Utenos apylinkės teismo sprendimas

2018-02-15 · Civilinė byla Nr. e2-422-1055/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Utenos apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-15
Bylos Nr.
e2-422-1055/2018
Teisminio proceso Nr.
2-50-3-01640-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ana Karšul
Ieškovas
UAB „(duomenys neskelbtini)“
Atsakovas
G. P.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-422-1055/2018Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01640-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.11; 1.3.5.1; 3.2.6.1; 3.4.1.7. (S)
UTENOS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 15 d.Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Ana Karšul,sekretoriaujant Daivai Savickienei,dalyvaujant ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovams L. T. ir advokatui E. L.,atsakovui G. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui G. P. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo iš dalies.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančia G. P. pateiktą darbo sutartį ir panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2017 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl darbo užmokesčio išieškojimo: 880,68 EUR su darbo santykiais susijusių išmokų ir 677,44 EUR už pavėluotą atsiskaitymą, viso 1 558,12 EUR, likusioje dalyje darbo ginčų komisijos sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovė nurodė, kad Darbo ginčų komisija skundžiamu sprendimu išieškojo iš jos atsakovui 880,68 EUR darbo užmokestį ir 677,44 EUR vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, su kuo ji nesutinka, teigdama, kad skundžiamas sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas, nepagrįstas. G. P. 2016 m. rugsėjo 14 d. buvo priimtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbti virėju kavinėje „(duomenys neskelbtini)“. Ši kavinė buvo atidaryta 2016 m. rugsėjo 10 d. ir trims šią dieną priimtiems darbuotojams buvo nustatytas 450 EUR atlyginimas, kadangi jie buvo priimti į valstybės remiamas vietas ir įmonė buvo įsipareigojusi mokėti tokius atlyginimus. Visiems kitiems vėliau priimtiems darbuotojams buvo nustatytas Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis atlyginimas (VNMVA), tame tarpe ir G. P.. Pasirašant darbo sutartį su G. P. įmonės buhalterė suklydo pildydama sutartį ir nurodė, kad sulygta dėl 450 EUR atlyginimo. Tą pačią dieną klaida buvo pastebėta ir darbo sutartis pataisyta bei atiduota G. P., tačiau jis negrąžino prieš tai pasirašytos klaidingai užpildytos darbo sutarties. Darbo ginčo komisija iš viso neanalizavo ieškovės pateiktos sutarties, rėmėsi tik atsakovo pateikta klaidinga darbo sutartimi. Pažymi, kad VNMVA atsakovui buvo mokamas visą jo darbo įmonėje laikotarpį ir G. P. pretenzijų dėl to nereiškė, kas įrodo, jog pasirašant darbo sutartį tarp šalių buvo suderinta valia mokėti darbuotojui VNMVA. Atsižvelgiant į tai, atsakovo pateikta darbo ginčų komisijai darbo sutartis pripažintina negaliojančia, nes neatitinka šalių valios ir yra klaidingai užpildyta.

Taip pat nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ visiškai atsiskaitė su G. P. 2017 m. birželio 28 d. Atsakovas buvo atleistas iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo tvarkos pažeidimą, kadangi jis 2017 m. gegužės 19 d. savavališkai pasišalino iš darbo vietos ir necenzūriniais žodžiais išvadino kitas darbuotojas. Kadangi dėl to teko uždaryti kavinę ir taip atsakovas pasielgė ne pirmą kartą, 2017 m. gegužės 19 d. jis buvo atleistas iš darbą už pravaikštą. Vadovaujantis DK 206 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nedirba, atsiskaityti su juo reikia per vieną dieną nuo tos dienos, kada darbuotojas pareikalavo atsiskaityti. G. P. atleidimo dieną nedirbo, pareikalavimo atsiskaityti nepateikė. Susisiekti su darbuotoju nebuvo galimybės, jis nekėlė ragelio, rašinėjo grasinančio pobūdžio sms žinutes, buvo atvykęs neblaivus, todėl su juo buvo atsiskaityta tik 2017 m. birželio 28 d. pinigus pervedant į banko sąskaitą, kai atsakovas telefonu pasakė savo duomenis. Todėl nesutinka su darbo ginčų komisijos priskaičiuota suma už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi pavėluota buvo ne dėl darbdavio kaltės.

Ieškovės atstovė L. T. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad įmonės buhalterė A. B. suklydo pildydama darbo sutartį su G. P., po to pamatė klaidą ir pirminę sutartį anuliavo suplėšydama. Ji pati asmeniškai tos pirminės sutarties net nėra mačiusi. Visą laiką atsakovui buvo mokamas VNMVA atlyginimas pagal laiko apskaitą.

Ieškovės atstovas E. L. posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti, papildomai nurodė, kad net pripažinus, jog galiojanti yra atsakovo pateikta darbo sutartis, darbo ginčų komisija neteisingai paskaičiavo neišmokėtas sumas, kadangi už 2017 m. kovo mėnesį atlyginimas atsakovui buvo išmokėtas.

Atsakovas posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad nuo 2016 m. rugsėjo 14 d. dirbo pas atsakovę. Pasirašant darbo sutartį buvo sulygta dėl 450 EUR atlyginimo, dėl minimalaus atlyginimo nesitarė. Pasirašius darbo sutartį poros savaičių bėgyje jam tiesiai į darbą atvežė kitą sutartį ir pasakė pasirašyti dar kartą dėl kažkokių formalumų, smulkiau neaiškino. Jis neskaitydamas pasirašė ir nuėjo toliau dirbti. Atlyginimą jam mokėdavo dalimis, jokių algalapių iš pradžių nebuvo, pasirašinėjo ant tuščių lapų, dalį gaudavo neoficialiai. Nelabai skaičiavo, kiek išeidavo per mėnesį, bet lygtai gaudavo mažiau negu 450 EUR. Pretenzijų nereiškė, nes jam patiko tas darbas, direktorė jam pasakojo apie įmonės problemas, jis norėjo išsaugoti tą darbą, bijojo jį prarasti. Kai pradėjo vėluoti atlyginimai, jis pradėjo ieškoti kito darbo. Du kartus buvo perdavęs per barmenę direktorei prašymą dėl atleidimo, bet atsakymo negavo, įrodyti, kad teikė, negali. 2017 m. gegužės 19 d. nebuvo darbo iki 12-13 val., jis jau buvo susiradęs kitą darbą, todėl pasakė, kad daugiau dirbti nebegali ir išėjo. Pripažįsta, kad padarė pravaikštą, savavališkai pasišalino iš darbo vietos. Rašė direktorei sms žinutes, kad su juo atsiskaitytų, bet tų žinučių neišsaugojo, pateikti negali. Nesulaukęs pinigų kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Iš pradžių parašė tik dėl paskutinį mėnesį negautų pinigų ir kompensacijos, bet komisijos darbuotoja, perskaičiusi jo sutartį, pasakė rašyti kitaip ir jis patikslino pareiškimą.

Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta A. B. parodė, kad dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhaltere, tvarko UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriją. Įdarbinant žmones iš darbo biržos, jiems buvo nustatytas 450 EUT atlyginimas. Pildydama darbo sutartį su atsakovu darė tai ant to paties blanko ir paliko sumą. Po to pastebėjo klaidą, pranešė savininkei, pataisė ir atidavė pataisytą sutartį jai. Pirmą darbo sutartį tiesiog suplėšė, niekaip neįformino jos anuliavimo. Su atsakovu dėl darbo užmokesčio dydžio nesitarė, koks buvo jo ir darbdavio susitarimas, nežino. Darė taip, kaip jai nurodė direktorė, kad pirmiems trim asmenims atlyginimas po 450 EUR, o visiems kitiems minimumas. Ji priskaičiuodavo darbo užmokestį pagal išdirbtų valandų skaičių ir VNMVA. Užmokestį išmokėdavo ne ji.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl darbo sutarties sąlygų ir atsiskaitymo su darbuotoju teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti įmonėje virėju. Atsakovas dirbo iki 2017 m. gegužės 19 d., kai buvo atleistas iš darbo 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (pravaikštą). G. P. 2017 m birželio 19 d. prašymu ir 2017 m. birželio 20 d. patikslintu prašymu kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo iš darbdavio (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 1, 7). Darbo ginčų komisija 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) prašymą tenkino iš dalies ir nusprendė išieškoti darbuotojo naudai iš darbdavio 880,68 EUR neatskaičius mokesčių su darbo santykiais susijusių išmokų ir 677,44 EUR neatskaičius mokesčių vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelstą atsiskaityti laiką (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 61–66).

Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančia darbo sutartį.

