Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. gynėjo E. M. (toliau tekste - gynėjas) apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. ir jam paskirta trisdešimties parų arešto bausmė.

Taip pat jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. ir jam paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d. d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir subendrinta bausmė S. K. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendžiu iš S. K. V. C. priteista 10 000,00 Lt (dešimt tūkstančių litų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, 2437,73 Lt (du tūkstančiai keturi šimtai trisdešimt septyni litai 73 ct) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 500,00 Lt (penki šimtai litų) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitoje dalyje V. C. ieškinys atmestas.

Nuosprendžiu iš S. K. N. G. priteista 6079,71 Lt (šeši tūkstančiai septyniasdešimt devyni litai 71 ct) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje N. G. ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad, padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. jis 2010 m. gruodžio 3 d., apie 10.00 val., automobilyje „Opel Monterey“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusiame prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vartodamas necenzūrinius žodžius V. C. atžvilgiu priekaištavo, kodėl ji nebendrauja su juo, grasindamas reikalavo atnaujinti santykius, nes kitaip jai bus blogai, o nukentėjusiajai atsisakius tai daryti ir bandant išlipti iš automobilio, sugriebė jai už rankų, jas suspausdamas ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame rieše, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat S. K. nuteistas už tai, kad sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. jis 2011 m. sausio 29 d., apie 19.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, D. N. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), Paluknio sen., Trakų raj., kieme, siekdamas įbauginti V. C. priėjo prie automobilio „VW Lupo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 15 000,00 Lt vertės, priklausančio N. G., tyčia apipylė automobilį benzinu ir padegė, t. y. visuotinai pavojingu būdu sugadino N. G. priklausantį 7500,00 Lt vertės turtą.

Taip pat S. K. nuteistas už tai, kad sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. jis 2011 m. birželio 20 d., apie 12.30 val., kelio ruože tarp (duomenys neskelbtini), Trakų raj., važiuodamas automobiliu „Opel Monterey“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiu H. V., paskui V. C. vairuojamą ir faktiškai jai priklausantį automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotą D. N. vardu, tyčia jį aplenkė, išvažiavo priešais, užblokavo kelią, todėl V. C. nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį, dėl ko nulūžo automobilio priekinio bamperio apatinis spoileris 100,00 Lt vertės, variklio dugno apsauga 70,00 Lt vertės, suskilo variklio tarpinės 150,00 Lt vertės. Tokiu būdu tyčia sugadino V. C. nedidelės 320,00 Lt vertės turtą.

Taip pat S. K. nuteistas už tai, kad sistemingai terorizavo bei baugino žmogų naudodamas fizinę ir psichinę prievartą, t. y. jis 2010 m. lapkričio 6 d., apie 11.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Paluknio sen., Trakų raj., žodinio konflikto su žmona V. C. metu grasino, jog ją nušaus, t. y. baugino nukentėjusiąją, naudodamas psichologinę prievartą. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, jis 2010 m. gruodžio 3 d., apie 10.00 val., automobilyje „Opel Monterey“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiame H. (H.) Valiuk, stovėjusiame prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vartodamas necenzūrinius žodžius V. C. atžvilgiu priekaištavo, kodėl ji nebendrauja su juo, grasindamas reikalavo atnaujinti santykius, nes kitaip jai bus blogai, o nukentėjusiajai atsisakius tai daryti ir bandant išlipti iš automobilio, sugriebė jai už rankų, jas suspausdamas ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame rieše, tokiu būdu naudodamas fizinę prievartą baugino nukentėjusiąją. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką S. K. 2011 m. sausio 29 d., apie 19.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, V. C. motinai D. N. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), Paluknio sen., Trakų raj., kieme, girdint V. C., siekdamas ją įbauginti, grasino pas ją į svečius atvykusiam M. G. (M. G.), sakydamas, kad duoda jam penkias minutes išvykti iš sodybos, kitaip padegs automobilį „VW Lupo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo jis atvyko. V. C. ir M. G. nuėjus į namo vidų, S. K. telefonu paskambino nukentėjusiajai ir iš jos sužinojęs, kad M. G. neišvyko, vartodamas jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, grasindamas, kad tuoj ji ir jos draugas pamatys ,,fejerverką“, priėjo prie kieme stovėjusio automobilio „VW Lupo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio N. G., tyčia apipylė automobilį benzinu ir padegė, tokiu būdu terorizavo V. C.. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. K. 2011 m. birželio 20 d., apie 12.30 val., kelio ruože tarp (duomenys neskelbtini), Trakų raj., važiuodamas automobiliu „Opel Monterey“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiu H. V., paskui V. C. vairuojamą ir faktiškai jai priklausantį automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotą D. N. vardu, tyčia jį aplenkė, išvažiavo priešais, užblokavo kelią, dėl to V. C. nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį. Po to, jis 2011 m. birželio 21 d., 01.11 val. į nukentėjusiosios mobilų telefoną atsiuntė grasinančio turinio SMS žinutę: „... Pamiršk, nes kaip šiandien pajuokausime, tik dar greičiau bei įdomiau būsime“. Tokiu būdu S. K. sistemingai baugino V. C., naudodamas jos atžvilgiu fizinę ir psichinę prievartą bei ją terorizavo, grasindamas padegti bei padegdamas automobilį „VW Lupo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį N. G..

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį dėl S. K. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d., 187 str. 2 d., 187 str. 3 d. ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str.1 d ir 187 str. 3 d., nagrinėtinos privataus kaltinimo tvarka, kadangi jos jokios visuomeninės reikšmės neturėjo ir neturi, taip pat jokių duomenų, patvirtinančių svarbias priežastis, dėl kurių nukentėjusioji V. C. negalėjo pati ginti teisėtų savo interesų, byloje nėra nustatyta. Todėl, gynėjo vertinimu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ir kartu šiurkščiai pažeidė BPK normas, reglamentuojančias privataus kaltinimo bylų procesą (BPK 407-417 str. str.). Taigi, baudžiamasis procesas valstybinio kaltinimo tvarka nuteistojo atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., buvo negalimas ir dėl to byloje priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatribojo nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir nenustačius naujų veikas atribojančių požymių iš esmės juos sutapatino. Kaltinamajame akte ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad nuteistajam nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d. ir 187 str. 3 d., inkriminuotos už tapačią veiką:

- 2010 m. gruodžio 3 d., apie 10.00 val., nuteistasis nukentėjusiai V. C. mėginant išlipti iš automobilio, sugriebė jai už rankos, padarydamas jai kraujosruvas dešiniajame žąste, dešiniame rieše, poodinę kraujosruvą su odos įbrėžimais dešinėje plaštakoje, dėl ko tokiu būdu galimai ir baugino nukentėjusiąją, ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą;

- 2011 m. sausio 29 d., 19 val. 20 min., D. N. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), Paluknio km., Trakų raj. sav., nuteistasis galimai apipylė benzinu kieme stovėjusį automobilį „VW Lupo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir jį padegė - tokiu būdu galimai ir terorizavo nukentėjusią V. C., ir visuotinai pavojingu būdu sunaikino svetimą turtą;

