Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos byloje pareikštas 42,24 EUR civilinis ieškinys tenkintas ir ši suma priteista iš E. J.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. E. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo savo šeimos narį – jis, 2021 m. rugsėjo 25 d., apie 18:30 val., prie įvažiavimo į kiemą vartų, esančių (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą savo šeimos nario atžvilgiu - kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai K. J. į veidą, tuo padarydamas jai dvi muštines žaizdas lūpų dešinėje pusėje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. J. gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį pripažįstant E. J. nepadarius jam inkriminuotos nusikalstamos veikos arba pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo ir skirti E. J. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu (viešuosius darbus arba laisvės apribojimą)

2.1. Apelianto teigimu, priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai nukentėjusiosios parodymais, prielaidomis ir interpretacijomis, nesiekė pašalinti byloje esančių prieštaravimų ir E. J. kaltę preziumavo. Skunde nurodomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatos, nurodoma, kad remiantis teismų praktika apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę. Draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

2.2. Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog kaltinamojo parodymus paneigianti aplinkybė yra tai, kad durų rankena yra žemesniame aukštyje, todėl negalėjo būti betarpiškai ją sužalojusiu objektu, negali būti laikomas objektyviu įrodymu, patvirtinančiu E. J. kaltę. Nebuvo atlikti jokie veiksmai siekiant nustatyti tikslų vartų durų aukštį, kuris leistų spręsti apie nukentėjusios galimybę susižaloti į vartus. Apelianto teigimu, šiuolaikinės mobiliojo ryšio priemonės turi funkcijų leidžiančių iškraipyti realų vaizdą, todėl fotografija iš nukentėjusiosios telefono negali būti laikoma patikimu įrodymu byloje, nes neatskleidžia realios situacijos.

2.3. Nėra suprantama, kaip aplinkybė, jog E. J. buvo šalia nukentėjusios prie vartų durų, gali patvirtinti aplinkybę, kad jis panaudojo smurtą šios atžvilgiu, juolab, kad byloje nebuvo surinkta jokių duomenų neabejotinai patvirtinančių smurtavimo faktą. Tik nukentėjusioji mano, kad smūgį sudavė E. J., tačiau smūgio ji net nematė. Gi jokių duomenų, patvirtinančių tokią nukentėjusiosios nuomonę, nėra.

2.4. E. J. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, neigdamas, kad smurtavo prieš nukentėjusiąją, ji buvo sužalota netyčia, E. J. atidarinėjant vartelius. Tačiau teismas išskirtinį dėmesį teikė nukentėjusiosios parodymams, kurie negali būti laikomi patikimais ir patvirtinančiais E. J. kaltę. Apelianto teigimu, teismas negali vadovautis vien nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o nukentėjusioji smūgio nematė. Vien tai, kad E. J. anksčiau yra įvykdęs nusikalstamas veikas, pažeidęs Kelių eismo taisykles, nesudaro pagrindo spręsti apie asmens kaltę dėl konkrečios veikos padarymo.

2.5. Nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino ir liudytojų parodymai, tačiau teismas šio argumento nedetalizavo. Jokie liudytojai nedalyvavo įvykyje, todėl nei E. J. kaltės, nei kaip atsirado sužalojimai negalėjo patvirtinti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismui laikant nukentėjusiosios parodymus vieninteliu įrodymų šaltiniu buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese.

2.6. Skunde nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį kyla tik nustačius, jog nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Šiuo atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusioji buvo sužalota tyčia. Todėl skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas.

2.7. Apelianto vertinimu, jeigu E. J. nebus išteisintas, jam paskirta bausmė aiškiai per griežta. Bausmės tikslai būtų pasiekti ir netaikant realios laisvės atėmimo bausmės. Skunde nurodomos BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmių rūšys, cituojamos BK 41 straipsnio nuostatos ir remiamasi teismų praktika, kurioje nurodoma, kad bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti jos pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

2.8. Nors teismo paskirta bausmė formaliai atitinka BK įtvirtintas bausmės skyrimo nuostatas, tačiau yra aiškiai per griežta ir lemia tik neproporcingą nubaudimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vien tai, jog E. J. per metus nepadarė apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuoto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, nesudaro pagrindo konstatuoti kaltinamojo požiūrio į smurto artimoje aplinkoje pokyčio. Toks motyvas nėra teisingas ir patvirtina akivaizdų teismo nusistatymą E. J. atžvilgiu. Paskirta 1 metų ir 2 mėn. reali laisvės atėmimo bausmė yra neadekvati padarytai nusikalstamai veikai.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė –apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

E. J. gynėjo advokato R. Mikulsko apeliacinis skundas atmetamas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. J. ginčija padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir prašo jį išteisinti, o šio pagrindo apeliacinės instancijos teismui nenustačius – skirti švelnesnę bausmę.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, išklausiusi proceso dalyvių pozicijas ir patikrinusi skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendį, konstatuoja, kad E. J. pagrįstai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, aplinkybių, dėl kurių reikėtų skirti švelnesnę bausmę, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl E. J. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

7. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas jo ginamojo kaltę grindė vien nepatikimais nukentėjusiosios, kuri net nematė, kas jai sudavė smūgį parodymais. Tuo pažeisdė įrodymų vertinimo taisykles. Su tokiu apelianto vertinimu teisėjų kolegija nesutinka.

8. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta K. J. parodė, kad jai ir E. J. stovint prie įvažiavimo vartų adresu (duomenys neskelbtini), E. J. sudavė jai kumščiu į veidą vieną smūgį, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą (1 t. b. l. 4-5). Papildomos ikiteisminio tyrimo apklausos metu patikslino, kad ji stovėjo jau įžengusi ir atidariusi duris į kiemo vidų, tai yra durys buvo jai už nugaros. E. J. tuo metu stovėjo kitoje durų pusėje, tai yra iš gatvės pusės ir vienu momentu jų pokalbio metu ji truputį nusisuko nuo E. J. ir pajuto smūgį. Ji tiksliai nematė, kuo jis sudavė, tačiau tikrai ne durimis, nes šios buvo jai už nugaros (1 t. b. l. 19-22). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji patvirtino duotus parodymus ir parodė, kad stovėjo nugara į vartus, kai E. J. sudavė smūgį į veidą (1 t. b. l. 42). Iš esmės identiškus parodymus davė ir apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodžiusi, kad pravėrusi vartus atsistojo į juos nugara, nes nenorėjo, kad E. J. užeitų. E. J. stovėjo priešais ją. Ji šiek tiek pasisuko pasižiūrėti ar niekas nemato, ar kaimynų nėra, atsisuko ir pajautė smūgį. Teigė, kad paties smūgio sudavimo nematė. Smūgis tikrai buvo ranka, jai atrodo, kad kumščiu (1 t. b. l. 162-163).

9. Taigi, nukentėjusios parodymai nuoseklūs. Spręsdama dėl šių parodymų patikimumo, teisėjų kolegija vertina ir tai, kad nukentėjusioji nedramatizuoja įvykio, pasakoja tik tas aplinkybes, kurias tikrai matė ir patyrė. Antai K. J. nuosekliai nurodo, kad nematė momento, kai E. J. užsimojo ir sudavė jai smūgį. Tai ji nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir duodama parodymus teisme bei atsakydama į proceso dalyvių klausimus (1 t. b. l. 164; 219). Ši aplinkybė rodo, kad jos parodymai patikimi. Iš nuoseklių nukentėjusios parodymų seka, kad suduodant smūgį ji stovėjo tarpuvartėje, nugara į jau atidarytas duris, o E. J. stovėjo priešais ją (t. 1, b. l. 41-42). Įvykio vietoje be nukentėjusiosios ir E. J. nieko nebuvo, todėl sužalojimus nukentėjusiajai padaryti galėjo tik nuteistasis. Nukentėjusiosios parodymai visiškai patikimi, ji, kaip minėta, nedramatizuoja įvykio, neišsigalvoja papildomų detalių, neturi jokių turtinių pretenzijų, nes nepareiškė ieškinio nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Todėl nukentėjusiosios parodymais galima visiškai pasitikėti. Šiuos parodymus patvirtina ir E. J. parodymus paneigia ir kiti byloje surinkti įrodymai – įvykio vietos apžiūros metu ir parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotos aplinkybės.

10. Nors E. J. tvirtino, kad smūgio nukentėjusiajai nesudavė, o nukentėjusiajai sužalojimas buvo padarytas netyčia – jam atidarant vartus, tai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, vartų (durų) rankena yra žemiau nei nukentėjusios veidas. Apeliantas nurodo, kad byloje nebuvo atlikti jokie veiksmai, siekiant nustatyti durų aukštį, tačiau iš fotolentelių, esančių pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo (kuriame, be kita ko, fiksuota ir įvykio vietos apžiūra) priede bei K. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolo priede, (t. 1, b. l. 10-12, 38-42) matyti, kad rankena, apie kurią kalba nuteistasis, yra nukentėjusiosios krūtinės aukštyje, ne aukščiau pečių. Padaryta daug fotografijų, įvairiais rakursais ir jokie papildomi matavimai tokiai išvadai pagrįsti nereikalingi. Taigi, nuteistojo nurodomas sužalojimų padarymo mechanizmas šioje situacijoje objektyviai neįmanomas.

