Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-05-09 · Administracinė byla Nr. A-261-2711-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2011-05-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-552-197-13Nutartis · 2013-12-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-05-09
Bylos Nr.
A-261-2711-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02288-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos
Advokatai
Jurgita Judickienė
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-261-2711/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02288-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjai A. R., pareiškėjos atstovei advokatei Jurgitai Judickienei, atsakovo atstovams Algminui Gutauskui ir Ramūnui Kučiauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymą „Dėl A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851.

Skunde (t. I, b.l. 1-9) pareiškėja paaiškino, kad 2010 m. birželio 17 d., kai su pareiškėja dar nebuvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir ji nebuvo išleista į atsargą, Krašto apsaugos ministro įsakymais Nr. V-651, V-652, V-655, V- 656, V-657 buvo nustatytos naujos pareigybės, tačiau pareiškėjos galimybė eiti minėtas pareigas ir nenutraukti su ja sudarytos profesinės karo tarnybos sutarties svarstoma nebuvo.

Iš pareiškėjos buvo atimta galimybė ištarnauti Krašto apsaugos sistemoje iki jos profesinės karo tarnybos sutarties pabaigos, tai yra iki 43 metų amžiaus, kaip tai numato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 45 straipsnio 4 dalies 5 punktas, ir po to gauti užtarnautą valstybinę kario pensiją.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo komisijos Personalo pogrupis (toliau – Personalo pogrupis), vertindamas ar konkretus karininkas tinka tarnybai konkrečiose pareigose, vadovavosi niekur neapibrėžtais karininkų vertinimo kriterijais, dėl ko karininkai galėjo būti vertinami nelygiomis sąlygomis, pažeidžiant jų teisėtų lūkesčių principą. Kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti patariamajai komisijai (toliau – ir Patariamoji komisija), kurios rekomendacijų pagrindu su pareiškėja buvo nutraukta tarnybos sutartis, savo rekomendacijas formulavo atsižvelgdama į tai, ar kiekvienas karininkas atitinka pačios komisijos nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos buvo vertinamas kiekvieno karininko tinkamumas eiti pareigas. Pagal minėtus kriterijus karininkai buvo vertinami akivaizdžiai pažeidžiant lygiateisiškumo principą bei nepagrįstai prioritetus teikiant tam tikriems karininkams.

Aiškinant Krašto apsaugos ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtinto Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų aprašo (toliau – Aprašas) 1.1, 4, 5.2.-5.2.8 punktų nuostatas, matyti, kad karininkų atrankos kriterijai, kuriais vadovavosi Personalo pogrupis, buvo nekonkretizuoti bei akivaizdžiai pažeidžiantys karininkų teisėtų lūkesčių principą, kadangi nei vienas atrankoje dalyvavęs karininkas negalėjo žinoti, kokios yra jo galimybės būti atrinktam į atitinkamas pareigas. Karininkų atrankos procedūros vykdymas akivaizdžiai neužtikrino jos skaidrumo.

Skundžiamas Krašto apsaugos ministro sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į Patariamosios komisijos protokoluose įtvirtintas rekomendacijas dėl kiekvieno karininko. Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokole Nr. RK-4 nurodytų reikalavimų, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant karininkus, Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo 15 punkte nėra nurodyta.

Žemesnės instancijos teismas

Patariamosios komisijos pasirinkti Reikalavimai nėra nurodyti ir 2003 m. balandžio 8 d. Lietuvos kariuomenės vado įsakymu Nr. V-274 patvirtintuose Patariamosios komisijos nuostatuose.

Taigi Patariamoji komisija reikalavimus, pagal kuriuos buvo nustatomas karininkų tinkamumas eiti pareigas, pasirinko savo iniciatyva, nors pagal KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 10 ir 16 punktus būtent Karšto apsaugos ministras, o ne Patariamoji komisija nustato karių atrankos ir vadų skyrimo į pareigas sistemą bei karių rotacijos ir skyrimo į pareigas tvarką. Tik Krašto apsaugos ministras galėjo nustatyti reikalavimus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama skiriant, atleidžiant ar rotuojant karininkus.

Patariamosios komisijos nustatyti reikalavimai buvo ne tik neteisėti, bet ir iš esmės pažeidžiantys karininkų lygiateisiškumo principą. Prioritetas vertinant karininkų tinkamumą tarnybai buvo teikiamas tiems asmenims, kurie buvo įgiję patirties einant skirtingo pobūdžio pareigas, visiškai nevertinant to fakto, kad toks pareigų keitimas dažnai buvo susijęs su pačių karininkų nesugebėjimu tinkamai vykdyti pavestas funkcijas ar dėl jų pačių netinkamo organizuotumo, kontrolės trūkumo.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad vertinant karininkų tinkamumą eiti atitinkamas pareigas, daugiau balų buvo skiriama karininkams, kurie aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję Lietuvos karo akademijoje. Pareiškėja nors ir yra baigusi Lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, tačiau ji taip pat studijavo Lietuvos karo akademijoje, jai buvo suteiktas karininko – leitenanto laipsnis. Be to, pareiškėja kėlė savo kvalifikaciją ir profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo metu buvo įgijusi kapitono laipsnį. Tuo metu, kai pareiškėja pradėjo tarnauti Krašto apsaugos sistemoje, nebuvo jokio skirtumo tarp aukštojo mokslo įstaigos ar aukštojo mokslo specialybių, kurias kariai buvo baigę.

