Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo ir 2011 m. lapkričio 10 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Autuma“ (ieškovo teisių perėmėjas P. P.) ieškinį atsakovui R. S., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Pinolė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nustatė, kad šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, tačiau neįvardino jų rūšies. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Atsakovas už prekes atsiskaitydavo nesilaikydamas PVM sąskaitose faktūrose nurodytų jų apmokėjimo terminų, o ieškovas iki šalių komercinių santykių pasibaigimo nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl apmokėjimo terminų praleidimo ir neskaičiavo palūkanų, todėl šalis siejo patikėjimo santykiai (CK 6.953 str.). Teismas, atlikdamas juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų analizę, išimtinai rėmėsi tik R. S. elgesiu, jam vadovaujant įmonei. Motyvuojamoje sprendimo dalyje išimtinai analizuojamos tik išimtų piniginių lėšų (ne)panaudojimas. Teismas privalėjo vertinti ir kreditoriaus (UAB „Autuma“) veiksmus, t. y. išsiaiškinti, ar kreditoriui buvo žinomos UAB „Pinolė“ galimybės įvykdyti prievolę, ar kreditorius buvo pareiškęs pretenziją dėl prekių grąžinimo ir/ar laiku neapmokėtų sąskaitų, ar kreditorius reiškė pretenzijas dėl LR Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatų pažeidimo ir t.t. Taikant CK 2.50 straipsnio 3 dalies normą, su ja kartu būtina taikyti ir CK 6.248 straipsnio 3 dalį ir/ar 4 dalies normas, nes jos tarpusavyje koreliuoja. Teismas, remdamasis išimtinai vien tik CK 2.50 straipsnio normomis, priėmė nepagrįstą sprendimą. Netinkamas materialiosios teisės normų taikymas sudaro pagrindą panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą (CPK 330 str.).Teismas priimdamas sprendimą nepasisakė dėl atliktų mokėjimų UAB „Autuma“ naudai, nors šiuos įrodymus turėjo (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). BUAB „Pinolė“ bankroto administratorius buvo pateikęs pinigų priėmimo kvitą BLA Nr. 7519555 ir kasos pajamų orderį ATM Nr. 0002134. Bendra įmokėta suma 22 234 Lt BUAB „Autuma“ naudai (apeliacinei instancijai pateikiami šie dokumentai neturėtų būti laikytini naujais įrodymais, nes jau yra pateikti į bylą UAB „Pinolė“ bankroto administratoriaus). Dėl šios priežasties teismo padaryta išvada, kad UAB „Pinolė“ nuo 2009 m. vasario mėnesio nebuvo atlikusi jokių mokėjimų (išskyrus antstolės išieškotas sumas) yra nepagrįsta ir neteisinga.Pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą nenustatė objektyvios tiesos ir neatskleidė bylos esmės. Teismas nesiaiškino aplinkybių, dėl ko įkeistos prekės buvo perduotos UAB „Pinolė“. Ar AB bankas „Hansabankas“ (pakeistas pavadinimas AB „Swedbankas”) buvo davęs raštišką sutikimą prekių perdavimui. Ar yra nustatytos būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir nustatytas priežastinis ryšys (ar UAB „Pinolė“ veiksmai patys savaime būtų sukėlę kokių nors pasekmių, jei UAB „Autuma“ nebūtų pažeidusi prievolės užtikrinimo). Ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp UAB „Autuma“ patirtos žalos ir jos veiksmų, vertinant CK 6.253 straipsnio 5 dalies atžvilgiu. Dėl kokios priežasties UAB „Pinolė“ patyrė 258 067 Lt veiklos sąnaudų ir kas jas sudaro? Ar tikrai šalis siejo pirkimo pardavimo santykiai? Jei taip, kodėl UAB „Autuma“ nėra apskaitytos lėšos 1 681 089,75 Lt sumoje už tariamai parduotas prekes? Dėl kokių priežasčių ieškovas nepareikalavo grąžinti prekių likučio? Dėl kokios priežasties buvo pasirašytas vekselis ir susitarimas? Ar tikrai prekės buvo tiekiamos UAB „Pinolė“ be UAB „Autuma“ žinios? Kuo remiantis UAB „Pinolė“ žinion perduotos UAB „Autuma“ lizingu įsigytos mašinos ir technika?Teismas atlikęs formalų įrodymų vertinimą, visiškai nenagrinėjo kreditoriaus veiksmų, nors atsiliepime į ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu šios aplinkybės buvo akcentuojamos (CK 6.248 str. 4 d.). Dėl prekių pirkimo – pardavimo su ieškovu nebuvo sudaryta jokia išankstinė rašytinė sutartis ar susitarimas. Prekės buvo perduotos atsakovui (ir tikėtina kreditoriui AB „Hansabankas“ pareikalavus), didžioji dalis prekių buvo grąžinta (2009-02-27). Atsakovo žinioje buvo likęs likutis už 142 244,33 Lt sumą. Prekių likutis, perduotas UAB „Pinolė“ buvo nelikvidus. Esant tokiam prekių likučiui, nesant AB „Hansabankas“ raštiško sutikimo perduoti įkeistas prekes UAB „Pinolė“, laikytina, kad dėl patirtų nuostolių kaltas UAB „Autuma“. Asmenys galėjo, privalėjo žinoti, kad neigiamų pasekmių rizika teks jiems patiems, jei UAB „Pinolė“ netinkamai įvykdys savo prievoles ne dėl jos kaltės. Šie duomenys liudija, kad atsakovas buvo sąžiningas ieškovo atžvilgiu.