11. Iš byloje esančios K. J. atsiųstos nuotraukos iš tiesų neįmanoma nustatyti kokiame aukštyje yra vartų rankena, tačiau išvadą, jog durų rankena yra žemiau nukentėjusiosios veido, skundžiamame nuosprendyje grindžiama ir ją patvirtina ne tik nukentėjusiosios pateikta nuotrauka (1 t. b. l. 214-215), tačiau, kaip minėta, ir pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo bei parodymų patikrinimo vietoje protokolų prieduose esančios nuotraukos, kurios padarytos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir jokių abejonių dėl jų objektyvumo, nekelia. Todėl priešingai, nei tvirtina apeliantas, aplinkybė, jog durų rankena yra žemesniame aukštyje laikytina objektyviu įrodymu, paneigiančiu E. J. versiją.

12. Apeliaciniame skunde keliama versija, jog sužalojimas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas durų briauna taip pat atmetama. Iš specialisto išvados matyti, kad K. J. nustatytos dvi muštinės žaizdos lūpų dešinėje pusėje, kurios padarytos kietu buku daiktu. Nurodoma, kad sužalojimai galėjo būti padaryti smūginiu kieto buko daikto poveikiu, galimai kumščiu (t. 1, b. l. 28-29). Tai reiškia, kad sužalojimai nukentėjusiajai padaryti ribotą paviršiu turinčiu daiktu, tai yra tokių savybių turinčiu daiktu, kurių durų briauna neturi.

Dėl bausmės

13. Spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas bausmę skiria įvertinęs šių aplinkybių visumą, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

14. Iš skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad E. J. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, nes šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas ankstesniu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taip pat atsižvelgė į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis: nuo 2021 m. sausio 19 d. daug kartų baustas administracine tvarka, anksčiau dirbo ir buvo registruotas Užimtumo tarnyboje.

15. Remiantis bausmių skyrimo taisyklėmis, konkrečią bausmę teismas skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcija numato alternatyvias bausmes: viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą parinko griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios dydis šiek tiek didesnis už vidurkį.

16. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis, šioje byloje aptariamos veikos padarymo metu dar nebuvo įsiteisėjęs. Tačiau prieš padarydamas nusikaltimą šioje byloje, E. J. taip buvo teistas 2020 m. spalio 16 d. baudžiamuoju įsakymu, kuris buvo įsiteisėjęs, taigi minėta sunkinanti aplinkybė – veiką padarė recidyvistas, skundžiamu nuosprendžiu konstatuota pagrįstai.

17. Skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama tik į tas aplinkybes, kurios egzistavo nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai rėmėsi vėlesniais, po nusikaltimo už kurio padarymą jis nuteistas šioje byloje, atsiradusiais teistumais. Tačiau šių aplinkybių pašalinimas, atsižvelgus į likusias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nesudaro pagrindo spręsti, kad E. J. skirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta ir ją keisti.

18. Iš administracinių nusižengimų registro 2021 m. rugsėjo 28 d. išrašo apie registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 1 metus matyti, kad E. J. iki nusikaltimo už kurį pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, daugybę kartų baustas administracine tvarka. Nors dalis padarytų pažeidimų yra smulkūs (važiavimas viešuoju transportu be bilieto, gatvės perėjimas nenustatytoje vietoje ir kt.), jis daugybę kartą baustas už greičio viršimą, taip pat ir ženklų – antai 2020 m. spalio 15 d. greitį viršijo 63km/h; 2021 m. sausio 4 d. 45km/h; 2020 m. gruodžio 16 d. – 44km/h ir kt. Didžioji dalis paskirtų baudų nesumokėtos.

19. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžiu jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad padarė nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, 2020 m. sausio 9 d. kumščiu suduodamas smūgį savo uošviui A. P.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 16 d. baudžiamuoju įsakymu E. J. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį baudos bausme už tai, kad jis iki 2020 m. balandžio 9 d. laikė ir gabeno narkotines medžiagas ir minėtą datą priėjęs prie asmens automobilio, grasino peiliu. Taigi nusikalstamas elgesys nuteistajam buvo būdingas ir prieš nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymą. E. J., trenkdamas nukentėjusiajai, pakartotinai panaudojo smurtą artimoje aplinkoje, tai padarė praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui, kai suėjo vienerių metų terminas, kurio metu padarius naują tyčinį nusikaltimą, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės jam būtų panaikintas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nepaisant to, jog per 1 metų laikotarpį nuteistasis nepadarė naujos nusikalstamos veikos, ankstesnis E. J. taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius, neturėjo teigiamos įtakos E. J. elgesiui ir jo požiūrio į smurtą nepakeitė. Tokia išvada konstatuojama atsižvelgus į padarytų nusikaltimų laiką, pobūdį, taigi paremta objektyviais duomenimis, todėl skundo argumentas, jog ši išvada patvirtina akivaizdų teismo nusistatymą, atmestinas.

20. Aptartos aplinkybės taip pat patvirtina, kad ankstesniu nuosprendžiu ir baudžiamuoju įsakymu, nuteistasis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam buvo skirta baudos bausmė. Taigi akivaizdu, kad jis nepateisino teismo pasitikėjimo, o skirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų nepasiekė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. J. gynėjo advokato Ramūno Mikulsko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.