangės, jį imdamas Š. B. suvokė, kad tai svetimas daiktas, žinojo, kad telefonas yra nukentėjusiojo. Papildomai, 2011-09-14 apklausos teisme metu, kaltinamasis paaiškino, kad tuo metu, kai jis paėmė telefoną, nukentėjusysis sportavo. R. matė, kaip Š. B. paėmė telefoną, jis nieko nesakė. Š. B. nesiūlė, kad jis paimtų telefoną, jį įsidėjo į kišenę. Iš treniruotės išėjo kartu su R. Mintis paimti telefoną kilo jį pamačius. Telefoną pamatė treniruotės viduryje. R. matė, kaip Š. B. paėmė telefoną nuo palangės, o ne iš kuprinės. Papildomai, 2011-11-10 teismo posėdyje, Š. B. paaiškino, kad imdamas telefoną buvo įsitikinęs, jog niekas nemato. Š. B. neteigė, kad R. matė, kaip jis ėmė telefoną, R. sakė, kad matė. Kaip viskas vyko, gerai neatsimena, R. R. sėdėjo kitame salės gale. Kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti BPK 276 str. 4 d. tvarka perskaičius įtariamojo Š. B. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kada Š. B. paaiškino: „Treniruotei einant į pabaigą, aš pastebėjau ant palangės gulintį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“. Tuomet, kai aš paėmiau tą telefoną nuo palangės, šalia tos vietos buvo kartu sportuojantis R. R.. R. matė, kad aš paėmiau tą telefoną. R. man nieko nesakė dėl to telefono paėmimo, nors ir matė, kad aš jį paėmiau“, Š. B. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Atsakydamas į gynėjo klausimus, Š. B. paaiškino, kad tuo metu, kai paėmė telefoną nuo palangės, jo išsinešti negalvojo, norėjo įkišti kam nors į kišenę, siūlė Ruslanui įsikišti, jis nenorėjo; kad reikia pavogti telefoną, Š. B. nusprendė, kai jau baigėsi treniruotė. Š. B. ėjo link palangės, norėjo telefoną padėti, bet įsikišo jį į šortus, apsirengė ir išėjo. Tuo metu, kai paėmė telefoną nuo palangės, R, galvojo, kad Š. B. nori pajuokauti, o jis galvojo telefoną paimti. To, kaip Š. B. dėjosi telefoną į kišenę, R, nematė, nes jis rengėsi, tai, kad Š. B. telefoną ėmė nuo palangės, matė. Š. B. parodė R., kad pavogė telefoną, tuo metu, kai jau išėjo iš mokyklos. S. R. netikėjo, kad Š. B. paims telefoną, kai telefoną parodė, suprato, kad paėmė.

Nukentėjusysis A. M. M. paaiškino, kad Š. B. pažįsta, su juo kartu sportuoja. Viskas įvyko (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, treniruotės metu. Pasibaigus treniruotei A. M. M. nerado savo telefono, kurį visada laiko kuprinėje, retkarčiais – kelnių kišenėje. Neradęs, bandė paskambinti, telefonas būdavo tai įjungtas, tai išjungtas, A. M. M. suprato, kad jis pas kažką yra, grįžęs pasitikrino telefono numerių išklotinę, suprato, kad telefonas yra pas Š. B.. Tą pačią dieną A. M. M. parašė žinutę, kad žino, kas tai padarė, Š. B. neatsakė. Telefoną atgavo maždaug po savaitės ar pusantros. Telefoną vertina 150 Lt, jo sąskaitoje buvo 12 Lt, sąskaita išnaudota. Telefonas buvo jam dovanotas maždaug prieš metus, telefono kamera neveikė. Š. B. jo atsiprašė, jam atleido, pretenzijų neturi. Papildomai, 2011-09-14 apklausos teisme metu, nukentėjusysis paaiškino, kad jam R. R. sakė, jog treniruotės pabaigoje matė, kaip Š. B. paėmė telefoną, siūlė jį R. R., šiam atsisakius, jį įsidėjo. R. R. matė, kaip Š. B. paėmė telefoną.