šiai bylai tarp ieškovo ir BUAB „Pinolė“ atsiradusios prievolės pagrindas neturi jokios reikšmės. Ieškinys reiškiamas ne UAB „Pinolė“, o jos akcininkui R. S., reikalaujant subsidiariai atsakyti už BUAB „Pinolė“ piniginę prievolę CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.142 244,33 Lt piniginės prievolės egzistavimo faktą pripažino tiek pati UAB „Pinolė“, su ieškovu pasirašydama 2009 m. lapkričio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderimo aktą, tiek Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. balandžio 28 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-1828-622/2010 priteisdamas ieškovui šią skolą iš UAB „Pinolė“ ieškovui. Minėta skola buvo įtraukta UAB „Pinolė“ buhalterinėje apskaitoje. Klaipėdos apygardos teismas BUAB „Pinolė“ bankroto byloje 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi patvirtino BUAB „Autuma“ kreditorinį reikalavimą. Atsakovas jokių prieštaravimų nei dėl skolos dydžio, nei dėl sutartinių santykių kvalifikavimo nereiškė. Nei UAB „Pinolė“, nei pats atsakovas niekuomet neginčijimo, kad UAB „Pinolė“ yra skolinga ir kad skola susidarė už perduotas pagal PVM sąskaitas faktūras prekes.Yra visos teisiškai reikšmingos aplinkybės atsakovo atsakomybei CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu kilti. UAB „Pinolė“ nėra finansiškai pajėgi įvykdyti kreditoriui, šiuo metu bankrutuojančiai UAB „Autuma“, savo įsipareigojimų ir grąžinti 151 955,21 Lt dydžio skolą. R. S. nuo 2009 m. sausio 21 d. yra vienintelis UAB „Pinolė“ akcininkas (t. 1, b. I. 34-40), kartu jis yra ir R. S. IĮ savininkas (t. 1, b. I. 41-42). Nuo 2009 m. sausio mėn. vieninteliu UAB „Pinolė" akcininku bei vadovu tapus R. S. per vienerius metus, UAB „Pinolė“ tapo nemoki ir buvo privesta prie bankroto.Egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo nesąžiningų veiksmų ir UAB „Pinolė“ negalėjimo įvykdyti savo prievolės ieškovui. Įmonės nemokumo būsena ir iš to kylantis negalėjimas atsiskaityti su ieškovu atsirado būtent tuo metu, kai įmonės savininkas ir vadovas buvo R. S.. Atsakovas yra vienintelis UAB „Pinolė“ akcininkas ir kartu jos direktorius, todėl realiai jis vienasmeniškai priima sprendimus kaip bendrovės akcininkas, o kaip bendrovės direktorius nėra saistomas akcininkų susirinkimų nustatytų vienokių ar kitokių veiklos apribojimų ir kontrolės. LR akcinių bendrovių įstatymo 38 str. 3 d. ir 4 d. yra nustatyta, kokių veiksmų bendrovės vadovas privalo imtis, sumažėjus nuosavam kapitalui. Esant tokiai padėčiai, vienas iš tokių veiksmų yra kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.) .Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir netinkamai ištyrė bei vertino įrodymus. Ieškovo įsitikinimu, teismas įrodymų tyrimą ir vertinimą atliko nepažeisdamas CPK reikalavimų, o atsakovo pavėluotai teiktus įrodymus atsisakė priimti pagrįstai (apie tai pasisakyta 5 atsiliepimo punkte). Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai kaltina teismą, kad šis neva nesiaiškino priežasčių, dėl ko UAB „Pinolė“ patyrė 258 067 Lt veiklos sąnaudų ir kas jas sudaro, kad neva nevertino UAB „Pinolė“ darbuotojams išmokėtų atlyginimų dydžio ir jų įtakos bendrovės mokumui bei veiklos sąnaudų dydžiui (apeliacinio skundo 5 psl.). Daugelis atsakovo nurodytų aplinkybių nėra susijusios su bylos dalyku. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu dar kartą prideda tuos pačius įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, ir prašo juos priimti apeliacinės instancijos teismo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacijoje nagrinėjamas klausimas dėl vadovo ir dalyvio atsakomybės už jo vadovaujamo juridinio asmens prievoles, kai pats juridinis asmuo negali šių prievolių įvykdyti. Bendrovės vadovas, kaip ir jos dalyvis, už juridinio asmens prievoles atsako subsidiariai (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.245 straipsnio 5 