Nagrinėtinu atveju pertvarkoma buvo Karo prievolės administravimo tarnyba, t. y. išskirtinai administracinio pobūdžio funkcijas turinti institucija, todėl ši aplinkybė turėjo būti pagrindas atrinkti karininkus, kurie minėtoje institucijoje daug metų tarnavo ir vykdė administracinio pobūdžio funkcijas.

Individualūs karininko poreikiai ir siekiai (materialinė ir šeimyninė padėtis, vaikų skaičius ir pan.) buvimas nesuponuoja karininko būtinybės tarnauti Krašto apsaugos sistemoje.

Profesinės karo tarnybos stažas, kaip vienas iš atrankos kriterijų, į Reikalavimų sąrašą nebuvo įtrauktas, nors pirmenybė atrenkant turėtų būti teikiama asmenims, kurių tarnyba yra įvertinta tik gerai ir kurie turi ilgą profesinės karo tarnybos stažą, liudijantį jų įgytą profesinę patirtį. Profesinės karo tarnybos stažas taip pat turėjo būti vertintas tam, kad būtų užtikrintas teisėtų lūkesčių gauti valstybinę kario pensiją principas, kadangi daliai karininkų, įskaitant ir pareiškėją, iki valstybinės kario pensijos tebuvo likę nepilni dveji metai.

Šalies argumentai

Pareiškėja mano, kad 2010 m. balandžio 9 d. posėdžio metu Patariamoji komisija posėdžio protokolu Nr. RK-3 nepagrįsta nutarė siūlyti nukelti karininko J. N. atleidimo datą iki to laiko, kai jis įgis teisę gauti valstybinę kario pensiją, kadangi tai leidžia daryti išvadą, kad komisija diskriminavo karininkus ir be objektyvių priežasčių bei kriterijų vieniems karininkams sudarė sąlygas gauti socialines garantijas, o kitiems ne.

Atsižvelgiant į Patariamosios komisijos nustatytus karininkų vertinimo kriterijus, Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkai turėjo pateikti išvadas dėl kiekvieno svarstytino karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas. Nepaisant to, kad M. L. viršininkas nesiūlė užimti nei vienos pareigybės, Patariamoji komisija pasiūlė skirti vyr. ltn. M. L. į konkrečias pareigas.

Pareiškėja nebuvo supažindinta nei su 2010 m. kovo 25 d. Krašto apsaugos ministro „Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo komisijos sprendimų suvestine“ Nr. 17KL-5, nei su 2010 m. kovo 25 d. Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo komisijos sprendimu Nr. 17KL-6.

Šalies argumentai

Pareiškėja nurodė, kad Patariamosios komisijos Krašto apsaugos ministrui suformuluotos rekomendacijos dėl kiekvieno karininko skyrimo ar neskyrimo į atitinkamas pareigas yra neteisėtos, todėl neteisėtas ir ginčijamas 2010 m. birželio 30 d. įsakymą „Dėl kpt. A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal profesinės karo tarnybos sutartį pareiškėja realiai, jei nebūtų buvęs įvykdytas pertvarkymas, būtų galėjusi tarnauti iki 2012 m. kovo 24 d. (ištarnavusi iki minėtos datos, ji būtų išleista į atsargą, kaip tai numato KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies 5 punktas ir būtų galėjusi gauti valstybinę kario pensiją), Krašto apsaugos ministerija turėjo pareigą svarstyti pareiškėjos kandidatūrą į naujai patvirtintas pareigybes ir jai turėjo būti siūlomos laipsniu aukštesnės ar žemesnės pareigybės. Pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą manyti, kad jos kandidatūra bus svarstoma karininkus skirstant į naujai patvirtintas pareigybes. Kadangi tai padaryta nebuvo, buvo pažeistas jos teisėtų lūkesčių principas.

