Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-360-941/2013 pagal ieškovo E. D. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Techsis“ apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Techsis“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas aostogas, išeitinės kompensacijos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl 2012-12-13 įsakymo Nr. 2.5-232 pasiuntimo į prastovas teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2012-08-16 iki 2012-12-12 buvo nedarbingas dėl ligos. Į darbą grįžo 2012-12-13. Jam įteiktas įspėjimas, kad nuo 2012-08-16 panaikinta komercijos direktoriaus pareigybė ir nėra galimybės jam suteikti darbą, todėl skelbiamos prastovos (1 t., b.l. 19). Tos pačios dienos įsakymu jis pasiųstas į prastovas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad UAB „Techsis“ 2012-08-31 ir 2012-09-20 raštuose ieškovui apie 2012-08-16 sprendimą dėl komercijos direktoriaus pareigybės panaikinimo nieko nenurodoma, vertino, kad tai akivaizdžiai rodo, kad sprendimas dėl komercijos direktoriaus pareigybės panaikinimo surašytas atgaline data. Teismas vertino, kad 2012-08-16 sprendimas dėl komercijos direktoriaus pareigybės panaikinimo motyvuojamas apyvartos sumažėjimu, tačiau tai patvirtinantys įrodymai į bylą nepateikti. Atsakovė neįrodė būtinybės panaikinti direktoriaus pareigybės. Teismas įvertinęs bylos aplinkybes sprendė, kad komercijos direktoriaus pareigybė panaikinta dirbtinai, siekiant atsikratyti nepageidaujamo darbuotojo. Todėl prastovos paskelbtos nepagrįstai. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas šališkai, prieštaraujant byloje esantiems įrodymams daro išvadą apie 2012-12-13 įsakymo Nr. 2.5-232 surašymą atgaline data. UAB „Techsis“ 2012-08-31 ir 2012-09-20 raštų paskirtis buvo ne informuoti ieškovą apie darbo vietos panaikinimą, bet kita - informuoti apie padarytus darbo drausmės pažeidimus, netinkamą darbinių pareigų atlikimą bei paprašyti ieškovą grąžinti išduotas darbo priemones. Apelianto nuomone, būtent prašymas grąžinti darbo priemones nors ir nenurodant tikrosios priežasties, kaip tik ir patvirtina įvykusį juridinį faktą - komercijos direktoriaus pareigybės panaikinimą. O tai, kad raštuose buvo nurodoma, jog darbo priemones bus reikalingos žmonėms, kurie atliks ieškovo darbą nepaneigia pareigybės panaikinimo - panaikinus komercijos direktoriaus pareigybę, pagrindinį darbą perėmė pats bendrovės direktorius. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apie komercijos direktoriaus pareigybės 2012-08-16 panaikinimą sužinojo tik 2012-12-13 grįžęs į darbą po ligos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos byloje esančiais duomenimis. Teisėjų kolegijai su tokiais apeliantės argumentais, kad būtent prašymas grąžinti darbo priemones nors ir nenurodant tikrosios priežasties, kaip tik ir patvirtina įvykusį juridinį faktą - komercijos direktoriaus pareigybės panaikinimą, sutikti nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliantė nepateikė jokių įtikinamų argumentų dėl kokių priežasčių neinformavo ieškovo apie tai, kad ieškovo darbo vieta panaikinta. Be to pažymėtina, kad vadovaujantis LR DK 129 straipsnio nuostatomis darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis Kodeksas ir kiti įstatymai. LR CPK 130 straipsnis numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. Darbuotojai, nurodyti LR DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė neįrodė būtinybės panaikinti direktoriaus pareigybę. Tai, kad dalį komercijos direktoriaus pareigų, kaip pats paaiškino, perėmė pats direktorius, taip pat buvo sukurtos naujos gamybos skyriaus vadovo, kuriam