- 2011 m. birželio 20 d., apie 12 val. 30 min., K. S. (duomenys neskelbtini), nuteistasis, vairuodamas automobilį „Opel Monterey“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galimai aplenkė nukentėjusiąją V. C., vairavusią, automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir užblokavo jai kelią, dėl ko V. C. nuvažiavo nuo kelio ir nežymiai apgadino jos vairuotą automobilį. Tokiu būdu nuteistasis galimai ir sistemingai baugino V. C., naudojant jos atžvilgiu fizinę bei psichinę prievartą, ir apgadino nedidelės vertės svetimą turtą. Įvertinus nurodytas aplinkybes, gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neatribojo nuteistojo galimai padarytų nusikalstamų veikų objektyviaisiais požymiais ir jas iš esmės sutapatino. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas ydingai kvalifikavo nuteistojo galimai neteisėtas veikas ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nuostatas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. ir tokiu būdu priėmė tinkamai nemotyvuotą nuosprendį. Nuosprendyje tik formaliai nurodyta, kad nuteistojo paaiškinimai ir liudytojų E. K. bei B. M. parodymai yra nepatikimi, todėl vertintini kritiškai. Gynėjo įsitikinimu, nuosprendyje nenurodyti jokie kiti argumentai, kodėl pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo paaiškinimus ir kitus jo pateiktus bei byloje esančius duomenis, kurie Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme laikytini įrodymais byloje. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės tik išvardino ir perrašė kaltinamajame akte nurodytus įrodymus bei jų turinį, tačiau nenurodė neginčijamų ir tiesioginių įrodymų, kuriais patvirtinama kaltinamajame akte nurodyti nuteistojo veiksmai, sudarantys jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėtis. Nuosprendyje taip pat nenurodyti įrodymai ir nepateikti motyvai, patvirtinantys nuteistojo tiesioginę tyčią padarant jam inkriminuotas veikas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė motyvų ir teisinių argumentų, dėl kurių atsisakė įvertinti nuteistojo paaiškinimus bei liudytojų E. K. bei B. M. parodymus, patvirtinančius jo alibi, kad jis 2011 m. sausio 29 d., 19 val. 20 min., D. N. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), Paluknio km., Trakų raj. sav., kilusio gaisro metu buvo savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav. Gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šališkai vadovavosi nukentėjusiosios V. C. parodymais ir jai palankių bei suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiosios N. G., liudytojų A. P., M. G., G. M., D. N., A. R., V. N. ir L. P. parodymais. Todėl laikytina, kad nuosprendis yra surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p., yra be tinkamų motyvų, dėl ko nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė esminį nekaltumo prezumpcijos principą ir jos sekmenis, taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo nusikalstamas veikas grindė judriojo telefoninio ryšio operatoriaus SMS išklotinėmis ir judrųjį telefoninį ryšį perduodančių celių veikimo vieta, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad celės veikia ne mažesniu kaip 15 km spinduliu ir ne didesniu kaip 32,5 km atstumu. Taigi žinant, jog tarp Rūdiškių miestelio ir (duomenys neskelbtini) kaimo yra apie 10 km atstumas, tikėtina, kad liudytojų E. K. (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei B. M. (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) judriojo telefoninio ryšio aparatai galėjo veikti ir per skirtingas celes. Šios aplinkybės nepaneigia jokie byloje esantys įrodymai (judriojo telefoninio ryšio paslaugas teikiančių operatorių UAB „TELE2“ ir UAB „Bitė Lietuva“ raštai ir pan.).

Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nesuprantamai padarė nelogišką išvadą, kad nuteistojo ketinimą įbauginti nukentėjusiąją V. C. patvirtino liudytojos L. P. parodymai, tačiau iš šios liudytojos parodymų matyti, kad ji nematė, jog 2010 m. gruodžio 3 d. nuteistasis naudojo V. C. atžvilgiu fizinį smurtą tiek jos darbe ar prie darbo. Akivaizdu, kad vykstant skyrybų procesui, abiejų sutuoktinių (šios bylos kontekste nuteistojo ir nukentėjusiosios V. C.) tarpusavio santykiai buvo įtempti, tvyrojo nuolatinė emocinė įtampa, todėl nuteistojo, kuris yra baigęs mokyklą lenkų kalba ir akivaizdžiai nemoka taisyklingai lietuviškai dėstyti minčių bei rašyti, neatsargiai bei neapgalvotai parašytos SMS žinutės, nukentėjusios buvo suvoktos kaip objektyvios įvykio aplinkybės. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino ir tokiu būdu vienpusiškai vertino vien nukentėjusiosios V. C. subjektyvius parodymus, tačiau byloje nenustatė ir nepatvirtino nuteistojo suvokimo, jog jis pavojingai psichiškai veikė minėtą nukentėjusiąją, kėlė jai baimę, netikrumo jausmą, suvokė galimas tokio elgesio pasekmes ir tokių pasekmių norėjo ir jų siekė. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas nesiekė visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, o nuteistojo kaltės formą grindė prielaidomis ir suinteresuotų bylos baigtimi nukentėjusiosios V. C., N. G., liudytojų A. P., M. G., G. M., D. N., A. R., V. N., L. P. parodymais. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo tiesioginei tyčiai patvirtinti vadovavosi rašytiniu įrodymu - nukentėjusiosios V. C. 2010 m. lapkričio 8 d. pareiškimu dėl nuteistojo grasinimo ją nušauti bei nurodyta aplinkybe, kad nuteistojo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav., lubose yra likusi šūvio žymė, tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas netyrė, nes byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Be to, pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltei pagrįsti vadovavosi nukentėjusiosios V. C. 2010 m. gruodžio 3 d. pareiškimu dėl fizinio ir psichologinio smurto, tačiau toks pareiškimas, gynėjo vertinimu, negali būti įrodymu, nes juo patvirtinama tik minėtos nukentėjusiosios kreipimosi į policiją faktas, tačiau savaime nepatvirtina nuteistojo kaltumo. Taip pat byloje esančios specialisto išvados dėl nukentėjusiosios V. C. sveikatos sutrikdymo tik patvirtina sveikatos sutrikdymo laipsnį, tačiau negali patvirtinti ir nustatyti asmenų, padariusių tokį sveikatos sutrikdymą. Be to, tokie sveikatos sužalojimai būdingi kuomet asmuo juos pasidaro sau.

