Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-06-01 · Administracinė byla Nr. eI2-1228-809/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-06-01Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-06-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-01
Bylos Nr.
eI2-1228-809/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03722-2020-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. U.
Atsakovas
Širvintų rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
Advokatai
Lina Alksnienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1228-809/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03722-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 1 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,dalyvaujant pareiškėjui A. U. bei jo atstovei advokato padėjėjai Lina Alksnienei,atsakovo atstovaujamai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovui A. J.,

atsakovo Širvintų rajono savivaldybės administracijos atstovams I. B. Č., J. K.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti solidariai iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos 1 000 Eur žalos atlyginimą.

Nurodo, kad 2020 m. rugsėjo 7 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus departamentas (toliau – ir Tarnybos Vilniaus departamentas) surašė Gauto pranešimo dėl gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimų tyrimo patikrinimo aktą Nr. 69GGP-147 bei Gauto pranešimo dėl gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimų tyrimo patikrinimo aktą Nr. 69GGP-148 (toliau – ir Aktai), kuriuose pateikė nurodymus Širvintų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybė) įgaliotam asmeniui paimti pareiškėjo gyvūnus, dalyvaujant Tarnybos vyriausiajam veterinarijos gydytojui – inspektoriui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką. Iš pareiškėjo gyvūnai buvo paimti, tačiau gyvūnų paėmimo metu pareiškėjas buvo gydymo įstaigoje ir gyvūnų paėmimo procedūroje nedalyvavo, dėl ko neturėjo duomenų apie gyvūnų paėmimą. Pažymi, kad joks aktas ar kitas dokumentas apie įvykdytą gyvūnų paėmimo procedūrą pareiškėjui nebuvo pateiktas.

Pareiškėjas 2020 m. spalio 14 d. gavo Tarnybos Vilniaus departamento atsakymą, iš kurio sužinojo, jog gyvūnų paėmimo procedūroje Tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius nedalyvavo, dalyvavo tik gyvūnų patikrinimo metu, nors jo dalyvavimas buvo būtinas ne tik pagal Aktuose pateiktus nurodymus, tačiau ir pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 5 dalį. Pareiškėjo teigimu, toks neteisėtas Tarnybos neveikimas bei neteisėtas Savivaldybės veikimas sąlygojo neteisėtai įvykdytus nurodymus, galimai sukelsiančius teisines (finansines) pasekmes ateityje. Pareiškėjui iš atsakymo tapo žinoma, jog gyvūnų paėmimo metu dalyvavo privatus veterinarijos gydytojas, tačiau nei Aktuose pateiktuose nurodymuose, nei Įstatymuose nėra numatyta teisė privačiam veterinarijos gydytojui dalyvauti gyvūnų paėmime. Be to, privatus veterinarijos gydytojas nelaikytinas Tarnybos veterinarijos gydytoju, todėl nėra pagrindo išvadai, kad gyvūnų paėmimo metu dalyvavo tinkamas subjektas.

Pažymi, jog šiuo atveju Tarnyba neįvykdė jai įstatyme nustatytos pareigos, todėl toks Tarnybos elgesys laikytinas kaip neteisėtas neveikimas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio 1 dalies prasme.

Dėl Savivaldybės veiksmų neteisėtumo nurodo, kad Savivaldybei buvo žinoma, jog gyvūnų paėmimo be Tarnybos veterinarijos gydytojo dalyvavimo vykdyti ji teisės neturėjo. Savivaldybė turėjo pareigą užtikrinti teisėtą gyvūnų paėmimą, t. y. tai atlikti laikantis teisės aktuose keliamų reikalavimų dalyvaujant Tarnybos veterinarijos gydytojui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką. Šiuo atveju Savivaldybė, žinodama, kad gyvūnų paėmimas vyksta nedalyvaujant Tarnybos veterinarijos gydytojui, sąmoningai pažeidė ne tik Aktuose pateiktus nurodymus, bet ir Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatas. Toks Savivaldybės elgesys traktuotinas kaip neteisėtas veikimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Pabrėžia, kad išdėstytų aplinkybių visuma aiškiai rodo, jog tiek Savivaldybė, tiek Tarnyba neužtikrino, kad gyvūnų paėmimas įvyktų teisėtai ir nepažeidžiant tiek pareiškėjo teisėtų interesų, tiek gyvūnų paėmimo sąlygų. Savivaldybė turėjo atsisakyti vykdyti gyvūnų paėmimą nedalyvaujant Tarnybos veterinarijos gydytojui. Tuo atveju, jei būtų dalyvavęs Tarnybos veterinarijos gydytojas, galimai jis pagal savo kompetenciją, kaip kontroliuojančios institucijos atstovas, būtų užtikrinęs, kad paėmimo metu būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų tiek gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje, tiek ir Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. į pareiškėjo teritoriją be savininko sutikimo neitų. Pareiškėjas, gyvūnų paėmimo metu, buvo gydymo įstaigoje ir sutikimo išreikšti nebūtų galėjęs, todėl, jeigu gyvūnų paėmimas būtų buvęs vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų, gyvūnai nebūtų buvę paimti 2020 m. rugsėjo 7 d.

