- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-26
- Bylos Nr.
- eI2-10045-561/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06646-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- S. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės saugumo departamentui
- Advokatai
- Simona Jašmontaitė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. N. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 23S36529 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. kovo 27 d. iki 2028 m. kovo 26 d. Pareiškėjo teigimu, tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais.
Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta informacija. Iš Sprendimo turinio matyti, kad tiek atsakovas Departamentas, tiek VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjo atsakymu į klausimyne pateiktą klausimą dėl pareiškėjo darbo patirties. Anot atsakovo ir VSD, pareiškėjui nurodžius, kad „1993–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijoje“, yra pagrindas konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas nesutinka su nurodytu vertinimu, laiko, kad nepagrįsta, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, dėl jo darbo Rusijos vidaus reikalų ministerijoje prieš daugiau nei 17 metų.
Paaiškina, kad yra baigęs dvi profesinio rengimo mokyklas, kuriose įgijo trečios kategorijos laivų montuotojo ir jūreivio specialybes. Tame laikotarpyje taip pat yra atlikęs dvejų metų karinę tarnybą TSRS kariuomenėje, buvo jūreiviu. Nuo 1994 m. iki 2006 m. dirbo vidaus reikalų sistemoje milicininku-vairuotoju. Darbo specifika šiose pareigose apsiribojo techniniu pobūdžiu-automobilio vairavimu, jis nebuvo atsakingas dėl jokių sprendimų priėmimo, nedirbo su slapta informacija ir pan. Kadangi atlyginimas už vairuotojo darbą buvo labai mažas, o reikėjo išlaikyti šeimą, dar dirbdamas vidaus reikalų sistemoje papildomai uždarbiavo važinėdamas į Vokietiją, iš kur gabendavo dėvėtus automobilius, o jau nuo 2005 metų įregistravo individualią veiklą ir ėmė verstis tarptautiniais pervežimais. Tik pradėjus veiklą ir pamačius, kad jo organizuojami pervežimai, kuriuos tuo metu vykdė samdomas darbuotojas, yra gerokai pelningesnis užsiėmimas nei jo darbas milicijoje, pareiškėjas 2006 m. išėjo iš darbo vidaus reikalų sistemoje ir iki šiol, tai yra jau daugiau nei 17 metų, užsiima individualia veikla toje pačioje tarptautinių pervežimų srityje. Pažymi, kad visus šiuos 17 metų turėjo Šengeno vizas ir jis nuolat pats vykdydamas pervežimus atvykdavo į Lietuvą. Per visus šiuos 17 metų jo elgesys nekėlė jokių problemų nei migracijos, nei policijos pareigūnams, o taip pat jo buvimas Lietuvoje nekėlė jokios grėsmės Lietuvos visuomenei. Pareiškėjas visuomet stengėsi laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir gerbė čia esančią tvarką. Taigi, akivaizdu, kad ilgametis, objektyvai matomas elgesys Šengeno valstybių erdvėje paneigia daromas teorines Valstybės saugumo departamento prielaidas apie jo neva tai lojalumą Rusijos valdžiai ir galimai keliamą grėsmę Lietuvos Respublikai.
Priešingai nei nurodoma Sprendime, vien tai, kad dirbo vairuotoju Rusijos vidaus ministerijoje prieš daugiau nei 17 metų, niekaip nepagrindžia jo lojalumo šalies valdžiai ar jos vykdomai politikai. Pažymi ir tai, kad klausimyne pateikti klausimai apie jo turimas pažiūras į Rusijos vykdomus karinius veiksmus prieš Ukrainą, į kurį pareiškėjas išreiškė nepritarimą. Pareiškėjo vertinimu, Sprendime nėra jokios informacijos apie jo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Nenustačius jokių konkrečių pareiškėjo veiksmų, ar asmens darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų visuomenės ar valstybės saugumui, ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina formalia ir nepagrįsta.
Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas grindžiamas vien spėjimais ir įtarimais, o ne nustatytais faktais, kurie pagrįstų pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamą realią ir akivaizdžią grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pabrėžia, kad toks priimtas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Pažymi, kad 2023 m. sausio 27 d. Departamentas priėmė pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Departamentas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 10.31 p. ir 80.2 p., paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno dėl papildomos informacijos klausimus. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos) nurodė, kad 1993–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijoje.
Departamentas gavo VSD 2023 m. kovo 9 d. raštą Nr. 18-2669 (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos piliečiui S. N. išdavus leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas 2023 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą Nr. 23S35163 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas nustatyta tvarka.
Taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės), 15 punktu, į Šengeno informacinę sistemą įtraukti duomenys apie pareiškėją dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius.
Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenumato pareigos Departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta imperatyvi taisyklė atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvoje paaiškėjus, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Nesutinka, kad VSD išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos piliečiui S. N. išdavus leidimą laikinai gyventi jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Mano, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Taip pat nesutinka su skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD išvada. Pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka), 37 punktas nustato, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 p., užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Atsakovas akcentuoja, kad autoritarinio Rusijos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes yra konstatuotas ne viename teisės akte.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. VSD teigimu, pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas ir pareiškėjo atstovė palaikė skunde teismui išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą tenkinti.
Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundo netenkinti.
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus bei nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
2023 m. sausio 27 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Departamentas, remdamasis Aprašo 10.31 punktu ir 80.2 punktu, paprašė pareiškėjo raštu atsakyti į klausimyno klausimus. Atsakydamas į klausimus, pareiškėjas nurodė, kad 1993–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijoje.
VSD nurodė, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, Rusijos Federacijos piliečiui S. N. išdavus leidimą laikinai gyventi jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Atsakovas, įvertinęs pateiktą VSD išvadą, 2023 m. kovo 24 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
2023 m. kovo 27 d. atsakovas Departamentas priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti ginčijamą sprendimą.
Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui skundžia tik sprendimą, kuriuo pareiškėjui yra uždrausta 5 metus atvykti į lietuvos Respubliką bei įtrauktas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Tačiau šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra atsakovo sprendimas (2023 m. kovo 24 d.), kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl teismas dėl šio sprendimo nepasisako.
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Pagal SIS (Šengeno informacinė sistema) reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybės narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Pagal Aprašo 79 punktą, Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą.
Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių pagrindinė konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Departamentas turėjo pagrindą skundžiamame Sprendime padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra grėsmė valstybės saugumui.
Neabejotina, kad Lietuvai atvirai priešiškos šalies piliečio darbas Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijoje yra grėsmė Lietuvos valstybės saugumui. Neabejotina ir tai, kad Rusijos Federacijos struktūrose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Tad sutiktina tiek su Departamento, tie ir VSD vertinimu, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Tad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas šiuo metu nebedirba ar dirbo prieš 17 metų Rusijos Federacijos Vidaus reikalų ministerijoje, teisėjų kolegijos nuomone, nepanaikina pareiškėjo galimos grėsmės Lietuvos saugumui. Darant minėtas išvadas turima omenyje ir šiuo metu susiklosčiusi sudėtinga ir pavojinga geopolitinė situacija, kurią realiai sukūrė nusikalstamas Rusijos režimas.
Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Departamentas vertino ir pareiškėjo ekonominius bei socialinius ryšius. Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 13 d. ir nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. rugpjūčio 22 d. galiojusias Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas, o šiuo metu turi nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. galiojančią Lietuvos Respublikos išduotą Šengeno vizą. Aktualiausiais 2023 m. kovo 27 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, informacijos apie pareiškėjo darbinę veiklą Lietuvos Respublikoje nėra. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis šiuo metu tokių ryšių neturi, kadangi Departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tad galima sutikti su Departamento išvada, kad pareiškėjas turi mažai aktyvių socialinių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, o nustatyti ekonominiai ryšiais neatsveria galimos grėsmės valstybės saugumui svarbos.
Galiausiai teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu 2023 m. kovo 24 d. buvo priimtas Departamento sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šis Departamento sprendimas nebuvo skundžiamas, tad jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis.
Minėta, jog Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).
Kaip matyti iš bylos, Departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat jis iš esmės neturi jokių šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, tad jam, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunkčiu, galėjo būti nustatytas netgi 10 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Tuo tarpu Departamentas skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nustatė per pus trumpesnį laikotarpį, t. y. 5 metus. Tad toks terminas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone, taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus; sprendimą įtraukti į C.SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybės narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Taigi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas atitinka minėtų teisės aktų nuostatas, tad Departamentas turėjo teisę įvesti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į SIS; kitaip tariant, Departamentas, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, pareiškėjo duomenis iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai nusprendė teikti SIS. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas terminas – 36 mėnesiai (3 metai), yra proporcingas ir adekvatus, nevaržo labiau pareiškėjo teisių, nei tai yra būtina siekiamam tikslui pasiekti.
Dėl pareiškėjo argumento, kad sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, teismas pažymi, jog vertinant sprendimų atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (dabar VAĮ 10 straipsnio 5 dalis) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Teismo vertinimu, skundžiamas Departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Pareiškėjo skundas atmetamas, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. N. (S. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo S. N. (S. N.) prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.