Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-05-08 · Civilinė byla Nr. 2A-532-302/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-08
Bylos Nr.
2A-532-302/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-36133-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
Swedbank
Atsakovas
UAB „Hidromotas“, V. B.
Kategorijos
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-532-302/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36133-2013-1Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.1.; 35.; 121.; 121.18.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Swedbank lizingas, UAB apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Swedbank lizingas, UAB ieškinį atsakovams UAB „Hidromotas“, V. B. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Swedbank lizingas, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovų: solidariai 321,95 Lt nesumokėtų mokėjimų, 56 276,43 Lt nuostolių, 3 350,01 Lt papildomų išlaidų, 6 933,74 Lt palūkanų po sutarties nutraukimo, iš viso – 66 882,18 Lt, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir UAB „Hidromotas“ 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė lizingo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo iš UAB „Hidromotas“ nurodyto pardavėjo nupirkti automobilį „(duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir perduoti jį naudoti bei valdyti UAB „Hidromotas“, o pastarasis įsipareigojo mokėti sutartyje nustatytas įmokas. Ieškovas ir atsakovas V. B. 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią pastarasis įsipareigojo įvykdyti UAB „Hidromotas“ netinkamai įvykdytas prievoles pagal lizingo sutartį. UAB „Hidromotas“ laiku nemokėjo lizingo įmokų, todėl ieškovas 2010 m. vasario 2 d. išsiuntė pretenziją, reikalaudamas sumokėti skolą iki 2010 m. vasario 19 d. ir įspėjo, kad nutrauks lizingo sutartį, jeigu UAB „Hidromotas“ nesumokės skolos. Ieškovas 2010 m. balandžio 14 d. pranešimu vienašališkai nutraukė lizingo sutartį, pareikalavo sumokėti skolą ir grąžinti automobilį. Ieškovas 2010 m. gegužės 24 d. pranešimu pareikalavo, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievoles, bet laiduotojas to nepadarė. UAB „Hidromotas“ grąžino automobilį ieškovui, bet pastarasis patyrė nuostolių. UAB „Hidromotas“ nesumokėjo visų įmokų, pagal sutartyje nustatytą lizingo įmokų grafiką iki automobilio išpirkimo laikotarpio pabaigos, todėl liko skolingas 321,95 Lt įmokų ir 6 933,74 Lt sutartinių palūkanų iki turto išpirkimo pabaigos. Be to, ieškovas grąžintą automobilį pardavė mažesne už automobilio likutinę vertę kaina, todėl patyrė 66 276,48 Lt nuostolių dėl kainų skirtumo. Iškėlus bylą teisme, atsakovai sumokėjo 10 000 Lt, todėl ieškovas reikalauja iš atsakovų priteisti 56 276,48 Lt nuostolių. Ieškinyje taip pat nurodė, kad ieškovas patyrė 3 350,01 Lt papildomų išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovai UAB „Hidromotas“ ir V. B. atsiliepime į ieškinį prašė jį dalyje dėl 26 721,49 Lt nuostolių atmesti. Nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl 6 993,74 Lt palūkanų kaip negauto pelno, nes lizingo sutartį ieškovė nutraukė 2010 m. balandžio 14 d., o ieškinį, taip pat ir reikalavimą dėl 6993,74 Lt palūkanų iki turto išpirkimo teisme pareiškė 2014 m. vasario 10 d., t. y. praėjus trijų metų senaties terminui (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškovo patirtos 1 239,67 Lt išlaidos turtui atsiimti neprotingos ir nepagrįstos, nes atsakovai pristatė automobilį į servisą, esantį viename Vilniaus gale, o UAB „Turto rizikos valdymas“ nugabeno ginčo automobilį į UAB „Baltijos realizacijos centras“, esantį kitame Vilniaus gale. Automobilio pervežimas tralu Vilniaus mieste kainuoja 60 Lt. Dėl to ieškovas, samdydamas brangius tarpininkus, yra nesąžiningas. Ieškovas nepagrindė, už kokias paslaugas