Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

2011 m. lapkričio 29 d. VRM kanclerio sprendimu Nr. 11SP-4941 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo R. Ž.“, vadovaudamasis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, Civilinio kodekso 6.237 str. 1–2 dalimis, nusprendė išskaičiuoti iš R. Ž. pensijos ir priedo permoką 16 642,69 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. po 20 procentų kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2011 m. lapkričio mėnesio (administracinės bylos Nr. I-1726-815/2012, b. l. 3–4).

2012 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas sprendimu Nr. A522-2782/2012 panaikino 2011 m. lapkričio 29 d. VRM sprendimą Nr. 11SP-4941 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo R. Ž.“ ir įpareigojo VRM per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 2011 m. lapkričio 29 d. VRM sprendimo Nr. 11SP-4941 pagrindu išskaičiuotas pinigų sumas (b. l. 6–11).

2012 m. spalio 29 d. VRM priėmė sprendimą Nr. 11SP-4868, kuriame nuspręsta: taikyti prievolių įskaitymą ir R. Ž. grąžinti išieškotą pensijos ir priedo permokos dalį 3943,17 Lt, ją įskaityti į R. Ž. pareigą gražinti VRM pensijos ir priedo permoką 16642,69 Lt ir išieškoti iš pareiškėjo likusią pensijos ir priedo permokos dalį 12699,52 Lt po 20 procentų pensijos kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2012 m. spalio mėnesio (b. l. 4–5).

Nagrinėjamoje byloje spręstinas ginčas dėl VRM 2012 m. spalio 29 d. sprendimo Nr.11SP-4868 (b.l. 4-5) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo sprendimą pagrįstumą būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu sprendimu, kuriuo VRM pritaikė prievolių įskaitymą – Vidaus reikalų ministerijos pareigą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. A522-2782/2012 R. Ž. grąžinti išieškotą pensijos ir priedo permokos dalį 3943,17 Lt įskaitė į R. Ž. pareigą grąžinti Vidaus reikalų ministerijai pensijos ir priedo permoką 16642,69 Lt. Tuo pačiu ginčijamu sprendimu VRM nutarė išieškoti iš R. Ž. likusią pensijos ir priedo permokos dalį – 12699,52 Lt po 20 procentų pensijos kiekvieną mėnesį, pradedant nuo 2012 m. spalio mėnesio.

Ginčo tarp šalių dėl faktinių duomenų, kuriais yra pagrįstas ginčijamas atsakovo sprendimas, nėra. Todėl darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas yra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Ginčijamas sprendimas yra pasirašytas tam įgalioto asmens vidaus reikalų ministro A. M. (LVAT 2012-09-13 sprendimas administracinėje byloje Nr. A552-2782/2012). Be to, ginčijamame sprendime yra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).

Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalies, Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalies, 6.130 straipsnio nuostatomis. Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. A552-2782/2012.

Iš esmės ginčas tarp šalių yra kilęs dėl teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės pensijos permokos išieškojimą, prievolių įskaitymą bei ieškinio senatį.

Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 str. 2 d.).

Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio pensijos mokėjimą tarnaujantiems ir dirbantiems pensininkams, 1 dalyje nustatyta, kad tarnaujantiems pareigūnams ir kariams valstybinės pensijos nemokamos, išskyrus našlių pensijas. O Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad susidarius valstybinės pensijos, kurios skyrimas ir (ar) mokėjimas siejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, permokai dėl to, kad valstybinės pensijos gavėjas turėjo draudžiamųjų pajamų už tą laikotarpį, per kurį jam buvo paskirta ir mokėta pensija, permoka valstybinę pensiją mokančios institucijos vadovo sprendimu išieškoma iš valstybinės pensijos gavėjo ne ginčo tvarka.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpyje nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. gavo draudžiamąsias pajamas (priteisto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą forma) (administracinės bylos Nr. I-1726-815/2012, b.l. 39, 71) ir tuo pat metu pareigūno pensiją (administracinės bylos Nr. I-1726-815/2012, b.l. 32, 34, 35, 40, 41). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis anksčiau paminėtomis teisės aktų nuostatomis darytina išvada, kad atsakovas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą iš pareiškėjo reikalauti grąžinti valstybinės pensijos permoką.