Gynėjo teigimu, nukentėjusiosios V. C. parodymai prieštaravo su liudytojo M. G. parodymams ir, apibūdinant kiemo apšvietimą, skyrėsi nuo nukentėjusiosios motinos liudytojos D. N. parodymų: nukentėjusioji teigė, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Trakų raj. sav., kuriame 2011 m. sausio 29 d., apie 19 val. 20 min., kilo gaisras, kurio metu apdegė automobilis „VW Lupo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kiemas buvo apšviestas kelių lempų, o automobilis buvo apšviestas ant garažo esančio šviestuvo. Tačiau liudytojai D. N. ir jos sugyventinis A. R. teigė, kad jokios lempos ten nebuvo. Tai matyti ir parodymų patikrinimo metu darytose nuotraukose. Šių nurodytų nukentėjusiosios ir liudytojų prieštaravimų pirmosios instancijos teismas netyrė ir jų nepašalino. Be to, nukentėjusiosios V. C. ir liudytojų M. G., A. P. bei D. N. parodymai dėl gaisro aplinkybių akivaizdžiai skiriasi ir yra prieštaringi. N. V. C. parodymai, kad neva ji galėjo įvykio metu matyti ir atpažinti padegusį asmenį, t. y. nuteistąjį, yra prieštaringi, todėl neįtikėtini ir vertintini kritiškai. Akivaizdu, kad tamsoje nemačius asmens veido, negalima pažinti žmogaus tik iš drabužių, juolab apsirengusio tamsiai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausose ir akistatose tiek nukentėjusioji V. C., tiek liudytojas M. G. parodė, jog nuteistasis įvykio dieną vilkėjo šviesiai rudos spalvos verstos odos striukę, džinsinėmis mėlynos spalvos kelnėmis ir šviesios spalvos megztiniu. Liudytoja A. P. parodė, kad apie automobilio „VW Lupo“ gaisrą sužinojo iš nukentėjusiosios V. C., o ji pati nuteistojo nematė. Iš liudytojos D. N. parodymų matyti, jog apibūdindama vietą, kurioje prieš gaisrą stovėjo automobilis, ji parodė, kad „...jis buvo prie garažo, ant kurio nėra apšvietimo lempos, o nuo namo buvo apie 5-6 metrai. Įtarė, kad tai padarė S. K....“, tačiau nurodė, kad „...prie automobilio „VW Lupo“ iš virtuvės nesimatė žmonių veidų, ta vieta nebuvo apšviesta, nes ten yra kampas ir į tą pusę nekrenta šviesa, pastatas neleidžia apšviesti tos vietos.“ Taigi, šių akivaizdžių nukentėjusios V. C. ir liudytojų M. G., A. P. bei D. N. parodymų prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino ir tokiu būdu netyrė tikrosios padėties bei nesiaiškino tikrųjų su gaisru susijusių aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino ar nukentėjusioji V. C. ir liudytojai N. G., A. P., M. G., G. M., D. N., A. R. ir V. N., ar kuris nors vienas iš jų, būdami apšviestoje patalpoje, t. y. gyvenamojo namo virtuvėje, objektyviai galėjo pro užuolaida uždengtą virtuvės langą pamatyti ir atpažinti lauke tamsoje ir nuo lango apie 15 metrų atstumu esantį žmogų. Dėl to byloje joks eksperimentas nebuvo atliktas. Be to, pažymėtina, kad iš liudytojos V. N. parodymų matyti, kad jos santykiai su nuteistuoju nelabai geri, o atsakydama į proceso dalyvių klausimus, liudytoja pripažino, kad ji pyksta ir siekia nuteistajam atkeršyti. Liudytoja D. N., 2012 m. birželio 28 d. duodama parodymus, pakartotinai patvirtino, kad santykiai su nuteistuoju įtempti. Tokiu būdu, gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išskirtinai subjektyviais liudytojų ir nukentėjusiųjų, neigiamai nusistačiusių nuteistojo atžvilgiu, parodymais. Be to, skunde pažymima, kad liudytojai V. D. ir M. S. dirba Paluknio priešgaisrinio gelbėjimo tarnyboje, jie atvyko gesinti automobilio „VW Lupo“. Jų pateikti parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Taip pat liudytojo G. J. parodymai nesutapo su nukentėjusios V. C., nukentėjusiosios N. G., liudytojų A. P., M. G., G. M., D. N., A. R., V. N. parodymais. Iš liudytojo G. J. parodymų matyti, kad gaisro vietoje buvo tamsu, todėl minėtam liudytojui apžiūrint įvykio vietą, reikėjo ją apšviesti asmeninio automobilio žibintais, tuo tarpu nurodyti nukentėjusieji ir liudytojai teigė priešingai. Pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų taip pat nepašalino, ir motyvuotai liudytojo G. J. parodymų nepaneigė ir nesuprantamai šio liudytojo parodymus vertino, kai patvirtinančius nuteistojo kaltumą dėl automobilio padegimo.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepašalino prieštaravimų dėl nukentėjusios V. C. sveikatos sutrikdymo, užfiksuoto specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini). Tik kelis kartus nuteistojo gynėjui pareikalavus apklausti medicinos ekspertą, pirmosios instancijos teismas tokį prašymą tenkino, kai šį prašymą pareiškė ir prokuroras. Apklaustas medicinos ekspertas J. M. P. paaiškino, kad nukentėjusios sutrikdymai atsirado anksčiau, taip pat neatmetė galimybės, kad tokius sutrikdymus asmuo gali pasidaryti ir pats sau. Tai reiškia, kad įvertinus nukentėjusios V. C. priešišką nusistatymą nuteistojo atžvilgiu, liko nepaneigta nuteistojo gynybos versija, kad tokie jos sveikatos sutrikdymai galėjo būti padaryti pačios sau, siekiant neigiamų pasekmių nuteistojo atžvilgiu, tačiau pirmosios instancijos teismas to nevertino ir netyrė, o iškilusių abejonių nepaneigė ir nepašalino, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 324 str. 6 d. reikalavimų. Byloje nėra jokių objektyvių (rašytinių) įrodymų (odorologinėsm daktiloskopinės, DNR ekspertizės išvadų), patvirtinančių, kad būtent nuteistasis padegė automobilį ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 2 d. Atmetus nukentėjusios V. C., nukentėjusiosios N. G., liudytojų A. P., M. G., G. M., D. N., A. R., V. N. parodymus, kurie yra prieštaringi, tendencingi, šališki bei patvirtinantys neigiamą nusistatymą nuteistojo atžvilgiu, byloje jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jo kaltumą nėra, todėl neįmanoma vienareikšmiškai konstatuoti, kad būtent nuteistasis padarė nurodytas ir jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 1 str., nes neatsižvelgė, kad nuosprendyje nurodytos aplinkybės yra prieštaringos. Gynėjui nesuprantami pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl nuteistojo paaiškinimų kritiško vertinimo ta apimtimi, kad jis pasakojo apie užėjimą į svečius pas liudytoją B. M., nes ši nuteistojo nurodyta aplinkybė yra teisiškai nereikšminga. Taip pat pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė jokių aplinkybių, paneigiančių nuteistojo ir liudytojų E. K. bei B. M. parodymų, iš kurių matyti, jog jie visi trys tą vakarą, kai kilo gaisras liudytojos D. N. gyvenamojo namo kieme, buvo kartu. Be nuteistojo paaiškinimų, liudytojų E. K. ir B. M. parodymų, nuteistojo alibi patvirtino liudytojas G. J., kurio parodymus iš esmės pirmosios instancijos teismas laikė patikimais, bei nuteistojo tėvai liudytojai L. K. ir S. K., iš kurių parodymų matyti, kad matė kaip į įvykio vietą nuteistasis atvažiavo kartu su liudytojomis E. K. bei B. M.. Gynėjo įsitikinimu, visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytoja B. M. pakeitė parodymus, nes minėta liudytoja parodymus tik papildė. Jos parodymų esmė liko ta pati - gaisro kilimo metu, t. y. 2011 m. sausio 29 d., 19 val. 20 min., ji buvo kartu su nuteistuoju ir su liudytoja E. K.. Be to, liudytojos A. P. parodymai iš viso teisiškai nėra reikšmingi, nes ji, būdama nukentėjusios V. C. motinos D. N., sugyventinio liudytojo A. R. giminaitė, ir nemačiusi paties įvykio, tik atpasakojo tai, ką ji sužinojo iš giminaičio liudytojo A. R..

Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė, kuo pasireiškė nuteistojo paaiškinimų ir liudytojų E. K., B. M., L. K. ir S. K. parodymų nenuoseklumas ir jų prieštaravimai. Be to, pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino liudytojų S. K. ir L. K. parodymus vien tuo pagrindu, kad šie liudytojai yra nuteistojo tėvai. Judriojo telefoninio ryšio perdavimo celių išklotininė nepaneigia gynybos versijos, kad liudytojos B. M. ir E. K. bei nuteistasis 2011 m. sausio 29 d., apie 19 val. 20 min., buvo kartu. Pažymėtina, kad abiejų celių veikimo zona apima Paluknio kaimą. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jos nieko nepasisakė.

Gynėjo teigimu, byloje taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad 2011 m. birželio 20 d., apie 12 val. 30 min., kelyje (duomenys neskelbtini), nuteistasis, vairuodamas automobilį „Opel Monterey“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galimai aplenkė nukentėjusiąją V. C., vairavusią, automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir užblokavo jai kelią, dėl ko V. C. nuvažiavo nuo kelio ir nežymiai apgadino jos vairuotą automobilį. Šis eismo įvykis nebuvo užfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka, apie jį minėta nukentėjusioji net nepranešė policijai. Nesant objektyvių įrodymų, gynėjo vertinimu, nukentėjusiosios V. C. parodymai dėl tokio tariamo eismo įvykio laikytini jos samprotavimais, kurie nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo aprašomas įrodymas - SMS žinutės, rašytos 2011 m. birželio 21 d., turinys nesietinas su eismo įvykiu ir negali patvirtinti jo aplinkybių. Juolab, pats nuteistasis logiškai ir suprantamai paaiškino, kad šios žinutės turinys sietinas ne su kažkokiu eismo įvykiu, bet su jo ir nukentėjusiosios V. C. santuokos nutraukimu. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesuprantamai vadovavosi prielaida, kad SMS yra nuteistajam inkriminuoto epizodo įrodymas. Net ir padarius prielaidą, kad nuteistasis dalyvavo nurodytame eismo įvykyje, tokie jo veiksmai vertintini kaip administracinis teisės pažeidimas ir kvalifikuotini pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalį⁴, o ne pagal BK 187 str. 3 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio, jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismo netinkamas materialinės teisės normų taikymas bei baudžiamojo proceso normų pažeidimai sudarė prielaidas nepagrįsto, šališko, neteisingo ir neobjektyvaus nuosprendžio priėmimui, tačiau šie skundo teiginiai laikytini nepagrįstais. Nuteistajam nepalankaus sprendimo priėmimas nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neteisingas ir neobjektyvus.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nors byloje nėra atliktos odorologinės, daktiloskopinės, DNR ekspertizės, nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 145 str. 2 d. 187 str. 2 d. ir 187 str. 3 d., yra įrodyta baudžiamosios bylos medžiagoje surinktų įrodymų visuma, juos palyginus tarpusavyje, o ne vadovaujantis išimtinai vienu kuriuo nors įrodymu.

Dėl bylos nagrinėjimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d. ne privataus kaltinimo tvarka

Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 187 str. 3 d., kaip ir teigiama apeliaciniame skunde, priskiriamos veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 407 str.). Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. Lietuvos Respublikos BPK 409 str. numatytos išimtys, kai procesas dėl Lietuvos Respublikos BPK 407 str. nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka: 1) kai Lietuvos Respublikos BPK 407 str. nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba 2) kai ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Šiais atvejais baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus Lietuvos Respublikos BPK 409 str. 1 ar 2 d., turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. Lietuvos Respublikos BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant Lietuvos Respublikos BPK 409 str. 1 d. nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai, šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys Lietuvos Respublikos BPK 409 str. 1 d. nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K–67/2007).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., bet ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos respublikos BK 187 str. 2 d., 145 str. 2 d. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nustačius, kad V. C. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 41-42)), kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., t. y. paaiškėjus nusikalstamos veikos, nurodytos Lietuvos Respublikos BPK 407 str., požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas laikantis Lietuvos Respublikos BPK 409 str. 1 d. nustatytos tvarkos, nes 2011 m. spalio 17 d. buvo priimtas prokuroro nutarimas pradėti ir tęsti ikiteisminį tyrimą dėl V. C. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo bei jos terorizavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 145 str. 2 d., nes pripažinta, kad S. K. veiksmai liudija jo nepagarbą visuomenėje vyraujančioms vertybėms, kelia grėsmę aplinkiniams ir lemia, kad jo veika turi didesnę visuomeninę reikšmę (t. 2, b. l. 154). Pažymėtina, kad šis prokuroro sprendimas yra įsiteisėjęs ir nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. Todėl konstatuotina, jog apeliacinis skundas dalyje dėl bylos nagrinėjimo ne privataus kaltinimo tvarka pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra nepagrįstas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, atliekant ikiteisminį tyrimą, prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d., tačiau tai buvo padaryta tyrėjos L. Š.. Tai patvirtina jos viza, uždėta ant V. C. 2011 m. rugsėjo 29 d. skundo, kuriuo nukentėjusioji prašė patraukti buvusį sutuoktinį baudžiamojon atsakomybėn (t. 2, b. l. 66). 2012 m. vasario 28 d. S. K. buvo įteiktas kaltinamasis aktas ir pareikšti kaltinimai pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., 140 str. 1 d., 187 str. 2 d., 187 str. 3 d., o byla perduota teismui. Taigi, kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. numatyta nusikalstama veika yra priskiriama veikų, dėl kurių neatliekamas ikiteisminis tyrimas sąrašui, neleidžia konstatuoti, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 409 str. 1 d. nuostatos bei nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. S. K. buvo įtariamas ir kitomis veikomis, padarytomis prieš tą patį asmenį – V. C.. Taigi, kolegija laiko, kad šioje situacijoje visos nuteistajam inkriminuotos veikos buvo tarpusavyje glaudžiai susijusios, padarytos per ganėtinai trumpą laiko tarpą. Nutraukus tyrimą dėl vienos nusikalstamos veikos, būtų buvę sunku ištirti kitas veikas, todėl sprendimas atlikti ikiteisminį tyrimą ir pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d., buvo pagrįstas. Kolegijos manymu, šioje dalyje baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti, o aptarti apeliacinio skundo argumentai yra atmestini.

Dėl S. . nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši veika gali būti padaroma tik tyčia, baudžiamasis įstatymas nenumato atsakomybės už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis V. C. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. jis 2010 m. gruodžio 3 d., apie 10.00 val.“ automobilyje „Opel Monterey“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusiame prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vartodamas necenzūrinius žodžius V. C. atžvilgiu, priekaištavo, kodėl ji nebendrauja su juo, grasindamas reikalavo atnaujinti santykius, nes kitaip jai bus blogai, o nukentėjusiajai atsisakius tai daryti ir bandant išlipti iš automobilio, sugriebė jai už rankų, jas suspausdamas ir padarydamas poodinę kraujosruvą dešiniame rieše, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors apklaustas medicinos ekspertas J. M. P. patikslino, kad 2010 m. gruodžio 3 d. nukentėjusiajai galėjo būti padaryta 2 cm skersmens rusva poodinė kraujosruva dešinio riešo vidiniame paviršiuje; toks sužalojimas galėjo būti padarytas suspaudžiant ranką pirštais arba trenkiant; kiti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti sužalojimai atsirado anksčiau, taip pat kategoriškai neatmetė galimybės, kad tokius sutrikdymus gali padaryti ir pats asmuo, kolegijos vertinimu, tai nėra pagrindas konstatuoti, jog liko nepaneigta nuteistojo gynybos versija. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 41-42) bei atsižvelgęs į joje buvusius netikslumus, pagrįstai pašalino dalį nuteistajam suformuluoto kaltinimo aplinkybių. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nukentėjusioji V. C. nuosekliai tvirtino, kad sužalojimus patyrė dėl nuteistojo atliktų veiksmų, išsamiai nupasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Teismas neturėjo pagrindo netikėti nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiosios parodymais. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Nors nukentėjusiosios ir nuteistojo santykiai nusikalstamos veikos padarymo metu ir buvo įtempti, tai nėra priežastis kritiškai vertinti nukentėjusiosios parodymus. Juo labiau, kad jos parodymus patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. 2010 m. gruodžio 3 d. pareiškimas ir išrašas iš gautų įvykių stebėjimo sistemos (t. 1, b. l. 28-29), specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 41-42), tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 31), 2010 m. gruodžio 3 d. aplinkybių patikslinimo protokolas (t. 1, b. l. 45). Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojos L. P. parodymai. Nors minėta liudytoja ir nematė kaip nuteistasis žaloja nukentėjusiąją, tačiau patvirtino kitas reikšmingas aplinkybes, t. y. kad S. K. buvo atėjęs į nukentėjusiosios darbovietę, kalbėjo agresyviai ir priekaištavo dėl to, kad ji neatsakinėja į jo skambučius ir SMS žinutes. Liudytoja taip pat parodė, jog viskas baigėsi tuo, kad jos su nukentėjusiąja išėjo į pagalbines patalpas pasidaryti arbatos ir išgirdo durų signalą. Grįžusios pamatė, kad dingo V. telefonas, kuris gulėjo ant V. stalo. Per gatvę ėjo nuteistasis, todėl V. išbėgo paskui jį. Per langą liudytoja matė, kad jie sėdėjo mašinoje. Gal po trisdešimties minučių atbėgo apsiverkusi V., parodė mėlynes ant rankos, jos buvo raudonos spalvos, ir pasakė, kad vyras nenorėjo atiduoti telefono. Pasakojo, kad nuteistasis čiupo jai už rankų, dėl ko atsirado mėlynės. Jos iškvietė policiją. Pats nuteistasis, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtino, kad buvo paėmęs nukentėjusiajai už rankos, tačiau neva jos nespaudė. Pažymėtina, kad buvusių sutuoktinių konfliktas toliau tęsėsi automobilyje ir buvo nurauktas policijos pareigūnų, nukentėjusioji tą pačią dieną parašė pareiškimą policijai, tą pačią dieną tikslindama įvykio aplinkybes nurodė, jog ją sužalojo nuteistasis. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis pripažino, jog buvo paėmęs nukentėjusiajai už rankos, o jis yra sveikas, stiprus vyras, tuo tarpu nukentėjusioji kur kas fiziškai už jį silpnesnė moteris, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog jis veikė tyčia. Vis dėlto patikslintina, jog nuteistojo tyčia laikytina netiesiogine, nes nuteistasis suvokė, kad būdamas fiziškai stipresnis ir jėga laikydamas nukentėjusiąją už rankos bei neleisdamas išlipti iš automobilio, gali tokia veika sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, ir nors to nenorėjo, tačiau savo veiksmais leido atsirasti nusikalstamos veikos pasekmėms. Vis dėlto, atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus nepadarė esminių Lietuvos Respublikos BPK reikalavimų pažeidimo ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina ir tai, kad po šios nusikalstamos veikos nuteistasis ir toliau rašė nukentėjusiajai grasinančio pobūdžio SMS žinutes, vėliau sekė kiti jo nusikalstami veiksmai. Nukentėjusiosios žodžius apie 2010 m. gruodžio 3 d. įvykius patvirtino ir kiti liudytojai, kurie nors ir nematė paties įvykio, tačiau apie jį sužinojo iš nukentėjusiosios. Taigi, minėti įrodymai, nors ir netiesioginiai, buvo įvertint pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. K. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., o apeliacinio skundo motyvai, kuriais siekiama sumenkinti specialisto išvados bei liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę, laikytini nepagrįstais. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo motyvas, kad Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Baudžiamosios teisės doktrinoje yra aiškiai nurodyta, kad minėtas nusikaltimas padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, siekiant sukelti fizinį skausmą, kankinti, nežymiai sužaloti ar trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams.

Dėl S. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. ir 187 str. 3 d.

Lietuvos Respublikos BK 187 str. numatytas nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas tyčia kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. nustačius, kad kaltininkas tai padarė visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Veiką kvalifikuojantys požymiai, apibūdinantys veikimo būdą ir padarytos žalos dydį, yra vertinamojo pobūdžio, todėl kiekvienoje byloje jie turi būti nustatomi atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Teisės doktrinoje nurodoma, kad svetimo turto sugadinimo ar sunaikinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba jei ir nenori, sąmoningai leidžia joms atsirasti. Tyčia gali būti tiek išankstinė bei gerai apgalvota, tiek kilusi staiga ir tuoj pat realizuota. Jeigu byloje surinkti duomenys patvirtina, kad asmuo veikė neapibrėžta tyčia, jis turi atsakyti už visas pasekmes, realiai atsiradusias dėl jo veikos.

Nesutiktina su apeliacinio skundo motyvais, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertinti nuteistojo paaiškinimai bei liudytojų E. K. bei B. M. parodymai, neva patvirtinantys nuteistojo albi, kad jis 2011 m. sausio 29 d., 19 val. 20 min., D. N. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav., kilusio gaisro metu buvo savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Trakų raj. sav. Pirmosios instancijos teismas labai aiškiai ir motyvuotai įvertino nuteistojo gynybinę poziciją, liudytojų E. K. bei B. M. parodymus, juos sulygino su kita baudžiamosios bylos medžiaga ir išdėstė argumentus, kodėl minėtais įrodymais nesivadovauja.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis 2011 m. sausio 22 d., 20.23 val., atsiuntė nukentėjusiajai V. C. grasinančio pobūdžio SMS: „Taj ka jau su jobaru i gimtadienius wazinei. blat man priseki, kad nieko neturi o su jo jau dulk...si. o šianden taves nera pas januska. wel su jobaru buni. Geraj dabar jokiu gajlescįo nębus. As wiska padarisiu kad a. gris. O tu skatina galesi pist..s su savo jobaru. Cia galas tau.“, tą pačią dieną, 23.09 val., atsiuntė tokio pobūdžio SMS: „Sianden kieta rytoj. Ka pasakkisi antradieni, kai grisiu is darbo.tau bus!!!“. 2011 m. sausio 26 d., 13.07 val., atsiųsta SMS: „Kokia tu mandra. Jaj as siūliau normalaj susitajkitis nenorejaj. Geraj. Galesi didziotis savim.kad atsisakai dukros. Įsimink. Aš dukters jokiam pida..ui neatiduosiu. O tu leksi kartu su juo. Laimes ieškoti. Dukrytei motina kur.a nereikalinga. Tu sau pasirinkai kelią. Pi..uj na.uj. Visiems laikams.“ (t. 2, b. l. 50-51). Nurodytos SMS rodo, kad nuteistasis buvo nepatenkintas nukentėjusiosios bendravimu su kitu vyriškiu, tai jam kėlė agresiją nukentėjusiosios atžvilgiu.

N. V. C. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2011 m. sausio 29 d., apie 19.00 val., M. G. paskambino, kad jau privažiuoja. Ji išėjo jo pasitikti. Jis atvažiavo jo sesers N. G. automobiliu „VW Lupo“. Iš karto jam iš paskos į kiemą įvažiavo ir S. K. džipas „Opel Monterey“. Kai M. G. priėjo prie jos, S. K. pradėjo šaukti M., ko jis atvažiavo pas jo (S. K.) žmoną, šaukė, kad jis kvailys, kad lenda į šeimą, sakė: „Tu važiuoji namo vienas, aš tau padarysiu, dink iš čia“. Jie su M. G. pajuto, kad nuteistasis buvo išgėręs. Nuteistasis atvažiavo vienas. Lauke buvo tamsu, bet kiemas buvo apšviestas ir jie matė, kad jis tikrai buvo vienas, automobilyje niekas nesėdėjo. Ji M. G. pakvietė užeiti į vidų, o pati liko kieme ir ramino nuteistąjį. Sakė jam, kad pakalbės su M. G., ir jis išvažiuos, taip pat sakė, kad jis (S. K.) neturi teisės priekaištauti dėl to, ką ji veikia ir su kuo bendrauja, o nuteistasis pasakė: „Duodu penkias minutes, jeigu ne, tai tada pamatysite fejerverkus“. S. K. buvo priešiškai nusiteikęs. Jis sakė M. G.: „Naktis ilga, tu važiuosi namo ir mes dar pakalbėsime, susitiksime“, tai skambėjo kaip grasinimas. Grasinimus apie fejerverkus girdėjo tik ji. Po to S. K. išvažiavo. Jis parašė jai SMS žinutę, klausė, ar išvažiavo M. G., po to dar paskambino, vėl klausė, ar išvažiavo M. G., klausė, kada išvyks, bet ji jam nieko neaiškino, tik prašė, kad jis apsiramintų ir nekeltų scenų. Telefonu nuteistasis pakartojo, kad jeigu neišvažiuos M. G., jie pamatys fejerverkus. Apie šiuos nuteistojo grasinimus ji grįžusi į virtuvę pasakė visiems. Virtuvėje buvo visi, išskyrus močiutę. Virtuvės langas išeina į tą kiemo pusę, kur yra automobilių aikštelė. Langas visą laiką buvo praviras, galbūt girdėjo. Praėjo apie 10-15 min. Kadangi kieme nuo judesio užsidega šviesos, ji pamatė, kad kažkas juda. Iš karto nekreipė dėmesio, nes galvojo, kad per kiemą bėga šuo. Kieme stovėjo penki automobiliai. Staiga pamatė, kad automobilio, kuriuo atvažiavo M. G., dega priekinė dešinės pusės padanga. Ji pamatė tuo momentu, kai padanga dar tik pradėjo rusenti, o tada staigiai pradėjo degti. Žmogus, kuris buvo prie mašinos, net atsilošė nuo ugnies ir pradėjo bėgti. Jis buvo apsirengęs džinsinio tipo kelnes, juodą ploštinės slidžios medžiagos striukę, buvo be kepures. Pagal išvaizdą ji suprato, kad tai buvo S. K..

Pažymėtina, kad apie D. N. kieme degantį automobilį buvo pranešta 2011 m. sausio 29 d., 19.29 val. Kaip matyti iš S. K. mobilaus telefono Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbių išklotinės, tą pačią dieną. 19:16:14 val., jis skambino nukentėjusiajai V. C., po to jai skambino 19:23:15 val. (t. 2, b. l. 25, 30). Pažymėtina, jog 18:34:42 val., nuteistojo mobilusis telefonas buvo bazinės stoties BVOKA, t. y. Baltosios vokės miestelio, veikimo zonoje, 19:11:44 jis buvo celės TRA13B veikimo zonoje, t. y. Paluknio kaime (t. 2, b. l. 25, 133). Tokiu būdu, yra patvirtinti nukentėjusiosios ir liudytojų M. G., D. N., A. R., A. P. ir paties nuteistojo parodymai, kad iki gaisro S. K. buvo atvykęs pas juos į kiemą, o išprašytas iš kiemo, po to kelis kartus skambino V. C., o tada buvo padegtas automobilis „VW „Lupo“. Pažymėtina, kad nuteistąjį, kaip automobilį padegusį asmenį, atpažino nukentėjusioji V. C., liudytojai M. G., V. N.. A. R. nurodė po padegimo matęs iš kiemo išvažiuojantį tokį patį kaip nuteistojo automobilį. Pažymėtina, jog liudytojai nurodė, kad nuteistąjį atpažino iš bendrų veido bruožų, aprangos stiliaus, silueto. Nors apeliaciniame skunde yra nurodomos tam tikros aplinkybės, tokios kaip kieme buvęs apšvietimas, atstumas, kuriuo nuo namo buvo pastatytas automobilis „VW Lupo“, nuteistojo striukės spalva ir t. t., apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojai galėjo sąžiningai klysti dėl tam tikrų įvykio detalių, nes kiekvienas apie įvykį pasakojo iš savo asmeninės patirties, tačiau esminiai liudytojų bei nukentėjusiosios parodymai, kad 2011 m. sausio 29 d., S. K. padegė automobilį „VW Lupo“ buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Todėl priimant apkaltinamąjį nuosprendį, jais pagrįstai vadovautasi. Akcentuotina, ir tai, kad viso proceso metu nė vienas iš liudininkų ar nukentėjusiųjų neišreiškė abejonės dėl galimai šią nusikalstamą veiką padariusio asmens ir nenurodė, kas kitas įvykio dieną galėjo padegti automobilį, o kaip matyti iš nuteistojo anksčiau siųstų SMS žinučių turinio, jo elgesio 2011 m. sausio 29 d. pas nukentėjusiąją svečiuose pamačius M. G. (nuteistasis ir pats pripažino, jog išsakė priekaištus dėl bendravimo su kitu vyriškiu esant dar neišsiskyrusiai, kad prieš įvykį nuteistasis pykosi su nukentėjusiąja patvirtino ir liudytojai A. P., M. G., D. N., A. R.), telefoninių pokalbių išklotinės bei 2011 m. balandžio 14 d. tarnybinio pranešimo ir kitos baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis vienintelis turėjo motyvą padaryti šią nusikalstamą veiką. Aplinkybė, kad nuteistasis pamatė į svečius pas savo tuometinę žmoną, su kuria vyko skyrybų procesas, atėjusį kitą vyrą, sąlygojo tolimesnius nuteistojo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo kaltę įrodo ir jo elgesys, atvykus į įvykio vietą jau po gaisro. Liudytojas G. J. parodė, kad po jo skambučio nuteistajam, pastarasis atvyko į įvykio vietą ir kilo konfliktas tarp nuteistojo, V. ir M. G.. S. K. kategoriškai neigė jam mestus kaltinimus, kaltino V. ir M. G., kad jie tyčia inscenizavo, kad jį apkaltintų. Įvyko apsistumdymas, jie tarpusavyje stumdėsi, bet kuris pirmas pradėjo, jis (G. J.) neprisimena. S. K. vieną kartą pastūmė M. G., bet apsiramino, kai jis (G. J.) jį sudrausmino. Šio liudytojo parodymus patvirtina tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo M. G. parodymai. Be to, tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja G. M. parodė, jog po įvykio, kai G. J. nuėjo apklausti nuteistojo automobilyje buvusių moterų, nuteistasis grasino, jog: „Aš jus sudeginsiu iki pamatų“. Kai G. M. paklausė, kodėl jis taip sako, šis atsakė: „Turiu už ką, kai sudeginsiu, tada ir suprasite“. Pažymėtina ir tai, kad 2011 m. sausio 31 d., nuteistasis liudytojui M. G. į „Facebook“ internetinę paskyrą, registruotą M. G. vardu, atsiuntė grasinančio pobūdžio žinutę: „padarei klaida kad su zenotais prasidejej. o apie wiska jinaj melawo. no rugsėjo mes negywenam. niekas jos neletepirstu. pamirsk ja. as wajko tewas.otu niekada jo nebusi. o pasidul...tis susirask sau merga. Mes dar susitiksim jaj prasimo nesupratai.“ (t. 1, b. l. 116).