Pareiškėja buvo aukštos kvalifikacijos karininkė, Krašto apsaugos sistemoje tarnavo nuo 1992 m. sausio 2 d., baigė studijas universitete ir tokiu būdu kėlė savo, kaip karininko, kvalifikaciją bei Lietuvos kariuomenės prestižą. Be tiesioginių savo pareigų, nustatytų pareigybinėse instrukcijose, pareiškėja vykdė kitus tiesioginio viršininko nurodymus, kurių įvykdymo rezultatai atspindi jos įgytą patirtį, gebėjimus, puikų tarnybinio darbo išmanymą bei kompetenciją. Pareiškėjos atliekamos pareigos buvo atsakingos, ja buvo pasitikima kaip kompetentinga ir gerai tarnybą atliekančia karininke ir todėl ne kartą buvo pavesta atlikti vadovaujančias funkcijos. Už nepriekaištingą tarnybą pareiškėja buvo ne kartą skatinta padėkomis ir vardinėmis dovanomis. Per visą tarnybos laikotarpį ji nuobaudų neturėjo. Dalyvavo kovinėse pratybose ir užsiėmimuose.

Šalies argumentai

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (t. I, b.l. 72-75) paaiškino, kad Profesinės karo tarnybos sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir Krašto apsaugos ministerijos, 6 punktas numatė, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka ši sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui. Tai reiškia, kad pareiškėja, pasirašydama profesinės karo tarnybos sutartį žinojo, kad dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių minėta sutartis gali būti nutraukta ir nepasibaigus jos galiojimo laikui bei sutiko su tokia sutarties sąlyga.

Pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą Karo prievolės administravimo tarnybos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas su pareiškėja nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir atleisti ją iš tarnybos. Tačiau buvo atsižvelgta ir į kitą (nors ir nebūtina) KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos ministerijos institucijose nėra laisvų pareiškėjos kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų.

Pagal patvirtintas krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją, prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, karininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių (krašto apsaugos ministro 2009 m. gegužės 28 d. įsakymas Nr. V-452, 2010-05-įsakymas V-506). Tuo pagrindu, keičiasi personalo administravimo politika, ribojant karių paskyrimo į eigas procedūras. Atsižvelgiant į minėtus uždavinius bei ekonominę situaciją yra patvirtintas didžiausias leistinas personalo (pagal karių kategorijas), finansuojamo iš krašto apsaugai skiriamų biudžeto asignavimų, skaičius, kuris negali būti viršijamas.

Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi KASOKTĮ nustatytų sąlygų. Vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, panaikinus Karo prievolės administravimo tarnybos Kauno karo prievolės centro Karo prievolės ir personalo atrankos skyriaus vyr. specialistės pareigybę, pareiškėja vadovybės valia buvo perkelta į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą bei įspėta apie galimą sutarties nutraukimą ir atleidimą iš tarnybos. Pareiškėja nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas vadovybės valia ir sprendimu perkelta (paskirta) nebuvo, todėl KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu galėjo būti perkelta į laikinąjį personalo rezervą. Pareiškėja sprendimo perkelti ją į minėtą rezervą neskundė. Atsakovas neturėjo prievolės pareiškėjai siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti ją į pareigas, panaikinus jos pareigybę. Nei KASOKTĮ, nei kiti karo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai tokios pareigos (privalomos procedūros) nenumato, o šio įstatymo 42 straipsnio 1 dalis kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pareigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais (poreikiais), t.y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo.

Perkeliant karę į laikinąjį personalo rezervą, jos tarnybos santykiai nenutrūksta, ji ir toliau laikoma profesinės karo tarnybos kare ir naudojasi visomis socialinėmis garantijomis. Panaikinus pareiškėjos pareigybę, jos tolimesnės karjeros klausimas buvo svarstomas Patariamojoje komisijoje.

Atsakovas pažymėjo, kad KASOKTĮ nesieja kario atleidimo su teise gauti kario pensiją. Aplinkybė, kad pareiškėja neįgijo teisės į pensiją, negali būti laikoma teisėta priežastimi nenutraukti su ja profesinės karo tarnybos sutarties esant įstatyme numatytiems pagrindams. Nėra duomenų, kad kitiems kariams, esant identiškoms aplinkybėms, būtų taikomos palankesnės, negu pareiškėjai, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos A. R. skundą patenkino – panaikino Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą „Dėl kpt. A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851.

Teismas nustatė, kad atsakovo 2010 m. birželio 30 d. įsakymu „Dėl kpt. A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851 su pareiškėja buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis. Įsakyme nurodyta, kad A. R. ne vėliau kaip po 2010 m. spalio 17 d. išleidžiama į atsargą. Atsakovo 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 jis perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą.

