- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-23
- Bylos Nr.
- e2A-344-432/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- S. J., Lietuvos Respublikai
- Trečiasis asmuo
- R. A. J., I. J., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro
Vilniaus apygardos teismoCivilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės ir Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių (ieškovių) M. Š., J. S., K. Č. ir I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-21 sprendimo civilinėje byloje pagalieškovių M. Š., J. S., K. Č. ir I. Š. ieškinį dėl įsakymo ir sandorio pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,pareikštą atsakovams S. J., Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys: R. A. J., I. J. ir Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Dalia Svirbutienė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Ieškovės kreipėsi į teismą,prašydamos: 1) pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), dalių dydžio nustatymo ir pardavimo S. J.“; 2) pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir atsakovės S. J. sudarytą 2014-04-07 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 49SU-(14.49.55.)-196 ir taikyti šalims abipusę restituciją; 3) priteisti iš atsakovės S. J., kaip nesąžiningos sandorio šalies, visas ieškovių patirtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.
2. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo pareikštas atsakovės S. J. 2013-09-11 ieškinys ieškovėms M. Š., J. S., K. Č., I. Š. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovės pareiškė priešieškinį dėl dalies padidėjimo bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir turto atidalijimo natūra. Ginčas kilo dėl žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių statinių dalies padidinimo, atidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-15 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1685-728/2018 atsakovės ieškinį patenkino, o ieškovių priešieškinį atmetė. Ieškovės pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2016-10-10 nutartimi sprendimo dalį panaikino ir ieškovių priešieškinį patenkino iš dalies – pakeitė ieškovių turimas dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo patenkintas atsakovės ieškinys ir atmestas ieškovių priešieškinis dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
3. Ieškinyje paaiškinta, jog iš naujo nagrinėjant bylą atsakovė pateikė patikslintą ieškinį, o ieškovės – patikslintą priešieškinį. Abi šalys siekė pakeisti dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atidalyti natūra bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančius pastatus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-04-07 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-815-466/2018, kuris yra įsiteisėjęs, patikslintus ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Taigi pirmuoju sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1685-728/2018, Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir antruoju sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-815-466/2018buvo nuspręsta, be kita ko pakeisti šalių turimas dalis gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant, kad atsakovei priklauso 41446/100000 namo dalis, o ieškovėms – 58554/100000 dalis;pripažinti atsakovei asmeninės nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);pripažinti ieškovėms bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ūkinius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ;pripažinti po ½ dalį asmeninės nuosavybės teisės atsakovei ir bendrosios dalinės nuosavybės teisę ieškovėms į inžinerinius statinius, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
4. Ieškovės pažymėjo, kad iki bendrosios nuosavybės dalių gyvenamajame name ir kituose statiniuose pakeitimo bei asmeninės nuosavybės teisių nustatymo atsakovei priklausė 2/3, o ieškovėms- 1/3 dalys šiuose statiniuose, taigi šalių nuosavybės teisės į šiuos statinius iš esmės pasikeitė.Nepaisant to, Vilniaus miesto apylinkės teisme jau iškėlus civilinę bylą Nr. 2-1685- 728/2018 pagal pačios atsakovės ieškinį, kurioje pagal 2013-11-22 priešieškinį buvo ginčijamos ir atsakovės turimos dalys bendrojoje nuosavybėje, atsakovė vykstant civiliniam procesui su Lietuvos Respublika, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, po žemės sklypo suformavimo NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-01-30 sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-160, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), dalių dydžio nustatymo ir pardavimo S. J.“ pagrindu, sudarė 2014-04-07 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 49SU-(14.49.55.)-196, pagal kurią įgijo nuosavybės teisę į 489 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią šiame 734 kv. m ploto žemės sklype.
Šalies argumentai
5. Ieškovės teigė, jog paaiškėjus minėtai aplinkybei jos pareiškė patikslintą priešieškinį byloje, reikalaudamos pripažinti šią sutartį negaliojančia ir taikyti abipusę restituciją. Toks reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad civilinėje byloje Nr. 2-1685-728/2018 yra sprendžiamas, be kita ko, ir nuosavybės teisės dalių gyvenamajame name perskaičiavimo klausimas, kurį išsprendus ieškovių naudai, atsakovės dalis bendrajame turte sumažės, dėl ko, atitinkamai, sumažės ir atsakovės teisių į valstybinės žemės sklypą, kuriame yra bendrieji daiktai, apimtis, nes teisė išsipirkti valstybinę žemę tiesiogiai priklauso nuo turimų dalių bendrąja nuosavybe valdomame turte. Tuo tarpu ieškovių dalys tokiu atveju atitinkamai padidėtų, padidinant ir ieškovių teisių į valstybinės žemės sklypą, kuriame yra bendrieji daiktai, apimtį.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-21 nutartimi patikslinto priešieškinio dalį dėl šio reikalavimo atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad tokio priešieškinio patikslinimo priėmimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Ieškovių atstovas neskundžiamą nutartį bandė skųsti, tačiau teismas skundą 2014-08-04 nutartimi atsisakėpriimti. Tuo tarpu šią nutartį apskundus atskiruoju skundu įstatymų nustatyta tvarka, skundas buvo išnagrinėtas apeliacine tvarka ir, nors buvo atmestas, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014-10-31 nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą ir patenkinus ieškovių priešieškinį, tai būtų pagrindas ieškovėms kreiptis į teismą su nauju reikalavimu bendrąja tvarka.