sumokėjo UAB „Baltijos realizacijos centras“ 1 850,01 Lt. Atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nurodytai bendrovei tik pardavė automobilį. Be to, ieškovas nepagrįstai reikalauja UAB „Baltijos realizacijos centras“ sąskaitoje–faktūroje Nr. BRC 110950 ir UAB „Turto rizikos valdymas“ sąskaitoje–faktūroje Nr. TRV13 128 paskaičiuoto pridėtinės vertės mokesčio, nes pirkimo PVM sumos negalima laikyti ieškovo nuostoliais. Ieškovas turi teisę susigrąžinti PVM iš valstybės biudžeto. Be to, AB „Lietuvos draudimas“ turi pareigą išmokėti 1 871,73 Lt dydžio draudimo išmoką už ginčo automobilio remontą. Atlikus nurodytą remontą, padidėjo automobilio vertė. Ieškovas pardavė automobilį už 29 752,07 Lt be PVM (30 578,51 Lt su PVM) kainą, nors jo vertė buvo 49 171,73 Lt. Dėl to ieškinio reikalavimas dėl nuostolių, patirtų pardavus automobilį, mažintinas iki 18 593,22 Lt (49 171,73 – 30 578,51). Pažymėjo, jog ieškovas nesiūlė atsakovams įsigyti automobilio už 29 752,07 Lt be PVM kainą; 2013 m. liepos 23 d. pasiūlymas neįteiktas atsakovams, todėl jie neteko galimybės įsigyti ginčo automobilio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui Swedbank lizingas, UAB iš atsakovų UAB „Hidromotas“ ir V. B. solidariai 321,95 Lt skolos, 53 556,49 Lt nuostolių, iš viso – 53 878,49 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 53 878,49 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui Swedbank lizingas,UAB iš atsakovų UAB „Hidromotas“ ir V. B. po 838,23 Lt žyminio mokesčio; priteisė atsakovui UAB „Hidromotas“ iš ieškovo Swedbank lizingas, (duomenys neskelbtini)52 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Priimdamas sprendimą, teismas nustatė, jog lizingo gavėjai iš esmės pažeidė sutartį, taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovai neginčija ieškinio reikalavimo dėl 321,95 Lt skolos pagal lizingo sutartį priteisimo, todėl šį reikalavimą tenkino. Išanalizavęs bylos įrodymus, teismas padarė išvadą, jog ieškovas praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl 6 933,74 Lt palūkanų priteisimo, kadangi tai, kad ieškovas 2013 m. rugpjūčio 20 d. pardavė lizingo dalyku esantį automobilį už mažesnę kainą, negu jo likutinė vertė, teismo manymu, neteikia pagrindo konstatuoti, kad būtent tada ieškovas sužinojo apie atsakovų nesumokėtas 6 933,74 Lt sutartines palūkanas. Pažymėjo, kad apie nurodytas nesumokėtas palūkanas ieškovas žinojo lizingo sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2010 m. balandžio 14 d. Dėl to ieškinio reikalavimą dėl 6 933,74 Lt palūkanų priteisimo atmetė. Teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovų 1 500 Lt išlaidų už automobilio suradimą, todėl šių išlaidų nepriteisė. Teismas taip pat nepriteisė ir kitą dalį automobilio atsiėmimo ir pardavimo išlaidų, t.y. 1 850,01 Lt, nustatęs, jog automobilis buvo parduotas ieškovo partneriui UAB „Baltijos realizacijos centras“, todėl sprendė, jog ieškovas savo rizika sumokėjo UAB „Baltijos realizacijos centras“ 1 850,01 Lt atlyginimą už ginčo automobilio pardavimą partnerei, vykdžiusiai pardavimą ir pačiai nusipirkusiai ginčo automobilį. Įvertinęs UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2013 m. liepos 17 d. turto vertinimo ataskaitoje ir UAB „Marleksa“ 2013 m. birželio 25 d. transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nustatytas ginčo automobilio rinkos vertes, teismas sprendė, jog nurodytos transporto priemonės tikroji rinkos vertė buvo 42 150 Lt (37 000 + 47 300) : 2 = 42 150). Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad ieškovas, žinodamas, kad ginčo automobilį perka jo partnerė, kuri pati nustatė automobilio kainą, nepasinaudojo bendradarbiavimo sutarties, sudarytos tarp Swedbank lizingas, UAB ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ 3.3 punkte nustatyta teise, o tokį ieškovo elgesį teismas vertino kaip nepakankamai rūpestingą siekiant parduoti ginčo automobilį (lizingo dalyką) už kuo didesnę kainą ir išvengti didesnių nuostolių dėl turto pardavimo. Dėl to ieškovo reikalavimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl turto pardavimo, sumažino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas Swedbank lizingas, UAB pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo ir prašo pakeisti skundžiamą teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė taikyti ieškinio senatį reikalavimui dėl 6 933,74 Lt palūkanų priteisimo, kadangi remiantis kasacinio teismo praktika, tikslūs dėl vienašalio lizingo sutarties nutraukimo patirti nuostoliai gali būti apskaičiuoti tik po to kai sutarties dalyku buvęs turtas yra parduotas. Tik tada lizingo davėjas sužino kiek pinigų jis realiai atgavo ir kokia skolos suma liko nepadengta. Apelianto manymu, šioje byloje ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl patirtų nuostolių atlyginimo, turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo turto pardavimo dienos, t.y. nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d., nes tik nuo šios dienos ieškovas sužinojo ne tik tai, kad apskritai patyrė nuostolius dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo, bet ir jų tikslų dydį. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ieškovas neturi teisės gauti kompensaciją už patirtas 1 850,01 Lt dydžio išlaidas už UAB „Baltijos realizacijos centras“ suteiktas paslaugas iš esmės rėmėsi tik ta aplinkybe, jog ginčo turtas buvo parduotas minimai bendrovei. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Teismui buvo pateikta 2009 m. birželio 26 d. su UAB „Baltijos realizacijos centras“ sudarytos bendradarbiavimo sutarties kopija. Šia sutartimi UAB „Baltijos realizacijos centras“ įsipareigojo ne tik aktyviai pardavinėti Ieškovui priklausantį turtą, bet ir priimti iš kliento jo pristatomą turtą, nustatyti pristatyto turto rinkos vertę bei informuoti ieškovą jei turto pristatymo metu nustatoma, kad reikalingas turto remontas, ieškovo sutikimu organizuoti turto remontą, atlikti smulkų turto remontą, pasirūpinti garantinių defektų pašalinimu, savo sąskaita pasirūpinti turto transportavimu į kitą miestą, jei potencialus pirkėjas to pageidauja, apdrausti aikštelėje, kurioje saugomas ieškovo turtas, saugomą turtą ieškovui priimtinoje draudimo bendrovėje bei reklamuoti turtą. Taigi nurodytos sutarties pagrindu ieškovas gavo visą paslaugų paketą, už kurį privalėjo sumokėti sutartyje nustatyto dydžio atlygį, apskaičiuojamą procentu turto pardavimo kainos. Pastebėtina, jog jei visus nurodytus veiksmus ieškovas būtų atlikęs savo jėgomis, t.y. samdęs papildomus darbuotojus jų atlikimui, pirkęs ar nuomojęs vietą turto laikymui ir pan., tai išlaidos būtų buvusios gerokai didesnės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog parduodamas turtą ieškovas elgėsi nepakankamai sąžiningai ir neturi teisės reikalauti dalies patirtų nuostolių atlyginimo. Pripažindamas, jog ieškovas elgėsi nepakankamai sąžiningai, teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Byloje surinkta rašytinių įrodymų visuma liudija, kad ieškovas dėjo visas protingas pastangas parduoti turtą kiek įmanoma brangiau. Apeliantas teigia, jog faktą, kad ieškovas nepasinaudojo bendradarbiavimo sutarties 3.3 punkte numatyta teise atlikti dar vieną turto vertinimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip ieškovo nesąžiningumo ar nerūpestingumo įrodymą.