Teismas nustatė, kad Patariamoji komisija reikalavimus, pagal kuriuos buvo nustatomas karininkų tinkamumas eiti pareigas, pasirinko savo iniciatyva, nors pagal KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 10 ir 16 punktus Karšto apsaugos ministras, o ne Patariamoji komisija nustato karių atrankos ir vadų skyrimo į pareigas sistemą bei karių rotacijos ir skyrimo į pareigas tvarką. Tik Krašto apsaugos ministras galėjo nustatyti reikalavimus, karininkus skiriant, atleidžiant ar atliekant jų rotaciją. Skundžiamas Krašto apsaugos ministro sprendimas priimtas atsižvelgiant į Patariamosios komisijos protokoluose įtvirtintas rekomendacijas dėl kiekvieno karininko, įskaitant pareiškėją, skyrimo ar neskyrimo į atitinkamas pareigas. Patariamoji komisija savo 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolo Nr. RK-4. 2.24.3 punkte nurodydama, kad pareiškėjos išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų nėra, pareiškėjos nerekomendavo skirti į jokias pareigas Krašto apsaugos sistemoje.

Teismas nurodė, kad Aprašo 4 punkte nurodyta, kad atsižvelgiama į naujuose pareiginiuose nuostatuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Aprašo 5.2.-5.2.8 punktuose prioriteto tvarka buvo aprašyti kvalifikaciniai reikalavimai, kuriais remiantis Personalo pogrupis turėjo atrinkti karininkus į pareigas, jei yra keletas karininkų, galinčių pretenduoti į tas pačias pareigas. Aprašo 5.2.1 punkte nurodyta, kad esant dviems karininkams, galintiems pretenduoti į vienas pareigas, Personalo pogrupis vertina karininkų patirtį, motyvaciją ir kitas savybes, siekiant nustatyti, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas. Karininkų atrankos kriterijai, kuriais vadovavosi Personalo pogrupis nekonkretizuoti. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų protokolų ir kitų duomenų nematyti, pagal kokius kriterijus buvo vertinama patirtis, motyvacija, iš dokumentų neatsispindi, kuris karininkas labiau patyręs ir motyvuotas.

Teismas padarė išvadą, kad Patariamosios komisijos nustatyti reikalavimai yra neteisėti, o jais vadovaujantis negalėjo būti atliekama karių atranka užimti atitinkamas pareigas. Personalo pogrupis, vertindamas ar konkretus karininkas tinka tarnybai konkrečiose pareigose, vadovavosi niekur neapibrėžtais karininkų vertinimo kriterijais, dėl ko karininkai galėjo būti vertinami nelygiomis sąlygomis, pažeidžiant jų teisėtų lūkesčių principą. Patariamoji komisija, kurios rekomendacijų pagrindu su pareiškėja buvo nutraukta tarnybos sutartis, savo rekomendacijas formulavo atsižvelgdama į tai, ar kiekvienas karininkas atitinka pačios komisijos nustatytus reikalavimus, pagal kuriuos buvo vertinamas kiekvieno karininko tinkamumas eiti pareigas. Pagal minėtus kriterijus karininkai buvo vertinami pažeidžiant lygiateisiškumo principą bei nepagrįstai prioritetus teikiant tam tikriems karininkams. Karo prievolės administravimo tarnyba yra išskirtinai administracinio pobūdžio funkcijas turinti institucija, todėl ši aplinkybė turėjo būti pagrindu atrenkant karininkus, kurie minėtoje institucijoje daug metų tarnavo ir vykdė administracinio pobūdžio funkcijas. Patariamoji komisija nepagrįstai prioritetą teikė asmenims, kurie aukštąjį išsilavinimą yra įgiję būtent Lietuvos karo akademijoje, nes tokiu būdu diskriminavo karininkus, kurie, nors ir įgiję aukštąjį išsilavinimą kitose aukštosiose mokyklose, turėjo lygiavertes teises tarnauti Krašto apsaugos sistemoje. Nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos tarnybos stažą. Stažas tarp atrankos kriterijų nebuvo numatytas. Nebuvo įvertinta, kad pareiškėjai buvo likę tarnauti nepilni dveji metai. Pareiškėja, atsižvelgiant į Patariamosios komisijos nustatytus Reikalavimus, buvo įvertinta kaip mažesnį potencialą eiti atitinkamas pareigas turintis asmuo. Pareiškėjai, būnant kapitone, turint aukštąjį išsilavinimą, nepriekaištingą reputaciją bei ėjusiai Karo prievolės administravimo tarnyboje administracinio pobūdžio pareigas net 18 metų ir 6 mėnesius, pareigų nebuvo pasiūlyta, tuo tarpu asmenys, turintys ženkliai mažesnę profesinę patirtį arba administravimo srityje neturintys jokios patirties, tačiau įgiję išsilavinimą Lietuvos karo akademijoje, pareigas gavo. Teismas konstatavo, kad skundžiamo akto neteisėtumas įrodytas byloje esančiais dokumentais (t. I, b.l. 31-36, 59, 132-151, 168, 170-173, 176-183, 184-189, 190-202, t. II, b.l. 1-21, 32-36, 38, 40, 41-50, 55, 65-72).

