Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Laimos Ribokaitės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Copoint“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos autoremontas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Copoint“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovė iki šiol nėra tinkamai atsiskaičiusi su ieškove bei dėl to yra skolinga 2 937,41 Eur. Minėtos ieškovės PVM sąskaitos faktūros yra įtrauktos į atsakovės buhalterinę apskaitą ir nėra grąžintos ieškovei kaip išrašytos be pagrindo.

4. Atsakovė ne kartą buvo raginama atsiskaityti. Ieškovė kreipėsi pagalbos į profesionalių skolos išieškotojų įmonę, tačiau bandymai susigrąžinti skolą ikiteismine tvarka nebuvo sėkmingi. 2018 m. kovo 29 d. ieškovė su atsakove pasirašė Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo atsakovė pripažino savo 2 937,41 Eur skolą ieškovei 2017 m. gruodžio 31 d.

5. 2018 m. spalio 19 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės UAB „Copoint“, į. k. 302312553, ieškovei UAB „Baltijos autoremontas“, į. k. 303387929, 2 937,41 Eur skolos, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. spalio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 456,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Atsakovė pateikė prieštaravimus, prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir UAB „Baltijos autoremontas“ ieškinį atmesti.

11. Nurodytą bendradarbiavimo praktiką pagrindžia pridedama šalių buhalterinio bendradarbiavimo išklotinė, kurioje yra nurodytos nuo 2016 m. sausio 1 d. ieškovės atsakovei išrašytos 6 sąskaitos bei atsakovės atlikti mokėjimai. Nagrinėjamu atveju, šalys, analogiškai visiems kitiems šalių bendradarbiavimo atvejams, žodžiu aptarė autoremonto darbų kainą bei sunaudotinų medžiagų kainą, ieškovė atliko darbus ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. išrašė bei pateikė atsakovei apmokėti PVM sąskaitą faktūrą Nr. BAR160000147, kurioje buvo nurodyti ir šalių suderinti atlikti darbai, sunaudotos medžiagos bei jų kaina, iš viso 2 773,80 Eur suma.

12. Atsakovė niekuomet nereiškė pretenzijų ieškovei dėl atliktų darbų ir sunaudotų medžiagų kainos (t. y. ilgiau nei du metus), minėtą sąskaitą priėmė ir įsitraukė į apskaitą, kas dar kartą įrodo, jog darbų ir medžiagų kaina buvo suderinta abiejų šalių. Tarp šalių buvo nusistovėjusi dažnai tarp įmonių naudojama tarpusavio atsiskaitymų sudengimo praktika, kuria remiantis, ieškovė, gavusi atsakovės mokėjimą, jį skirdavo dengti seniausioms neapmokėtoms PVM sąskaitoms faktūroms. Tokios praktikos tikslas – siekis išvengti neatitikimų ir klaidų, kai mokėtojas (atsakovė) mokėjimo paskirtyje nenurodo sąskaitos numerio arba nurodo jį klaidingai (pvz. 2016 m. gegužės 19 d. mokėjimo 2 783,48 Eur paskirtyje atsakovė nurodo sąskaitos numerį, nesutampantį su nei viena ieškovės išrašyta sąskaita).

13. Ieškovė visiškai pagrįstai naudojo paminėtą mokėjimų sudengimo tvarką, ko pasėkoje liko neapmokėtos naujausios ieškovės PVM sąskaitos faktūros (2016 m. rugpjūčio 16 d. BAR160000147 ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. BAR160000148). Atsakovės skola sudaro būtent ieškinyje nurodytą 2 937,41 Eur sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškinyje nurodytas sąskaitas (2016 m. rugpjūčio 16 d. BAR16 Nr. 0000147, suma – 2 773,80 Eur ir BAR16 Nr. 0000148, suma – 1 101,37 Eur) bei 2018 m. kovo 29 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ieškovė atsiuntė buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei UAB „Verus Auditus“. Buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės buhalterė, nežinodama apie susiklosčiusią ginčo situaciją, pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą su klaidinga suma ir įtraukė visa tai į buhalterinę apskaitą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią versiją įvertino kritiškai.

20. Ieškovė neparengė ir nepateikė darbų sutarties atsakovei, nepateikė ir atliktų darbų akto, nesuderino darbų apimties ir įkainių. Apeliantė, gavusi 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAR16 Nr. 000147, kurios suma 2 773,80 Eur, kreipėsi į ieškovę su prašymu pateikti detalią ataskaitą apie dažymo darbų įkainius, dažymo darbų kiekio matavimus, kėbulo lyginimo darbų įkainius ir kiekio matavimų pagrįstumą įrodančius duomenis. Apeliantė iškart žodžiu nurodė, jog ieškovės nurodyti dažymo ir kėbulo lyginimo darbų įkainiai neatitinka rinkoje vyravusių to meto įkainių. Ieškovė taip ir neįvykdė apeliantės prašymo ir detalizacijos nepateikė, ko pasėkoje ginčo sąskaita nebuvo apmokėta.