perkeltos kai kurios komercijos direktoriaus pareigos, ir geodezininko padėjėjo pareigybės (1 t., b.l. 105, 106; 2 t., b.l. 36, 37, 39, 40; 2 t., 45-48, 76), priimti nauji žmonės į darbą, rodo, kad komercijos direktoriaus pareigybė panaikinta dirbtinai, siekiant atsikratyti nepageidaujamo darbuotojo. Apeliantė nurodė, kad teismo motyvai, kad ieškovo pareigybė panaikinta dirbtinai neturi esminės reikšmės ginčui išspręsti.Taip pat nurodė, kad darbuotojų skaičiaus, jo dirbamo darbo pobūdžio nustatymas yra išimtinė bendrovės kompetencija. Todėl teismas iš viso negalėjo spręsti ar atsakovo veiklai vykdyti būtina komercijos direktoriaus pareigybė, kokiu būdu atsakovo darbuotojai pasiskirsto darbą ir t.t. Su tokiais atsakovės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Atsakovė turi teisę spręsti dėl darbo pobūdžio nustatymo bei dėl darbuotojų skaičiaus, tačiau priimdama sprendimus dėl darbuotojo atleidimo iš darbo privalo vadovautis įstatymais ir nepažeisti darbuotojo teisių. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, įvertinęs, kad UAB „Techsis“ 2012-08-31 ir 2012-09-20 raštuose ieškovui apie 2012-08-16 sprendimą dėl komercijos direktoriaus pareigybės panaikinimo nieko nenurodoma, padarė išvadą, kad sprendimas dėl komercijos direktoriaus pareigybės panaikinimo surašytas atgaline data. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegijai nesutikti nėra pagrindo nes atsakovė nepateikė duomenų, kurie paneigtų teismo padarytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į LR DK 122 straipsnio nuostatas dėl prastovos, konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad susidariusi situacija atitiko prastovos teisinę situaciją, kad 2012-12-13 įsakymas Nr. 2.5-232 yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprndimą panaikinti atsakovės UAB „Techsis“ direktoriaus 2012-12-13 įsakymą Nr. 2.5-232 dėl ieškovo pasiuntimo į prastovas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. D. 2012-12-13 darbe išbuvo visą dieną. Teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti darbo užmokesčio skirtumą už 2012-12-13 ir 2012-12-14 yra pagrįstas. Teismas nustatęs, kad ieškovui už šias dvi dienas priskaičiuotas darbo užmokestis yra 41,20 Lt ir pripažinęs pasiuntimą į prastovas neteisėtu, pagrįstai ieškovui priteisė 247,69 Lt darbo užmokesčio skirtumą ( 1t. b.l. 107, 2 t. b.l. 41).

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad teismas šališkai ieškovo naudai vertino įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Tačiau visais atvejais teisėjas gali nusišalinti arba būti nušalinamas nuo jam priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant jo arba dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik esant aplinkybėms, kurios leidžia pagristai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar nesuinteresuotumu bylos baigtimi, taigi, esant tiesioginiam ar netiesioginiam jo suinteresuotumui bylos baigtimi arba pagristoms abejonėms dėl teisėjo nešališkumo (LR CPK 65, 66, 71 straipsniai). Įstatymas nenustato baigtinio tokiu aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar nesuinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagristos konkrečiais įrodymais. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagristumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apeliantės nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantė argumentų, įrodymų, kitų kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi. Konstatuotina, kad apeliantės abejonės dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, iš esmės yra susijusios su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu byloje.