6. Ieškovės atkreipė dėmesį į tai, kad sutarties sudarymo metu jau vyko teisminis ginčas, kurio baigtis turėjo esminę reikšmę šios sutarties sudarymui, kadangi pakeitė atsakovės ir ieškovių teisių į sutarties dalyką – žemės sklypą apimtį. Ši aplinkybė patvirtina atsakovės nesąžiningumą, kadangi sutarties sudarymo metu atsakovei buvo žinoma, dėl ko atsakovė galėjo ir privalėjo suprasti, jog sutartimi pažeidžia ieškovių teises ir teisėtus interesus, susijusius su žemės sklypu. Kita vertus, tiek civilinę bylą Nr. 2-1685-728/2018 nagrinėjęs teismas, tiek ir kita sutarties šalis – NŽT, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, kadangi teismas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nepranešė apie civilinės bylos dėl įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą, ką privalėjo padaryti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po bylos iškėlimo. Tuo tarpu NŽT nepasidomėjo apie vykstančius civilinius procesus, susijusius su žemės sklype esančiais statiniais, dėl kurių kylantys ginčai turi neabejotiną reikšmę žemės sklypo teisiniam statusui, nors privalėjo sutikrinti asmens pateiktus duomenis su nekilnojamojo turto registro duomenimis, patvirtinančiais statinių ir įrenginių, esančių žemės sklype, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų ir juridinių faktų įregistravimą. Dėl šių priežasčių buvo sudaryta sutartis, pažeidžianti trečiųjų asmenų (šiuo atveju ieškovių) teises ir teisėtus interesus į sutarties dalyką – žemės sklypą.
Šalies argumentai
7. Ieškovės paaiškino, jog sutartimi atsakovė įsigijo 489 kv. m iš 734 kv. m žemės sklypo, kas sudaro 2/3 žemės sklypo dalis. Nors sutarties sudarymo metu atsakovei priklausė 2/3 žemės sklype esančių statinių, tačiau pasibaigus tuo metu vykusiam procesui, atsakovės turimos dalys bendrame turte iš esmės pasikeitė: daugiau kaip pusė (~59%) gyvenamojo namo priklauso ieškovėms, o kitus statinius šalys pasidalino po lygiai. Tai reiškia, kad atsakovei ir NŽT sudarius sutartį, ieškovės neteko galimybės išsipirkti valstybinės žemės dalies tokio dydžio, kuri būtina jų turimiems statiniams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį, atitinkamai jų turimai daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl nesąžiningai sudaryta sutartis prieštarauja proporcingumo ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių lygiateisiškumo principams.Sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindas šiuo atveju yra tai, kad bent viena iš ją sudariusių šalių, t. y. atsakovė, buvo nesąžininga, nes sudarydama sutartį nuslėpė aplinkybę apie vykstantį civilinį procesą, kurio baigtis turėjo įtakos trečiųjų asmenų, t. y. ieškovių, teisėms ir teisėtiems interesams, susijusiems su sutarties dalyku –žemės sklypu (jo dalies įsigijimu nuosavybės teise). Kadangi civilinėje byloje Nr. 2-1685-728/2018 buvo sprendžiamas ginčas dėl statinių, esančių žemės sklype, todėl neabejotina, kad ši aplinkybė turėjo esminės reikšmės sutarties sudarymui, kadangi valstybinės žemės išpirkimas yra reglamentuojamas specialiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose, tokiu būdu užtikrinant suinteresuotiems asmenims teisę įstatymų numatytais atvejais įsigyti šią žemę.
Atsiliepimas
8. Atsakovė S. J. pateiktu atsiliepimu ir tripliku su ieškovių reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ieškovės skundžia NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymą, praleidusios jo apskundimo terminą.Tiek 2014-03-20 įsakymo priėmimo metu buvo nustatyta, tiek šiuo metu yra nustatyta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesįnuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (šiuo metu Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalis, 2014-03-20 galiojusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apie NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymo priėmimą vėliausiai sužinojo arba turėjo sužinoti 2014-07-07, tačiau reikalavimą dėl jo panaikinimo pareiškė tik su 2019-11-08 patikslintu ieškiniu, praleidusios jo apskundimo terminą daugiau kaip penkerius metus.
9. Atsakovė taip pat nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti žemės sklypo dalies pardavimo atsakovei procedūros, kadangi žemės sklypo dalies pardavimo metu vykę teisminiai ginčai nebuvo susiję su pačiu žemės sklypu ir (ar) jo pardavimo procedūra. NŽT nusprendus sustabdyti žemės sklypo dalies pardavimo procedūrą, NŽT būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 2 ir 3 dalies, ir 27 straipsnio 5 dalies nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Sandoris dėl žemės sklypo dalies įsigijimo/pardavimo atsakovei, tiek ieškovės M. Š. inicijuotas kitas sandoris dėl kitos žemės sklypo dalies įsigijimo/pradėjimo buvo pradėti dar 1992 m. – buvo nustatytos siektos įsigyti žemės sklypo dalys; už jas ilgą laiką mokėtas nuomos mokestis; kaina už minėtas žemės sklypo dalis buvo sumokėta dar 1992 m.; iki 2014-04-07 sutarties sudarymo momento buvo priimta daugybė tarpinių sprendimų, pasirašyta sutarčių (pardavimo, dovanojimo), atliktą notarinių veiksmų (pvz., palikimo priėmimų), kurie taip pat lėmė galutinį 2014-04-07 sutarties rezultatą.