DK 10¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

DK 35 straipsnio 1 dalis nustato, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise.

DK 93 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.

DK 99 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad <...> už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys.

Byloje yra dvi 2016 m. rugsėjo 14 d. darbo sutartys tuo pačiu numeriu tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. P., pasirašytos abiejų šalių. Atsakovo pateiktoje darbo sutartyje nurodyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui ne mažesnį kaip 450 EUR per mėnesį atlyginimą. Ieškovė pateikė sutartį, kurioje nurodyta, kad šalys susitarė dėl VNMVA mokėjimo. Ieškovės atstovė aiškino, kad pirma pasirašytoje sutartyje per klaidą buvo nurodytas atlyginimas – 450 EUR, toks atlyginimas buvo nustatytas tik pirmiems 3 į darbą kavinėje priimtiems darbuotojams, visiems kitiems buvo nustatytas VNMVA, pastebėjus klaidą darbo sutartis su atsakovu iš karto buvo pataisyta ir taip pat pasirašyta šalių, pirmos sutarties anuliavimo niekaip neįformino. Atsakovo teigimu, priimant jį į darbą buvo susitarta dėl 450 EUR atlyginimo, toks buvo nurodytas ir darbo sutartyje, poros savaičių bėgyje po įdarbinimo įmonės direktorė atvežė jam tiesiai į darbą darbo sutartį ir pasakė, kad ten pataisyti formalūs dalykai bei liepė pasirašyti, jis skubėjo dirbti, todėl neskaitydamas pasirašė. Ieškovė savo versiją grindžia tuo, kad darbuotojui visą darbo laiką buvo mokamas VNMVA ir jis jokių pretenzijų nereiškė, tačiau atsakovas nurodė, kad pinigai buvo mokami per kelis kartus, kartais be žiniaraščių, tai buvo jo pirmas darbas, kuris jam patiko ir jis nenorėjo jo prarasti. Ieškovės prašymu apklausta liudytoja A. B. iš esmės patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes, tačiau ji su atsakovu dėl darbo apmokėjimo nesitarė, viską žinojo tik iš įmonės vadovės žodžių ir vykdė jos nurodymus, todėl patvirtinti ar paneigti vienokią ar kitokią šalių valią dėl atlyginimo dydžio jos parodymai negali. Ieškovės pateiktos darbo sutartys su kitais darbuotojais, kuriose numatytas VNMVA, teismo vertinimu, taip pat neįrodo atsakovo pateiktos darbo sutarties negaliojimo, kadangi kiekviena darbo sutartis yra individualus aktas ir su kiekvienu darbuotoju dėl darbo apmokėjimo tariamasi atskirai.

Kaip jau buvo pažymėta, DK 99 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys, byloje yra dvi tos pačios dienos ir tuo pačiu numeriu šalių pasirašytos sutartys, atsakovas teigia, jog buvo sulygta dėl 450 EUR dydžio atlyginimo, nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad jei ieškovės teigimu pirma sutartis buvo užpildyta klaidingai, ji buvo tam tikra tvarka anuliuota. Teismas vertina, kad ta aplinkybė, jog atsakovui buvo mokamas mažesnis nei 450 EUR atlyginimas, savaime neįrodo atsakovo valios ir sutikimo dėl VNMVA, kadangi G. P. yra labai jauno amžiaus, tai buvo jo pirmas darbas, kurio jis nenorėjo prarasti, todėl ir nereiškė pretenzijų dėl darbo užmokesčio dydžio. Kadangi DK 10¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia G. P. pateiktą darbo sutartį, kurioje yra numatytos palankesnės darbuotojui darbo apmokėjimo sąlygos.

Dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų.

Nustatyta, kad ieškovė atsakovui už 2017 m. vasario mėnesį priskaičiavo 257,56 EUR darbo užmokesčio, už kovo mėnesį – 380,48 EUR, už balandžio – 317,84 EUR ir už gegužės mėnesį 493,91 EUR darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Darbo ginčų komisija sprendė, kad G. P. už 2017 m. vasario mėnesį priklausė 442,11 EUR, už kovo mėnesį priklausė 464,70 EUR, už balandžio mėnesį priklausė 450 EUR ir gegužės mėnesį 562,54 EUR, todėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ G. P. yra neišmokėjusi 880,68 EUR (215,19 EUR už 2017 m. vasario mėnesį, 464,70 EUR už kovo mėnesį, 132,16 EUR už balandžio mėnesį bei 68,63 EUR už gegužės mėnesį).

Kadangi teismas jau konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančia darbo sutartį, kurioje yra nustatytas 450 EUR atlyginimas, todėl pritartina komisijos sprendimo teiginiams, kad atsakovui buvo skaičiuojamas mažesnis darbo užmokestis nei buvo sulygta darbo sutartyje. Taip pat teismas sutinka su darbo ginčų komisijos paskaičiavimais, kokios sumos priklausė G. P. už 2017 metų vasario-gegužės mėnesius. Tačiau komisija netinkamai nustatė įmonės darbuotojui neišmokėtos sumos dydį.

Darbo ginčų komisija sprendė, kad G. P. yra neišmokėta 880,68 EUR su darbo santykiais susijusių išmokų. Nurodė, kad šią sumą sudaro: 215,19 EUR už 2017 m. vasario mėnesį, 464,70 EUR už kovo mėnesį, 132,16 EUR už balandžio mėnesį ir 68,63 EUR už gegužės mėnesį. Tačiau byloje yra nustatyta, kad ieškovė atsakovui už 2017 m. vasario mėnesį išmokėjo 257,56 EUR, todėl likusi nesumokėta suma yra 184,55 EUR (442,11 – 257,56), o ne 215,19 EUR, kaip nurodyta komisijos sprendime. Taip pat komisija sprendė, kad G. P. atlyginimas už 2017 m. kovo mėnesį išvis nebuvo mokėtas, todėl priteisė 464,70 EUR sumą. Teismas negali sutikti su tokia darbo ginčų komisijos išvada. Nors išmokėjimo žiniaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 44) nėra atsakovo parašo, tačiau tai negali būti besąlygiškas algos neišmokėjimo įrodymas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo prašymuose komisijai nenurodo, kad jam nebuvo sumokėtas atlyginimas už 2017 m. kovo mėnesį, tokių aplinkybių jis nenurodė ir teisme, Sodros pažymoje apie asmens valstybinį socialinį draudimą (Darbo ginčų komisijos byla, b. l. 10) nurodyta priskaičiuota suma ir iš jos sumokėta įmoka, ieškovės atstovai teigia, kad už kovo mėnesį atsakovui buvo išmokėta priskaityta sumą, todėl teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo laikyti, jog atsakovas už kovo mėnesį išvis negavo atlyginimo, taigi jam už šį mėnesį turėjo būti priteista 84,22 EUR suma (464,70 – 380,48). Kitos komisijos nurodytos sumos už 2017 m. balandžio ir gegužės mėnesius yra pagrįstos ir teisingos. Teismas daro išvadą, kad darbo ginčų komisija nepagrįstai priteisė G. P. 880,68 EUR su darbo santykiais susijusių išmokų, nes jam priteistina suma sudaro 469,56 EUR, todėl šioje dalyje komisijos sprendimas keistinas.

Darbo ginčų komisija sprendė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ uždelsė atsiskaityti su atleistu darbuotoju 29 darbo dienas, todėl priteisė 677,44 EUR vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos 2017 m. gegužės 19 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (2017 m. birželio 29 d.). Komisija vadovavosi DK 141 straipsniu, kur nurodyta, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo diena. Tačiau bylos duomenimis yra nustatyta, kad nors atsakovas 2017 m. gegužės 19 d. buvo darbo vietoje, tačiau tik porą valandų, o po to savavališkai pasišalino ir būtent dėl šios priežasties buvo atleistas už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Tai yra atleidimo momentu atsakovo darbo vietoje nebuvo, ką patvirtino posėdžio metu tiek ieškovės atstovė, tiek pats atsakovas, todėl šiuo atveju taikytina galutinio atsiskaitymo su atleistu darbuotoju tvarka, numatyta DK 206 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nedirba, atsiskaityti su juo reikia per vieną dieną nuo tos dienos, kada darbuotojas pareikalavo atsiskaityti. Kadangi objektyvių duomenų, kad atsakovas raštiškai kreiptųsi į darbdavį su pareikalavimu atsiskaityti, byloje nėra, nesulaukusi pareikalavimo ieškovė atsiskaitė su atsakovu 2017 m. birželio 28 d. pervesdama pinigus į banko sąskaitą, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra darbdavio kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darbo ginčų komisijos sprendimo dalis, kuria iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išieškota 677,44 EUR vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, naikintina kaip nepagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovės reikalavimai patenkinti iš dalies. Ieškiniu buvo pareikšti 2 reikalavimai: 1) pripažinti negaliojančia G. P. pateiktą darbo sutartį ir 2) panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą dalyje dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo. Netenkinus reikalavimo dėl darbo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškinys 50 % yra atmestas. Patenkinus iš dalies ieškinį dalyje dėl antro reikalavimo, laikytina, kad ieškinys yra patenkintas 35 % (1558,12/50=30,16; 1558,12-469,56=1088,56; 1088,56/30,16=35). Ieškovė, teikdama ieškinį teismui, sumokėjo 72,58 EUR žyminį mokestį. Kadangi vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu darbuotojai bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių, nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami, žyminis mokestis ieškovei iš atsakovo nepriteistinas.

Sutinkamai su CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, advokato padėjėjo suteiktas šaliai teisines paslaugas. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų seka, kad ieškovė už suteiktas teisines paslaugas, rengiantis ir dalyvaujant posėdyje, sumokėjo advokatui 726 EUR. Advokatas nurodo dirbęs 6 valandas (1,5 valandos medžiagos analizė, prašymo per EPP pateikimas bei 4,5 valandos pasirengimas ir dalyvavimas civilinėje byloje), kiekviena valanda įkainuota 121 EUR su PVM. Advokato nurodytas įkainis gerokai viršija nurodytus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, be to, teismo manymu, byla nėra ypatingo sudėtingumo. Taip pat pažymėtina, kad advokato nurodytas per EPP sistemą pateiktas prašymas yra tik prašymas suteikti prieigą prie elektroninės bylos kortelės, kurio parengimas ir pateikimas nereikalauja didelių laiko sąnaudų ir pastangų; kadangi advokatas nurodo išanalizavęs bylos medžiagą per 1,5 valandos (1 sąskaitos punktas), tai teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą bei į tai, kad atsakovas jokių naujų dokumentų teismui neteikė, joks papildomas pasirengimas bylai nebuvo reikalingas, o teismo posėdis, kuriame dalyvavo advokatas vyko nepilną valandą. Taigi teismas konstatuoja, kad ieškovės patirtos išlaidos ta apimtimi, kuri nurodyta pateiktose dokumentuose, nėra pagrįstos ir viršija nustatytą maksimalią už tokias paslaugas priteistiną sumą.

Be to, atsižvelgiant į šios bylos specifiką (darbo byla) ir advokato įstojimo į bylą momentą, spręstinas klausimas dėl išlaidų advokato pagalbai būtinumo. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė bylą iki paskutinio posėdžio vedė be advokato, ieškinį ruošė ir įmonę atstovavo direktorė, byla buvo beveik išnagrinėta iš esmės, nepagrįstas išlaidavimas negali būti pateisinamas ir negali būti pripažįstamas tinkamu procesiniu elgesiu. Nagrinėjamu atveju ieškovė 726 EUR išlaidas advokato pagalbai patyrė savo rizika žinodama, kokioje proceso stadijoje yra byla ir kokius veiksmus dar liko atlikti, nes paskutinio posėdžio, kuriame dalyvavo advokatas, metu buvo tik ieškovės iniciatyva apklausta liudytoja bei įvyko baigiamosios kalbos. Toks jos elgesys vertintinas kaip nepagrįstas išlaidavimas, kurio riziką ir pasekmes turi prisiimti ieškovė ir nesitikėti patirtų išlaidų naštą perkelti priešingai šaliai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, ieškovės turėtos išlaidos advokato pagalbai iš atsakovo nepriteistinos.

Nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 3,50 EUR. Jos nepriteisiamos, nes padalijus jų suma tarp šalių proporcingai patenkintai ir atmestai ieškinio reikalavimų daliai, jos bus mažesnės už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 268 str., 270 str.,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje dėl 677,44 EUR vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2017 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. DGKS-3200 darbo byloje Nr. APS-111-10653/2017 dalyje dėl 880,68 EUR su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 469,56 EUR (keturis šimtus šešiasdešimt devynis eurus 56 centus) su darbo santykiais susijusių išmokų (suma nurodyta neatskaičius mokesčių). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Likusioje dalyje ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2017 m. lapkričio 13 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo antstolės Aistės Mikulėnienės vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sustabdymą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja Ana Karšul