Teigia, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas pripažinti, jog Tarnybos neteisėtas neveikimas ir Savivaldybės neteisėtas veikimas lėmė neteisėtai įvykdytą gyvūnų paėmimą, kuris gali sukelti pareiškėjui konkrečias teisines pasekmes – materialinę žalą. Pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, gali tekti atlyginti gyvūnų gydymo, laikino laikymo, nugaišinimo ar gaišenos tvarkymo išlaidas. Taigi, kuo ilgesnis gyvūnų laikinos globos terminas – tuo didesnės pareiškėjo išlaidos. Nors šiuo metu tokio reikalavimo pareiškėjui nėra pareikšta, tačiau ateityje toks reikalavimas galimai gali būti pareikštas.

Dėl prašomos priteisti žalos nurodo, kad tiek Tarnyba, tiek Savivaldybė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, įgyvendino gyvūnų paėmimo procedūrą, ko pareiškėjas visiškai nesitikėjo. Pareiškėjas žinojo apie priimtus nurodymus, bet nesitikėjo, kad jie bus vykdomi šiurkščiai pažeidžiant teisės aklų reikalavimus. Dėl to pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, rūpesčius, nepatogumus ir kitokius neigiamus išgyvenimus. Patirtas neigiamas pasekmes prašė kompensuoti priteisiant 1 000 Eur žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovė Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymėdama ginčo faktines aplinkybes nurodo, kad vykdant šunų paėmimą iš pareiškėjui priklausančio ūkio, adresu: (duomenys neskelbtini), dalyvavo Savivaldybės administracijos direktorė, Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vedėjas, Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vyriausioji specialistė, privatus veterinarijos gydytojas, VšĮ „Sos gyvūnai“ vadovė bei Beglobių gyvūnų labdaros ir paramos fondo atstovas su savanoriais, taip pat viešąją tvarką užtikrinto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų skyriaus policijos pareigūnai. Patenkant į teritoriją dalyvavo ir pats pareiškėjas, tačiau pradėjus vykdyti šunų paėmimą, šunų savininkas atsisakė dalyvauti šiame procese ir išvyko. Gyvūnų paėmimo procedūroje, ūkyje adresu: (duomenys neskelbtini) dalyvavo šunų savininko dukra R. U., U. šeimos ūkio pagalbinis darbuotojas. Suaugę šunys, neturėję mikroschemų, buvo sužymėti. Tiek šunų paėmimo metu (duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini), visi paimti šunys gyvūnų globos organizacijų atstovams buvo perduoti laikinajai globai pasirašius perdavimo aktus.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų nurodo, kad pareiškėjas, įrodinėdamas Savivaldybės neteisėtus veiksmus, akcentuoja tik procedūrinių reikalavimų formalų nesilaikymą, kurie buvo atlikti vykdant gyvūnų paėmimo procedūrą, tačiau nekreipia dėmesio į tai, jog Tarnybos 2020 m. rugsėjo 7 d. patikrinimo aktuose Nr. 69GGP-147 ir Nr. 69GGP-148 yra konstatuoti būtent pareiškėjo, kaip šunų veisėjo ir laikytojo Įstatymo pažeidimai. Patikrinimo aktai šiuo metu nėra nuginčyti ar teismo panaikinti, vadinasi ir pareiškėjo atlikti teisės aktų pažeidimai nėra paneigti. Taigi, konstatavus žiauraus elgesio su gyvūnais faktą, Administracijos direktoriui ne teisę, bet pareigą vykdyti gyvūnų paėmimą nustato Įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, taikytina ir aiškintina neatsiejamai nuo kitų šio įstatymo nuostatų (20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktų, 21 straipsnio 3 dalies 1 ir 7 punktų) ir Tarnybos nurodymas.