Teismas konstatavo, kad Krašto apsaugos ministerijos struktūros pakeitime nebuvo laikomasi lygių teisių principo, nes ir be Patariamosios komisijos pritarimo, be reikalingos kvalifikacijos ir išsilavinimo bei pareigybės kodo vieni asmenys buvo skiriami į pareigas, o kiti ne. Pareiškėjai pagal Darbo kodekso 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą buvo pripažinta pirmumo teisė likti pareigose lyginant su kpt. S. M. ir kpt. R. J.. Vykdant atranką užimti pareigas naujoje Karo prievolės administravimo tarnybos struktūroje, pareiškėjai turėjo būti siūlytos pareigos viso Karo prievolės administravimo tarnybos mastu (padaliniuose visoje Lietuvoje), neturėjo būti apsiribota Kauno teritoriniu padaliniu. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2010 m. kovo 17 d. Protokolo Nr. 17KL-2 II dalies 8 punkte nurodoma, kad į Utenos teritorinio skyriaus vedėjo pareigas kandidatų nebuvo, nors šios pareigos pagal pareiškėjos kario atestato duomenis ir turimą kvalifikaciją jai galėjo būti siūlomos. Atsakovo 2010 m. birželio 17 d. įsakymai Nr. V-651, Nr. V-652, Nr. V-655, Nr. V-656, Nr. V-657 ir laisvų pareigų sąrašas (nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d.) įrodo, kad nuo 2010 m. kovo 25 d. iki 2010 m. lapkričio 3 d. pas atsakovą buvo kapitono laipsnį atitinkančių laisvų pareigų (t. I, b.l. 53- 59, 168).

Teismas nurodė, kad Atrankos kriterijus, nurodytas Aprašo 5.2.4 punkte „likęs tarnauti laikas iki teisės gauti karinę pensiją yra trumpesnis nei 1 metai“ pažeidžia pareiškėjos lygiateisiškumą, nes šio kriterijaus taikymas mažiau ištarnavusiems lyginant su pareiškėja Krašto apsaugos sistemoje karininkams – kpt. V. R. (ištarnavo 16 m. 5 mėn.), kpt. D. B. (ištarnavo 15 m., pateiktame sąraše jo nėra), kpt. A. V. (ištarnavo 12 m. 7 mėn.), suteikė teisę užsitarnauti kario pensiją. Tuo tarpu pareiškėjos ištarnautas laikas – 18 su puse metų. Teismas padarė išvadą, kad priimant sprendimus dėl karininkų perkėlimo iš laikinojo rezervo į atsargą ir buvimo laikinajame rezerve laikas nebuvo nustatomas laikantis teisės aktų reikalavimų.

Kadangi atsakovas ginčijamą 2010 m. birželio 30 d. įsakymą „Dėl kpt. A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851, kuriuo su pareiškėja buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis, priėmė remdamasi minėtos komisijos neobjektyviomis rekomendacijomis, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas įsakymas yra neteisėtas. Krašto apsaugos ministerijos veiksmai laikytini neteisėtais ir nepagrįstais, kadangi pagal profesinės karo tarnybos sutartį pareiškėja realiai, jei nebūtų buvęs įvykdytas pertvarkymas, būtų galėjusi tarnauti iki 2012 m. kovo 24 d. (ištarnavusi iki minėtos datos, ji būtų išleista į atsargą, kaip tai numato KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalies 5 punktas ir būtų galėjusi gauti valstybinę kario pensiją, kurios dabar negali gauti, nes yra išleista į atsargą, nutraukus profesinės karo tarnybos sutartį), Krašto apsaugos ministerija turėjo pareigą svarstyti pareiškėjos kandidatūrą į naujai patvirtintas pareigybes ir jai turėjo būti siūlomos laipsniu aukštesnės ar žemesnės pareigybės. Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo, pareiškėjos teisėtų lūkesčių principai, be to, yra pakankamai požymių, kad ji buvo diskriminuojama kitų karininkų atžvilgiu.

III.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas (t. III, b. l. 32-38) grindžiamas šiais argumentais:

1. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalis ir kiti karo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pareigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais, t. y. suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui (atsakovui) spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo, atsižvelgiant tik į tarnybos interesus.

Žemesnės instancijos teismas

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. spalio 18 d. nutartyje Nr. A4-858-01 analizuodamas KASOKTĮ 42 ir 48 straipsnių taikymą, konstatavo, kad dėl paskyrimo ar perkėlimo į konkrečias pareigas, kario valios įstatymas nereikalauja, o šiems ginčams spręsti įstatymas nustato neteisminę ginčo sprendimo tvarką, kuria pareiškėja nepasinaudojo.

3. Panaikinus pareiškėjos pareigybę, ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėja buvo perkelta į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. Pareiškėja sprendimų dėl jos pareigybės panaikinimo, jos neatrinkimo į naują pareigybę, į kurią ji buvo atrinkta kandidate, jos perkėlimo į minėtą rezervą teisės aktų nustatyta tvarka neskundė.