10. Atsakovai Lietuvos Respublika, kuriai atstovaujaNacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktu atsiliepimu ir tripliku su ieškovių reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba, atstovavusi Lietuvos valstybei sudarant sutartį, būdama sąžininga sutarties šalis pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis ir S. J. pateiktais duomenimis apie žemės sklype atsakovei priklausančius pastatus, o ieškovės nepateikė pagrįstų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Registrų centro duomenys, sutarties sudarymo momentu prieštaravo teisės aktų nuostatoms. NŽT kaip viešojo administravimo subjektas, privalo savo funkcijas vykdyti, laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų ir negali nesivadovauti aktualiais ir nenuginčytais duomenimis. Be to, ieškovės neteikė argumentų, jog įsakymo priėmimo metu atsakovė NŽT atlikdama jai teisės aktų priskirtas funkcijas, netinkamai apskaičiavo žemės sklypo dalis. Tai reiškia, kad dėl bendraturčiams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio nustatymo sprendžia kompetetingas viešojo administravimo subjektas t. y. NŽT ir jos teritorinio padalinio vedėjas, priimdamas individualų administracinį aktą. Priimdama tokio pobūdžio įsakymą,NŽT veikia kaip viešojo administravimo subjektas/ insitucija.
11. Atsakovai taip pat mano, kad ieškovės yra praleidusios nustatytą terminą administraciniams aktams ginčyti.Nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas vertins, jog ieškovės nėra praleidusios termino ginčyti įsakymą, NŽT Vilniaus miesto skyriaus įsakymas yra priimtas, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimų bei priimtas kompetentingos institucijos, todėl ieškovėms nepateikus pagrįstų įrodymų, kad buvo pažeisti minėti principai, nėra pagrindo jo naikinti.
12. Atsakovai atsiliepime paaiškino, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centro išrašo duomenis sutarties sudarymo metu atsakovei S. J. nuosavybės teise priklausė: 2/3 pastato – gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 pastato – stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 pastato – ūkinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 pastato – ūkinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2/3 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės pagrindas 2003-12-29 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 8-13756. Taigi, atsakovė S. J. 2014 metais įgyvendindama savo teisę išsipirkti ieškinyje nurodytą žemės sklypo dalį, šia teisepasinaudojo, todėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas įsakymu nustatė tenkančią žemės sklypo dalį. NŽT, atstovavusi Lietuvos valstybei sudarant sandorį, būdama sąžininga sutarties šalis, pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis ir S. J. pateiktais duomenimis apie žemės sklype atsakovei priklausančius pastatus, o ieškovės nepateikė pagrįstų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Registrų centro duomenys sutarties sudarymo momentu prieštaravo teisės aktų nuostatoms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-10-21 sprendimu ieškinį atmetė.
14.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kadieškovės ginčija (prašo pripažinti negaliojančiu) individualų administracinį aktą – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292. Ieškovės procesiniuose dokumentuose teigia ir ginčo dėl to nėra, kad apie šio akto egzistavimą joms tapo žinoma 2014-07-01 (tą ieškovių atstovas patvirtino ir 2020-09-14 teismo posėdžio metu). Pažymėjo, kad kartu su patikslintu priešieškiniu civilinėje byloje dėl bendratučių dalių bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovės teikė teismui ir minėtą sutartį (1 t., e. b. l. 23; 26 – 35,) , iš kurios teksto buvo akivaizdu, jog sutartis sudaroma 2014-03-20 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 pagrindu, todėl ieškovėms, procese atstovaujamoms profesionalaus teisininko– advokato, 2017-07-01 buvo žinoma ir apie minėto įsakymo egzistavimą. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino eiga ieškovių ginčijamam 2014-03-20 įsakymui Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 nuginčyti prasidėjo kitą dieną po sužinojimo apie jo priėmimą, t. y. 2014-07-02 ir ieškovės turėjo teisę kreiptis į teismą dėl jo nuginčijimo per 1 (vieną) mėnesį, t.y. iki 2014-08-02 (ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis). Ieškovės 2014-07-07 pateikė į tuo metu nagrinėjamą civilinę bylą patikslintą priešieškinį (1 t., e.b. l. 26-35), tačiau jame nekėlė reikalavimo nuginčyti 2014-03-20 įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292, o tik prašė pripažinti negaliojančia 2014-04-08 sudarytą valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartįNr. 49SU-(14.49.55.)-196. Reikalavimą dėl įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 nuginčijimo ieškovės pareiškė 2019-11-07, pateikdamos patikslintą ieškinį (3 t., e. b. l. 13-22). Kadangi patikslintas ieškinys su reikalavimupripažinti negaliojančiu įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 teismui pateiktas tik 2019-11-07, teismas konstatavo, kad ieškovės yra praleidusios 1 (vieno) mėnesioieškinio senaties terminą reikalavimui dėl individualaus administracinio akto nuginčijimo.
Šalies argumentai
15. Ieškovėms nenurodžius svarbių priežasčių, dėl ko buvo praleistas nurodytas terminas bei nepateikus įrodymų, patvirtinančių tokių priežasčiųsvarbą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą 2014-01-30 įsakymui Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 nuginčyti.