21. Ieškovės išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Grįsdama teismų praktika apeliantė nurodo, kad rangos darbų perdavimas ir priėmimas turi būti įforminamas arba atitinkamu užsakovo sumokėjimu pagal išrašomą PVM sąskaitą faktūrą arba atitinkamu darbų atlikimo aktu. Ieškovė ne tik kad nepateikė atliktų darbų akto, tačiau nepateikė ir jokių kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kad darbai buvo atlikti kokybiškai, darbų atlikimas bei kaina buvo suderinti iš anksto, be to, ieškovės pateikta sąskaita yra pasirašyta vienašališkai, todėl negalėjo būti laikoma tinkamu įrodymu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

30. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas. Byloje ginčas kilo dėl skolos už ieškovės UAB „Baltijos autoremontas“ teiktas paslaugas UAB „Copoint“. Byloje nustatyta, kad tarp UAB „Baltijos autoremontas“ ir UAB „Copoint“ susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė atliko atsakovei transporto priemonių remonto darbus bei pateikė apmokėjimui PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė už suteiktas paslaugas nurodytais terminais pilnai neatsiskaitė.

32. Sutartinių teisinių santykių buvimą patvirtina byloje esančios PVM sąskaitos faktūros: 2016 m. kovo 31 d. 145,20 Eur sumai, 2016 m. gegužės 19 d. 2 783,48 Eur sumai, 2016 m. birželio 30 d. 291,37 Eur sumai, 2016 m. rugpjūčio 2 d. 111,92 Eur sumai (b. l. 42–45). Esminės šioje situacijoje yra šios sąskaitos faktūros - 2016 m. rugpjūčio 16 d. BAR16 Nr. 0000147 – 2 773,80 Eur (b. l. 5); 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaita faktūra BAR16 Nr. 0000148 – 1 101,37 Eur (b. l. 6). Viso suteikta paslaugų už bendrą 7 207,14 Eur sumą.

33. Byloje pateikti mokėjimo išrašai patvirtina, kad 2016 m. gegužės 19 d. atsakovė sumokėjo 2 783,48 Eur, 2016 m. rugsėjo 14 d. sumokėjo 409,08 Eur ir 2016 m. rugsėjo 21 d. sumokėjo 1 101,37 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant – SF BAR16 Nr. 0000148 (b. l. 48). Viso atsiskaityta už 4 293,93 Eur. Įvertinus pateiktus duomenis matyti, jog likusi nepadengta suma sudaro 2 913,21 Eur. Ieškovė nurodo, kad iki 2016 m. sausio 1 d. buvęs skolos likutis sudaro 24,20 Eur, taigi bendra skolos suma - 2 937,41 Eur. Atsakovė 24,20 Eur skolos likučio neginčijo.

34. Tarp šalių 2018 m. kovo 29 d. buvo sudarytas Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (b. l. 9), kuriame nurodyta, kad skola sudaro 2 937,41 Eur.

35. Rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad atsakovei buvo siunčiami rašytiniai pranešimai dėl skolos apmokėjimo (b. l. 7–8; 12).

36. Esminis nesutarimas tarp šalių yra tai, jog atsakovė teigia, kad ji yra atsiskaičiusi pagal sąskaitą faktūrą BAR16 Nr. 0000148 – 1 101,37 Eur, taigi yra skolinga tik pagal 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą BAR16 Nr. 0000147 – 2 773,80 Eur, su kurioje nurodytais darbais ji nesutinka, todėl sąskaitos ir neapmokėjo. Ieškovės teigimu, skola yra didesnė (2 937,41 Eur).

37. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. Pagal CK 6.256 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

38. Įstatymas riboja vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, nes civilinių teisinių santykių šalių autonomija ir civilinės apyvartos stabilumas, be kita ko, reikalauja, kad šalių sudarytos sutarties galiojimas ir vykdymas negali visiškai priklausyti tik nuo vienos šalies valios (CK 6.59 straipsnis). Dėl šios priežasties vienašališkai nutraukti sutartį sutarties šalis gali tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutarties šalių galimybė vienašališkai nutraukti sutartį ribojama ir tuo, kad įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 straipsnis). Įstatyme įtvirtinta vienašališko sutarties nutraukimo tvarka užtikrina, kad sutartį pažeidusi šalis iš anksto sužinos kitos sutarties šalies poziciją dėl tolimesnio sutarties likimo, ar pavėluotas sutarties įvykdymas bus priimtas, kokie bus dėl nevykdymo atsiradę nuostoliai, ar prievolės įvykdymą užtikrinusiems asmenims neatsiras pareiga įvykdyti prievolės už skolininką ir pan. Be to, vienai sutarties šaliai pranešus apie vienašališką sutarties nutraukimą, antroji sutarties šalis gali ginčyti tokį nutraukimą teismo tvarka. Sutartį vienašališkai nutraukusiai šaliai tenka rizika dėl sutarties nutraukimo teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovė neįspėjo ieškovės, jog ketina vienašališkai nutraukti sutartį, todėl įstatymas neleidžia savavališkai nevykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Nors byloje ir nėra įrodymų, kad ieškovė būtų pateikusi prašomą pagal PVM sąskaitą faktūrą BAR16 Nr. 0000147 atliktų darbų aktą, tačiau vadovaujantis minėtomis nuostatomis (CK 6.59, 6.256, 6.205 straipsniai) ta aplinkybė savaime negali būti pagrindu savavališkai nevykdyti savo iš sutarties kylančių įsipareigojimų – šiuo atveju apmokėti už suteiktas paslaugas.

39. Šiuo atveju nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi tik pagal PVM sąskaitą faktūrą BAR16 Nr. 0000147 (2 773,80 Eur), kadangi tokius apeliantės teiginius paneigia byloje esančios kitos sąskaitos faktūros, išrašytos 2016 m. kovo-rugpjūčio mėnesiais. Įvertinus nurodytose sąskaitose faktūrose esančias sumas (bendrai 7 207,14 Eur sumai) bei atliktus mokėjimus (atsiskaityta už 4 293,93 Eur), matyti, kad atsakovė nėra pilnai atsiskaičiusi ir tokia suma sudaro 2 937,41 Eur (2 913,21 Eur suma bei 24,20 Eur likutis). Savo ruožtu atsakovė nepateikė įrodymų, kad pagal nurodytas sąskaitas faktūras būtų atsiskaičiusi (CPK 178 straipsnis). Įvertintų aplinkybių kontekste nėra svarbūs apeliantės teiginiai, susiję su tuo, kad ieškovė 2016 m. rugsėjo 21 d. gautu mokėjimu nepagrįstai dengė seniausią skolą, o ne konkrečią, paskirtyje nurodytą, kadangi sąskaitų faktūrų visuma nebejotinai patvirtina susidariusią atsakovės skolą, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas.

40. Be to, turimą skolą patvirtina ir 2018 m. kovo 29 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad suderinimo aktai yra įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio. Jeigu viena iš šalių nesutinka su nurodytu skolos dydžiu, ji turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus. Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008). Aktai dėl tarpusavio skolų yra išvestiniai dokumentai, nes surašomi pirminių duomenų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio m. 11 d. Nr. 3K-3-538/2004 ir 2008 m. gruodžio m. 16 d. Nr. 3K-3-572/2008 nutartys).

41. Apeliacinio skundo argumentai, jog suderinimo aktas buvo surašytas per klaidą buhalterei nežinant apie tarp šalių esančią situaciją, nėra pagrįstas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad buhalterijos įmonė turėjo įgaliojimus veikti atsakovės vardu, tvarkyti jos buhalteriją, vadinasi, ir pasirašyti minėtus dokumentus, o vien ta aplinkybė, kad įsivėlė klaida, gali būti reikšminga nebent tarpusavio atsakovės ir buhalterijos įmonės santykiuose, tačiau negali neigiamai veikti trečiosios šalies – šiuo atveju ieškovės – interesų.

42. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

43. Atmetus apeliacinį skundą, yra pagrindas priteisti ieškovei turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė 2019 m. vasario 18 d. PVM sąskaitą faktūrą AMB Nr. 03432, kurioje nurodyta, kad buvo teikiamos apeliacinio skundo analizės, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo teisinės paslaugos, kurios sudarė 605 Eur (b. l. 85). Turėtų bylinėjimosi išlaidų realumą patvirtina 2019 m. vasario 21 d. mokėjimo nurodymas (b. l. 86). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad prašoma priteisti suma neviršija maksimalių dydžių, yra pagrįsta, todėl priteistina ieškovei iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Copoint“ (į. k. 302312553) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos autoremontas“ (į. k. 303387929) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Copoint“ (į. k. 302312553) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.