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens vadovo neteisėtų veiksmų, yra nurodęs, jog vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės–komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovas per 2009 metų pusmetį iš UAB „Pinolė“ banko sąskaitos nuėmė nemažą pinigų sumą, tačiau dokumentų, kurie pagrįstų šias išlaidas byloje nėra. Teismas taip pat nurodė, kad šie pinigai į įmonės kasą nebuvo įnešti, tačiau teismo sprendimo dalyje, kurioje yra minimi atsakovo neteisėti veiksmais išmokant pinigų sumas savo sūnui V. S. yra nurodoma priešingai, kad pinigai buvo nuimami iš sąskaitos, įnešami į kasą, o vėliau išmokami sūnui. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes ir byloje turimus įrodymus, su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Pažymėtina, jog tam, kad būtų galima įvertinti, ar įmonės lėšos buvo panaudotos teisėtai bei ar įmonės vadovas tinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, būtina įvertinti ne pavienius teismui pateiktus dokumentus, o jų visumą. Iš byloje esančių banko sąskaitos išrašų, kasos knygos bei kasos pajamų ir išlaidų orderių matyti, kad tiek pinigų įnešimai į kasą, tiek apmokėjimai vykdomi iš kasoje esančių pinigų buvo fiksuojami kasos knygoje, tačiau iš turimų dokumentų negalima nustatyti, ar visos atliktos operacijos yra užfiksuotos ir pagrįstos atitinkamais dokumentais, ar dokumentuose, esančiuose byloje, nurodyta situacija atitinka faktinę situaciją. Teismo sprendime tos pačios sumos yra nurodomos skirtingai. Nurodyta, kad per 2009 metų pirmąjį pusmetį buvo iš banko sąskaitos ir kasos nuimta 32 100 Lt, vėliau ši suma nurodyta kaip suma, panaudota ūkio reikmėms per 2009 metus. Teismas taip pat nurodė, kad 2009 m. vasario 18 d. buvo nuimta 21 323 Lt suma, taigi iš viso nežinoma 53 323 Lt panaudojimo paskirtis.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pastebi, kad UAB „Pinolė“, kuriai vadovavo atsakovas R. S., veikla Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi pripažinta pasibaigusia. Kaip matyti iš bankroto administratoriaus ataskaitos (UAB „Pinolė“ bankroto bylos lapas 145), jis, patikrinęs įmonės sandorius ir dokumentus, nustatė, kad pagrindinė bankroto priežastis yra sumažėję pardavimai. UAB „Pinolė“ vertėsi didmenine prekyba keramikinėmis plytelėmis, vonios ir tualetų aksesuarais, jos pardavimai 2010 metais sudarė tik 5 procentus praėjusių metų pardavimų, nors prekių atsargų sumažėjo tik 15,3 proc. Administratorius taip pat nurodė, kad, nustatęs įmonės veiklos tikslams prieštaraujančius sandorius, jis juos ginčys teisme ir apie tai informuos įmonės kreditorius. Byloje nėra duomenų, kad kokie nors sandoriai buvo ginčijami, kad bankroto administratorius būtų nustatęs faktus, jog atsakovas, paėmęs iš bendrovės grynuosius pinigus, su bendrove neatsiskaitė.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad finansinės operacijos, išimant iš sąskaitos pinigus, įnešant juos į kasą, atsiskaitant už prekes ar paslaugas, yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes tokiai išvadai padaryti byloje trūksta duomenų. Tam, kad būtų galima spręsti dėl nepagrįsto 53 323 Lt panaudojimo, būtina įvertinti ne tik atskirus pinigų paėmimo iš kasos ar banko sąskaitos epizodus, bet visą atsakovo, kaip atsakingo asmens, apskaitą, t. y. nustatyti, kokią grynųjų pinigų sumą atsakovas yra gavęs iš banko ir kasos, ir kokią išlaidų sumą atsakovas patvirtino apskaitos dokumentais. Tikslinga yra gauti informaciją iš bankroto administratoriaus, kuris tikrino atsakovo vadovaujamos įmonės veiklą, ar buvo ginčijami kokie nors įmonės sandoriai, ar buvo nustatyta, kad atsakovas, gavęs grynųjų pinigų, nepatvirtino apskaitos dokumentais turėtų išlaidų, o esant reikalingumui, spręsti klausimą dėl buhalterinės ekspertizės apie atsakovo, kaip atsakingo asmens, pajamų ir išlaidų apskaitą (grynųjų pinigų iš bendrovės gavimą ir atsiskaitymą).

Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip atsakovo veiksmų neteisėtumo patvirtinimą nurodė tą aplinkybę, kad jis, kaip UAB „Pinolė“ vadovas gaudavo pajamų iš prekių pardavimo, tačiau atsiskaitydavo su kitais tiekėjais ir paslaugų teikėjais, tačiau su ieškovu neatsiskaitydavo. Teisėjų kolegija sutinka, kad kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimas gali būti pagrindas spręsti dėl tokiais vadovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tačiau tam, kad būtų galima pripažinti, jog buvo pažeistas įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, būtina nustatyti, kad esant įmonės galiojančiai prievolei atsiskaityti su ieškovu, įmonės vadovas atsiskaitė su trečiuoju asmeniu. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kad prievolės įvykdymo ieškovui terminas buvo suėjęs, o atsakovas, kaip įmonės vadovas, nepaisė savo pareigos atsiskaityti su ieškovu ir atsiskaitė su kitu kreditoriumi. Šiuo atveju kolegija sutinka su apeliantu, kad teismas, spręsdamas dėl vadovo civilinės atsakomybės, visiškai nesigilino į tarp ginčo šalių buvusius faktinius santykius ir nenustatinėjo šiam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad tarp šalių UAB „Autuma“ ir UAB „Pinolė“ nebuvo sudaryta jokia rašytinė sutartis, nebuvo taip pat susitarta dėl atsiskaitymo terminų ir tvarkos. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Autuma“ ir UAB „Pinolė“ 2009 m. lapkričio 11 d. pasirašius skolų suderinimo aktą, susitarė dėl atsiskaitymo terminų ir tvarkos. Tokiu atveju, nesant jokių rašytinių įrodymų dėl atsiskaitymo terminų ir tvarkos bei neišsiaiškinus faktinių tarp šalių buvusių santykių, nėra galimybės nustatyti, ar buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas. Be to, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, neužtikrino kreditorių lygiateisiškumo principo laikymosi ir atitinkamas pinigų sumas išmokėjo kitiems kreditoriams, nors turėjo visiškai ar iš dalies atsiskaityti su ieškovu, tokiu atveju ieškovui galėtų būti priteista tik ta pinigų suma, kurios jis negavo (kuri jam nebuvo išmokėta) atsižvelgiant į kitų kreditorių tuo metu turėtų reikalavimų dydžius ir mokėjimo terminus, tai yra laikantis proporcingumo principo.

Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad šiai bylai teisingai išnagrinėti yra būtina nustatyti ir įvertinti, kokie sutartiniai santykiai siejo UAB „Autuma“ ir UAB „Pinolė“, kodėl šalys bendradarbiavo nesudariusios jokios rašytinės sutarties, kokia bendradarbiavimo praktika buvo nusistovėjusi, kodėl atsakovo vadovaujamai įmonei buvo perduotos prekės, kurios buvo įkeistos UAB „Autuma“ prievolėms užtikrinti, kokią įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui turėjo prekių grąžinimas įkaito turėtojui. Tik teismui nustačius faktines su šiuo ginču susijusias aplinkybes bei įvertinus jas kartu su įmonės apskaitos dokumentais, galima spręsti dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmų teisėtumo/neteisėtumo ir dėl jo pareigos atlyginti padarytą žalą.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios civilinės bylos esmė yra neatskleista, kadangi byloje nustatytų aplinkybių ir esančių įrodymų nepakanka atsakovo (vadovo) civilinei atsakomybei taikyti. Byloje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad vadovo atliktos finansinės operacijos neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra nepagrįstos, tokių išvadų negalima padaryti ir remiantis UAB „Pinolė“ bankroto bylos duomenimis. Be to, pagal bylos duomenis negalima spręsti ir dėl atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo, todėl, kolegijos nuomone, yra tikslinga pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pakartotinai nagrinėdamas šią bylą, Vilniaus apygardos teismas turėtų nustatyti, kokie faktiniai santykiai siejo UAB „Autuma“ ir UAB „Pinolė“, išsiaiškinti, ar atsakovas pažeidė atsiskaitymo terminus, ar suteikė pirmenybės teisę kitiems kreditoriams, ar bankroto administratorius nustatė įmonės interesams prieštaraujančių sandorių, ar kokie nors sandoriai buvo ginčijami teisme. Teismas taip pat turėtų išreikalauti UAB „Pinolė“ visą finansinę atskaitomybę, įvertinti atsakovo veiksmus bei nuspręsti, ar jis atliko neteisėtus veiksmus, kurie galėjo sąlygoti žalos ieškovui (jo teisių perėmėjui) padarymą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą ir 2011 m. lapkričio 10 d. papildomą sprendimą panaikinti ir perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.