Žemesnės instancijos teismas
16. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog iš pateiktos medžiagos (2 t., e. b. l. 30-127) matyti, kad žemės sklypo dalių pardavimo procesas tęsiasi nuo 1992 metų, kurio eigoje buvo nustatytos siekiamos įsigytinos žemės sklypo dalys; už jas ilgą laiką mokėtas nuomos mokestis; kaina už minėtas žemės sklypo dalis buvo sumokėta 1992 m.; iki 2014-04-07 sutarties sudarymo buvo priimti tarpiniai sprendimai, pasirašytos sutartys (pardavimo, dovanojimo), atlikti notariniai veiksmai (paveldėjimo procedūros), kurie, pirmosios instancijos teismo vertinimu, taip pat lėmė galutinį 2014-04-07 sutarties rezultatą. Teismas sutiko su atsakovės S. Jelisejevos argumentu, kad tai patvirtina, jog nuo šių procesų pražios tiek atsakovė (tiek ankstesni atitinkamos nekilnojamojo turto dalies savininkai), tiek ieškovės savo daugybiniais konkliudentiniais veiksmais (prašymais, apmokėjimais, nuomos mokesčio mokėjimais, pareiškimais ir kt.), buvo išreiškusios ir pripažinusios savo poziciją, kokias konkrečias žemės sklypo dalis jos naudojo ir pretendavo įsigyti.
17. Pirmosios intancijos teismas taip pat paaiškino, jog ieškovės neįrodė, kad atsakovė S. Jelisejeva elgėsi nesąžiningai, sandorio sudarymo metu nuslėpdama aplinkybę apie vykusį teisminį procesą dėl bendratučių dalių bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimo ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, t.y. neįrodė, kad ji buvo nesąžininga sandorio šalis. Nesant pagrindo naikinti 2014-03-20 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir sudarytą 2014-04-07 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 49SU-(14.49.55.)-196.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
18. Apeliantės (ieškovės)apeliaciniu skundu prašopanaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
19. Apeliantės teigia, jog neginčija, kad procesinis terminas įsakymui apskųsti, numatytas ABTĮ, yra praleistas, tačiau nesutinka su teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atsisakė šį terminą atnaujinti. Nurodo, jog šios bylos esmė yra ne įsakymas, kurio pagrindu NŽT buvo įgalinta valstybės vardu sudaryti sutartį su atsakove, o sutarties, kuri buvo sudaryta pažeidžiant privatinės teisės normas ir principus, reglamentuojančius sutartinius teisinius santykius, t. y. vienai iš sutarties šalių– atsakovei esant akivaizdžiai nesąžiningai, sukelti padariniai, pažeidę ieškovių teisėtus interesus. Nors ABTĮ numato 1 mėnesio terminą būtent įsakymui ginčyti, tačiau reikalavimui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.).
20. Apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovės buvo aktyvios nuo pat sužinojimo apie galima jų teisėtų interesų pažeidimą– sužinojimą apie sutarties sudarymą: (i) ieškovės civilinėje byloje Nr. 2-815-466/2018 tikslino ieškinį, reikalaudamos sutartį pripažinti negaliojančia, teismui atsisakius priimti šį patikslinimą pagal teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-2146-560/2014 išaiškinimus (ii) su tuo pačiu reikalavimu inicijavo naują procesą (šią civilinę bylą). Pažymi, kad teismas, civilinėje byloje Nr. 2S-2146-560/2014 atsisakydamas priimti ieškovių patikslintą ieškinį dėl sutarties ginčijimo, apie įsakymą nieko neužsiminė, nors iš sutarties turinio turėjo matyti, kokiu pagrindu sutartis buvo sudaryta– būtent pagal įsakymą, kurio apskundimo procesinis terminas, numatytas ABTĮ, jau tada buvo pasibaigęs.
21. Apeliantės atkreipia dėmesį, jog procesinis administracinio akto apskundimo terminas yra neatsiejamas nuo susipažinimo su skundžiamu aktu, kadangi neįmanoma efektyviai ir tinkamai apskųsti administracinio akto, nežinant jo teisinio ir faktinio pagrindų. Kaip buvo akcentuojama ir ieškovių ieškinyje, sutarties sudarymo aplinkybės tapo žinomos tik civilinės bylos Nr. 2-815-466/2018 nagrinėjimo metu, tačiau su ginčijamo įsakymo turiniu ieškovės nebuvo susipažinusios net ir reikšdamos ieškinį šioje byloje ir tik atsakovei su atsiliepimu (priedas Nr. 32) pateikus įsakymą, ieškovės galėjo su juo susipažinti, dėl to nedelsdamos patikslino savo ieškinį, pareikšdamos reikalavimą pripažinti šį įsakymą negaliojančiu. Atsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo esmę, ABTĮ nustatyto termino esmę ir paskirtį, ieškovių galimybės per šį terminą efektyviai ir tinkamai apskųsti įsakymą suvaržymą, ieškovių aktyvumą siekiant apginti savo teisėtą interesą dėl valstybinės žemės sklypo įsigijimo, terminas įsakymui ginčyti turėjo būti atnaujintas.
Šalies argumentai
22. Ieškovės teigia, jog atsakovė sąmoningai (žinodama apie teisminio proceso įtaką sutarties sudarymui) nevykdė sutartinių teisinių santykių dalyvės pareigos elgtis sąžiningai ir informuoti NŽT apie vykstantį procesą, turintį reikšmės sutarties sudarymui, kas nulėmė tiek netinkamą sutarties dalyko nustatymą (nepagrįstai didelę valstybinės žemės sklypo dalį), tiek ir nepagrįstai didelę atsakovės teisės išsipirkti valstybinę žemę apimtį (įsigijimą daugiau žemės, negu pagal įstatymą turėjo teisę įsigyti, pasibaigus tuo metu vykusiam procesui civilinėje byloje Nr. 2-1685-728/2018).
Atsiliepimas
23. Atsakovė atsiliepime į skundą teigia, jog 2014-04-07 sutartyje yra nurodoma, jog ji buvo sudaryta NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymo pagrindu, kadangi 2014-04-07 sutarties 1 punkte nurodyta, kad „1. Pardavėjas, vadovaudamasis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-292 parduoda, o S. J. asmeninės nuosavybės teise perka 499 kv. m ploto žemės klypo dalį <...>“. Ieškovės patikslintame ieškinyje nurodė, jog po žemės sklypo suformavimo NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-01-30 sprendimu, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymo pagrindu buvo sudaryta 2014-04-07 sutartis, o, paaiškėjus šioms aplinkybėms, ieškovės tuo metu vykusioje civilinėje byloje pareiškė 2014-07-07 patikslintą priešieškinį, kuriuo ginčijo tik 2014-04-07 sutartį. Taigi ieškovės Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1685-728/2014 buvo pateikusios 2014-07-07 patikslintą priešieškinį, kuriuo be kitų reikalavimų prašė pripažinti negaliojančia 2014-04-07 sutartį. Prie 2014-07-07 patikslinto priešieškinio taip pat buvo pridėta ir 2014-04-07 sutarties kopija. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovės ir joms atstovaujantis profesionalus teisininkas advokatas apie NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymo priėmimą sužinojo 2014-07-01 (pagal rašytinius įrodymus vėliausiai turėjo sužinoti iki 2014-07-07), tačiau reikalavimą dėl jo panaikinimo pareiškė tik su 2019-11-08 patikslintu ieškiniu, praleidę terminą jam nuginčyti daugiau kaip penkerius metus.
24. Atsakovė teigia, kad ieškovės nenurodė, neįrodinėjo ir nepagrindė minėtų pagrindų 2014-03-20 įsakymui panaikinti. Priešingai, 2014-03-20 įsakymas buvo priimtas, vadovaujantis galiojusiais teisės aktais, pagal jo priėmimo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotus oficialius duomenis, nesant įregistruotų ribojimų, laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytų individuliam administraciniam aktui keliamų reikalavimų bei buvo priimtas kompetentingos institucijos, todėl ieškovėms nepateikus pagrįstų įrodymų, kad buvo pažeisti minėti principai, nėra pagrindo jį panaikinti.
25. Atsiliepime nurodyta, kad ieškovės 2020-11-19 apeliaciniame skunde teigia, jog „šioje byloje įsakymas yra neatsiejamas nuo sutarties, kas reiškia, kad jų ginčijimo pagrindai iš esmės sutampa“, todėl „2014-03-20 įsakymo panaikinimui turėjo pakanti jau vien atsakovės nesąžiningumo“ (Ieškovių apeliacinio skundo 33 punktas). Atsakovė laikosi pozicijos, jog toks teiginys negali būti laikomas pagrįstu ir teisingu, kadangi 2014-03-20 įsakymas buvo priimamas ir 2014-04-17 sutartis sudaryta ne tapačių subjektų (įsakymas priimtas NŽT kaip institucijos, o sutartis sudaryta šalių Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT ir atsakovės), skiriasi šių dokumentų sudarytojų skaičius (vienašalis aktas, dvišalė sutartis), skirtingas priėmimo (sudarymo) eiliškumas (įsakymas priimtas 2014-03-20, sutartis sudaryta įsakymo pagrindu 2014-03-20), šie dokumentai sudaryti pagal skirtingų teisės aktų nuostatas, skirtingais pagrindais (įsakymas priimtas, NŽT vykdant jai pavestas tiesiogines funkcijas). Atsakovė nepriėmė 2014-03-20 įsakymo ir negalėjo turėti įtakos šio individualaus administracinio akto priėmimui, kadangi ši funkcija priklauso išskirtinai valstybinei institucijai– NŽT, todėl neaišku, kaip ieškovių nurodomas atsakovės nesąžiningumas galėtų būti pagrindas panaikinti NŽT pagal kompetenciją vienašališkai priimtą 2014-03-20 įsakymą.
26. Atsakovė paaiškina, jog 2014-04-07 sutartimi iš esmės buvo užbaigtas valstybinio žemės sklypo dalies įsigijimas, kuris buvo pradėtas vykdyti 1992 m. bei kurio metu buvo priimta daugybė tarpinių šio proceso sprendimų, sutarčių ir (ar) kitų dokumentų, tame tarpe ir notarinių, kurių ieškovės ieškiniu neginčijo. Pirminis prašymas dėl žemės sklypo dalies įsigijimo buvo pateiktas 1992 m. Tais pačiais metais už žemės sklypo 2/3 dalis buvo sumokėta nustatyta kaina. Užsitęsus procesui, prašymai įsigyti ieškinyje minimą žemės sklypo dalį pakartotinai buvo teikiami 1994 m., 2007 m., 2013 m., iš kurių paskutiniuosius du prašymus pateikė atsakovė. Todėl nėra pagrįsti ieškovių apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovė, būdama nesąžininga, prašymą dėl žemės dalies pardavimo pateikė tik vykstančio teisminio proceso dėl turto dalių perskaičiavimo metu (ieškovių apeliacinio skundo 33 punktas), kadangi toks pirminis prašymas buvo pateiktas 1992 m. Ieškovė M. Š. 1992 m. taip pat pateikė prašymą įsigyti kitą žemės sklypo 1/3 dalį bei tais pačiais metais apmokėjo už šią dalį nustatytą kainą. Taip pat būtent šias žemės sklypo dalis atsakovė ir ieškovės naudojo bei nuomojosi ilgą laiką, jų atžvilgiu atliko daugybę sandorių ir (ar) kitų veiksmų, taip pat ir notarinių.
27. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodo, kad žemės sklypo archyvinėje byloje ir Nekilnojamojo turto registro centro išraše esantys duomenys įrodo, kad atsakovei S. J. sutarties sudarymo metu nuosavybės teise priklausė: 2/3 pastato – gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 pastato – stoginės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 pastato – ūkinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2/3 pastato – ūkinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2/3 kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) 2003-12-29 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 8-13756 pagrindu. Taigi, atsakovė 2014 m. įgyvendindama savo teisę išsipirkti ieškinyje nurodytą žemės sklypo dalį, šia teise ir pasinaudojo. Nacionalinė žemės tarnyba, atstovavusi Lietuvos valstybei, sudarant sandorį, būdama sąžininga sutarties šalis, pagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro centro duomenimis ir S. J. pateiktais duomenimis apie Žemės sklype atsakovei priklausančius pastatus, o ieškovės nepateikė pagrįstų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Registrų centro duomenys sutarties sudarymo momentu prieštaravo teisės aktų nuostatoms. Atsakovė šiuo sandoriu siekė įgyvendinti savo teises, o Nacionalinė žemės tarnyba vykdė jai priskirtas valstybines funkcijas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovių apeliacinis skundas atmestinas.
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
29. Asmens teisė kreiptis į teismą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Civilinio proceso kodekse įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK5 straipsnio 1 dalis). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kad kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas (13 straipsnis).Asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantisCPKir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos.Ši asmens teisė yra neatskiriamai susijusi su pareiga minimą teisę įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš jų – kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu.
30. Nagrinėjamoje byloje ieškovės kelia du skirtingo pobūdžio reikalavimus:pripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. 0101/0071:339), dalių dydžio nustatymo ir pardavimo S. J.“ ir pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir atsakovės S. J. sudarytą 2014-04-07 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 49SU-(14.49.55.)-196. Taigi vienu iš reikalavimų prašomapripažinti negaliojančiu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014-03-20 įsakymą. Toks reikalavimas yra administracinio teisinio pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti– administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr.3K-3-568/2013.).
31.Kadangi minėtas įsakymas yra individualus administracinis aktas, šioje byloje taikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies (2014-03-20galiojusios įstatymo redakcijos 33 straipsnio 1 dalis) nuostatos, pagal kurias skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-568/2013). Tai reiškia, kad šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.Sprendžiant klausimą dėlABTĮ29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, kurioje nustatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir jo trukmė, kasacinis teismas laiko reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje plačiai ir nuosekliai pasisakoma dėl šios normos aiškinimo ir taikymo.
32.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo, ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar jis buvo paskelbtas, ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymų nustatytą terminą teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr.AS556-395/2010).
33.PagalABTĮ 29 straipsnio 1 dalies(2014-03-20galiojusios įstatymo redakcijos 33 straipsnio 1 dalis) nuostatas, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr.AS822-61/2012).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teisiškai reikšmingo fakto– sužinojimo apie ginčijamą sprendimą– momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus (2014 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-156/2014).
34. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kadsu patikslintu priešieškiniu civilinėje byloje dėl bendratučių dalių bendrosios nuosavybės teisėje pasikeitimo ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovės pateikė teismui ir minėtą sutartį (1 t., e. b. l. 23; 26-35) , iš kurios teksto buvo akivaizdu, jog sutartis sudaroma 2014-03-20 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 pagrindu, todėl ieškovėms, procese atstovaujamoms profesionalaus teisininko– advokato, 2017-07-01 buvo žinoma ir apie minėto įsakymo egzistavimą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino eiga 2014-03-20 įsakymui Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 nuginčyti prasidėjo kitą dieną po sužinojimo apie jo priėmimą, t. y. 2014-07-02.Ieškovės turėjo teisę kreiptis į teismą dėl jo nuginčijimo per 1 (vieną) mėnesį, t. y. iki 2014-08-02 (ABTĮ 29 str. 1 d.). Ieškovės 2014-07-07 pateikė į tuo metu nagrinėjamą civilinę bylą patikslintą priešieškinį (1 t., e. b. l. 26 – 35), tačiau jame nekėlė reikalavimo nuginčyti 2014-03-20 įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292, o tik prašė pripažinti negaliojančia 2014-04-08 sudarytą valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 49SU-(14.49.55.)-196. Reikalavimą nuginčyti įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 ieškovės pareiškė tik 2019-11-07, pateikdamos patikslintą ieškinį (3 t., e. b. l. 13-22). Kadangi patikslintas ieškinys su reikalavimu pripažinti negaliojančiu įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 teismui pateiktas tik 2019-11-07, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės yra praleidusios 1 (vieno) mėnesiosenaties terminą reikalavimui dėl individualaus administracinio akto nuginčijimo.
35.Apeliantės neginčija, kad procesinis terminas įsakymui apskųsti, numatytas ABTĮ, yra praleistas, tačiau nesutinka su teismo motyvais, kuriais remdamasis, pirmosios instancijos teismas atsisakė šį terminą atnaujinti. Nurodo, jog šios bylos esmė yra ne įsakymas, kurio pagrindu NŽT buvo įgalinta valstybės vardu sudaryti sutartį su atsakove, o sutarties sukelti padariniai, tad nors ABTĮ numatytas 1 mėnesio terminas įsakymuiapskųsti, tačiau reikalavimui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
36. Atsakovė atsiliepime pagrįstai nurodo, kad apeliaciniame skunde ieškovės pripažįsta, jog yra praleidusios ABTĮ numatytą terminą įsakymui apskųsti (ieškovių apeliacinio skundo 13 punktas), tačiau taip pat aiškina, jog ankščiau jo apskųsti negalėjo, kadangi joms nebuvo žinomas šio įsakymo turinys (ieškovių apeliacinio skundo 18 punkto iii. papunktis), tačiau pačios taip pat pripažįsta, jog „iš Sutarties turinio turėjo neabejotinai matyti, kokiu pagrindu sutartis buvo sudaryta – būtent įsakymu“ (ieškovių apeliacinio skundo 18 punkto ii. papunktis). Sutiktina su atsakovės pozicija, kuri pagal teismų praktiką laiko, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Vadinasi, visi šie duomenys ieškovėms tapo žinomi, susipažinus su 2014-04-07 sutartimi.
37.ABTĮįtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jeigu teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-281-695/2017, 33 punktas; 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-170-916/2019, 35, 36, 38 punktai). Pagal ABTĮ30 straipsnio 1 dalies nuostatas(2014-03-20galiojusios įstatymo redakcijos 34straipsnio1dalis), teismas gali atnaujinti terminą kreiptis į teismą, jei pripažįstama, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 – 8 punktuose. Klausimą, arABTĮ30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia, atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-428/2011).
38.Bylą nagrinėjęspirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2014-07-07 patikslintu ieškiniu (kurį buvo atsisakyta priimti) ieškovės neginčijo 2014-01-30 įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292,jame buvo keliamas tikvalstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia reikalavimas, todėl ieškovių atstovo argumentas, jog Vilniaus apygardos teismas 2014-10-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2146-560/2014 nurodė, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą ir patenkinus atsakovių (šios bylos ieškovių) priešieškinį, tai būtų pagrindas joms kreiptis į teismą su nauju reikalavimu bendrąja tvarka, dėl ko buvo laukiama, kol procesas šioje byloje pasibaigs, ir po to teikiamas naujas ieškinys, atmestinas kaip nepagrįstas. Antra, procesas prieš tai vykusioje civilinėje byloje Nr. 2-815-466/2018 pasibaigė 2018-06-07 priimtu sprendimu, kuris įsiteisėjo 2019-04-30, Vilniaus apygardos teismui palikus nepakeistą 2018-06-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog netgi skaičiuojant 1 mėnesio terminą nuo šios datos, jis sueina 2019-05-30, tuo tarpu ieškinys nagrinėjamoje byloje (be reikalavimo nuginčyti administracinį aktą) pareikštas 2019-09-05, o reikalavimas dėl akto nuginčijimo, kaip minėta, pareikštas dar vėliau – 2019-11-07. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovėms nenurodžius svarbių priežasčių, dėl ko buvo praleistas nurodytas terminas bei nepateikus įrodymų, patvirtinančių tokių prižasčių svarbą, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą 2014-01-30 įsakymui Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-292 ginčyti.
39. Apeliaciniame skunde ieškovės teigia, kad gindamos savo teisėtą interesą dėl valstybinės žemės sklypo įsigijimo, buvo aktyvios, tačiau jos buvo suklaidintos bendrosios kompetencijos teismų civilinėse bylose Nr. 2-1685-728/2014 ir Nr. 2S-2146-560/2014, kurie klaidingai suteikė ieškovei procesinę galimybę ginčyti sutartį kitame procese.Taip pat nurodo, kad iki šios bylos iniciavimo net nebuvo mačiusios šio įsakymo turinio, kas suvaržė jų galimybę įgyvendinti teisę tinkamai ir efektyviai apskųstiįsakymą.
