Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ainora Kornelija Macevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos D. B. atstovės advokatės Agnės Mecelienės (toliau – ir pareiškėjos atstovės) skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos atstovės skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės 2017 m. gegužės 25 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

2017 m, gegužės 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo gautas advokatės Agnės Mecelienės pareiškimas dėl A. J. galimai padarytų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 245 straipsnyje, 182 straipsnyje.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės 2017 m. gegužės 25 d. nutarimu, atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nesant nusikalstamų veikų, numatytų BK 245 straipsnyje, 182 straipsnyje, požymių.

Aplinkybė, jog yra užvesta vykdomoji byla, kurioje buvo atlikti įprasti ir būtini veiksmai - tikrinami duomenys apie A. J. turtą ir gaunamas pajamas jokiu būdu nereiškia, kad egzistuoja reali priverstinio teismo sprendimo įvykdymo civilinėmis priemonėmis galimybė. Priešingai, antstolės V. M. pažyma patvirtina, kad A. J. neturi jokio savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, banko sąskaitose piniginių lėšų nėra, kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, taip pat nėra. Faktas, kad A. J. neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, patvirtina, jog objektyviai nėra galimybės įvykdyti teismo nutartį civilinėmis priemonėmis. Galimybė skirti baudas vykdymo procese, taip pat jokiu būdu nereiškia, jog bus įvykdyta įsiteisėjusi teismo nutartis.

Skunde pažymima, kad A. J., turėdamas aukštą kvalifikaciją, gerai mokėdamas keletą užsienio kalbų ir daugiametę darbo patirtį, turi visas galimybes gauti ženkliai didesnes pajamas, kurios būtų skirtos įsiteisėjusios teismo nutarties įvykdymui, tačiau nededa jokių pastangų savo pajamoms padidinti. Vien tokių A. J. veiksmų, kuomet jis, turėdamas objektyvias galimybes padidinti savo pajamas, nededa jokių pastangų joms padidinti, pakanka jo veikai kvalifikuoti pagal BK 245 straipsnį.

Įvertinus faktinę situaciją darytina išvada, jog A. J. oficialiai deklaruojamos pajamos neatitinka tikrovės ir/arba jis slepia savo realias pajamas. Oficialios A. J. pajamos (duomenys neskelbtini) UAB, kurioje jis dirba vadovu, neatskaičius mokesčių yra 380 EUR, o UAB (duomenys neskelbtini) - 20 EUR. Pareiškėjos žiniomis, A. J. gyvena pasiturinčiai. A. J., vengdamas įvykdyti įsiteisėjusią teismo nutartį, gyvena būste, kuris registruotas ne jo vardu, atsiskaitinėja naudodamasis žmonos banko kortelėmis.

Motyvuojamoji dalis

D. B. atstovės skundas atmestinas.

Skundą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su skundu, pateikta medžiaga Nr. 5.7-2084-88/17 bei joje esančiais rašytiniais dokumentais, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 23 d. nutartimi pagrįstai atmetė pareiškėjos atstovės skundą.

Išanalizavus pateiktą medžiagą, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog A. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje.

Nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus būtina paisyti protingumo ir proporcingumo reikalavimų. Tai reiškia, kad nustatytos teisinės priemonės turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Pagal suformuotą teismų praktiką BK 245 str. numatyta veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuomet, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą, nesusijusį su bausmėmis, tačiau sąmoningai vengė vykdyti tokį teismo sprendimą. Kita vertus, net jeigu asmuo ir sąmoningai nevykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytas priemones (baudas, priverstinį išieškojimą ar kt.), svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju apskritai pagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2K-47/2009, Nr. 2K-08/2012, Nr. 2K-219/2012 ir kt.).

Vilniaus apygardos teismui pateiktą skundą pareiškėjos atstovė grindžia tais pačiais argumentais ir motyvais, kaip ir skundą, kurį išnagrinėjo pirmos instancijos teismas. Naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi žemesniajam teismui, pareiškėjos atstovė skunde nenurodė. Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius medžiagoje esančius duomenis, visi žemesniojo teismo argumentai ir motyvai pakankamai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamoje nutartyje, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su teismo argumentais jų nekartoja.

Be to, susipažinus su apeliacinės instancijos teismui pateikta medžiaga matyti, kad 2015-06-25 D. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl prievolės įvykdymo, kuriuo prašė teismo priteisti jos naudai iš A. J. 48 550,30 Eur ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki visiško atsiskaitymo. Bylos nagrinėjimo teisme metu šalys sudarė taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2015-11-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-5207- 431/2015. Pagal šią įsiteisėjusią nutartį, A. J. įsipareigojo taikos sutartyje nurodyta tvarka ir terminais sumokėti pareiškėjai 48 550,30 Eur. Po minėtos nutarties įsiteisėjimo A. J. atliko tik vieną taikos sutartyje numatytą mokėjimą. A. J. ilgą laiką nevykdant įsiteisėjusios teismo nutarties D. B. kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuris buvo išduotas 2016-12-02. Pareiškėja vykdomąjį raštą pateikė antstolei V. M. priverstiniam vykdymui, tačiau vykdomojoje byloje iš A. J. turto nepavyko išieškoti jokių sumų.

Pareiškėjos D. B. atstovė kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, pranešdama, jog A. J. tyčia nevykdo teismo sprendimo, todėl tokioje veikoje galimai yra BK 245 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad su įvairių įpareigojimų nevykdymo susiję teisiniai santykiai bei dėl jų iškilę ginčai pirmiausia yra ne baudžiamosios, o kitų teisės šakų reguliavimo dalykas. Baudžiamojo įstatymo normos, susijusios su teismų sprendimų civilinėse bylose nevykdymu, negali būti taikomos automatiškai nustačius kiekvieną teismo procesinio sprendimo nevykdymo ar netinkamo jo vykdymo faktą. Tokiais atvejais pirmiausiai turėtų būti išnaudotos visos galimybės siekti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normomis, t. y. kreiptis į antstolius dėl priverstinio tinkamo teismo procesinio sprendimo vykdymo, kreiptis dėl sankcijų (pvz., baudos) procesinio sprendimo nevykdančiam ar netinkamai jį vykdančiam asmeniui CPK nustatyta tvarka ir pan. Šiuo atveju medžiagoje nėra jokių duomenų apie CPK įtvirtintų priemonių panaudojimą siekiant efektyvaus teismo procesinio sprendimo įvykdymo (pvz. CPK 616 str. nustatyta tvarka). Medžiagoje nesant duomenų apie D. B. atstovės pareiškime aprašyto ginčo išsprendimą kita tvarka (administracinio ar civilinio procesų tvarka), šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė ir griežčiausia priemonė, negali būti taikoma.

Iš pareiškėjos atstovės pareiškime nurodytų duomenų negalima daryti kategoriškos ir neginčijamos išvados, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Todėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė 2017 m. gegužės 25 d. nutarimu pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartimi prokurorės nutarimas visiškai pagrįstai pripažintas teisėtu.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo motyvais ir argumentais bei pritardamas jiems, konstatuoja, kad nagrinėdamas D. B. atstovės skundą teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė medžiagoje esančius duomenis, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose atitinkantį procesinį sprendimą, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį pareiškėjos atstovės skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. B. atstovės advokatės Agnės Mecelienės skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.