- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2-977/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00351-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- B. S., V. S., G. A., S. P., D. P., D. D., D. Ž., Z. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „Jūrasmiltė“, R. Ž., R. R., K. R., V. D.
- Ieškovas
- AB SEB bankas "Jurasmiltė"
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų B. S., V. S., G. A., S. P., D. P. ir D. D. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-83-123/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovams D. Ž., Z. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „Jūrasmiltė“, R. Ž., R. R., K. R., G. A., S. P., D. P., V. D., B. S., V. S., D. D. dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo ir sandorių ginčijimo actio Pauliana pagrindu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. Ž. ir Z. Ž. 829 964,20 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti negaliojančiomis 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2856, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2865, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2867, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2859, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2870, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2873, 2009 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartį Nr. 4139, 2009 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 4094, 2009 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 4095, 2009 m. spalio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. 4084, 2009 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4081, 2009 m. spalio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4078, 2010 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1ES-1093, 2013 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1ES-1792, 2010 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1ES-1065, 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1ES-14625, 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1ES-1098 ir taikyti restituciją natūra.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ginčijamomis sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą. Prašymą grindė argumentais, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, turtas gali būti dar kartą perleistas, o tai dar labiau apsunkins ieškovo, kaip kreditoriaus, interesų gynimą šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovės AB SEB banko prašymą patenkino – iki bylos išnagrinėjimo areštavo ginčijamomis sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartimi 2013 m. spalio 23 d. nutartį panaikino ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė iš naujo sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių areštuoti ginčijamomis sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis, kuria areštuotas atsakovams D. Ž. ir Z. Ž. priklausantis turtas, neviršijant 829 964,20 Lt sumos, nebuvo įvykdyta, nes jokio šių atsakovų turto antstolė nesurado. Nurodė, kad viso turto pardavimo kainų suma yra 625 002 Lt, t. y. mažesnė, nei ieškovo prašomas priteisti įsiskolinimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. kovo 7 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikė iki byla bus išnagrinėta teisme laikinąją apsaugos priemonę įrašą viešame registre, t. y. VĮ Registrų centro Klaipėdos filiale, dėl draudimo perleisti nutartyje nurodyto nekilnojamojo turto nuosavybės teises, priklausančias G. A., S. P., B. S. ir D. D.. Nurodė, kad iš ieškovės AB SEB banko pateiktos antstolės V. D. 2014 m. vasario 25 d. pažymos matyti, kad nerasta jokio atsakovams D. Ž. ir Z. Ž. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal pareikštą ieškinį. Nurodytos aplinkybės paaiškėjo antstolei vykdant Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį, kuria areštuotas atsakovams D. Ž. ir Z. Ž. priklausantis turtas, neviršijant 829 964,20 Lt sumos. Todėl sprendė, kad laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju būtina taikyti, nes ieškinio reikalavimo patenkinimas ir galimo teismo sprendimo įvykdymas galimas tik išsaugojus ginčijamą turtą, nes tai vienintelis turtas, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą esant palankiam teismo sprendimui. Pažymėjo, kad iš prie patikslinto ieškinio pridėtų pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad viso turto pardavimo kainų suma yra 625 002 Lt, t. y. prašomas pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių mastas neviršija ieškovės reikalavimo. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus sudarytos sąlygos toliau sudarinėti ginčo turto perleidimo sutartis, kuriomis būtų pažeidžiami AB SEB banko interesai. Tačiau sprendė, kad nagrinėjamu atveju, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, nebūtina areštuoti ginčo objektų, pakanka padaryti įrašą viešame registre dėl ginčo objektų nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.). Todėl ieškovo prašymas patenkintinas iš dalies, padarant įrašą viešame registre draudžiantį perleisti ginčijamomis sutartimis perleisto nekilnojamojo turto nuosavybės teises.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai B. S. ir V. S. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jiems priklausančiam nekilnojamojo turto objektams (t. 2, b. l. 97-103). Nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliantai yra sąžiningi jiems priklausančio turto, kuriam skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įgijėjai. Ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimo dėl apeliantų sudaryto sandorio nuginčijimo, todėl negalima manyti būsiant priimtą šioje dalyje ieškovui palankų sprendimą ir atitinkamai nėra prielaidų tokio sprendimui įvykdymui pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomam.
2. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo principą. Ieškovo reikalavimas yra 829 964,20 Lt, todėl dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir turto, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, vertė neturi viršyti šios sumos (CPK 145 str. 2 d.).
3. Skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės turtui, kurio vertė, remiantis VĮ Registrų centras oficialiais duomenimis, yra 6 882 960 Lt, t.y. laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra dešimt kartų viršytas.
4. Areštuojamo turto vertė turi būti nustatoma atsižvelgiant į šio turto rinkos vertę apribojimų taikymo metu, nes priverstinio išieškojimo atveju būtų vadovaujamasi išieškojimo metu galiojančio turto verte. Tuo tarpu teismas ginčijamais sandoriais perleisto turto vertę nustatinėjo remdamasis prieš ketverius metus, t.y. 2010 m. sudarytų turto perleidimo sandorių sumomis.
5. Skundžiama nutartis priimta, pažeidžiant CPK 145 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neįvykdžius Lietuvos apeliacinio teismo nurodytų reikalavimų sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 29 nutartyje nurodė, kad teismas, areštuodamas visą ginčijamais sandoriais perleistą turtą iš viso nenustatinėjo bei nevertino ginčijamais sandoriais perleisto bei areštuojamo nekilnojamojo turto vertės bei jo santykio su ieškinio turtiniais reikalavimais.
Atskiraisiais skundais atsakovai G. A., S. P., D. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jiems nuosavybės teise priklausančiam turtui, o atsakovas D. D. prašo panaikinti visą Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t.y. atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (t. 2, b. l. 117-120; 122-124; 127-129). Atsakovai nurodo iš esmės analogiškus argumentus, t.y. jog taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo pa˛eistas ekonomikumo principas, nes taikyto areto mastas daugiau nei devynis kartus viršija ieškinio sumą. Teigia, kad teismas neteisingai nustatė laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nes turto vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu, o ne į sutartinę sandorių, sudarytų daugiau kaip prieš ketverius metus, kainą.
Atsiliepimas
Atsiliepimais ieškovas AB SEB bankas prašo atsakovų atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties atmesti (t. 2, b. l. 138-139; 141-143). Nurodo šiuos atsikirtimus.
1. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra būtent tokios, kurios mažiausiai riboja atsakovų interesus ir nesukelia jiems nepagrįstų nuostolių, t.y. jos veiksmingai užtikrina banko, kaip ieškovo, ir apeliantų, kai atsakovų, interesų pusiausvyrą šioje civilinėje byloje.
2. Ginčo turtas yra vienintelis turtas, iš kurio teismui galimai patenkinus ieškinį ir pritaikius restituciją būtų galima išieškoti pagal ieškovo reiškiamą reikalavimą dėl skolos priteisimo, nes jokio kito turto į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, laiduotojai Danielius ir Z. Ž. neturi.
3. Grėsmę, kad ginčo turtas gali būti perleistas dar keletu sandoriu, pagrindžia jau ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodyta aplinkybė, jog šios bylos nagrinėjimo metu, teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ženkliai išsiplėtė atsakovų ratas, ir ieškovas, kaip kreditorius, buvo apsunkintas papildomų sandorių ginčijimu.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. sausio 29 d. savo nutartyje šioje byloje konstatavo, kad ieškovas preliminariai pagrindė savo reikalavimus pripažinti ginčo nekilnojamojo turto, kurį prašoma areštuoti, grąžinimą pradiniams savininkams (laiduotojams Žemguliams) actio Pauliana pagrindu, kas sudaro savarankišką pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ginčo nekilnojamąjį turtą, dėl kurio pareikštas reikalavimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atskiruosius skundus atsakovai B. S., V. S. ir G. A. sutiko su skunduose keliamais reikalavimais panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį (t. 2, b. l. 144-145; 147).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirieji skundai netenkintini.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisminėje praktikoje pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti konservacinės paskirties, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 str. 1 d. 1–10 p.); teisinius santykius laikinai sureguliuojančios, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 str. 1 d. 11 p.); prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 str. 1 d. 6, 12 p.). Šiuo atveju skundžiama nutartimi taikytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos laikinosios apsaugos priemonės.
Nagrinėjamu atveju ieškovas byloje yra pareiškęs dvejopo pobūdžio reikalavimus - priteisti skolą iš atsakovų D. Ž. ir Z. Ž. bei pripažinti negaliojančiais šiems atsakovams priklausiusio nekilnojamojo turto perleidimo sandorius actio Pauliana pagrindu taikant restituciją natūra. Ieškovo pareikštam reikalavimui dėl skolos priteisimo užtikrinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės - atsakovams D. Ž. ir Ž. Ž. priklausančio turto areštas, neviršijant pareikšto reikalavimo dydžio (CPK 145 str. 1 d. 1 p.) (t. 1, b. l. 48). Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės - įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo (CPK 145 str. 1 d. 2 p.) - skundžiama nutartimi pritaikytos sekančių pareikštų reikalavimų grupei dėl sandorių nuginčijimo užtikrinti, motyvuojant tuo, kad reikalavimo dalis dėl skolos priteisimo nėra užtikrinta hipoteka, atsakovai D. Ž. ir Ž. Ž. neturi jokio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. Todėl ginčijamais sandoriais perleistas turtas ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju bus vienintelis, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą pagal pareikštą reikalavimą dėl skolos priteisimo. Pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudarė grėsmė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų sudarytos sąlygos toliau sudarinėti ginčo perleidimo sutartis ir plėstis ginče dalyvaujančių subjektų ratui. Taigi nagrinėjamos bylos atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą.
Apeliantai įrodinėja, jog šioje byloje pareikštas ieškinys jų atžvilgiu prima facie yra nepagrįstas, nes jie yra sąžiningi turto įgijėjai. Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas skundžiama nutartimi buvo sprendžiamas pakartotinai. Dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų prima facie pagrįstumo, kaip pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-108/2014 (t. 1, b. l. 106-111). Vertinant šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumą buvo nustatyta, kad ieškinio reikalavimai pagrįsti ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis bei pridėtais rašytiniais įrodymais, ir nuspręsta, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Sprendžiant skundžiama nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas pagrindo daryti priešingas išvadas neturi. Tuo tarpu apeliantų argumentai, susiję su jų sąžiningumu įgyjant ginčo turtą, nesvarstytini šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, nes asmens (ne)sąžiningumo klausimas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiamas tik priimant galutinį sprendimą išnagrinėjus bylą, o sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinama tai, ar pasunkės/pasidarys neįmanomas vykdymas teismo sprendimo, kuris būtų priimtas patenkinus tokius ieškinio reikalavimus, kurie yra pareikšti. Kaip minėta, šiuo atveju tokią grėsmę sudarė bylos nagrinėjimo metu išsiplėtęs ginče dalyvaujančių asmenų ratas sudarius ne vieną ginčo turto perleidimo sutartį. Akivaizdu, kad nėra jokių garantijų, jog ir šiuo metu netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu nebus perleistas tretiesiems asmenims.
Apeliantų teigimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo - yra neproporcingos pareikštam reikalavimui, nes pareikšto reikalavimo laiduotojams suma yra 829 964,20 Lt, tuo tarpu vien tik kiekvieno iš apeliantų įgytas nekilnojamasis ginčo turtas savo verte, kuri grindžiama VĮ Registrų centras duomenimis, viršija pareikštą reikalavimą šioje byloje. Tačiau, kaip minėta, pareikšto reikalavimo dėl piniginės skolos iš laiduotojų priteisimo užtikrinti jų atžvilgiu jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - turto areštas skolos sumai. Tuo tarpu skundžiama nutartimi laikinosios apsaugos priemonės taikytos užtikrinti šioje byloje taip pat pareikštus kito pobūdžio reikalavimus - dėl sandorių, kurių šalys (apeliantai) į bylą įtrauktos atsakovais, pripažinimo negaliojančiais bei ir restitucijos natūra taikymo jais perleisto turto atžvilgiu. Apeliantai teisingai nurodo, kad CK 6.66 straipsnio 4 dalies pagrindu galimas sandorių pripažinimas negaliojančiais actio Pauliana pagrindu teisines pasekmes sukels tik ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčijami visi laiduotojų turto perleidimo sandoriai prašant taikyti restituciją. Restitucijos taikymo ir apimties klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra aišku, kurie iš ginčijamų sandorių (ne)bus nuginčyti, kurie iš turto perleidimo sandorių asmenų bus pripažinti (ne)sąžiningi ir kokią įtaką tai turės jų turtinėms teisėms inter alia ginčo turtui. Minėta, kad ieškiniu prašoma taikyti restituciją natūra, o bendroji restitucijos taikymo taisyklė ir yra tai, jog ji paprastai taikoma natūra. Tik tuo atveju, kai tokiu būdu jos taikyti neįmanoma arba jos taikymas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams, ją galima pakeisti pinigine kompensacija (CK 6.146 str.), tačiau tai jau yra bylos nagrinėjimo dalykas, kuris sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nėra ir negali būti sprendžiamas. Be to, apeliantai, akcentuodami jiems priklausančio ginčo turto vertę, nenurodo kokiu būdu pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo – neproporcingai apriboja jų teises ar kitokiu būdu realiai sukelia žymius nepatogumus. Todėl galima manyti, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių faktiškai jiems yra tik suvaržyta teisė perleisti turtą kitiems asmenims, o patys apeliantai ir nenurodo turėję tokių ketinimų. Tuo tarpu vertinant situaciją kitu – laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo – aspektu, akivaizdu, kad tokiu atveju ieškovas galėtų likti visiškai be realios apsaugos, kas faktiškai reikštų fundamentalaus teismų sprendimų įvykdymo būtinumo užtikrinimo principo nuvertinimą dėl ir ne itin griežtų šaliai taikomų suvaržymų. Todėl apeliacinės instancijos teismas negali sutikti, jog apeliantams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai neproporcingos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirųjų skundų argumentais nėra teisinio pagrindo. Todėl atskirieji skundai atmestini, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.