4. Karo tarnybos organizavimo įstatyminis reglamentavimas negarantuoja kariams karo tarnybos tęstinumo.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti, kad pareiškėja, sudarydama profesinės karo tarnybos sutartį, pagrįstai tikėjosi, jog jos atžvilgiu nebus taikomos KASOKTĮ numatytos terminuotos karo tarnybos sutarties nuostatos ar KASOKTĮ nuostatos, leidžiančios nutraukti tokią sutartį anksčiau laiko.

6. 2005 m. balandžio 22 d. ministro įsakymu Nr.V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašas, kuriuo ir vadovavosi Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti. 2010 m. gegužės 12 d. ministro įsakymu Nr.V-498 „Dėl krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas minėtas tvarkos aprašas: be kitų pakeitimų tvarkos aprašas buvo papildytas nauju 15 punktu, kuriame nustatyti kriterijai (reikalavimai), kuriuos vertindama ir kuriais vadovaudamasi minėta komisija atrenka karininkus į pareigas. Šiuo teisės aktu ministras, jam KASOKTĮ 10 straipsnio 2 dalies 2, 3, 10 ir 17 punktų, 42 straipsnio 1 dalies suteiktų teisių pagrindu, patvirtino kriterijus, kuriuos atrankos komisija vertino svarstydama konkretaus karininko atrinkimo į pareigas klausimą.

7. Pareiškėja neginčijo Patariamosios komisijos sprendimo, o pirmos instancijos teismas nereikalavo pateikti papildomų įrodymų, todėl atsakovas nepateikė teismui nei ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr.V-488, nei 2010 m. gegužės 12 d. ministro įsakymo Nr.V-498.

8. Jei pagrindinis kriterijus, atrenkant karius – jų kvalifikacija, tai ji suprantama kaip asmens pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis (turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis). Išsilavinimas – vienas kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-631/2005, 2008 m. kovo 4 d. nutartis byloje Nr. 3K3-156/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31d. nutartis Nr. A8-323/2005).

Pagal apibendrintą teismų praktiką, nesant įrodymų, kad atleisto darbuotojo kvalifikacija yra aukštesnė už atitinkamose pareigose paliktų darbuotojų kvalifikaciją, nėra pagrindo teigti, kad darbuotojas yra atleistas neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis byloje Nr. 3K3-156/2008).

9. Pareiškėja neįrodė, kad jos asmeninės savybės (didelė administracinio darbo patirtis) yra reikšmingesnė profesinei karo tarnybai, nei komisijos pasirinkti (Lietuvos kariuomenės vado ir krašto apsaugos ministro pripažinti) karių vertinimo kriterijai ir kad ji krašto apsaugos sistemai yra reikalingesnė, nei faktiškai likę tarnauti kariai.

10. 2010 m. balandžio 9 d. Kariuomenės vado Patariamoji komisija konstatavo, kad pareiškėjos išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų nėra. Dėl šių priežasčių pareiškėja 2010 m. balandžio 14 d. ministro įsakymo Nr. P-394 pagrindu nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkelta į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. 2010 m. birželio 1 d. Patariamoji komisija posėdžio protokole Nr. RK-4 pakartotinai konstatavo, kad pareiškėjos kvalifikaciją ir išsilavinimą atitinkančių pareigų nėra, dėl ko ją yra siūloma išleisti į atsargą. Patariamosios komisijos posėdžių protokolus savo parašu patvirtino kariuomenės vadas gen. mjr. A. P..

Vadovaujantis 2003 m. balandžio 8 d. kariuomenės vado įsakymu Nr. V-274 „Dėl Patariamosios komisijos sudarymo ir jos nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų šios komisijos nuostatų 1, 3.1, 3.2, 21 punktais ir remiantis 2010 m. birželio 1 d. komisijos išvada buvo pradėti rengti dokumentai dėl kpt. A. R. išleidimo į atsargą.

11. Po 2010 m. birželio 1 d. kpt. A. R. kandidatūra dėl paskyrimo į kitas pareigas nebuvo svarstoma, nes kariuomenės vadovybė pagal savo kompetenciją jau buvo galutinai konstatavusi, kad šiai karei pareigų, atitinkančių jos kvalifikaciją ir karinį laipsnį Krašto apsaugos sistemoje nėra, buvo apsispręsta išleisti ją į atsargą, bei inicijuoti su tuo susiję administraciniai formalumai.