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Hidromotas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad negautos palūkanos prie tiesioginių ieškovo nuostolių nebuvo priskirtos, kas akivaizdžiai paneigia ieškovo apeliacinio skundo teiginį, jog apie jas ieškovas galėjo sužinoti tik po turto pardavimo. Taigi, konstatuotina, jog negautų pajamų dydis visiškai nepriklausė nuo parduoto turto vertės. Kadangi parduoto automobilio rinkos kainos nustatymas ir pats pardavimas visiškai neįtakojo negautų pajamų dydžio, akivaizdu ir tai, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą, sužinojo dar 2010-04-14 vienašališkai nutraukęs sutartį, todėl teismas visiškai teisingai ir pagrįstai pritaikė senaties terminą ir šioje dalyje ieškovo reikalavimo netenkino. Pažymi, jog ieškovas nepagrįstai šioje byloje įrodinėjimo naštą perkelia atsakovams ir teismui, nors pats šioje byloje turėjo įrodinėti atsakovų civilines atsakomybės sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas neįrodė, kad automobilio pirkėjas (UAB „Baltijos realizacijos centras“) suteikė ieškovui kokias nors paslaugas pagal sutartį, ir dėl to paties ieškovo išlaidos buvo pagrįstos ir protingos. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, jog automobilis buvo perduotas UAB „Baltijos realizacijos centras“, kaip kad numato 2009-06-26 Bendradarbiavimo sutarties 3.1.1 punktas. Priešingai nei teigia ieškovas, byloje pateikti faktai, liudija, kad ieškovas turtą pardavė tretiesiems asmenims už žymiai mažesnę rinkos vertę nei tuo metu ji buvo, t.y. nesiėmė priemonių turtą parduoti už realią ir tikrą rinkos kainą, taip sąmoningai didindamas atsakovų nuostolius. Ieškovas nepaneigė atsakovų teiginių, jog ginčo automobilis iš tikrųjų nebuvo pardavinėjamas kitiems asmenims. Byloje nebuvo pateiktas nei pagal 2009-06-26 Bendradarbiavimo sutarties 3.1.1 punktą numatytas Turto perdavimo priėmimo aktas, būtinas tam, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ pradėtų teikti automobilio pardavimo paslaugas, nei skelbimas bent vienoje iš ieškovo paminėtų svetainių. Todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad neva UAB „Baltijos realizacijos centras“ daugiau kaip mėnesį negalėje rasti pardavėjo. Be to, automobilį ieškovas pardavė ne galutiniam vartotojui, bet juridiniam asmeniui kuris, kaip kad rašo apeliaciniame skunde pats ieškovas, profesionaliai užsiima naudotų automobilių pardavimu. Taigi, automobilį įgijo asmuo, kurio verslas yra perparduoti automobilius, t. y. prie pardavėjo (ieškovo) norimo gauti kainos pridėti savąją pelno maržą ir paduoti brangiau.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamo sprendimo dalies. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovas UAB „Hidromotas“ 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė lizingo sutartį, pagal kurią ieškovas perdavė UAB „Hidromotas“ automobilį „(duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudoti bei valdyti, o pastarasis įsipareigojo mokėti sutartyje nustatytas įmokas (b. l. 5-11). Ieškovas ir atsakovas V. B. 2007 m. gruodžio 10 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią pastarasis įsipareigojo įvykdyti UAB „Hidromotas“ netinkamai įvykdytas prievoles pagal lizingo sutartį (b. l. 12, 13). UAB „Hidromotas“ laiku nemokėjo lizingo įmokų, todėl ieškovas 2010 m. vasario 2 d. išsiuntė pretenziją, reikalaudamas sumokėti skolą iki 2010 m. vasario 19 d. ir įspėjo, kad nutrauks lizingo sutartį, jeigu UAB „Hidromotas“ nesumokės skolos (b. l. 17). Ieškovas 2010 m. balandžio 14 d. pranešimu vienašališkai nutraukė lizingo sutartį, pareikalavo sumokėti skolą ir grąžinti automobilį (b. l. 18). Ieškovas 2010 m. gegužės 24 d. pranešimu pareikalavo, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievoles (b. l. 19). UAB „Hidromotas“ grąžino automobilį ieškovui. Likutinė (neišpirkta) automobilio vertė buvo 96 854,99 Lt be PVM (b. l. 23). Ieškovas 2013 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ginčo automobilį pirkėjui UAB „Baltijos realizacijos centras“ už 37 000 Lt su PVM (30 578,51 Lt be PVM) (b. l. 21, 23).

Dėl nuostolių iš turto pardavimo dydžio

Ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas dėl dalies nuostolių iš turto pardavimo priteisimo, nurodo, kad teismas spręsdamas dėl šių nuostolių dydžio nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, be pagrindo sprendė, jog parduodamas turtą ieškovas elgėsi nesąžiningai. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl nuostolių netinkamo dydžio nustatymo.

CK 6.574 straipsnyje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: pirma, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą; antra, jis gali nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013), t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Tuo atveju, kai lizingo davėjas nusprendžia susigrąžintą lizingo dalyką realizuoti, kaip ir buvo nagrinėjamu atveju, jo sąžiningas elgesys ir siekis parduoti daiktą už kuo didesnę kainą yra itin svarbus skolininkui, nes turi tiesioginę įtaką jo civilinės atsakomybės apimčiai. Sąžiningumas – bet kurių prievolinių santykių, tarp jų ir kylančių sutarčių pagrindu, dalyvių imperatyvioji pareiga (CK 6.4 straipsnis, 6.158 straipsnis). Sąžiningumo pareigos imperatyvumas pasireiškia tuo, kad šalys savo susitarimu jos negali nei pakeisti, nei panaikinti (CK 6.158 straipsnio 2 dalis). Taigi nustačius, kad lizingo davėjas nesąžiningai naudojosi savo teisėmis ir, nutraukęs lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo esminio sutarties pažeidimo, nesiėmė visų galimų ir būtinų priemonių nuostoliams išvengti, atsisakytina ginti nesąžiningo asmens teises ir taikyti CK įtvirtintus sąžiningos sutarties šalies (kartu ir laiduotojo) visiško atleidimo nuo sutartinės civilinės atsakomybės ar tokios atsakomybės mažinimo pagrindus (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.259 straipsnis). Pažymėtina, kad tapatūs lizingo davėjo teisių įgyvendinimo apribojimai įtvirtinti ir UNIDROIT Otavos konvencijos dėl tarptautinio finansinio lizingo 13 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad lizingo davėjas negali reikalauti atlyginti nuostolių tiek, kiek jis nesiėmė visų protingų veiksmų nuostoliams, galintiems kilti dėl sutarties nutraukimo, sumažinti. Vertinant ieškovo veiksmus (veikimą ir neveikimą) sąžiningumo aspektu šiai bylai reikšmingame kontekste, pagrindinė sąlygos yra ta, kad nuostoliai galėjo būti sąmoningai padidinti ieškovui lizingo dalyku buvusį turtą pardavus už akivaizdžiai per mažą kainą.

Kaip jau minėta ieškovas 2010 m. balandžio 14 d. pranešimu vienašališkai nutraukė lizingo sutartį, pareikalavo, kad atsakovas UAB „Hidromotas“ sumokėtų skolą ir grąžintų automobilį (b. l. 18). UAB „Hidromotas“ 2013 m. birželio mėnesį gražino automobilį ieškovui, palikdamas jį tarpininko UAB „Turto rizikos valdymas“ nurodytoje vietoje (b.l. 126). Likutinė (neišpirkta) automobilio vertė buvo 96 854,99 Lt be PVM (b. l. 23). Ieškovas 2013 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė ginčo automobilį pirkėjui UAB „Baltijos realizacijos centras“ už 37 000 Lt su PVM (30 578,51 Lt be PVM) (b. l. 21, 23). Įvertinus tik šiuos įrodymus ir iš jų nustatytas aplinkybes galima būtų sutikti su apelianto argumentu dėl netinkamai nustatytų nuostolių dydžio, nes šiuo atveju nuostolių dydis atitiktų ieškovo prašomą priteisti sumą, tačiau pirmos instancijos teismas vertino ir kitus įrodymus bei šioje byloje nustatytas aplinkybes pasisakydamas apie jas sprendime ir kolegijos vertinimu šios teismo nustatytos aplinkybės leido daryti išvadą, kad ieškovas realizuodamas buvusį lizingo objektą tretiesiems asmenims nebuvo sąžiningas ir tokia išvada buvo pagrindas mažinti atsakovo atsakomybę mažinant priteisiamą nuostolių dydį. Byloje esantys duomenys rodo, kad ieškovas nesistengė automobilio parduoti už kiek įmanoma didesnę kainą, apskritai jo nepardavinėjo, automobilio nepardavinėjo ir tam ieškovo pagal pasitelktas UAB „Baltijos realizacijos centras“ bendradarbiaujantis su ieškovu pagal 2009-06-26 bendradarbiavimo sutartį (b.l.127-136). Ginčo automobilį iš ieškovo nupirko pats UAB „Baltijos realizacijos centras“. Pažymėtina tai, kad ieškovas pardavė automobilį už kainą, kurią nustatė ne ieškovas, t.y. pardavėjas, o automobilio kainą nusistatė sau pirkėjas pats įvertindamas automobilį nustatydamas turtui 36 000 Lt rinkos vertę (b.l. 56-66). Atsakovams ginčijant tokią rinkos vertę ir atsižvelgiant į atsakovų pateiktus įrodymus, t.y. transporto priemonės 2013-06-25 vertinimo ataskaitą (b.l. 114-123), kurioje nustatyta didesnė turto rinkos vertė - 47 300 Lt, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas nesiėmė visų galimų ir būtinų priemonių didesniems nuostoliams išvengti, dėl ko jis šiuo atveju nebuvo sąžiningas. Šiuo atveju teismas mažindamas nagrinėjamų nuostolių dydį pats nustatė kiek mažintini nuostoliai, jo paskaičiavimai atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitaip skaičiuoti nei paskaičiavo pirmos instancijos teismas kolegija neturi pagrindo.

Pritartina teismo argumentui, kad pagal teisinę praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), ieškovas neįrodyti, kad terminas nuo lizingo sutarties nutraukimo ir turto pardavimo sutarties sudarymo buvo pakankamas ir protingas, ieškant kito pirkėjo, ieškovas neįrodė, kad nebuvo realios galimybės automobilį parduoti brangiau, t.y. kad ieškovas ėmėsi visų galimų priemonių didesniems nuostoliams išvengti ir buvo santykiuose su atsakovais sąžiningas.

Dėl papildomų išlaidų

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo reikalavimas dėl UAB „Baltijos realizacijos centras“ sumokėtų 1 850,01 Lt su PVM automobilio pardavimo išlaidų pagal sąskaitą faktūrą Nr. BRC 110950, nurodo, kad toks sprendimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.

Byloje esanti 2013 m. rugpjūčio 21 d. PVM sąskaita–faktūra patvirtina, jog ieškovas sumokėjo UAB „Baltijos realizacijos centras“ 1 850,01 Lt už automobilio pardavimą (b. l. 91, 92). Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi teisės į šių išlaidų atlyginimą, nes nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, jog UAB „Baltijos realizacijos centras“ suteikė ieškovui kokias nors paslaugas pagal 2009 m. birželio 26 d. bendradarbiavimo sutartį (b.l. 127-136) sutartį, ir dėl to paties ieškovo išlaidos buvo pagrįstos ir protingos. Vien byloje nustatytas faktas, kuris aptartas anksčiau, jog UAB „Baltijos realizacijos centras“ pats nusipirko ir ieškovo automobilį, paneigia prašomų priteisti išlaidų buvimą, nes šiuo atveju automobilio pirkėjas neteikė ieškovui paslaugų aptartų tarp UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir ieškovo sudarytoje 2009-06-26 Bendradarbiavimo sutartyje. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog automobilis buvo perduotas UAB „Baltijos realizacijos centras“ kaip kad numato 2009-06-26 Bendradarbiavimo sutarties 3.1.1 punktas - pagal Turto perdavimo priėmimo aktą. Priešingai byloje buvo pateikta su šia bendrove sudaryta 2013-08-20 pirkimo pardavimo sutartis Nr. LT065517/PPS-1, pagal kurią ieškovas pardavė automobilį BRC.

Kolegija taip pat pritaria pirmos instancijos teismo sprendimo motyvams, kuriais teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl nuostolių pagal 2013 m. liepos 5 d. PVM sąskaitą–faktūrą (b.l. 91), kuri patvirtina, kad už automobilio suradimą ieškovas sumokėjo UAB „Turto rizikos valdymas“ 1 500 Lt, atlyginimo. Ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kokias paslaugas, ieškant ginčo automobilio UAB „Turto rizikos valdymas“ suteikė ieškovas. Liudytoju apklaustas E. P. tokių atliktų paslaugų nepatvirtino, jis tik nurodė, kad paskambino telefonu atsakovui V. B., kuris jo nurodymu atvarė automobilį į nurodytą autoservisą.

Dėl palūkanų pagal sutartį priteisimo

Reikalavimą dėl 6 933,74 Lt palūkanų priteisimo teismas tinkamai kvalifikavo kaip reikalavimą priteisti nuostolius negautų pajamų forma (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.674 straipsnis). Negautos palūkanos prie tiesioginių ieškovo nuostolių nebuvo priskirtos, to jis nenurodė nei viename atsakovams siųstame rašte dėl nuostolių susidariusių tam tikrai dienai ar sutarties nutraukimo dienai, kas paneigia ieškovo apeliacinio skundo teiginį, jog apie jas (kaip negautų pajamų dydį) ieškovas galėjo sužinoti tik po turto pardavimo. Taigi, negautų pajamų dydis visiškai nepriklausė nuo parduoto turto vertės, t. y. parduoto automobilio rinkos kainos nustatymas ir pats pardavimas visiškai neįtakojo negautų pajamų dydžio. Kadangi reikalavimams dėl žalos (nuostolių atlyginimo) taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl 6 933,74 Lt palūkanų priteisimo pareikštas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą. Kolegija sutinka su teismo nustatyta ieškinio senaties pradžia. Apeliantas nepaneigė teismo padarytos išvados, kad apie nesumokėtas palūkanas jis žinojo lizingo sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2010 m. balandžio 14 d. Dėl to ieškinio reikalavimas dėl 6 933,74 Lt palūkanų priteisimo pagrįstai atmestas kaip pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteistinos atsakovo UAB „Hidromotas“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kuroas sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti už privalomo procesinio dokumento – atsiliepimo į apeliacinį skundą – surašymą. Atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 173,77 EUR (600 Lt) šių išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atsakovui UAB „Hidromotas“ 173,77 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Romualda JanovičienėEglė SurgailienėAlma Urbanavičienė