Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 19 d. sprendimu (b. l. 143–149) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti neturtinę žalą – 5 000 Lt, kurios atsiradimą kildina iš Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. LV1-43, kurio pagrindu išdėstytas nurodymas I priedo įrenginius ir laivus tikrinti ir akte pasirašyti dalyvaujant ne mažiau kaip dviem Jūros aplinkos apsaugos agentūros pareigūnams. Prašymas pareikštas CK 6.271 straipsnio pagrindu, t. y. padarytą žalą pareiškėjas kildina iš Departamento, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų. Administracinis ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, todėl turi būti tiriama ir vertinama, ar nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismas vadovavosi CK 6.246– 6.249 straipsniais, 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Teismas taip pat vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 2, 4 dalimis. Pabrėžė, kad deliktinės atsakomybės (CK 6.271 str.) pagrindas yra neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusios žalos elementų visuma. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui. Pažymėjo, jog byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – būtina nustatyti ir įvertinti, ar Departamentas pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, kadangi, patvirtinęs korupcijos prevencijos priemonių 2011 metams planą, nustatė priemonę – vykdant TIPK leidimus I priedo įrenginiams turinčių ūkio subjektų ir laivų Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste kontrolę, I priedo įrenginius ir laivus tikrinti ir patikrinimo aktus pasirašyti ne mažiau kaip dviem Departamento pareigūnams. Būtina nustatyti, ar atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka buvo suteikta teisė patvirtinti korupcijos prevencijos priemonių planą ir nustatyti jo įgyvendinimo priemones, ar jis turėjo būti iš anksto derinamas su Departamento darbuotojais. Teismas atkreipė dėmesį į 1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 straipsnį (principą). Teismas atsižvelgė į Korupcijos prevencijos įstatymo 5 straipsnio, 6 straipsnio 1, 2 dalių, 7 straipsnio 3, 6 dalių, 12 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 16 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. D1-55 nauja redakcija išdėstytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatų (toliau – Departamento nuostatai) 17.1, 17.6 punktų nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad Departamento direktorius (nagrinėjamu atveju Departamento direktorius) ne tik turi teisę, bet ir privalo įsakymu patvirtinti kovos su korupcija programas, o joms įgyvendinti teisės aktų jam suteikta teisė nustatyti priemones, skatinančias korupcijos prevencijos užtikrinimą Departamente. Nustatydamas Departamento 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. LV1-43 priėmimo priežastis, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-813 patvirtinto Aplinkos ministerijos sistemos 2010–2012 metų kovos su korupcija programos įgyvendinimo priemonių plano (http://www.am.lt/VI/files/0.351147001262575103.doc) VII skyriaus 6 punktu nustatytas uždavinys departamentų vadovams – pašalinti priežastis, sudarančias sąlygas korupcijos apraiškoms leidimų, licencijų išdavimo, teritorijų planavimo dokumentų ir statinių statybos projektų derinimo, inspektavimo (miškų ir įmonių kontrolės) ir kt. srityse. Šiems uždaviniams įgyvendinti Departamento direktorius 2010 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. LV1-125 patvirtino Departamento 2010 metų veiksmų programą, kurios 20.1 punktas nustatė kovos su korupcija veiksmus, t. y. TIPK leidimus I priedo įrenginiams turinčių ūkio subjektų ir laivų patikrinimus vykdyti ir patikrinimo akte pasirašyti ne mažiau kaip dviem pareigūnams korupcijos prielaidų mažinimui ir kovos su korupcija plano vykdymui. Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. LV1-43 patvirtinto Departamento korupcijos prevencijos priemonių 2011 metams plano 1 punkto tikslas – šalinti prielaidas korupcijos apraiškoms atsirasti aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolės srityje Departamento kontroliuojamoje teritorijoje, kuriam pasiekti numatyta viena iš priemonių – vykdant TIPK leidimus I priedo įrenginiams turinčių ūkio subjektų ir laivų Klaipėdos valstybiname jūrų uoste kontrolę, I priedo įrenginius ir laivus tikrinti ir patikrinimo aktus pasirašyti ne mažiau kaip dviem departamento pareigūnams. Remdamasis atsakovo atstovų paaiškinimu, teismas nustatė, kad Departamente yra apie 70 darbuotojų, vykdančių kontrolės funkcijas, tarp jų keletas pareigūnų iš Jūros aplinkos apsaugos agentūros, todėl akivaizdu, jog korupcijos prevencijos priemonių plano 1.1.1 priemonė liečia ne tik pareiškėjo funkcijas. Pažymėjo, jog korupcijos prevencijos priemone siekiama šalinti prielaidas korupcijos apraiškoms atsirasti, o aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, atlikdami patikrinimus keliese, sprendimus pagal savo kompetenciją priima savarankiškai ir asmeniškai už juos atsako, laikydamiesi Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto atsakomybės už priimamus sprendimus principo. Teismas akcentavo, jog Laivo patikrinimo akto, taip pat Patikrinimo akto formose, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. D1-137, atskirai yra išskirtos grafos: „Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas“ bei „Dalyvaujantys pareigūnai“, todėl laikė, jog numatyta galimybė tiek vienam, tiek keliems pareigūnams atlikti patikrinimą bei patikrinimą atlikti vienam, kai kiti pareigūnai pasirašo kaip dalyvaujantys patikrinime. Įvertinęs aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog paminėtas nurodymas laivus tikrinti dviem departamento pareigūnams, neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, taip pat pareiškėjo pareigybės aprašymo 5 punktui, nustatančiam reikalavimą valstybės tarnautojui savarankiškai planuoti, organizuoti savo veiklą. Paminėta priemonė taip pat nepakeičia pareiškėjo būtinųjų darbo sutarties sąlygų, dėl kurių pakeitimo nebuvo gautas išankstinis pareiškėjo sutikimas (kaip nurodė prašyme pareiškėjas). Iš pareiškėjo pareigybės aprašymo matyti, jog jis yra valstybės tarnautojas, o su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos (Valstybės tarnybos įstatymo 10 str. 5 d.). Teismas padarė išvadą, kad korupcijos prevencijos priemonė (1.1.1 punktas) nepakeitė pareiškėjo darbo sąlygų, nes tokia sutartis su pareiškėju nesudaryta. Be to, teismas pažymėjo, jog teisės aktai aiškiai apibrėžia, kas turi tvirtinti korupcijos prevencijos programą, priemonių planą, kas pagal atliekamas funkcijas atsakingas už jo įgyvendinimą, todėl konstatavo, jog priemonių planu pareiškėjui nebuvo nustatytos papildomos funkcijos, kurioms vykdyti jis neturi tinkamų įgaliojimų. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo atstovės argumentą, jog neturtinės žalos atlyginimas negalimas vien tuo pagrindu, jog pareiškėjas neskundžia Departamento 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. LV1-43. Pareiškėjas iš tiesų neginčija įsakymo, iš kurio kildina neturtinės žalos atsiradimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nesvarbu, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėmis bylomis Nr. A4-1030/2006, Nr. A10-332/2007, Nr. A556-1655/2008, Nr. A822-1419/2010. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad Departamento 2011 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. LV1-43 prieštarauja įsakymų priėmimo tvarkai, nes nesuderintas su Departamento teisininkais. Teismas nustatė, kad įsakymas parengtas direktoriaus pavaduotojos L. V., kurios pareigybė pagal pareigybės aprašymo 4 punktą reikalinga ne tik padėti organizuoti ir vykdyti valstybinę gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos kontrolę Klaipėdos regione, Kuršių mariose, Baltijos jūros teritoriniuose vandenyse ir ekonominėje zonoje, bet ir departamento teisinio darbo organizavimui ir koordinavimui. Trečiasis suinteresuotas asmuo L. V. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) turi socialinių mokslų srities teisės krypties aukštąjį universitetinį išsilavinimą, todėl teismas laikė, kad įsakymas neprieštarauja jo priėmimo tvarkai. Teismas konstatavo, jog byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, priimant Departamento 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. LV1-43, todėl nėra pagrindo išvadai, kad juo pažeidžiamos pareiškėjo teisės, tačiau turi būti tiriama ir vertinama, ar dėl priimto įsakymo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, jog neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (McMichael prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B, Papamichalopoulus prieš Graikiją, 1995 m. spalio 31 d., Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B, Olsson prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130, Lopez Ostra prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C ir pan.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Nurodė, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su lex specialis, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, jog žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad viešojo administravimo institucijos padaryta neturtinė (moralinė) žala atlyginama asmeniui tais atvejais, kaip ir turtinė žala, t. y. kai ji padaroma administravimo institucijos neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu) (CK 6.271 str. 4 d.). Pažymėjo, jog materialiosios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pareiškėjas neturtinę žalą įvertina 5 000 Lt suma ir nurodo, jog neturtinę žalą patyrė dėl Departamento 2011 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. LV1-43, kuris pažeidė jo garbę, orumą, dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nemigą, patyrė nepatogumų darbe, neteisėtais atsakovo veiksmais buvo suformuotas neigiamas jo, kaip darbuotojo, įvaizdis. Teismas nurodė, kad, įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialinio teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, ,,Administracinė jurisprudencija“ Nr. 14, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010). Teismas akcentavo, kad šioje byloje padarė išvadą, jog Departamento veiksmai, priimant 2011 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. LV1-43, kiek tai liečia korupcijos prevencijos 1.1.1 punkte nurodytą priemonę, yra pagrįsti ir teisėti. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir nemigos į gydytojus nesikreipė, tačiau tokius išgyvenimus galėtų patvirtinti šeimos nariai. Tačiau pareiškėjas jų į teismo posėdį nesikvietė ir neprašė apklausti kaip liudytojus, motyvuodamas tuo, kad šeimos nariai galbūt patirtų stresą. Taigi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos, nors Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalis ir 57 straipsnis įpareigoja pateikti argumentus pagrindžiančius įrodymus. Teismas nenustatė, kad dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms. Pareiškėjo nuomone, apie jį buvo suformuotas neigiamo darbuotojo įvaizdis Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai 2009 m. gruodžio 7 d. raštu Departamentui persiuntus anoniminį piliečio skundą, kuriame pateikta apie jį tikrovės neatitinkanti informacija. Teismas nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros pateikta informacija patvirtina, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal pareiškėjo pareiškimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje (dėl šmeižimo), 2010 m. rugpjūčio 25 d. sustabdytas, nenustačius nusikalstamą veiką padariusio asmens. Pažymėjo, jog paminėtas anoniminis skundas nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl šiame kontekste negali būti sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, patyrus dvasinius išgyvenimus dėl neigiamo darbuotojo įvaizdžio suformavimo. Teismas padarė išvadą, kad skundžiami atsakovo veiksmai nėra neteisėti, pareiškėjas neįrodė patyręs neturtinę žalą, todėl civilinė atsakomybė nekyla, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas konstatavo, kad nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.