Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-4907-494/2019 pagal pareiškėjo A. Š. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys byloje uždaroji akcinė bendrovė „IPF Digital Lietuva“ (toliau – UAB „IPF Digital Lietuva“), uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“ (toliau – UAB „General Financing“), AS „SIA B2Kapital“, uždaroji akcinė bendrovė „Bioversija“ (toliau – UAB „Bioversija“), uždaroji akcinė bendrovė „Mokilizingas“ (toliau – UAB „Mokilizingas“), uždaroji akcinė bendrovė „Gym LT“ (toliau – UAB „Gym LT“).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Teismas atsisakė priimti pareiškimą kaip neteismingą Vilniaus regiono apylinkės teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

9. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar procesinis klausimas buvo išspręstas teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).

10. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-4907-494/2019, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip neteismingą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

12. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka, kuri privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Teismo pareiga yra imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų tinkamai įgyvendinta (CPK 2 straipsnis), t. y. teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio aiškintis, ar objektyviai egzistuoja asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, tarp kurių – ar ieškinys (pareiškimas) teismingas tam teismui.

13. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą, o nustatytų procesinių normų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą ir užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui.

14. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui CPK nustatyta tvarka. Pagal bendrąsias teismingumo taisykles ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kur asmuo iš tikrųjų dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnis). CK 2.17 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.

15. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. Š. Vilniaus regiono apylinkės teismui pateiktame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė dvi savo gyvenamąsias vietas – įžanginėje pareiškimo dalyje – (duomenys neskelbtini), o pareiškimo motyvų dalies 6.2 punkte – (duomenys neskelbtini). Minėtas adresas deklaruotas ir gyventojų registre.

16. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą, konstatavęs, kad pareiškimas teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi taip pat buvo atsisakęs priimti pareiškėjo pareiškimą, konstatavęs, kad pareiškimas teismingas Vilniaus regiono apylinkės teismui, nes pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).

17. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausia susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausia), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta.

18. Nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietovėje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis).

19. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakoma, kad aplinkybė, jog asmuo deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė ir tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).

20. Pareiškėjas atskirajame skunde patvirtino, kad reali faktinė dabartinė jo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Pareiškimo prieduose pareiškėjo gyvenamoji vieta nurodyta nevienareikšmiai (vienuose dokumentuose (duomenys neskelbtini), kituose (duomenys neskelbtini)), tačiau paskutiniuose pagal datą dokumentuose (pvz., pranešimuose kreditoriams dėl bankroto bylos iškėlimo) pareiškėjas nurodė savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).

21. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pats pareiškėjas, pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo teismams nurodęs dvi skirtingas savo gyvenamąsias vietas, kurios keičia pareiškimo teismingumą, suklaidino apylinkės teismus dėl savo dabartinės gyvenamosios vietos. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas pareiškime nurodė dvi skirtingas gyvenamąsias vietas, kurios keičia teismingumą, turėjo patikrinti pateikto pareiškimo ir jo priedo duomenis, susijusius su pareiškėjo faktine gyvenamąja vieta, o jeigu šių duomenų nepakaktų, nustatyti pareiškimo trūkumus (siekiant nustatyti pareiškėjo tikrąją faktinę dabartinę gyvenamąją vietą), o ne atsisakyti priimti pareiškimą, remiantis tik duomenimis apie deklaruotą gyvenamąją vietą. Pažymėtina, kad ginčai tarp teismų dėl teismingumo negalimi. Pareiškėjui patikslinus savo faktinę dabartinę gyvenamąją vietą, tai patvirtinant faktinių pareiškimo priedų duomenų visumai, konstatuojama, kad byla teisminga Vilniaus regiono apylinkės teismui, dėl to atskirasis skundas tenkinamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto A. Š. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2FB-4907-494/2019 panaikinti ir pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo.