Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.A.skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014-06-04 iki 2015-08-13 (b. l. 26).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Pareiškėjas nuo 2014-06-04 iki 2014-06-09 buvo paskirtas gyventi karantine, kurio plotas- 40,69 kv. m, joje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,13 kv. m.

Laikotarpyje nuo 2014-06-10 iki 2014-09-22 buvo paskirtas gyventi į 14 būrį, 2 brigadą, kurios plotas- 52,09 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,25 kv. m.

Laikotarpyje nuo 2014-09-23 iki 2015-08-13 buvo paskirtas gyventi į 12 būrį, 2 brigadą, kurios plotas- 52,18 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,26 kv. m.

Pareiškėjas už rėžimo reikalavimų pažeidimus nuobaudas atliko:

nuo 2015-01-09 iki 2015-01-15 16 kameroje, kurioje įrengta viena miegamoji vieta, patalpos plotas 5 kv. m;nuo 2015-04-13 iki 2015-04-21 6 kameroje, kurioje įrengta 3 miegamosios vietos, patalpos plotas- 14,20 kv. m, vienam asmeniui teko 4,73 kv. m gyvenamojo ploto;nuo 2015-05-14 iki 2015-05-29, nuo 2015-08-03 iki 2015-08-10 5 kameroje, kurioje įrengtos 3 miegamosios vietos, patalpų plotas 13,57 kv. m, todėl vienam asmeniui teko 4,53 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 14 būryje gyveno nuo 16 iki 20 nuteistųjų, o 12 būryje- nuo 20 iki 26 nuteistųjų.

Atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Atsakovas 2017-01-25 pažymoje Nr. 62-349 (b. l. 27) nurodė pažymos surašymo dienos duomenis, tačiau nenurodė ar tiek gyvenamųjų vietų buvo ginčo laikotarpiu. Taigi, atsakovo atstovas į bylą įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų, į bylą tikslių duomenų nepateikė. Nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog 14 būrio 2 brigadoje gyveno nuo 16 iki 20 nuteistųjų, o 12 būrio 2 brigadoje nuo 20 iki 26 nuteistųjų. Dėl patalpų ploto ginčo nėra, todėl teismas vadovaujasi atsakovo oficialiai pateiktais duomenimis.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014-06-10 iki 2014-09-22, teko nuo 3,25 kv. m iki 2,6 kv. m (105 paras trūko iki 0,5 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), laikotarpiu nuo 2014-09-23 iki 2015-08-13 teko nuo 2,6 kv. m iki 2 kv. m ploto (284 paras (išskaičiavus laiką, kai pareiškėjas buvo kamerų tipo patalpoje) trūko nuo 0,5 kv. m iki 1,1 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpoje).

Taip pat skunde pareiškėjas nurodė, jog kamerų tipo patalpose buvo laikoma nuo 6 iki 8 nuteistųjų. Tačiau pareiškėjas nenurodė tiksliai nei laikotarpio, nei kamerų, kuriose atlikinėjo nuobaudas. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Pareiškėjas ir posėdžio metu atsakovo pateiktų duomenų dėl įrengtų miegamųjų vietų kamerų tipo patalpose nepaneigė. Todėl pareiškėjo argumentai, jog kamerų tipo patalpose buvo laikoma nuo 6 iki 8 nuteistųjų atmestini.

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja (žr., Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai nagrinėjamam atvejui taikyti 4 kv. m ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.

Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog patalpose buvo netinkama ventiliacija, drėgna, šalta, vizualiai buvo matomas pelėsis.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015-11-01, toliau- Higienos norma HN 76:2010).

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 56 punktą gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių.

Atsakovas nurodo, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo bei drėgmės atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).

Vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN -AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu jo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, drėgmės bei pelėsio pareiškėjo buvimo minėtose kamerose laikotarpiu dėl praėjusio perilgo laiko negalima nustatyti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei pelėsio, pareiškėjo kalinimo metu atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl per trumpo (1 val.) pasivaikščiojimo gryname ore suteikimo, kadangi jam turėjo būti skirta pusantros valandos trunkančio pasivaikščiojimo. Taip pat nurodė, jog vienos valandos pasivaikščiojimo laikas prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, kuriuose nurodyta, jog suimtasis ar nuteistasis turi praleisti lauke ne mažiaus kaip aštuonias valandas per dieną.

Nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas reikalavimą dėl pusantros valandos trunkančio pasivaikščiojimo suteikimo jam kalint kamerų tipo patalpose grindė BVK 85 straipsnio nuostatomis, tvirtindamas, kad, kalint kamerų tipo patalpose, jam, kaip paprastajai nuteistųjų grupei priskirtam nuteistajam, turėjo būti suteikiamas pusantros valandos pasivaikščiojimas gryname ore.

Pagal BVK 84 straipsnį nuteistieji kalėjimuose skirstomi į paprastąją ir drausmės grupes. Kalėjimuose kalinčių paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teise apibrėžia BVK 85 straipsnis, kurio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teisė gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai pagal gydytojų išvadą – dvi valandas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu metu bausmę atliko ne kalėjime, o pataisos namuose (b. l. 26), kurių teises nustato BVK 71-76 straipsniai, todėl pareiškėjo argumentai dėl BVK 85 str. nuostatų jo atžvilgiu taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal BVK 145, 86 straipsnius nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien leidžiama vieną valandą pasivaikščioti. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama viena valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo pažeidžiamos nebuvo.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outsidetheircells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Pareiškėjas teigia, kad tualetai kamerose įrengti netinkamai, t.y. tualetas tupimas, o ne sėdimas.

Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, atmestini.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, pavojumi gyvybei. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, atsakovas nurodė, jog nusiskundimų dėl blogų sąlygų įtakojusių sveikatos būklę neišsakė, o kiti susirgimai yra bendro pobūdžio (b. l. 57, 59-72). Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pravieniškių PN-AK psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 33) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad neužtikrinus reglamentuotos gyvenamojo ploto normos pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014-06-10 iki 2014-09-22, teko nuo 3,25 kv. m iki 2,6 kv. m gyvenamojo ploto (105 paras trūko iki 0,5 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose, kai nuteistųjų patalpoje buvo nuo 17 iki 20), laikotarpiu nuo 2014-09-23 iki 2015-08-13 teko nuo 2,6 kv. m iki 2 kv. m gyvenamojo ploto (284 paras (išskaičiavus laiką, kai pareiškėjas buvo kamerų tipo patalpoje) trūko nuo 0,5 kv. m iki 1,1 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpoje).

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, atsižvelgiant į tai, kad kalėjo pataisos namuose, kurioje užtikrinama judėjimo laisvė, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė vertinamuoju laikotarpiu būnant Pravieniškių PN-AK būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, yra pagrindas spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S.A.skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti S.A. (a.k. (duomenys neskelbtini) ) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.