Pažymi, kad vertinant atsakovės galimai neteisėtus veiksmus vykdant šunų paėmimo procedūrą būtina atsižvelgti ne tik į formalų teisės aktuose nustatytų procedūrų vertinimą, tačiau ir į susiklosčiusios situacijos svarbumą ir būtinumą išspręsti susidariusią situaciją skubiai ir nedelsiant, tai yra nelaukus, kol šunų paėmimo procedūroje galės dalyvauti visi teisės aktuose įtvirtinti institucijų atstovai. Nagrinėjamu atveju šunis buvo būtina paimti nedelsiant, kadangi netinkamai laikomiems gyvūnams buvo kilusi grėsmė ne tik jų sveikatai, bet ir jų gyvybei. Tarnybos veterinaras-inspektorius nagrinėjamais atvejais nedalyvavo, kadangi gyvūnų paėmimas vyko jau po darbo valandų, todėl vykdant šią procedūrą buvo pasitelktas privatus veterinaras, kuris iš esmės užtikrino specialių žinių turinio specialisto dalyvavimą (paimami šunys buvo sužymėti mikroschemomis, dar kartą apžiūrėti bei laikantis teisės aktų reikalavimų perduoti gyvūnų globos įstaigoms, kurios turi teisę verstis tokia veikla). Nagrinėjamu atveju vien tik formalus procedūrinis pažeidimas (Tarnybos atstovo nedalyvavimas) nevertintinas kaip esminis ir galėjęs sukelti pareiškėjui tokį neigiamą poveikį, jog būtų galima konstatuoti neturtinės žalos buvimo faktą. Atsakovės teigimu, pareiškėjas tik formaliai įvardino aplinkybes, jog dėl atsakovės veiksmų jis patyrė tam tikrą nepatogumą, tačiau jo patirtos neturtinės žalos nepagrindė realiais faktais, kurie turėjo įtakos jo tiek fizinei, tiek dvasinei būsenai. Be to, pareiškėjas neįrodė ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos.

Atsakovė Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad Tarnybos Vilniaus departamente buvo gautas Širvintų rajono savivaldybės pranešimas dėl pareiškėjo vykdomos gyvūnų augintinių (šunų) veisimo veiklos dviem adresais Širvintų rajone, pažeidžiant tokią veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir žiauraus elgesio su savo laikomais gyvūnais augintiniais. Tarnybos Vilniaus departamentas pavedė atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą ir jo metu įvertinti pareiškėjo vykdomos šunų veisimo veiklos atitiktį teisės aktų reikalavimams. Pareigūnai, dalyvaujant pareiškėjui, 2020 m. rugsėjo 6 d. atlikę vietos neplaninį patikrinimą surašė 2020 m. rugsėjo 6 d. Gauto pranešimo dėl gyvūnų gerovės ir sveikatingumo pažeidimų tyrimo patikrinimo aktą Nr. 69GGP-146. Patikrinimo metu iškviestas privatus veterinarijos gydytojas, kuris suteikė veterinarinę pagalbą. Tarnybos Vilniaus departamentas 2020 m. rugsėjo 7 d. pavedimu pavedė atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą abiejose gyvūnų laikymo vietose (duomenys neskelbtini) ir jo metu įvertinti pareiškėjo vykdomos šunų veisimo veiklos atitiktį teisės aktų reikalavimams. Tarnybos pareigūnai, dalyvaujant pareiškėjui ir Savivaldybės tarnautojoms 2020 m. rugsėjo 7 d. atliko neplaninį patikrinimą pareiškėjo gyvūnų laikymo vietose ir surašė Aktus. Atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytų teisės aktų reikalavimų pažeidimus, Savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas asmuo organizavo gyvūnų augintinių paėmimą ir jų perdavimą gyvūnų globėjui ar kitam paimtus gyvūnus galinčiam laikinai laikyti gyvūnų laikytojui, kad tą laiką būtų užtikrintas tinkamas gyvūnų laikymas. Tarnybos Vilniaus departamento 2020 m. spalio 5 d. pareiškimo atžvilgiu buvo surašytas Administracinio nusižengimo protokolas Nr. VMVT-VILN-ANR_P-272-2020, kuriame pareiškėjo veiksmai, vykdant šunų laikymo ir veisimo veiklą, kvalifikuoti kaip Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 346 straipsnio 3 ir 16 dalyse nurodyti administraciniai nusižengimai. Protokolo pagrindu pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta bauda su gyvūnų konfiskavimu.