Apeliaciniame skunde, kaip pagrindinis nuteistojo nekaltumo įrodymas, yra nurodomi jo paties ir liudytojų B. M. ir E. K. parodymai, kuriuose teigiama, neva nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis visą laiką buvo su šiomis moterimis, taigi negalėjo padegti automobilio „VW Lupo“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino šią nuteistojo gynybinę poziciją. Kaip matyti iš liudytojų B. M. ir E. K. parodymų, jie yra prieštaringi, liudytojos bylos teisminio nagrinėjimo metu juos keitė. Pažymėtina, kad nors iš liudytojų E. K., B. M. telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad E. K. iš savo mobilaus telefono Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. sausio 29 d., 21:06:09 val., t. y. tuo metu, kai, pagal nuteistojo S. K. ir liudytojų E. K. bei B. M. aiškinimus, jie buvo visi kartu S. K. namuose, išsiuntė SMS žinutę, būdama bazinės stoties (celės) 601A veikimo zonoje (t. 2, b. l. 26); tuo metu B. M., kurios telefono Nr. (duomenys neskelbtini), siuntė bei gavo SMS žinutes, gavo skambučius, būdama bazinės stoties (celės) 307A veikimo zonoje (t. 2, b. l. 29); UAB “TELE2” 2012 m. sausio 16 d. informacijoje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 130, 131) nurodyti bazinių stočių (celių) adresai, koordinatės ir antenų veikimo kryptis: celės 307A adresas – Paluknys, celės 601A adresas – Pirties g., Rūdiškės (vandens bokštas), šie duomenys nėra patys reikšmingiausi, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, kadangi tai vyko jau po gaisro ir po to, kai S. K. buvo iškviestas G. J. į įvykio vietą. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas bazinės stoties 601A pavadinimą, kaip ir buvo spėta apeliaciniame skunde, padarė rašybos klaidą, nes aukščiau nurodytuose mobiliojo ryšio operatoriaus pateiktuose dokumentuose yra nurodytas bazinės stoties 061A pavadinimas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors nuteistasis ir teigia turintis alibi, nes neva visą laiką buvo su E. K. ir B. M., pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šių liudytojų bei nuteistojo parodymai yra vertintini kritiškai. Pažymėtina, jog nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei ikiteisminio tyrimo metu nė viena iš minėtų liudytojų kategoriškai nenurodė, jog S. K. nepadegė automobilio „VW Lupo“, tiesiog teigė, kad nuteistasis to padaryti negalėjo, nes visą laiką buvo su jomis. Liudytojų ir nuteistojo versijos, susijusios su jų susitikimo įvykio dieną aplinkybėmis, ikiteisminio tyrimo metu nesutapo, teisminio nagrinėjimo metu šios versijos buvo labiau suderintos, tačiau tai lėmė liudytojų ir nuteistojo parodymų keitimą. Taip pat minėtų liudytojų parodymais verčia abejoti ir tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, jog atlikus liudytojų E. K., B. M. telefoninių pokalbių išklotinių analizę nustatyta, kad liudytoja E. K. iš savo mobilaus telefono Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. sausio 29 d., 19:37:04 val., skambino liudytojai B. M., kurios telefono Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbio trukmė - 33 sek., taip pat ji 2011 m. sausio 29 d., 19:39:23 val., skambino B. M., pokalbio trukmė - 69 sek. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad versija dėl E. K. telefono skambučių B. M., kad joms, neva esant kartu S. K. namuose, į rūsį nuėjusi parūkyti E. K. skambino telefonu, klausdama ar įdėti malkų, yra neįtikėtina. Be to, ji buvo iškelta tik bylos nagrinėjimo teisme metu, iki tol B. M. iš viso neigė, kad E. K. jai skambino. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad nei nuteistasis, nei liudytojos negalėjo prisiminti ir parodyti teisme, apie ką jie kalbėjosi neva visą vakarą kartu leisdami laiką nuteistojo namuose. Pagrindą abejoti liudytojų B. M. ir E. K. parodymais, duoda ir liudytojos A. P. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad 2011 m. sausio 29 d. ji viešėjo pas savo mamą, kuri yra B. M. kaimynė. Pas ją buvo iki 21 - 22 val. ir visą tą laiką B. M. bute degė šviesa, o dar po kažkurio laiko atvažiavo B. draugas, kurio ji (A. P.) nepažįsta, neatsimena kokiu automobiliu jis atvažiavo, mašina buvo maža, tamsios spalvos, ji matydavo, kad jis atvažiuodavo pas B.. B. išėjo iš jų (liudytojos mamos namų) apie 19-19.30 val., jos draugas pas ją atvažiavo po 30-40 min. po jos išėjimo, tai turėjo būti 20.00-21.00 val. Be to, kaip parodė nuteistasis ir liudytojos E. K. bei B. M., jie yra draugai, pažįstami daug metų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šios liudytojos davė nuteistajam palankius parodymus, siekiant palengvinti jo teisinę padėtį. Taigi. teismas pagrįstai kritiškai vertino ir atmetė šių liudytojų prieštaringus ir nenuoseklius parodymus, paneigtus kitais byloje surinktais įrodymais, kuriuos nuosprendyje išsamiai aptarė pirmosios instancijos teismas. Akcentuotina ir tai, kad giminystės ryšys nėra pagrindas konstatuoti nukentėjusiosios šalies parodymų nepatikimumą, nes minėti parodymai yra neprieštaringi, patvirtinti kita baudžiamosios bylos medžiaga. Tuo tarpu nuteistojo bei jo šalies parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo prieštaringi, nuteistojo tėvai į įvykio vietą atvyko vėliau ir paties padegimo fakto nematė.

Pažymėtina, kad automobilis „VW Lupo“ buvo sugadintas pavojingu būdu, sukeliant didelę grėsmę ne tik žmonių turtui bet ir sveikatai bei gyvybei, nes įvykio metu N. G. automobilis, kuriuo buvo atvykęs M. G., stovėjo D. N. namo kieme ir šalia jo buvo dar keturi automobiliai, kurie stovėjo arti D. N. gyvenamojo namo ir lauko virtuvės, kurioje buvo du dujų balionai, kai tuo metu D. N. name buvo keturi mažamečiai vaikai. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. K. kaltu tiesiogine tyčia padarius Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. dėl to, kad 2011 m. birželio 20 d., apie 12.30 val., kelio ruože tarp Senųjų (duomenys neskelbtini), Trakų raj., važiuodamas automobiliu „Opel Monterey“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiu H. V., paskui V. C. vairuojamą ir faktiškai jai priklausantį automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registruotą D. N. vardu, tyčia jį aplenkė, išvažiavo priešais, užblokavo kelią, todėl V. C. nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į griovį, dėl ko nulūžo automobilio priekinio bamperio apatinis spoileris 100,00 Lt vertės, variklio dugno apsauga 70,00 Lt vertės, suskilo variklio tarpinės 150,00 Lt vertės ir tokiu būdu tyčia sugadino V. C. nedidelės 320,00 Lt vertės turtą. Pažymėtina, kad nuteistojo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos yra įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Nors nukentėjusioji V. C. iš karto po įvykio nesikreipė į policijos pareigūnus, tai nėra pagrindas konstatuoti, jog jos teiginiai yra tik subjektyvūs samprotavimai, o nuteistojo veiksmai - administracinės atsakomybės objektas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji V. C. 2011 m. birželio 23 d. buvo apklausta kaip liudytoja dėl minėtos nusikalstamos veikos (t. 2, b. l. 63-64), t. y. neilgai trukus po įvykio, 2011 m. birželio 23 d. ji pripažinta nukentėjusiąja (t. 2, b. l. 67). 2011 m. liepos 18 d. buvo atliktas nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje (t. 2, b. l. 68-71), 2011 m. liepos 15 d. mobilaus ryšio telefono „Samsung S 5230“ apžiūros protokole, užfiksuota, kad apžiūros objektas - mobilaus ryšio telefonas „Samsung S 5230“, priklausantis V. C.; apžiūros metu užėjus į meniu, po to - žinutės, mano aplankalai, aplankaluose matyti aplankas su užrašu “Staskos SMS”; atidarius jį matyti, kad 2011 m. birželio 21 d., 01:11 val., gauta tokio turinio SMS žinutė: „...kad aš jokio „jo..rio“ nematyčiau mano mašinoje. Kai jie tau pripirks mašinų, tai ir vežiosi, o ne mano mašinoje šū ...us vežioti, nes sunku dukrą pas tėvą atvežti, joks daugiau šū..as nesės į mašiną, už kurią aš ir dukrytė mokėjo. Pamiršk, nes kaip šiandien pajuokausime tik dar greičiau bei įdomiau būsime.“ (t. 2, b. l. 73, 74) Papildomai nukentėjusioji buvo apklausta 2011 m. rugsėjo 29 d. (t. 2 b. l. 65). 2011 m. liepos 18 d. apžiūrėtas apgadintas automobilis „VW Passat“, valstybinis numeris. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 77-82). Teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji taip pat davė išsamius ir nuoseklius parodymus. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir 2012 m. sausio 9 d. tarnybinis pranešimas bei su juo susijusi medžiaga (t. 2, b. l. 139-148, 149, 150). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų duomenų visuma, kuri buvo išanalizuota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, yra pakankamas nuteistojo kaltės, padarius jam inkriminuotą, Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką, įrodymas. Netikėti nukentėjusiąja ar kritiškai vertinti kurį nors iš aptartų įrodymų, tame tarpe ir 2011 m. birželio 21 d., 01:11 val., S. K. išsiųstą SMS žinutę, nėra jokio pagrindo. Minėta SMS žinutė tik patvirtina nukentėjusiosios parodymų turinį, nes joje aiškiai kalbama apie pajuokavimą, kuris bus greitesnis ir įdomesnis, kas leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis turėjo omenyje būtent 2011 m. birželio 20 d. įvykius kelyje (duomenys neskelbtini). Žinutė išsiųsta nakties metu, sekančią dieną po nukentėjusiosios nupasakoto įvykio, joje nė žodžiu neužsimenama apie skyrybas, o reiškiamas pasipiktinimas nukentėjusiosios elgesiu. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, Lietuvos Respublikos BK 187 str. numatytos nusikalstamos veikos gali būti padarytos tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, S. K. nusikalstama veika šiuo atveju buvo padaryta esant netiesioginei tyčiai, nes nuteistasis, važiuodamas nukentėjusiajai iš paskos, ją aplenkdamas ir blokuodamas kelią numatė, kad gali atsirasti neigiami padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

Dėl S. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d.

Kolegijos vertinimu, nepagrįstas yra apeliacinio skundo teiginys, neva pirmosios instancijos teismas neatribojo nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviais požymiais ir jas iš esmės sutapatino. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, S. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 187 str. 2 d., 187 str. 3 d. ir 145 str. 2 d. Akcentuotina, kad buvusios žmonos V. C. terorizavimas pasireiškė tiek nusikalstamomis veikomis, dėl kurių nuteistajam buvo pateikti atskiri kaltinimai, tiek ir kitais veiksmais, kurie jam buvo inkriminuoti jo veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d., t. y. žodiniai grasinimai nušauti, reikalavimai atnaujinti santykius, nes kitaip nukentėjusiajai bus blogai, grasinimai sunaikinti turtą, grasinančio pobūdžio SMS žinučių siuntimas ir t. t.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą (kasacinė nutartis Nr. 2K-627/2012). Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad S. K. sistemingai terorizavo ir baugino savo buvusią žmoną V. C.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Taigi, vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007; 2K-26/2010). Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis siekė įbauginti nukentėjusįjį. Grasinimo realumas taip suprastinas vertinant Lietuvos Respublikos BK 145 str. ir 1, ir 2 d. nurodytus grasinimus (kasacinė nutartis Nr. 2K-341/2010). Taigi, nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, neva pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nepatvirtino nuteistojo suvokimo, jog jis pavojingai psichiškai veikė nukentėjusiąją V. C., kėlė jai baimę ir netikrumo jausmą, suvokė galimas tokio elgesio pasekmes ir tokių pasekmių norėjo bei siekė.

Kolegijos vertinimu, nuteistasis suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad S. K. yra medžiotojas, turi leidimą laikyti ginklą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. C. turėjo pagrindą galvoti, jog nuteistojo 2010 m. lapkričio 6 d. išsakytas grasinimas bus įvykdytas realiai, tai patvirtina ir iš nuteistojo įvykio dieną gautų žinučių turinys: 2010 m. lapkričio 6 d., 12.42 val. - „Tu tai gali viską užbaigti. Grįžti ir normaliai gyventi. Vakar tau buvo nusispjaut į charakterį. Šiandien tu vėl negali persilaužyti. Ką padarysi, kad pati tęsi tą košmarą. Grįžk, gyvenk kaip žmona. Ir košmaras pasibaigs. Kodėl nesupranti, kad dukters niekam neduosiu. Tai reiškia bus dar blogiau.“; 2010 m. lapkričio 6 d., 22.44 val. - „Kaip medžioklė. Aš vokiečius statau į vietą.“; 2010 m. lapkričio 7 d., 22.38 val. - „Oj kaip gajla kad gražu nesupranti. labai gajla kad priwerti kad ta dariciau“ (t. 2, b. l. 46). Akcentuotina, kad 2010 m. lapkričio 9 d., po to, kai be žodžiu išsakyto grasinimo, buvo gautos ir grasinančio pobūdžio žinutės, nukentėjusioji V. C. parašė pareiškimą policijai nurodydama, kad S. K. grasina ją nušauti ir, kad ji bijo dėl savo gyvybės. Policijos pareigūnai buvo atvykę pas nuteistąjį ir aiškinosi situaciją, buvo paimtas jo legaliai turimas ginklas. Minėtos aplinkybės rodo, kad nuteistasis jau tada galėjo suprasti ir suprato, kad jo veiksmai kelia nukentėjusiajai baimę, tačiau užuot liovęsis jos atžvilgiu naudoti psichologinę prievartą, pradėjo naudoti dar ir fizinę (2012 m. gruodžio 3 d. fizinio skausmo sukėlimas), toliau rašinėjo grasinančio pobūdžio SMS žinutes, jose žadėdamas atimti iš nukentėjusiosios vaiką, susidoroti su ja fiziškai, buvo atvykęs į nukentėjusiosios darbą, kur sukėlė konfliktą, vėliau sekė realūs nuteistojo veiksmai, pasireiškę nusikalstamomis veikomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad grasindamas nukentėjusiajai, siųsdamas grasinančio turinio SMS žinutes bei įvykdydamas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 187 str. 2 d. ir 187 str. 3 d. numatytas nusikalstamas veikas, nuteistasis taip pat sistemingai baugino ir terorizavo nukentėjusiąją V. C., ir nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes laikytina, kad S. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 2 d.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad skundžiamas Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo S. K. gynėjo E. M. apeliacinį skundą.