Pareiškėjo vertinimu, jo atžvilgiu turėtų būti taikoma Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, jog negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas 2006 m. liepos 11 d. prašydamas skirti jam pensiją už tarnybą ir mokėti valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą (administracinės bylos Nr. I-1726-815/2012, b.l. 21, 22) nurodė, jog yra nedirbantis ir įsipareigojo apie įsidarbinimą informuoti atsakovą raštu. Tačiau siekdamas būti sugrąžintas į tarnybą ir nagrinėjant administracinę bylą Kauno apygardos administraciniame teisme jis VRM, mokančios jam valstybinę pensiją, trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė, nors sprendimas toje administracinėje byloje akivaizdžiai turėjo įtakos ir atsakovo šioje byloje teisėms bei pareigoms. Todėl pareiškėjo veiksmų laikyti sąžiningais Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme negalima.

Kaip anksčiau minėta, priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas vadovavosi ir Civilinio kodekso 6.130 straipsnio nuostata, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais nustačius egzistuojant pareiškėjo prievolei grąžinti atsakovui laikotarpyje nuo 2006 m. spalio 4 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. išmokėtą valstybinės pensijos permoką (16642,69 Lt) ir atsakovo prievolei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. A552-2782/2012 pagrindu išmokėti pareiškėjui išieškotą valstybinės pensijos permokos dalį (3943,17 Lt), darytina išvada, kad šios prievolės laikytinos priešpriešinėmis vienarūšėmis ir atsakovas turėjo teisę atlikti įskaitymą. Civilinio kodekso 6.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitymo draudimo pagrindų, numatytų Civilinio kodekso 6.134 straipsnyje, nenustatyta.

Be kita ko, pareiškėjas prašo taikyti ir sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Todėl sutiktina su atsakovo argumentais, jog šis terminas sietinas su pareiškėjo teise kreiptis į teismą, o ne su viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimo terminu.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaudamasis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, teismas sprendžia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 11SP-4868 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimo R. Ž.“ laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų skundžiamo akto panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą atmestinas, kaip nepagrįstas. Ginčijamą sprendimą pripažinus teisėtu ir pagrįstu, atmestinas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti jam išskaičiuotas pinigines sumas.

Pareiškėjas skundu taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Nurodo, kad dėl atsakovo neteisėto sprendimo jaučia dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą bei emocinę depresiją, jaučiasi pažemintas, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo galimybės bendrauti.

Civilinio kodekso 6.246-6.249 straipsniai nustato sąlygas kilti civilinei atsakomybei, tai: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Be to, Civiliniame kodekse yra įtvirtinta ir specialioji nuostata dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Toks įstatyminis reglamentavimas reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atsakomybei kilti nėra reikalinga įrodyti kaltės, tačiau kitų trijų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys) egzistavimas yra privalomas. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Sprendžiant dėl valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo reikalinga nustatyti, kokios konkrečiai teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš sąlygų kilti atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei. Nors ankstesnis, t.y. 2011 m. lapkričio 29 d., atsakovo sprendimas Nr. Nr. 11SP-4941 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. A552-2782/2012 buvo panaikintas, kaip pasirašytas netinkamo subjekto, tačiau, teismo vertinimu, ne visi viešojo administravimo subjekto priimti neteisėti sprendimai, laikytini pagrindu kilti jo civilinei atsakomybei dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kaip byloje nustatyta, tiek VRM 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 11SP-4941, tiek ir 2012 m. spalio 29 d. sprendimu Nr.11SP-4868 iš esmės buvo teisingai nuspręsta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų Valstybinių pensijų įstatymo bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo taikymo prasme. Tikėtina, kad pareiškėjas galėjo išgyventi neigiamus jausmus dėl atsakovo priimtų jam nepalankių sprendimų, tačiau jokiu būdu negalima sutikti su pareiškėjo argumentais, kad atsakovo iš esmės teisėtais sprendimais jis buvo pažemintas ar jais būtų pabloginta pareiškėjo reputacija. Pareiškėjas taip pat neįrodė, kad dėl tokių atsakovo sprendimų būtų sumažėjusi jo galimybė bendrauti, todėl laikytina, kad byloje nėra įrodyta nei žalos fakto, nei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo tariamai patirtos neturtinės žalos ir atsakovo veiksmų. Remiantis tuo, kas buvo išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.