12. Remiantis 2010 m. vasario 3 d. ministro įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ buvo patvirtinta nuostatai, kaip vykdoma, kokiais kriterijais vadovaujamasi, kaip sudarinėjami kandidatų į naujos Karo prievolės administravimo tarnyboje struktūros pareigybes.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šių nuostatų buvo laikomasi svarstant kpt. A. R. kandidatūrą į pareigybes naujoje Karo prievolės administravimo tarnybos struktūroje.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsniu, teismas, pripažinęs, kad yra pažeista pareiškėjos išleidimo į atsargą ir profesinės karo tarnybos nutraukimo su ja sutarties tvarka, galėjo priteisti papildomą piniginę kompensaciją, bet neturėjo teisės priimti sprendimo dėl jos grąžinimo į profesinę karo tarnybą.

Šalies argumentai

Pareiškėja su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo temsti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 43-49) nurodė, kad:

Šalies argumentai

1. Atsakovas nepateikė pirmosios instancijos teismui 2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 ir byloje juo nesivadovavo. Taigi apeliaciniame skunde atsakovas nurodo naujas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

2. Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokole RK-4 nurodo, jog vadovaujasi 2005 m balandžio 22 d. įsakymo Nr. 488 15 punktu, kuriame nėra nurodyti kriterijai. Nors aprašo 15 punktas įtvirtinamas tik 2010 m. gegužės 12 d. įsakymu.

3. Jeigu kuri nors iš šalių vadovaudamasi ABTĮ 57 straipsniu nesirėmė tam tikromis aplinkybėmis arba sąmoningai jų neteikė teismui, negalima pripažinti teismo išvadų nepagrįstomis. Apeliantas pripažino, jog pirmosios instancijos teisme 2010 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. V-498 nepateikė ir juo nesirėmė, todėl teismas ir negalėjo žinoti, jog toks įsakymas egzistuoja. Teismas gali daryti išvadas tik ištyręs ir įvertinęs byloje esančius pateiktus įrodymus.

4. Pareiškėjos kompetencija buvo svarstyta ir lyginta su 2010 m. birželio 1 d. buvusiomis laisvomis pareigomis. Tačiau naujosios pareigos atsirado 2010 m. birželio 17 d. Krašto apsaugos ministro įsakymais Nr. V-651, V-652, V-655, V-656, V-657. Pareiškėja į atsargą buvo išleista nuo 2011 sausio 24 d. Taigi po 2010 m. birželio 17 d. įsakymu sukurtų naujų pareigybių, pareiškėja turėjo teisę, jog jos kandidatūra būtų peržiūrėta ir apsvarstyta dėl naujai atsiradusių pareigų.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. sausio 28 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-72/2004 pažymėjo, kad darbdavys, turintis veikiančius struktūrinius padalinius įvairiose vietovėse, privalo atleidžiamam darbuotojui pasiūlyti atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacinės struktūros mastu, o ne vien tik esančias darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame struktūriniame padalinyje šis darbuotojas dirbo (DK 2 str. 1 d. 2, 8 p, 10 str. 1, 3 d, CPK 3 str. 6 d.). Analogiškos nuostatos išdėstytos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 2 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-73/2004.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-356/2005 konstatuota, kad darbdavio pareiga siūlyti kitą darbą atsiranda nuo įspėjimo momento, todėl jau įspėjimo metu darbuotojas turi būti informuojamas, kokių yra laisvų darbo vietų ir jos siūlomos darbuotojui. Ši pareiga turi būti vykdoma iki pat darbuotojo atleidimo momento. Per šį laiką numatomam atleisti iš darbo darbuotojui turi būti siūlomos laisvos darbo vietos

Taigi atsakovas turėjo pareigą siūlyti pareiškėjai naujai atsiradusias laisvas pareigybes, svarstyti pareiškėjos kandidatūrą iki pat 2011 m. sausio 24 d., t. y. iki jos išleidimo į atsargą dienos.

6. Remiantis KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalimi pareiškėjai galėjo būti siūlomos laipsniu žemesnės pareigos.

7. Aprašo 5.2.-5.2.8 punktuose prioriteto tvarka nurodyti kvalifikaciniai reikalavimai, remdamasis kuriais Personalo pogrupis turėjo atrinkti karininkus į pareigas, jei yra keletas korininkų, galinčių pretenduoti į vienas pareigas. Šie reikalavimai yra taikomi tik tuo atveju, kai į vienas pareigas galėjo pretenduoti keli karininkai. Tačiau atsakovas nenurodė, kokiais reikalavimais buvo remtasi Personalo pogrupiui nustatinėjant ar karininkas apskritai galėjo pretenduoti į atitinkamas pareigas.

8. Atsakovas nenurodė, kokiu būdu Personalo pogrupis aiškinosi kuris iš pretendentų turi daugiau motyvacijos eiti atitinkamas pareigas ir kokias karininkų savybes reikėtų vertinti kaip prioritetines, skiriant karininkus į pareigas.