Pažymi, kad gyvūnų paėmimas yra teisėtas. Gyvūnai paimti vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, nustačius faktą, kad su gyvūnais augintiniais elgiamasi žiauriai, taip siekiant apsaugoti juos nuo žiauraus elgesio ir užtikrinti jų gerovę iki bus priimtas ir įsigalios sprendimas dėl jų konfiskavimo. Pabrėžia, kad nėra pagrindo teigti, jog Tarnybos pareigūnai nedalyvavo gyvūnų augintinių paėmime. Gyvūnų augintinių paėmimas buvo organizuojamas būtent atsižvelgus į Tarnybos pareigūnų duotus nurodymus, kurie užfiksuoti Patikrinimo aktuose. Be to, gyvūnų augintinių paėmimo teisėtumo klausimas turėtų būti sprendžiamas ne Tarnybos pareigūno dalyvavimo epizode, o žiauraus elgesio su gyvūnais augintiniais kontekste.

Dėl pareiškėjo patirtų neigiamų emocijų nurodo, jog pareiškėjo išgyvenimai dėl gyvūnų paėmimo procedūros, neviršijo pareiškėjo įprasto emocinio išgyvenimo lygio ir nesukėlė pareiškėjui nurodytų išgyvenimų.

Atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas skunde ir teigia, kad gyvūnų paėmimo procedūros metu privalėjo dalyvauti Tarnybos veterinarijos gydytojas, o ne privatus veterinarijos gydytojas, tačiau Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytas privalomumas dalyvauti Tarnybos veterinarijos gydytojui, atliekant gyvūnų paėmimo procedūrą, buvo reglamentuotas įstatymų leidėjo išimtinai siekiant suteikti gyvūnams medicininę pagalbą gyvūnų paėmimo procedūros metu. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad gyvūnų paėmimo procedūroje būtinai privalėjo dalyvauti Tarnybos veterinarijos gydytojas. Be to, Tarnyba seniai taiko praktiką, gyvūnų paėmimo metu pasitelkti privačius licencijuotus veterinarijos gydytojus.

Apibendrindami nurodo, kad įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų viseto, būtino reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Tarnybos ir Savivaldybės neteisėtų veiksmų, priteisimo.

Pareiškėjas jam padarytą žalą kildina iš neteisėtų Tarnybos ir Savivaldybės veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad Tarnyba, gyvūnų iš pareiškėjo paėmimo metu, neužtikrino Tarnybos vyriausiojo veterinarijos gydytojo-inspektoriaus dalyvavimo, kaip nustatyta Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje, o gyvūnų paėmimo metu naudojosi privataus veterinarijos gydytojo paslaugomis, tuo tarpu Savivaldybė tokį Tarnybos neveikimą toleravo. Pareiškėjo teigimu, būtent toks Tarnybos neteisėtas neveikimas ir Savivaldybės neteisėtas veikimas lėmė, kad ateityje pareiškėjas dėl tokių neteisėtų institucijų veiksmų gali patirti materialinius nuostolius, nes jam gali tekti atlyginti gyvūnų gydymo, laikino laikymo ir kt. tvarkymo išlaidas. Be to, dėl institucijų neteisėto veikimo pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, rūpesčius, nepatogumus ir kitokius neigiamus išgyvenimus. Taigi, kaip nustatyta iš pareiškėjo skundo argumentų, pareiškėjas jam padarytą žalą sieja tiek su būsimais galimai patiriamais finansiniais nuostoliais, tiek su jau patirtais neigiamais išgyvenimais.

Pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).

Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų, atliekant viešojo administravimo funkcijas, neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-665/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 2005, p. 338–359).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2457/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 335–358; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.). Taigi, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: Tarnybos ir Savivaldybės neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, pagal CK 6.271 straipsnį Tarnybai ir Savivaldybei nekiltų prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų (sprendimų ar veiksmų, neveikimo) prieštaravimu teisės aktuose numatytoms valdžios institucijų pareigoms.

Minėta, kad pareiškėjas jo patirtą tiek turtinę, kuri galimai atsiras ateityje, tiek moralinę (išgyvenimai, nepatogumai, nusivylimai, netikėtumai ir kt.) žalą sieja su Tarnybos ir Savivaldybės neteistais veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad Tarnyba, gyvūnų paėmimo metu, nesilaikė Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo – gyvūnų paėmimo metu užtikrinti Tarnybos vyriausiojo veterinarijos gydytojo-inspektoriaus dalyvavimą, o gyvūnų paėmimo metu naudojosi privataus veterinarijos gydytojo paslaugomis, tuo tarpu Savivaldybė tokį Tarnybos neveikimą toleravo. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 10 d.) nurodyta, kad kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas dėl gyvūno konfiskavimo, savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas asmuo, dalyvaujant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką, turi paimti tokį gyvūną ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitam paimtą gyvūną galinčiam laikinai laikyti gyvūnų laikytojui arba kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pagrindo (gyvūnų paėmimo metu nebuvo užtikrintas būtent Tarnybos vyriausiojo veterinarijos gydytojo-inspektoriaus dalyvavimas) pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytas ginčui aktualus reikalavimas įstatymo leidėjo yra nustatytas visų pirma ne tam, kad kaip savitikslė būtų atlikta formali procedūra, kurią atliekant dalyvaujančių subjektų veiksmai formaliai atitiktų teisės normas, o siekiant Įstatymu nustatytų tikslų, išplaukiančių iš Įstatymo 1 straipsnio (pvz., siekis užtikrinti gyvūnų gerovę ir apsaugą, fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ir filialų pareigas gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje, humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kito neigiamo poveikio). Nagrinėjamu atveju netinkamo elgesio su gyvūnais faktas buvo konstatuotas (gyvūnų paėmimo iš pareiškėjo pagrindas), todėl Tarnybos ir Savivaldybės veiksmų, gyvūnų paėmimo procedūros metu, vertinimas, atsižvelgiant į tokios procedūros pagrindinius tikslus – gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimas, teismo vertinimu, turi viršenybę prieš formalumus. Susipažinus su bylos medžiaga iš esmės sutiktina su Tarnybos argumentais, kad privataus veterinarijos gydytojo, paimant gyvūnus, dalyvavimas (pareiškėjo nurodytas pažeidimas) iš esmės reiškia ne Tarnybos įstatyme įtvirtintos pareigos ignoravimą, o siekis kuo operatyviau užtikrinti iš pareiškėjo paimamų gyvūnų gerovę ir apsaugą, nepriklausomai nuo to, kad procedūros turinys ne visiškai atitinka Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos tokios procedūros formos kriterijus. Pažymėtina, jog gyvūnų paėmimo formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti Įstatyme įtvirtintų tikslų ir nepažeidžia pagrindinių principų.

Byloje nėra ginčo, kad gyvūnų paėmimo metu dalyvavo kvalifikuotas veterinarijos gydytojas, kurio kvalifikacijos, kaip tam tikro juridinio fakto, pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė. Taigi, teismo vertinimu, vien tik formalus įstatymo nuostatų pažeidimas, jeigu dėl privataus veterinarijos gydytojo veiksmų neatsirado neigiamų pasekmių (pvz. dėl privataus veterinarijos gydytojo kompetencijos trūkumo būtų atsiradusi žala gyvūnui ar kt.), leidžia daryti išvadą, kad Tarnybos ir Savivaldybės veiksmuose Įstatymo nuostatų pažeidimo nebuvo padaryta, o pareiškėjo rėmimasis tokia aplinkybe reiškia bandymą apsisaugoti nuo ateityje galimai atsirasiančių finansinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tik formalus ginčo situacijos vertinimas nesuteikia pagrindo Tarnybos ir Savivaldybės veiksmų konstatuoti kaip neteisėtų.

Minėta, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjas skunde išdėstytais argumentais nei Tarnybos, kuri gyvūnų paėmimo iš pareiškėjo metu naudojosi privataus veterinarijos gydytojo paslaugomis, nei Savivaldybės, kuri, kaip teigia pareiškėjas, tokius Tarnybos veiksmus toleravo, neteisėtų veiksmų neįrodė, todėl nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kitos viešosios atsakomybės sąlygos papildomai netirtinos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė