- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-29
- Bylos Nr.
- 2-108/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjas
- Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- D. D., G. A., S. P., D. P., B. S., V. S., D. Ž., Z. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „Jurasmiltė“, R. Ž., R. R., K. R., V. D.
- Ieškovas
- AB SEB bankas "Jurasmiltė"
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų D. D., G. A., S. P., D. P., B. S. ir V. S. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-148-123/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovams D. Ž., Z. Ž., uždarajai akcinei bendrovei „Jurasmiltė“, R. Ž., R. R., K. R., G. A., S. P., D. P., V. D., B. S., V. S. ir D. D. dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo ir sandorių ginčijimo actio Pauliana pagrindu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. Ž. ir Z. Ž. 829 964,20 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti negaliojančiomis 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2856, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2865, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2867, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2859, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2870, 2009 m. kovo 12 d. dovanojimo sutartį Nr. K1ES-2873, 2009 m. spalio 30 d. dovanojimo sutartį Nr. 4139, 2009 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 4094, 2009 m. spalio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 4095, 2009 m. spalio 27 d. dovanojimo sutartį Nr. 4084, 2009 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4081, 2009 m. spalio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4078, 2010 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1ES-1093, 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1ES-1792, 2010 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1ES-1065, 2011 m. gruodžio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1ES-14625, 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1ES-1098 ir taikyti restituciją natūra.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ginčijamomis sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą. Prašymą grindė argumentais, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jis (turtas) gali būti dar kartą perleistas, o tai dar labiau apsunkins ieškovo, kaip kreditoriaus, interesų gynimą šioje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovo AB SEB banko prašymą patenkino – iki bylos išnagrinėjimo areštavo ginčijamomis sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą: 11/100 dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį G. A.; 20,3900 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį S. P.; 1,6000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį S. P.; 2,3000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį S. P.; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-poilsio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), priklausančius B. S.; 1,8800 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį D. D.
Teismas priėmė tokią nutartį, įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį (sandoriai ginčijami actio Pauliana pagrindu) bei aplinkybes, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nurodė, kad, neareštavus ginčo nekilnojamojo turto, kuriam prašoma taikyti restituciją natūra, nekilnojamasis turtas gali būti perleistas dar kartą, o tai dar labiau apsunkins AB SEB banko, kaip kreditoriaus, interesų gynimą šioje byloje.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas D. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismo areštuoto turto rinkos vertė (2 269 790 Lt) viršija ieškinio sumą (829 964,20 Lt). Taigi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prieštarauja CPK 145 straipsnio 2 daliai;
2) Teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareikštas ieškinys nebuvo tikėtinai pagrįstas (CPK 144 str. 1 d.). Ieškovas AB SEB bankas, ginčydamas sandorius actio Pauliana pagrindu, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad apeliantui buvo žinoma, kad 2010 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. K1ES-10980 pažeidžia AB SEB banko teises. Iš to sprendžiama, kad ieškovas neįrodė jo (apelianto) nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.), todėl nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsakovas G. A. atskiruoju skundu prašo iš dalies panaikinti teismo nutartį, t. y. panaikinti areštą, taikytą jam nuosavybės teise priklausančioms 11/100 dalių pastato-paslaugų patalpoms, unikalus Nr. 2196-6000-2032, esančioms Birutės g. 12, Klaipėdoje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovo pareikšti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo pagal ieškovo pasirinktą savo pažeistų teisių gynybos būdą yra išvestiniai ir jų tenkinimo galimybė egzistuotų tik tuo atveju, jei būtų patenkintas laiduotojams pareikštas ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo. Siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, pirmiausiai turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės banko skolininkų (atsakovų) D. Ž. ir Z. Ž. turtui. Ieškovo ginčijamais sandoriais perleistas turtas galėtų būti areštuotas tik tuo atveju ir tokia apimtimi, jeigu antstoliui suradus ir aprašius areštuojamą skolininkams priklausantį turtą ir/ar pinigines lėšas paaiškėtų, jog jo neužtektų tam, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas. Šiuo atveju ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad kreipėsi į antstolį, kuris būtų suradęs ir aprašęs skolininkams priklausantį turtą ir jie neturi ieškovo reikalaujamos sumos, kuriai būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones;
2) Ieškovui nesikreipus į antstolį ir reikalaujant areštuoti kitiems atsakovams, įskaitant apeliantą, priklausantį nekilnojamąjį turtą, kuris buvo perleistas ginčijamomis sutartimis, iš esmės yra apsunkinama atsakovų turtinė padėtis ir apsunkinama daugiau, nei ieškovo pareikštas reikalavimas, pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra (CPK 3 str. 1 d., 7 str., 17 str.);
3) AB SEB banko reikalavimas laiduotojams sudaro 829 964,20 Lt, todėl reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu neturi viršyti 829 964,20 Lt vertės perleisto turto, kadangi areštavus visą perleistą turtą yra viršijamas turto arešto mastas. Nagrinėjamu atveju bendra areštuoto (ginčijamo) turto vertė sudaro 7 506 300 Lt, todėl skundžiama nutartimi taikyto arešto mastas daugiau nei 9 kartus viršija ieškovo ieškinio sumą (CPK 145 str. 2 d.);
4) Apeliantas yra sąžiningas turto (11/100 dalių patalpų, esančių Birutės g. 12, Klaipėdoje) įgijėjas, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu negali turėti įtakos apelianto teisėms į nurodytą turtą (CK 6.66 str. 5 d.).
Atsakovai S. P. ir D. P. atskiruoju skundu prašo iš dalies panaikinti teismo nutartį, t. y. panaikinti areštus, taikytus žemės sklypams, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, kuri buvo priimta šioje civilinėje byloje, jau vieną kartą panaikino tų pačių tik kitiems savininkams tuo metu priklausiusių nekilnojamųjų daiktų areštą (civilinės bylos Nr. 2-960/2010), todėl ir nagrinėjamu atveju turi būti panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, viršijančios ieškiniu reikalaujamos priteisti skolos dydį. Šiuo atveju vien apeliantams nuosavybės teise priklausančio ir areštuoto turto vertė (1 115 000 Lt) viršija reikalaujamą priteisti iš laiduotojų skolos sumą. Kitos areštuoto turto vertė sudaro 1 154 790 Lt. AB SEB bankas nepaneigė VĮ Registrų centro nustatytos ginčijamo turto vidutinės rinkos vertės, todėl pripažintina, kad šio turto bendra vertė sudaro 2 269 790 Lt. Yra pagrindas išvadai, kad teismas, areštuodamas atsakovų turtą, pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalį ir CK 6.66 straipsnio 4 dalį.
Atsakovas B. S. ir V. S. atskiruoju skundu prašo iš dalies panaikinti teismo nutartį, t. y. panaikinti areštą, taikytą B. S. nuosavybės teise priklausantiems 0,0557 ha žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui-poilsio pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatui-poilsio pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas neturėjo teisino pagrindo taikyti jo (apelianto) turtui areštą, nes jis buvo sąžiningas turto įgijėjas. Jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo nesąžiningumą, byloje nebuvo pateikta. Todėl areštavus šį turtą, pažeidžiamos apelianto teisės ir interesai;
2) AB SEB banko turtinis reikalavimas sudaro 829 964,20 Lt, todėl reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir areštuoto turto vertė neturi viršyti ieškinio sumos, t. y. 829 964,20 Lt (CPK 145 str. 2 d.; 6.66 str. 4 d.). Pagal AB SEB banko pateiktus Nekilnojamojo turto registro duomenis areštuoto turto bendra vertė yra apie 7 506 300 Lt, todėl teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo vadovautis byloje esančiais oficialiais duomenimis.
Atsiliepimas
Ieškovas AB SEB bankas atsiliepimu prašo atmesti atskiruosius skundus, o teismo nutartį palikti nepakeistą.
Byloje pateikti duomenys įrodo neabejotiną banko reikalavimą laiduotojams D. Ž. ir Z. Ž. AB SEB bankas ieškinyje taip pat pagrindė, kad, ginčydamas sandorius actio Pauliana pagrindu, jis siekia sugrąžinti laiduotojams priklausiusį nekilnojamąjį turtą, iš kurio būtų tenkinamas banko reikalavimas. Priešingai nei teigia apeliantai, VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad laiduotojai D. Ž. ir Z. Ž. neturi kito turto, į kurį būtų galima nukreipti reikalavimą, todėl tik areštavus ginčijamomis sutartimis perleistą turtą, bus užtikrintas galimo teismo sprendimo tinkamas įvykdymas.
Būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones patvirtina ir tai, kad Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-960/2010) panaikinus šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir grąžinus klausimo nagrinėjimą iš esmės, bei pirmos instancijos teismui atsisakius taikyti laikinąsias apsaugos priemones - visas turtas ginčijamomis sutartimis buvo perleistas dabar į bylą atsakovais įtrauktiems asmenims. Tai apsunkino AB SEB banko teisių gynimą bei sudarė sąlygas plėstis ginče dalyvaujančių subjektų ratui. Atsižvelgiant į jau įvykusį precedentą, kai vykstant teisminiam ginčui visas ginčo turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, apeliacinės instancijos teismui panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, vėl bus sudarytos sąlygos toliau sudarinėti sutartis, kuriomis bus pažeidžiami AB SEB banko interesai, užkertamas kelias teismo sprendimo realiam įvykdymui. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2-960/2010, šiuo metu yra išnykusios, nes teismas tuo metu atkreipė dėmesį, kad yra dar pagrindinio skolininko - kredito gavėjo UAB „Vakarų autocentras“ turto, iš kurio galimas reikalavimo patenkinimas.
Šalies argumentai
Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad areštų mastas viršija AB SEB banko pareikštų reikalavimų sumą. AB SEB bankas, reikšdamas reikalavimus, vadovavosi ginčijamų sutarčių nuostatomis, kuriomis šalys susitarė dėl daikto pirkimo-pardavimo kainos, todėl nėra pagrindo sutikti, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra taikytas per didelis laikinųjų apsaugos priemonių mastas, viršijantis ieškinio sumą (829 964,20 Lt). Kartu su patikslintu ieškiniu pateiktos pirkimo-pardavimo sutartys įrodo, kad viso turto pardavimo kainų suma yra 625 002 Lt, o ši suma yra net mažesnė, nei AB SEB banko prašomas priteisti įsiskolinimas.
Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad visa reikalavimo suma sudaro 829 964,20 Lt. Iš laiduotojų siekiama prisiteisti ir 5 procentų dydžio procesinių palūkanų, skaičiuojamų už įsiskolinimo sumą per laiką nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad byla iškelta 2010 m. kovo mėnesį, todėl 2014 m. kovo mėnesį vien tik procesinės palūkanos sudarytų 165 992,84 Lt. Taigi įsiskolinimo suma 2014 metų kovo mėnesį jau sieks 995 957,04 Lt.
Vien tai, kad atsakovai pateikė atskiruosius skundus, nėra pagrindo pripažinti apeliantus sąžiningais įgijėjais. Atskiruosius skundus pateikę asmenys ginčo sutartis sudarė bylos nagrinėjimo metu. Atidžios ir rūpestingos sandorio šalys privalėjo apie šią aplinkybę žinoti, tuo labiau, kad ginčo sutarčių šalimis (pardavėjais) buvo tuo metu procese dalyvavę asmenys, kuriems tiek pareikštas AB SEB banko reikalavimas, tiek iš to kylančios pasekmės buvo žinomos. Tuo labiau, kad patys apeliantai patvirtina, kad ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo už nepagrįstai mažą ir rinkos kainos neatitinkančią sumą, todėl šios aplinkybės patvirtina jų nesąžiningumą. Atsakovų sąžiningumą paneigia ir ta aplinkybė, kad nepaisant teismo įpareigojimo iki šiol byloje nepateikta jokių atsiskaitymo už įsigytą turtą įrodymų.
Atsiliepimas
Atsakovai D. Ž., Z. Ž., UAB „Jurasmiltė“, R. Ž., R. R., K. R., V. D. atsiliepimų į atskiruosius skundus nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis apeliantų atskirųjų skundų faktiniu bei teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).
Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atskiruosiuose skunduose nurodo du esminius nesutikimo motyvus: ieškinys dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu yra nepagrįstas, o jie (apeliantai) buvo sąžiningi turto įgijėjai, todėl sandorių nuginčijimas negali turėti įtakos jų teisėms į nurodytą turtą (CK 6.66 str. 5 d.); teismas, areštuodamas ginčijamomis sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė (7 506 300 Lt) viršija pareikšto ieškinio sumą (829 964,20 Lt), pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ekonomiškumo principą.
CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi nurodyta nuostata nustato, kad, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, svarbu tik tai, kad suinteresuotas asmuo būtų tikėtinai pagrindęs savo ieškinio reikalavimą. Tikėtino pagrindimo sąvoka teismų praktikoje aiškinta ne kartą. Toks reikalavimas reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad dėl pareikštų reikalavimų pateiktų įrodymų viseto pagrindu gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012, 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011 ir kt.). Nors nagrinėjamu atveju ginčijamoje nutartyje teismas tiesiogiai nenurodė dėl pareikšto ieškinio (patikslinto ieškinio) preliminaraus įvertinimo, tačiau tai nereiškia, kad toks įvertinimas nebuvo atliktas. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškinio reikalavimai buvo pagrįsti ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pridėtais rašytiniais įrodymais, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareikštas ieškinys buvo akivaizdžiai nepagrįstas, ir tuo pagrindu teismas neturėjo teisės taikyti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 145 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas, įskaitant klausimą dėl atsakovų sąžiningumo (CK 6.66 str.) sudarant ginčijamus sandorius, bus sprendžiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, nenustačius akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo bei esant kitai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai (nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas), teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Kita apeliantų teisinių argumentų grupė susijusi su CPK 145 straipsnio 2 dalies pažeidimu. CPK 145 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą; laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ekonomiškumo principas yra susijęs su šalių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principais bei reiškia, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali varžyti atsakovo teisių labiau negu objektyviai yra būtina. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas areštavo visą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo perleistas pagal ginčijamus sandorius. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad tokia teismo nutartis buvo priimta neišsiaiškinus visų klausimui dėl laikinumų apsaugos priemonių taikymo reikšmingu faktinių aplinkybių. Lietuvos apeliacinis teismas laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimą šioje byloje buvo nagrinėjęs dar 2010 metais ir savo nutartyje išaiškino, kad, taikant teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemones, turi būti atsižvelgta į šios bylos speficines faktines aplinkybes: ieškiniu reiškiamas pagrindinis reikalavimas skolininkams (laiduotojams) dėl skolos priteisimo bei tuo pačiu išvestiniai reikalavimai, kuriais actio Pauliana pagrindu ginčijami sandoriais perleistas turtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-960/2010). Teismas nurodė, kad ginčijamais sandoriais perleistas turtas galėtų būti areštuotas tik tuo atveju ir tokia apimtimi, jeigu antstoliui suradus ir aprašius areštuojamą laiduotojams priklausantį turtą ir/ar pinigines lėšas, paaiškėtų, jog jo neužtektų tam, kad būtų tinkamai įvykdyta teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, net ir tuo atveju, jeigu nebūtų įmanoma įvykdyti teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkų turtui, ginčijamais sandoriais perleisto nekilnojamojo turto arešto mastas (vertė) negalėtų iš esmės viršyti laiduotojams pareikšto ieškinio sumos. Taigi nustačius, kad atsakovams (laiduotojams) D. Ž. ir Z. Ž. priklausantis turtas jau buvo areštuotas, užtikrinant šioje byloje ieškinio reikalavimus, kitiems atsakovams (turto įgijėjams pagal ginčijamus sandorius) areštuotino turto mastas (vertė) mažintinas laiduotojams priklausančio areštuoto turto verte ir tokio arešto mastas neturėtų viršyti byloje pareikšto ieškinio sumos (829 964,20 Lt). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skirtingai nei teismui 2010 metais nagrinėjant klausimą dėl sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių, šiuo metu nebėra pagrindinio ieškovo skolininko UAB „Vakarų autocentras“ turto įkeitimo hipoteka (įkeistas turtas realizuotas, iš gautų lėšų iš dalies atsiskaityta su ieškovu, dėl ko jis sumažino ieškinio kainą), o ši aplinkybė taip pat buvo reikšminga laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastui (CPK 145 str. 2 d.). Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje nurodytų svarbių faktinių aplinkybių (dėl galimybės areštuoti laiduotojų turtą, užtikrinant šioje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus; ginčijamais sandoriais perleisto bei areštuojamo nekilnojamojo turto vertės bei jo santykio su ieškinio turtiniais reikalavimais) iš viso nenustatinėjo bei nevertino. Iš teismų informacinės sistemos matyti, kad nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi, tenkindamas ieškovo AB SEB banko prašymą, jau taikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo atsakovams D. Ž. ir Z. Ž. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jų nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos (829 964,20 Lt). Ši nutartis įsiteisėjo. Atskirojo skundo medžiagoje yra pateiktas antstolės V. D. 2013 m. lapkričio 21 d. raštas Nr. 0004/13/01462, kuriame nurodoma, jog skolininkai D. Ž. ir Z. Ž. neturi turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Antstolė pažymėjo, kad ši aplinkybė išaiškinta įvertinus Nekilnojamojo turto registro bei VĮ Regitros duomenis. Byloje esantys duomenys įrodo ir tai, kad iki nurodyto rašto pateikimo antstolė priėmė patvarkymus dėl lėšų išieškojimo iš atsakovų sąskaitų bankuose, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų dėl tokio išieškojimo eigos bei jų rezultatų. Be to, teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nurodė areštuoti atsakovams priklausantį ne tik nekilnojamąjį, bet ir kilnojamąjį turtą ir turtines teises, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog antstolis nerado tokio turto (kilnojamojo turto, turtinių teisių) pas atsakovus ar trečiuosius asmenis. Nesant byloje pastarųjų duomenų, apeliacinės instancijos teismas negali išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) taikymo kitų atsakovų (nekilnojamojo turto įgijėjų) turtui pagrįstumo klausimą, todėl skundžiama nutartis naikintina ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p., 338 str., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.