9. Pagal KASOKTĮ 48 straipsnio 3 dalį jeigu teismas nustato, kad asmuo yra atleistas iš profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos be šio įstatymo numatyto pagrindo, teismas gali jį grąžinti į profesinę karo tarnybą ar kario savanorio tarnybą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovai paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Šalies argumentai

Pareiškėja ir jos atstovė paaiškino, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nustatyta, kad ginčas yra kilęs dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo nesibaigus jos terminui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja buvo profesinės karo tarnybos karė ir tarnavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos Kauno karo prievolės centre. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymu „Dėl A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851 profesinės karo tarnybos sutartis buvo nutraukta dėl karių skaičiaus sumažinimo. Pirmosios instancijos teismas šį įsakymą panaikino ir nustatė, kad nutraukiant karo tarnybos sutartį buvo pažeistas lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principas bei nustatyti diskriminavimo požymiai.

Apeliantas skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu.

Pagal Profesinės karo tarnybos 2009 m. kovo 1 d. sutarties 1 punktą pareiškėja buvo priimta į profesinę karo tarnybą iki 2012 m. kovo 24 d. (b. l. 11-12), tačiau pagal šios sutarties 6 punktą Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui.

Nagrinėjamo ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-851 „Dėl A. R. išleidimo į atsargą“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas (ginčui aktuali 2010 m. gegužės 18 d. įstatymo Nr. XI-822 redakcija).

Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnis nustato profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindus. Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atvejus, kuriais profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str.1 d.1-9 p.), o 2 dalyje išvardytais atvejais suteikė Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybei diskrecijos teisę spręsti dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 2 d. 1-13 p.). Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, skundžiamo Įsakymo Nr. P- P-851 priėmimo teisinis pagrindas – Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, reglamentuojanti, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kuria atsakovas grindė įsakymą yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Ginčas iš esmės yra dėl šios normos antrosios sąlygos taikymo. Aiškindama Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija toliau pažymi, kad jo taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.

Pažymėtina, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų - 88, puskarininkių - 21, seržantų - 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų - 22, puskarininkių - 8, seržantų - 21). Tai patvirtina, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, o pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta. Konstatuotina, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu. Be to, priimant ginčijamą Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. P-851, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad ir kituose krašto apsaugos sistemos institucijose nėra laisvų pareiškėjos laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.

Apeliantė kaip pagrindinį ginčijamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymo neteisėtumo motyvą nurodo aplinkybę, kad atleidžiant ją iš tarnybos nurodytu pagrindu jai nebuvo ieškomos ir siūlomos kitos pareigos krašto apsaugos sistemoje.

Pažymėtina, kad Karo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Įstatymo, nustatančio, kad nutraukiant profesinę karo tarnybos sutartį gali būti taikomos ir Darbo kodekso normos, nėra, todėl jos negali būti taikomos šiam ginčui. Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Teisėjų kolegija įvertinusi esamą teisinį reglamentavimą konstatuoja, kad Karo tarnybos įstatymas numato kitokią karių paskyrimo į pareigas, jų perkėlimo ar atleidimo iš tarnybos tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti ją į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Tokie kriterijai buvo nustatyti Krašto apsaugos ministro 2009 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų apraše (b. l. 23-24, I t.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į karo tarnybos specifiškumą negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo nes tai yra atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus, negali būti vertinama kaip atitinkamos privilegijos suteikimo lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas taikydamas diskriminacijos principą ginčo santykiams neatskleidė jo turinio. Šio ginčo atveju pareiškėjos atžvilgiu galėjo būti taikoma pozityvi diskriminacija dėl jos profesinės kompetencijos ir kad ji buvo taikoma yra nurodyta įsakyme, kuri šioje byloje ginčija pareiškėja. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nebuvo atrinkta į laisvas pareigas dėl kitų aplinkybių, o ne dėl kvalifikacinių reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo pažeisti bendrieji teisės principai. Teisėjų kolegija pažymi, kad Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas nenumato pranašumo užimti pareigas priešpensinio amžiaus kariui bei kitų garantijų, esant kurioms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo.

Atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėja apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą pasirašytinai buvo įspėta. Pažymėtina, kad Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėja ir atleisti ją iš tarnybos Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjai negalėjo būti taikomos profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, nes pareiškėja buvo atleidžiama iš karo tarnybos, o ne rotuojama. Tai, kad Patariamoji komisija atrinkdama karius vadovavosi teisės aktu, nustatančių karių rotaciją, o ne Atrankos aprašu neįrodo, kad pareiškėjos kvalifikacija buvo netinkamai įvertinta ir kad tuo buvo nepaisyta Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimu. Pareiškėjos perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą taip pat jai nesuteikė papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėja karo tarnybos sutartį.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymas „Dėl A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851 yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymą „Dėl A. R. išleidimo į atsargą“ Nr. P-851, neteisingai taikė ir aiškino ginčo santykiams taikytinas materialines teisės normas ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis). Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – A. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys GagysDainius RaižysSkirgailė Žalimienė