Liudytojas R. R. paaiškino, kad pažįsta ir kaltinamąjį, ir nukentėjusįjį. Treniruotės pabaigoje R. R. susižeidė koją, atsisėdo, ant palangės buvo padėtas telefonas. Š. B. paėmė telefoną nuo palangės, siūlė jį paimti R. R., jis pasakė, kad neims, tada Š. B. įsidėjo telefoną į kuprinę. R. R. išėjo kartu su Š. B., lauke jis tikrino telefono adresų knygutę, R. R. pamatė savo numerį, suprato, kad tai A. M. M. telefonas. R. R. suprato, kad Š. B. paėmė ne savo telefoną, jis sakė kad paėmė „šiaip“ ir nusijuokė. Iš pradžių R. R. pagalvojo, kad Š. B. norėjo pajuokauti. Kaip telefonas atsirado ant palangės, R. R. nematė. Š. B. paėmė telefoną nuo palangės. Papildomai, 2011-11-03 apklausos teisme metu, liudytojas R. R. paaiškino, kad treniruojantis (duomenys neskelbtini) mokyklos salėje R. R. nukrito, susižeidė koją, atsisėdo. Š. B. nuėjo prie palangės, pamatė telefoną, paėmė jį ir nuėjo. Š. B. paėmė telefoną užsidengęs, iš nugaros, paskui siūlė telefoną R. R.. R. R. telefono neėmė, Š. B. pasiėmė, įsidėjo į kišenę. R. R. pasakė Š. B., kad jo palauktų, persirengę išėjo kartu. Eidami link stotelės tikrino telefono adresų knygą, R. R. pamatė savo telefono numerį, suprato, kad tai A. M. M. telefonas. R. R. matė, kad telefonas gulėjo ant palangės, taip pat tai, kaip prie palangės priėjo Š. B., paėmė telefoną. Š. B. pavaikščiojo, pajuokavo su tuo telefonu, tada jį pasiūlė R. R.. Telefoną jis pasiūlė ne iš karto, toje pačioje sporto salėje, R. R. sėdėjo šalia palangės. Atsakydamas į gynėjo klausimą R. R. paaiškino, kad nežino, ar Š. B. suprato, kad jį stebį tuo metu, kai paėmė telefoną, taip pat, ar jam buvo svarbu tai, ar R. R. tai mato, R. R. iš pradžių pagalvojo, kad Š. B. juokauja. R. R. matė, kaip Š. B. įsideda telefoną į kišenę. Neatsimena, kad būtų sakęs, jog Š. B. įsidėjo telefoną į kurpinę. Perskaičius 2011-06-07 teismo posėdžio protokolą ( t. 1 b. l. 210), R. R. paaiškino, kad telefoną Š. B. dėjosi į kelnių kišenę. R. R. sėdėjo prie palangės, telefonas nuo jo buvo apie 1 metro atstumu. Š. B. priėjo prie telefono, pažiūrėjo, paėmė telefoną, pasiūlė jį R. R., sakė „paimk“, R. R. suprato, kad tai ne Š. B. telefonas. Š. B. telefoną įsidėjo į kišenę būdamas salėje, nuėjęs nuo palangės link išėjimo apie 1-1,5 metrus, R. R. buvo prie palangės. Kad Š. B. pavogė telefoną R. R. suprato tada, kai jau važiavo namo, iki tol galvojo, kad Š. B. pajuokavo.

Liudytoja A. J. paaiškino, kad telefonas „Nokia“ buvo jai dovanotas, naudotas ne daug, sūnėnui jį atidavė apie porą mėnesių prieš vagystę. Telefono kainą, 150 Lt, nustatė pagal tai, už kiek galėtų nusipirkti analogišką telefoną.

Kaltinamojo įstatyminė atstovė J. B. paaiškino, kad apie telefono vagystę sužinojo gavusi žinutę į savo telefoną. Nežino, kodėl sūnus taip pasielgė, galimai, tuo norėjo atkreipti dėmesį į save. Šeimoje situacija sudėtinga, gresia skyrybos, tai galėjo paveikti sūnų. Su sūnumi apie įvykį kalbėjo, jis suprato, kad blogai pasielgė, atsiprašė.

Protokolo-pareiškimo duomenimis dėl telefono „Nokia“ 2011-02-26 vagystės A. M. M. kreipėsi 2011 m. vasario 9 d. ( t. 1 b. l. 2).

Daiktų, dokumentų pateikimo 2011 m. vasario 21 d. protokolo duomenimis A. M. M. pateikė mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ( t. 1 b. l. 14), kuris 2011-02-21 pakvitavimu grąžintas nukentėjusiajam ( t. 1 b. l. 17).

Ekspertizės akto EUR Nr. 1108/41 E duomenimis mobilaus ryšio telefono „Nokia“ 2630 IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2011 m. vasario 6 d. galėjo būti apie 50 Lt, vertinimo metu, 2011 m. rugpjūčio 12 d., rinkos vertė galėjo būti apie 20 Lt ( t. 2 b. l. 6-23).

Kaltinamasis Š. B. kaltu prisipažino iš dalies – neginčijo vagystės fakto, nepripažino, kad svetimą turtą pagrobė atvirai, taip pat nesutiko su kaltinime nurodyta turto verte.

Motyvuojamoji dalis

Svetimo, A. M. M., turto, mobilaus telefono, vagystės faktas, be kaltinamojo parodymų patvirtintas nukentėjusiojo, liudytojo R. R. parodymais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolo duomenimis.

Kaltinamajam inkriminuotas šio svetimo turto pagrobimas atvirai - matant liudytojui R. R.. Minėtos aplinkybės kaltinamasis nepripažino, paaiškino, kad suvokė pagrobęs turtą slaptai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009 pasisakyta, kad vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę.

Teismas, vertindamas Š. B. parodymus dėl šios veiką kvalifikuojančios aplinkybės, atkreipia dėmesį į jų nenuoseklumą.

Ikiteisminio tyrimo metu Š. B. tvirtino, kad tuomet, kai jis paėmė telefoną nuo palangės, šalia tos vietos buvo R. R., kuris matė, kad jis paėmė telefoną; R. nieko nesakė dėl to telefono paėmimo, nors ir matė, kad jį paėmė. Pirmame teismo posėdyje Š. B. paaiškino, kad baigiantis treniruotei įsidėjo telefoną į kišenę ir su draugu išėjo. 2011-09-14 teismo posėdyje Š. B. paaiškino, kad R. matė, kaip Š. B. paėmė telefoną, nieko nesakė. Š. B. nesiūlė, kad R. R. paimtų telefoną, jį įsidėjo į kišenę. Iš treniruotės išėjo kartu su R. Mintis paimti telefoną kilo jį pamačius. Telefoną pamatė treniruotės viduryje. 2011-11-10 teismo posėdyje Š. B. paaiškino, kad imdamas telefoną buvo įsitikinęs, jog niekas nemato. Š. B. neteigė, kad R. matė, kaip jis ėmė telefoną, R. R. sakė, kad jis matė. Pagarsinus aukščiau minėtus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, Š. B. patvirtino jų teisingumą, paaiškino, kad tuo metu, kai ėmė telefoną, neturėjo sumanymo jo pagrobti, to momento, kai dėjo telefoną į kišenę, R. R. nematė.

Vagystės baigtumas siejamas su momentu, kai kaltininkas įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Teismas vertina, kad visi kaltinamojo veiksmai: telefono paėmimas nuo palangės, jo įsikišimas į kišenę, išnešimas iš sporto salės buvo vieningo nusikalstamo sumanymo tąsa. Kaltinamasis Š. B. pirmame teismo posėdyje pripažino, kad įpusėjus treniruotei pamatęs telefoną sugalvojo jį pagrobti. Teismas vertina vėlesnį kaltinamojo parodymų keitimą teigiant, kad sumanymas pagrobti telefoną jam kilo vėliau, pradinis telefono paėmimo tikslas buvo tik pajuokauti, siekimu palengvinti savo teisinę padėtį, tokius parodymus atmeta, kaip prieštaraujančius liudytojo bei nukentėjusiojo parodymams, kurių teisingumu abejoti teismas neturi pagrindo.

Liudytojas R. R., apklaustas teisme, paaiškino, kad Š. B. paėmė telefoną nuo palangės, siūlė jį paimti R. R., jis pasakė, kad neims, tada Š. B. įsidėjo telefoną į kuprinę. R. R. išėjo kartu su Š. B., lauke Š. B. tikrino telefono adresų knygutę, R. R. pamatė savo numerį, suprato, kad tai A. M. M. telefonas. R. R. suprato, kad Š. B. paėmė ne savo telefoną, Š. B. pasakė, kad paėmė „šiaip“ ir nusijuokė. Papildomai apklaustas teisme liudytojas R. R. paaiškino, kad Š. B. priėjo prie telefono, pažiūrėjo, paėmė telefoną, pasiūlė jį R. R., sakė „paimk“, R. R. suprato, kad tai ne Š. B. telefonas. Š. B. telefoną įsidėjo į kišenę būdamas salėje, nuėjęs nuo palangės link išėjimo apie 1-1,5 metrus. To, kad būtų sakęs, jog Š. B. įsidėjo telefoną į kurpinę, neatsimena, telefoną Š. B. dėjosi į kelnių kišenę.

Teismas vertina, kad R. R. stebėjo visus Š. B. nusikalstamus veiksmus – tiek telefono paėmimą nuo palangės, tiek jo įsidėjimą į kišenę, tiek išsinešimą iš patalpos, šią aplinkybę kaltinamasis suvokė ir ignoravo. Liudytojo R. R. parodymai yra nuoseklūs – aplinkybė, kad liudytojas galėjo teismo posėdyje suklysti, nurodydamas nusikalstamo mechanizmo detales – ar į kuprinę, ar į kišenę Š. B. įsidėjo telefoną, nepaneigia aplinkybės, kad liudytojas matė telefono įsidėjimo momentą. Šią išvadą teismas daro remdamasis ir nukentėjusiojo parodymais, kuris paaiškino, kad R. R. jam pasakė, jog treniruotės pabaigoje matė, kaip Š. B. paėmė telefoną, siūlė jį R. R., šiam atsisakius, jį įsidėjo. Teismas atmeta kaltinamojo paaiškinimus, kad R. R. nesuvokė vagystės fakto, remdamasis nuosekliais R. R. parodymais dėl to, kad tik paėmęs telefoną, Š. B. jį siūlė R. R., tai yra, elgėsi su šiuo turtu kaip su savu.

Teismas daro išvadą, kad kaltinamojo kaltės, atvirai pagrobus svetimą, A. M. M., turtą, surinkta pakankamai, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d.

Kaltinamajam inkriminuota svetimo, 162 Lt vertės, turto vagystė. Turto vertė kaltinime pagrįsta nukentėjusiojo pateiktu turto įvertinimu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kvalifikuojant veiką pagal BK 178 str., pagrobto turto vertė nustatoma pagal pagrobto turto vidutinę rinkos vertę veikos padarymo metu. Tais atvejais, kai daiktas pagrobiamas praėjus laikotarpiui, turinčiam reikšmės jo kainai, daikto vertė nustatoma pagal faktinę turto vertę nusikalstamos veikos padarymo metu. Teismas neturi pagrindo netikėti ekspertizės akto, kuriuo nustatyta tyrimui pateikto mobilaus ryšio telefono rinkos vertė veikos padarymo metu, išvada (vidurinė rinkos vertė - 50 Lt), todėl turto vertė, nurodyta kaltinime, tikslintina, kaltinamojo veikos kvalifikavimui tai įtakos neturi.

Kaltinamojo Š. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas nevertina Š. B. dalinio savo kaltės pripažinimo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi kaltinamasis keitė parodymus, jo parodymai dėl veikos padarymo aplinkybių (atvirai) paneigti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais - formalus savo kaltės pripažinimas negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Š. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 41, 54, 61, 80, 91 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, atsižvelgia į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygas. Kaltinamojo padaryta nusikalstama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų. Kaltinamasis neteistas ( t. 1 b. l. 44 ), baustas administracinėmis nuobaudomis ( t. 1 b. l.50-51), mokosi, nėra VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ir Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitoje (t. 1 b. l. 55, 56), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas ( t. 1 b. l. 59), turi abu tėvus, Vilniaus J. I. jaunimo mokyklos 2011-03-17 charakterizuojamas kaip uždaro būdo, mėgstantis pašiepti silpnesnius mokinius, tvarkingas, besidomintis sportu (t. 1 b. l. 63).

Nusikalstamą veiką Š. B. padarė būdamas nepilnamečiu, anksčiau nėra teistas, yra moksleivis, turi stiprius socialinius ryšius su motina, savarankiško pajamų šaltinio neturi, nusikalstama veika žala nepadaryta, pagrobto turto vertė nedidelė – tai teismas vertina aplinkybėmis, mažinančiomis veikos ir kaltinamojo pavojingumą. Teismas daro išvadą, kad kaltinamajam skirtina bausmė, galinti teigiamai paveikti kaltinamojo elgesį, pasiekti bausmės tikslus. Bausmės dydis, įvertinus nedidelį kaltinamojo ir nusikalstamos veikos pavojingumą, nustatytinas mažesnio, nei sankcijoje numatyto vidurkio.

Š. B. buvo laikinai sulaikytas Lietuvos Respublikos BPK 140 str. tvarka nuo 2011-03-02, 16.30 val. ( t. 1 b. l. 41) iki 2011-03-03, 11.45 ( t. 1 b. l. 42). Laikinajame sulaikyme išbūtas laikas įskaitytinas į bausmę.

Š. B. paskirta kardomoji priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t. 1 b. l. 38, paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298 str., 302-305 str., 307-308 str., 313 str., teismas

nusprendžia:

Š. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., skirti bausmę - laisvės apribojimą 10 mėnesių, įpareigojant neatlygintinai išdirbti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., į paskirtą bausmę įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką – nuo 2011-03-02 iki 2011-03-03, vieną dieną, vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomąją priemonę - įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, Š. B. palikti, kol įsiteisės nuosprendis.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.