- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-11
- Bylos Nr.
- P-552-197-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02288-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011 pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą „Dėl A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino – panaikino krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą „Dėl kpt. A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. A261-2711/2011 Krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja buvo profesinės karo tarnybos karė ir tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centre. Krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-851 profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta dėl karių skaičiaus sumažinimo. Pirmosios instancijos teismas šį įsakymą panaikino ir nustatė, kad nutraukiant karo tarnybos sutartį buvo pažeistas lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai bei nustatyti diskriminavimo požymiai.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pagal Profesinės karo tarnybos 2009 m. kovo 1 d. sutarties 1 punktą pareiškėja buvo priimta į profesinę karo tarnybą iki 2012 m. kovo 24 d., tačiau pagal šios sutarties 6 punktą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui.
Teisėjų kolegija vadovavosi Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Karo tarnybos įstatymas) 38 straipsniu, nustatė, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, reglamentuojanti, jog profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Teisėjų kolegija akcentavo, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kuria atsakovas grindė skundžiamą įsakymą, yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Aiškindama Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija toliau pažymėjo, kad jo taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 dienos. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Tai patvirtina, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, o pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta. Teisėjų kolegija konstatavo, kad krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu. Be to, priimant ginčijamą krašto apsaugos ministro įsakymą buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjos laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Teisėjų kolegija rėmėsi Karo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi ir konstatavo, kad Karo tarnybos įstatymas numato kitokią karių paskyrimo į pareigas, jų perkėlimo ar atleidimo iš tarnybos tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti ją į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Tokie kriterijai buvo nustatyti krašto apsaugos ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų apraše. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į karo tarnybos specifiškumą, nevertino nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra atsakovo diskrecija. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, todėl neturėjo pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinama kaip atitinkamos privilegijos suteikimo lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas diskriminacijos principą ginčo santykiams, neatskleidė jo turinio. Šio ginčo atveju pareiškėjos atžvilgiu galėjo būti taikoma pozityvi diskriminacija dėl jos profesinės kompetencijos ir kad ji buvo taikoma yra nurodyta įsakyme, kuri šioje byloje ginčija pareiškėja. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nebuvo atrinkta į laisvas pareigas dėl kitų aplinkybių, o ne dėl kvalifikacinių reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo pažeisti bendrieji teisės principai. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas nenumato pranašumo užimti pareigas priešpensinio amžiaus kariui bei kitų garantijų, esant kurioms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėja apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pasirašytinai buvo įspėta. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėja ir atleisti ją iš tarnybos Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėja A. R. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydama atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011.
Pareiškėjos manymu, procesas atnaujintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėja nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-593/2013, kurie, jos manymu, buvo priimti esant identiškoms bylų aplinkybėms, tačiau tie patys administraciniai aktai aiškinti ir taikyti priešingai nei pareiškėjos administracinėje byloje.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjos manymu, teismas netinkamai aiškino ir taikė Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nepasisakė, jog dalies laisvų pareigybių pareiškėjai nebuvo pasiūlyta užimti, o į jas buvo paskirti ne kiti profesinės karo tarnybos kariai, o karo akademijos absolventai. Pareiškėja pabrėžia, kad atsakovas net nesvarstė pareiškėjos kaip kandidatės naujai atsiradusioms laisvoms pareigybėms užimti. Pareiškėja pažymi, kad teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovas pateikė įrodymus, jog pareiškėja neatitiko laisvoms pareigybėms taikomų reikalavimų.
Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir pažymi, kad apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, sužinojo tik priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. ir 2013 m. gegužės 27 d. sprendimus, apie kuriuos ji sužinojo iš kitų savo kolegų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl termino atnaujinimo atmestinas. Procesą atnaujinti atsisakytina.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas 2013 m. rugpjūčio 19 d. ir grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.
Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu paduotinas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-187/2013). Šiuo atveju trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuotinas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2011 m. gegužės 9 d. (ABTĮ 145 str.). Šią dieną apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo paskelbta ir pareiškėja turėjo galimybę įvertinti nutartį dėl materialinės teisės normų pažeidimo ir atitikimo administracinių teismų praktikai. Akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 19 d. paduodama prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėja praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą.
Pareiškėjos teigimu, apie aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, ji sužinojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. gegužės 20 ir 27 dienomis priėmus sprendimus jos kolegų administracinėse bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad sužinojimas apie šiuos procesinius sprendimus nėra aktualus tikrinant, ar prašymas dėl proceso atnaujinimo paminėtais pagrindais paduotas nepraleidus termino. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-230/2012).
Pažymėtina, kad pareiškėja praleido ir ABTĮ 156 str. 2 d. numatytą naikinamąjį vienerių metų terminą, nes, kaip minėta prašymą dėl proceso atnaujinimo ji pateikė 2013 m. rugpjūčio 19 d., o administracinė byla užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi. Tokiu atveju net ir esant svarbioms šio termino praleidimo priežastims, naikinamasis terminas negali būti teismo atnaujintas.
ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas ir negali būti atnaujintas, vadovaudamasi nurodyta ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies norma, teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės prašyme nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsniu ir 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos A. R. prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011 pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.