Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-386-634/2015

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00828-2012-7

2015 m. birželio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Virginijui Mizarui, nuteistajam D. B., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Virginijaus Mizaro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. – 565 (penkių šimtų šešiasdešimt penkių) Eur bauda.

Nukentėjusiojo R. T. civilinis ieškinys tenkintas ir iš D. B. priteistas 1448 (vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių) Eur žalos atlyginimas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės pagalbos išlaidų – 34,74 Eur priteisimo iš D. B. už advokato atstovavimą ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos teisme atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2012-12-19 laikotarpiu nuo 08 val. iki 14 val. iš buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą turtą – R. T. priklausančius daiktus: mobilaus ryšio telefoną „Nokia X2“ – 200 Lt vertės, keturių raktų ryšulį – 100 Lt vertės, bei namo kieme stovėjusį 7000 Lt vertės automobilį „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas nukentėjusiajam R. T. 7300 Lt turtinę žalą. Veika kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras V.Mizaras prašo Kauno apylinkės teismo 2015-01-12 nuosprendį pakeisti – D. B. už nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. paskirti 1 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. a) papunkčiu, bausmę subendrinti su 2012-08-27 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, kuri 2013-03-22 nutartimi pakeista į 90 parų areštą, dalinio sudėjimo būdu ir paskirti 1 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo. Taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p. bei 7 p., 3 d. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant kaltinamąjį per metus atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino esančius įrodymus ir pagrįstai D. B. pripažino kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, tačiau parinkdamas bausmės rūšį neįvertino šio klausimo sprendimui reikšmingų aplinkybių. Pažymėjo, kad iš baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad D. B. anksčiau įvykdė analogišką nusikalstamą veiką (teistas 2012-08-27 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu), šiuo metu Kauno apylinkės teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla Nr. 1-536-725/2014, kurioje D. B. kaltinamas pagal BK 180 str. 1 d., taigi po pirmo nusikaltimo išvadų nepadarė ir vėl neišnykus teistumui daro naujus nusikaltimus. Be to, D. B. baustas administracine tvarka, nedirba, slėpėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo, neatlygino žalos – visa tai apibūdina jį iki šios nusikalstamos veikos padarymo, taip pat po nusikalstamos veikos padarymo, ir pabrėžia kaltinamojo pavojingumą. Ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės D. B. nevykdė, todėl ji buvo pakeista į areštą. Mano, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiškiai per švelni. BK 56 str. 1 d. numato, kad teistam asmeniui teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Nuosprendyje nėra argumentų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje neturėjo būti vadovaujamasi BK 56 str. 1 d. nuostata teigiančia, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šiuo atveju parinkta švelniausia bausmės rūšis nėra motyvuota, todėl tokios bausmės skyrimas reiškia netinkamą BK 41 str., numatančio bausmės paskirtį, pritaikymą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti, palikti Kauno apylinkės teismo 2015-01-12 nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro V.Mizaro apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras V.Mizaras apeliaciniu skundu neginčija teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikacijos, skunde keliamas tik bausmės individualizavo klausimas.

Skundžiamu nuosprendžiu D. B. už nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., padarymą paskirta 565 Eur bauda.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas D. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju, tokių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas skirdamas apeliantui bausmę atsižvelgė, kad D. B. veikdamas tiesiogine tyčia, padarė apysunkį nusikaltimą nuosavybei – vagystę. Turtas buvo pagrobtas iš pažįstamo asmens, tiesiogiai bendraujant su juo, pagrobtas turtas nukentėjusiajam iš esmės sugrąžintas, pastarasis yra sumažinęs pateiktą civilinį ieškinį. Bylos medžiaga patvirtina, kad D. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertino savo atliktus veiksmus, paaiškino visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertintos ir tos aplinkybės, kad D. B. anksčiau teistas už pasikėsinimą įvykdyti vagystę, tačiau realia laisvės atėmimo bausme baustas nebuvo. Todėl kolegija, atsižvelgusi į šias aplinkybes, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui skirti apeliantui BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog paskirta bausmė yra aiškiai per švelni ir dėl to neteisinga. Sutiktina su prokuroro skundo argumentais, kad veikos padarymo metu D. B. buvo baustas administracine tvarka, tačiau tai nesudaro pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio.

Nors prokuroras apeliaciniu skundu siūlo vadovautis BK 56 str. 1 d. nuostatomis, pagal kurias recidyvistui teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, tačiau pažymėtina, kad šiuo metu galiojanti šio straipsnio redakcija to nenumato. 2015-03-19 įstatymu Nr. XII-1554 (nuo 2015-03-24) pakeitus šį straipsnį, jame reglamentuojamas tik bausmės skyrimas pavojingam recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. BK 3 str. 2 d. numato, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Taigi, įsigaliojus naujai BK 56 straipsnio redakcijai, kuri nereikalauja recidyvistui skirti laisvės atėmimo bausmę, nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti anksčiau galiojusias griežtesnes įstatymo nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs D. B. asmenybę, t. y. kad jis nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas 1 kartą (nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje), skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl apysunkio nusikaltimo padarymo, prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumą ir jo pobūdį, daro išvadą, kad šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės paskyrimas D. B. prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai paskyrė švelnesnę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kuri atitinka nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir jo asmenybę.

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, pateiktame apeliaciniams skunde iš esmės nėra laikomasi nuoseklios bausmės griežtinimo pozicijos. Nors akcentuojama, kad recidyvistui skirtina tik reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau tuo pačiu siūloma jos vykdymą atidėti. Tokie prieštaringi argumentai iš esmės tik patvirtina, kad D. B. skundžiamu nuosprendžiu paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė laikytina pagrįsta ir teisėta.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad kol byla su skundžiamu nuosprendžiu buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, įsiteisėjo 2015-03-27 Kauno apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2012-08-27 nuosprendžiu paskirta ir 2013-03-22 nutartimi pakeista bausme ir paskirta galutinė subendrinta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 1 metų laikotarpiui, įpareigojant D. B. dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti iš už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal 2012-08-27 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė turėtų būti bendrinama su Kauno miesto apylinkės teismo 2012-08-27 nuosprendžiu paskirta ir 2013-03-22 nutartimi pakeista bausme atmestini kaip nepagrįsti. Dvigubas bausmių bendrinimas pažeistų BK 2 str. 6 d. nuostatą, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-2/2014). Skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinimas su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis spręstinas BPK 347 straipsnyje nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą. Šios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už nuteistajam D. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro V. Mizaro apeliacinį skundą atmesti.