- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2008-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-271-212/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Savickas (pirm.), Zina Mickevičiūtė (pran.), Romualdas Januška
- Atsakovas
- Z. V., Kėdainių
- Ieškovas
- L. A.
- Trečiasis asmuo
- AB „(duomenys neskelbtini)“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A–271–212/2008
N u tartIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 3 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Savicko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. A. ieškinį atsakovams Z. V. ir Kėdainių raj. 1-ojo notaro biuro notarei G. S., tretiesiems asmenims AB „(duomenys neskelbtini)“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarei N. K., VĮ Registrų centras Panevėžio filialas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 1995-04-10 įgaliojimą išduotą jos vardu Ž. B. (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1995-09-29 pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią butą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nusipirko Z. V. ir taikant restituciją butą grąžinti jai, L. A.. Taip pat 2006-03-08 pareiškimu prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ji 1992-12-01 įgaliojo L. M. privatizuoti jos butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir tais pačiais metais išvyko gyventi į Armeniją, kur gyveno iki 1994 metų. Nuo 1994 metų iki 2001 metų gyveno Maskvoje. L. M. pagal jai išduotą įgaliojimą butą privatizavo ir įregistravo nekilnojamojo turto registre. Išvykdama gyventi į Armeniją bute, esančiame (duomenys neskelbtini) leido gyventi L. M., kuri įsipareigojo butą prižiūrėti ir mokėti mokesčius. Paskambinus į (duomenys neskelbtini) 1996 metų sausio mėnesio pradžioje, iš kaimynės sužinojo jog jos butas parduotas. Sužinojusi šį faktą parašė pareiškimą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir įteikė jį Lietuvos ambasadai Maskvoje, kuri pareiškimą persiuntė į (duomenys neskelbtini). Į Lietuvą sugrįžo 2001-10-06, o 2002 metų pradžioje gavo pranešimą, kad iškelta baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 207 str. 1 d., 274 str. 1 d. Vėliau gavo pranešimą, kad baudžiamoji byla yra nutraukta, suėjus senaties terminui. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas, byloje atliktos ekspertizės, tačiau nežinodama ar baudžiamojoje byloje bus nustatyti nusikaltimą padaręs asmenys, ar bus apgintos jos, kaip nukentėjusiojo asmens, teisės kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynybos civilinio proceso nustatyta tvarka. Ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo 1996 metų sausio mėnesio, tačiau tuo metu ji negalėjo kreiptis į teismą su ieškiniu, nes neturėjo pajamų sugrįžti į Lietuvą, prižiūrėjo du mažamečius vaikus, pati sunkiai sirgo, jai buvo nežinoma, kas nupirko butą, nebuvo žinomos aplinkybės, kaip butas tapo Z. V. nuosavybė. Dėl šių priežasčių nežinojo, kam reikšti ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: taikė restituciją ir grąžino L. A. nuosavybėn butą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) name Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisė ieškovei iš Z. V. 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą ir 70, 25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą. Nustatė, kad ieškovė savo turtą – butą, prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-07-03 sprendimu pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 1995-04-10 įgaliojimas, išduotas ieškovės vardu Ž. B. ir 1995-09-29 pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią butą, esantį (duomenys neskelbtini), nusipirko Z. V.. Viena iš sandorių pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių yra restitucija. Atsakovė ir jos atstovas prašė netaikyti restitucijos, tačiau neįrodinėjo išimtinių aplinkybių, reikšmingų restitucijos netaikymui, nes pagal CK 6.145 str. 2 d. nuostatą restitucijos netaikymas galimas tik išimtinais atvejais. Pagal įstatymą individualiais požymiais apibūdintų daiktų restitucija natūra turi pirmenybe prieš restituciją piniginiu ekvivalentu. Restitucijos taikymas natūra yra įmanomas, nes butas nėra perleistas tretiesiems asmenims, byloje nebuvo įrodinėjama ir nustatyta, kad buto būklė yra taip esminiai pasikeitusi ar yra kitų aplinkybių, kad buto grąžinimas natūra sukeltų didelių nepatogumų šalims ar prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Ieškovė butą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, tai sprendžiant restitucijos taikymą šioje byloje atsakovės – kaip buto įgijėjos sąžiningumo klausimas negali būti dominuojantis ir nulemiantis bylos išsprendimo teisinį rezultatą. Svarbus įgijėjo sąžiningumas plačiąja prasme, o byloje esantys duomenys rodo, kad atsakovė sudarydama buto pirkimo-pardavimo sutartį elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai. Butą pirko per įgaliotinį ir nesiaiškino aplinkybių, susijusių su buto savininko valia parduoti butą, nesidomėjo kur gyvena savininkė, neįsitikino įgaliotinio įgalinimų ir veiksmų teisėtumu, toleravo, kad sutartyje nebūtų atskleista tikroji buto kaina. Nurodė, kad grąžinant butą natūra ieškovei, galimybės grąžinti atsakovei jos sumokėtus pinigus nėra, nes juos apgaule užvaldė nenustatytas asmuo. Konstatavo, kad taikyti restituciją notarės G. S. atžvilgiu nebuvo galimybės (CK 6.145 str. 1 d.), nes šalys neprašė patraukti notarės civilinėn atsakomybėn, neįrodinėjo padarytos žalos, neteisėtų notarės veiksmų, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą, panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti Panevėžio apygardos teismui pirmąja instancija, arba panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – reikalavimą dėl restitucijos taikymo natūra atmesti, o atmetus apeliacinį skundą, sprendimo vykdymą atidėti 10 mėnesių iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai be motyvų, neaiškus, priimtas šiurkščiai pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 ir kituose straipsniuose, teismo išvados prieštarauja įrodymams, esantiems byloje, bei protingumo ir teisingumo principams, esant pagrindinių civilinės teisės principų – nuosavybės neliečiamumo ir teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių kolizija, nemotyvuojama ir nepasisakoma, kodėl antrasis principas iš viso ignoruotas, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pažeidžiant CPK 270 str. 4 d. 2 ir 4 punktus, nenurodytos nustatytos aplinkybės bei teisiniai argumentai, kuriais remiantis padarytos išvados ir taip visiškai nukrypstama nuo Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymų aiškinimo ir taikymo praktikos nurodytais klausimais. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažeidžiant CPK 27 str. 1 p. išnagrinėjo ieškinį, kurio suma viršijo 100 000 Lt, todėl priėmė sprendimą, turintį absoliutų negaliojimo pagrindą, numatytą CPK 329 str. 2 d. 6 p., nes ieškinio suma restitucijos atveju nustatomas pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 85 str. 1 d. 2 p.) ir tuo teismas pažeidė CPK 85 str. 2 d., nes rašytinio proceso tvarka nenustatė tikrosios buto rinkos vertės. Teismo klaidą ištaisė ieškovė, tačiau teismas bylą nagrinėja toliau, pažeidžiant CPK 80, 83, 86 straipsnius, nespręsdamas žyminio mokesčio primokėjimo arba atleidimo nuo jo klausimo. Nurodo, kad teismas nesuprato kas tai yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, todėl visiškai neįvykdė LAT CBS teisėjų kolegijos 2007-04-06 nutarties 3K-3-154/2007 trečios dalies reikalavimų, nes į nurodymus neatsižvelgė, įstatymo pažeidimų nepašalino, bylos iš esmės nenagrinėjo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neskundžiama 2007-06-20 nutartimi, įpareigojo šalis pateikti įrodymus apie jos, turto įgijėjos, sąžiningumą, taip pat tai fiksuota ir 2007-10-05 teismo posėdžio protokole, kad būtina ne ieškovei ar atsakovei, o šalims įrodyti aplinkybes susijusias su turto įgijėjos sąžiningumu, nors galioja prezumpcija, kad visi yra sąžiningi, kol neįrodyta priešingai, todėl akivaizdu, kad šią aplinkybę įrodinėti privalėjo ieškovė. Taip pat teismas nenurodo, kuriai šaliai tenka įrodinėjimo našta susijusi su buto kainos perleidimo nustatymu bei nenurodo, kodėl oficialūs dokumentai, t.y. 1995-09-06 pirkimo-pardavimo sutartis