40. Asakovė atsiliepime išsamiai pasisakė dėl ieškovių pozijos apiebendrosios kompetencijos teismų suklaidinimą. Nurodė,kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-07-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1685-728/2014 atsisakė priimti ieškovių pateiktą 2014-07-07 patikslintą priešieškinį; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-08-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1685-728/2014 atsisakė priimti ieškovių atskirąjį skundą dėl 2014-07-21 nutarties; Vilniaus apygardos teismas 2014-10-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2146-560/2014 atmetė ieškovių atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-04 nutarties, t. y., šiose bylose teismai nei priėmė ieškovių reikalavimus, nei dėl jų pagrįstumo pasisakė iš esmės, nei suteikė galimybę ginčyti sutartį kitame procese, o paaiškino, jog atsisakymas šioje byloje priimti patikslintus reikalavimusneužketa ieškovės procesinės teisės juos reikšti kitame procese. Nurodė, jog šie paaiškinimai buvo pateikti tik dėl 2014-07-07 patikslinto priešieškinio reikalavimų, t. y., dėl 2014-04-07 sutarties ginčijimo, tačiau nebuvo pateikti dėl 2014-03-20 įsakymo ginčijimo, kadangi toks reikalavimas 2014-07-07 patikslintu priešieškiniu nebuvo reiškiamas. Teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareikštus reikalavimus ir juos nagrinėti iš esmės, neturi prejudicinės reikšmės bylai, kurioje tie reikalavimai buvo priimti bei nagrinėti iš esmės, kadangi pirmoji byla dėl minėtų reikalavimų nebuvo pradėta, joje nebuvo nustatytas įrodinėjimo dalykas ir jis nebuvo nustatytas galutiniu teismo sprendimu.
41. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta bei į tai, jog visų procesų metu ieškovėms atstovavo profesionalus teisininkas, advokatas, kuris turėjo užtikrinti tinkamą procesinių veiksmų atlikimą,nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės buvo suklaidintos teismų ir būtent tai nulėmė penkerių su puse metų ieškinio senaties termino praleidimą. Taip pat nepagrįstas ir iškovių argumenas dėl negalėjimo susipažinti su įsakymo turiniu. Pastebėtina, jog apie įsakymo priėmimo tikslą ieškovėmsbuvo aišku, susipažinus su skundžiama sutartimi, kuri buvo sudaryta pagal įsakymą. Sutarties 1 punkte buvo nurodyta, kad ji buvo sudaryta įsakymo, kuris yra individualus administracinis aktas, pagrindu. Nenuginčijus individualių administracinių aktų teisėtumo, negali būti paneigiama ir tais aktais suteikta teisė įsigyti žemės sklypo dalį. Kadangi valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaroma valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo administracinės procedūros pabaigoje, vien valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties ginčijimas yra betikslis:galiojant administraciniam aktui, kuris yra pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo pagrindas, pirkimo – pardavimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, nes ji yra teisėta (nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti patenkintas išvestinis reikalavimas, kadangi išvestinio reikalavimo patenkinimas visiškai priklauso nuo pagrindinio reikalavimo išsprendimo). Nustatyta, jog ieškovėms apie įsakymo priėmimą tapo žinoma 2014-07-02, ieškovės, atstovaujamos profesionalaus teisininko, neturėjo kliūčių susipažinti su minimu įsakymu ir pasirinkti tinkamą savo teisių gynimo būdą. Visos šios nutarties 38 ir 40 punktuosenurodytos aplinkybės teikia pakankamą pagrindą išvadai prieiti, kad reikalavimo dėl įsakymo nuginčijimo nepateikimas laiku teismui nėra pateisinamas.Termino atnaujinimas bylos šaliai reikšmingas tik dėl sukeliamų padarinių– konstatavus termino praleidimą ir pagrindo jį atnaujinti nebuvimą, šiuo pagrindu ieškinys atmetamas, nevertinant ieškovo įrodinėjamų aplinkybių, nesprendžiant dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo.
42.Pagal anksčiau pateiktus argumentus konstatuojama, kad bylą nagrinėjęs teismas, nepažeisdamas materialiosios ir proceso teisės normų bei formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktikos, tinkamai įvertino konkrečios bylos faktines aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas administraciniam aktui apskųsti, ir pagrįstai šio procesinio terminoneatnaujino, o apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo prieiti prie priešingos išvados.
43. Pažymėtina, kad apeliantės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs, t. y. iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Konstatuotina, kad kitokia apeliančių nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.Ieškovių apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-21 sprendimas paliktinas nepakeistas.
44. Byla išspręsta ne apeliančių naudai, todėl jų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė S. J. pateikė įrodymus, kad turėjo su šios bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių bylinėjimosi išlaidų– 3 630 Eur ir prašė šias išlaidas priteisti iš ieškovių lygiomis dalimis (po 907,50 Eur). Šios išlaidos neperžengia CPK 98 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų. Atsakovei S. J. iš ieškovių priteistinos bylinėjimosi išlaidoslygiomis dalimis, po 907,50 Eur, iš kiekvienos ieškovės (CPK 93, 98, 302 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti ieškovių M. Š., J. S., K. Č. ir I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-21 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių . Š., J. S., K. Č. ir I. Š. ieškinį dė įsakymo ir sandorio pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, pareikštą atsakovams S. J., Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys: R. A. J., I. J. ir Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Dalia Svirbutienė.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-21 sprendimą.
Priteisti atsakovei S. J., a. k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovių M. Š., a.k. (duomenys neskelbtini), J. S., a.k. (duomenys neskelbtini), K. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) ir I. Š., a.k. (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidaslygiomis dalimis, po 907,50 Eur(devynis šimtus septynis eurus 50 ct) iš kiekvienos ieškovės.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.