bei pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose yra aiškiai nurodyta, kad buto vertė sandorio sudarymo momentu yra 19 497 Lt netinkami. Teismo prašė civilinėn atsakomybėn traukti abi notares, tačiau teismas šio prašymo neišsprendė, o teiginys, kad ir „atsakovė gali pareikšti reikalavimus, susijusius su notarų civilinės atsakomybės taikymus“ yra teisinis nonsensas, nes nurodyti atsakovą yra išimtinė ieškovo teisė (CPK 43 str. 2 d.). Teigė, kad ieškovė vengė atsakovais traukti abi notares, nes tikėtina, kad gali paaiškėti, jog šis nusikaltimas įvykdytas su pačios ieškovės žinia. Tenkindamas ieškovės prašymą atsakove patraukti notare G. S. teismas nepastebi, kad atsakove patrauktai notare nepareikšti reikalavimai. Ieškovė neginčijo, o teismas netyrė ir nepasisakė dėl įrodymo - viešo registro pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad pati ieškovė, kurios mergautine pavarde R., išėmė privalomą sandoriui sudaryti pažymėjimą. Darytina išvada, kad ieškovė dalyvavo sandorio sudaryme per tarpininkus, todėl tuo pagrindu teismas privalėjo pripažinti restitucijos natūra negalimumą. Taip pat taikant restituciją, privaloma nustatyti šalių esamą turtinę padėtį. Ji savo turtinę padėtį įvardijo prašydama atleisti nuo dalies žyminio mokesčio, tuo tarpu ieškovė savo turtinės padėties neatskleidė, teismas nesigilino ir nereikalavo pateikti išsamių duomenų apie jos turtinę padėtį. Tikrosios padėties slėpimas yra ta išimtinė aplinkybė, leidžianti restitucijos iš viso netaikyti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė L. A. nurodo, kad reikalavimas – atmetus apeliacinį skundą, sprendimo vykdymą atidėti 10 mėnesių iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas – nenagrinėtinas, nes reikalavimą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo galima kelti tik pirmosios instancijos teisme, o priėmus bylą nagrinėti kasacine tvarka, sprendimo įvykdymo sustabdymo klausimą sprendžia bylą kasacine tvarka nagrinėjantis teismas. Atsakovės argumentas, kad byla teisminga Panevėžio apygardos teismui, nepagrįstas, nes ieškinio pateikimo metu byla priimta nagrinėti nepažeidžiant teismingumo taisyklių apylinkės teisme, taip pat tinkamai taikytos ir CPK 34 str. 1 d. nuostatos. Rūšinis teismingumas nepasikeitė, nes bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, Aukščiausiasis Teismas panaikino tik dalį sprendimo ir grąžino nagrinėti tik vieną reikalavimą – dėl restitucijos būdo taikymo. Restitucijos klausimo išsprendimas, panaikinus pirkimo-pardavimo sutartį, nėra laikomas savarankišku ir neapmokestinamas atskiru žyminiu mokesčiu. Apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą įvykdė LAT 2007-04-06 nutarties nurodymus, apsvarstė iš naujo restitucijos taikymo klausimą, argumentuotai nurodė kodėl reikia taikyti restituciją natūra, tinkamai taikė materialines teisės normas, padarė pagrįstas, paremtas byloje esančiais įrodymais, išvadas. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ji prašė byloje patraukti atsakovais abi notares, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė negali reikalauti į bylą įtraukti atsakovais kitus asmenis, kurių nenurodo, kaip atsakovais, ieškovė, o teismas gali tik pakeisti netinkamą šalį – tinkama šalimi ir tik esant ieškovo sutikimui (CPK 45 str.). Atsakovė yra nesąžininga sandorio šalis, kurios nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad jai sudarant sandorį sutartyje nurodyta kita pirkimo- pardavimo kaina, nei ta, kurią atsakovė teigia sumokėjusi pardavėjui, tai rodo jos neapdairumą ir nerūpestingą, o civiliniuose santykiuose pakanka, kad būtų atsakovė laikoma nesąžininga. Nors atsakovė ir būtų pripažinta sąžininga įgijėja, tačiau turtas prarastas dėl nusikaltimo, todėl jis gali būti išreikalautas ir iš sąžiningo įgijėjo. CK 1.80 str. 4 d. nustato, turtas, buvęs pripažinto negaliojančio sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš sąžiningai jį įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 str. 1,2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Šiuo atveju atsakovė buvo ne tretysis asmuo, įgijęs turtą. Butas yra išlikęs, jis nėra esminiai pagerintas per atsakovės valdymo laikotarpį, todėl restitucijos natūra taikymui nėra jokių kliūčių.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė G. S. prašo palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde išdėstyti sprendimo naikinimo pagrindai neteisingi, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Apeliantė nurodo 182 000 Lt ginčijamą sumą, tačiau tokios sumos būti negali, nes sandorio sumą žymiai mažesnė. Apeliantė nenurodo kokią realią žalą ji patyrė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad 1995-09-29 pirkimo-pardavimo sutartimi, pasinaudojus suklastotu 1995-04-10 Ž. B. išduotu įgaliojimu, buvo parduotas L. A. (R.) butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ir pirkimo-pardavimo sutartis, ir įgaliojimas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-07-03 sprendimu pripažinti negaliojančiais ir panaikinti (t. 1, b. l. 162-169), o butas, pritaikius restituciją, buvo grąžintas ieškovei. Sprendimas paliktas nepakeistu išnagrinėjus jį apeliacine tvarka (t. 1, b. l. 195-199). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-07-03 sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2006-09-28 nutarties dalis, kuriomis teismas taikė restituciją, o butą (duomenys neskelbtini), grąžino L. A. ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l. 238-245). Kitas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-07-03 sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo 2006-09-28 nutarties dalis paliko nepakeistas.
Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą dėl restitucijos taikymo, 2008-04-14 sprendimu ieškinį patenkino ir pritikęs restituciją butą (duomenys neskelbtini), grąžino L. A..
Apeliantė nesutinka su sprendimu ir mano, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo jam neteismingą bylą; visiškai neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-06 nutarties; sprendimas be motyvų, priimtas šiurkščiai pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, teismo išvados prieštarauja surinktiems įrodymams bei protingumo ir teisingumo principams.
Teisėjų kolegija su apeliantės motyvais, išdėstytais apeliaciniame skunde, nesutinka. Byloje esantis ieškinys įvertintas 28 000 Lt (t. 1, b. l. 4) ir pagrindo laikyti, kad ieškinio kaina yra virš 100 000 Lt, nėra. Neteisingai apeliantė nurodo, kad teismas turėjo vadovautis CPK 85 str. 1 d. 2 p., nes bylos dėl turto išreikalavimo ir dėl restitucijos taikymo reguliuojamos skirtingomis teisės normomis, todėl atitinkamai skaičiuojamas ir žyminis mokestis. Įstatymas reglamentuoja, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab inito. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, o piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6. 145 – 6. 147 str.). Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų butas parduotas už 5 000 Lt, įkainuotas jis 19 497 Lt, o atsakovė teigia mokėjusi už butą 5 400 JAV dolerių (baudž. bylos t. 2, b. l. 54-55, 157). Taigi, duomenų, kad ieškinys turi būti įvertintas daugiau, nei įvertino jį ieškovė, nėra, todėl apeliantės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo neteismingą jam bylą, atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2007-04-06 nutartyje nurodė, kad teismas, atsižvelgdamas į šalių ginčo pobūdį, byloje taikytinų teisės normų turinį, patikslina įrodinėjimo dalyką ir nurodo šalims, kurias aplinkybes byloje būtina nustatyti, pareikalauja iš jų įrodymų, derindamas šalių teisines pozicijas išsprendžia procesinę byloje dalyvaujančių asmenų padėtį. Teismas turi apsvarstyti, ar byloje nėra išimtinių aplinkybių, kurios, turto perleidimo sandorį pripažinus negaliojančiu, leistų atlikti restituciją ne natūra. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas CPK 230 straipsnio 1 dalies nuostatas ir apklausdamas šalis bei siekdamas galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimu turinį, turėtų aiškintis aplinkybes, reikšmingas nusprendžiant dėl restitucijos būdo, išspręsti byloje trečiaisiais asmenimis patrauktų dalyvauti notarų procesinę padėtį, taikydamas CPK 43 straipsnį ir atsižvelgdamas ne tik į ieškovės, bet ir į atsakovės teisinę poziciją atsakovės ir notarų procesinio bendrininkavimo klausimu. Pažymėjo, kad nors ieškovė reiškė reikalavimus tik atsakovei, notarų galimos atsakomybės klausimas nebuvo keliamas, tačiau, tikslinga vienoje byloje, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, svarstyti ir galimos notarų civilinės atsakomybės klausimą sprendžiant dėl restitucijos taikymo, nes pripažintas negaliojančiu 1995 m. rugsėjo 29 d. buto pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas notarine forma. Remdamasis šiais motyvais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis išspręstas restitucijos taikymo byloje klausimas, panaikino ir byla perdavė pirmosios instancijos teismui restitucijos taikymo klausimą nagrinėti iš naujo.
Pirmosios instancijos teismas 2007-06-20 nutartimi (t. 2, b. l. 3-4) nurodė šalims, kad bylos teisingam išnagrinėjimui būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su atsakovės, kaip turto įgijėjos, sąžiningumu, aplinkybes reikšmingas restitucijos taikymui ar netaikymui, restitucijos būdo nustatymui. Šioms aplinkybėms pagrįsti, pasiūlė šalims pateikti įrodymus. Parengiamajame teismo posėdyje šalims buvo išaiškinta, kad tikslinga svarstyti ar yra galimas notarų civilinės atsakomybės taikymas ir ryšium su tuo turi būti pateikti įrodymai. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė gali pareikšti reikalavimus, susijusius su notarų civilinės atsakomybės taikymu (t. 2, b. l. 41). Atsižvelgiant į tai, kad civiliniame procese yra įtvirtintas rungimosi principas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-06 nutarties nurodymus įvykdė. Šalims nepateikus naujų įrodymų, nereiškiant reikalavimų dėl žalos atlyginimo, dėl atlyginimo išlaidų, susijusių su grąžinamo turto priežiūra, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pagal šalių pateiktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes(CPK 12, 178 str.). Nors atsakovė bylos nagrinėjimo metu nebuvo aktyvi, šis sprendimas neužkerta jai kelio reikalauti padarytos žalos iš kaltų asmenų.
Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.145 str. 1 d. restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu. O CK 6.145 str. 2 d. nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šioje byloje jau įsiteisėjusia sprendimo dalimi nustatyta, kad ieškovė butą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo, o tokiu atveju iš sąžiningo, įregistravusio savo nuosavybės teisę įgijėjo nekilnojamasis turtas gali būti išreikalautas (CK 4. 96 str. 2 d.). Kaip ne kartą pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką, turto įgijėjo sąžiningumas negali būti dominuojantis ir nulemiantis bylos išsprendimo teisinį rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-02-17 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-113/2003; 2005-09-13nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-312/2005; 2007-01-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-4/2007). Sąžiningumas yra fakto klausimas, o byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad atsakovė nėra sąžininga įgijėja. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, sutiko, kad sutartyje būtu nurodyta žymiai mažesnė buto kaina. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, nepasisakė ir tendencingai vertino jos paaiškinimus ir argumentus. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas analizavo šalių ginčo aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ir, remdamasis ištirtų įrodymų visuma, konstatavo, kad restitucija nagrinėjamojoje byloje turi būti taikoma natūra, nes išimtinių aplinkybių, leidžiančių jos netaikyti, arba keisti restitucijos būdą, nenustatyta.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo apeliacinio skundo argumentais(deklaratyviais), nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi.
Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovės priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., t. 2, b. l. 108).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Z. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 13 Lt (trylika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.