Ieškovas skunde prašymą priteisti iš atsakovės lauko priedą už 2012 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius sumoje 604,50 Lt motyvuoja tuo, kad ieškovo ir atsakovės sudarytoje darbo sutartyje Nr. 540, 9 punkte nurodyta, kad atskiru direktoriaus įsakymu gali būti mokami lauko priedai. Teismo motyvai, jog jis neįrodė, kad 2012 m. liepos ir rugpjūčio mėnesį dirbo lauko sąlygomis, yra nepagrįsti. Pagal darbo pobūdį jam teko važinėti į vykdomus objektus, derinti medžiagų tiekimą su tiekėjais, dalyvauti susirinkimuose. Visą darbo laikotarpį lauko priedo mokėjimas buvo stabilus ir nekintamas kas mėnesį. 2012 m. liepos ir rugpjūčio mėnesį lauko priedo nebegavo, nors ne kartą dalyvavo bendruose vykdomų projektų susirinkimuose, turėjo kuro kortelę, naudojo tarnybinį automobilį, vykdė medžiagų užsakymus, derino su tiekėjais veiklą. Nesant darbo pobūdžio pokyčio, lauko priedas už 2012 m. liepos ir rugpjūčio mėnesius, atliekant tas pačias pareigas, turėjo būti mokamas. Atsakovė nesutikdama nurodė, kad teisinis pagrindas lauko priedui išmokėti yra atsakovės administracijos vadovo įsakymas. Nei liepos, nei rugpjūčio mėnesiais apeliantas nedirbo lauko sąlygomis, o apeliaciniame skunde nurodyti naudojimosi bendrovės transportu, kuro kortele faktai patvirtina ne darbo lauko sąlygomis faktą, bet kitas aplinkybes (bendrovės transporto panaudojimą darbinėms pareigoms vykdyti ir pan.). Todėl lauko priedas apeliantui nebuvo mokamas ne dėl subjektyvių priežasčių, o dėl pagrindo tokiai išmokai nebuvimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-01-08 nutarimu Nr. 116 patvirtintas Kompensuojamų išmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos aprašas, kuriame numatyta, kad jis taikomas darbuotojams, kurių darbo sutartyje nurodyta, kad darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio ir dėl to susidaro padidėjusios išlaidos. Padidėjusios išlaidos gali būti kompensuojamos iki 50 procentų mėnesinės algos ar valandinio tarifinio atlygio už faktiškai dirbtą laiką, kai darbas atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais arba yra kilnojamojo pobūdžio. Sudarytoje darbo sutartyje Nr.540, 9 punkte nurodyta, kad atskiru direktoriaus įsakymu gali būti mokami lauko priedai (1t. b.l. 8). Ieškovo argumentai, kad visą darbo laikotarpį lauko priedo mokėjimas buvo stabilus ir nekintamas kas mėnesį, nėra pagrindas ieškovui mokėti lauko priedą. Bylos duomenys nepatvirtina, kad ieškovui būtų pagrindas išmokėti lauko priedą. UAB „Techsis“ buhalterė teismo posėdžio metu paaiškino, kad lauko priedai ieškovui nebuvo skaičiuojami, nes jis liepos mėnesį niekur nevažiavo, rugpjūčio mėnesį sirgo ( 3t., b.l. 36). Sutiktina su atsakovės argumentais, kad lauko priedas apeliantui nebuvo mokamas ne dėl subjektyvių priežasčių, o dėl pagrindo tokiai išmokai nebuvimo. Dėl lauko priedo, vidutinio darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje pateikti duomenys nepatvirtina ieškovą dirbus lauko sąlygomis, todėl sprendė, kad reikalavimas priteisti lauko priedą už šiuos mėnesius netenkintas. Su pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka. Ieškovo apeliacinis skundas šiuo klausimu netenkintinas.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino 2013-01-11 įsakymą Nr. 2.5-02 dėl drausminės nuobaudos ieškovui -atleidimo iš darbo skyrimo LR DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Vien sprendimo motyvas „masiškai“ prieštarauja sprendimo pagrįstumo imperatyvui. Atsakovės 2013-01-11 įsakyme Nr. 2.5-02 ieškovo atleidimo iš darbo pagrindu nurodytas LR DK 237 straipsnio 3 dalies 3 punktas, kuris savo ruoštu daro nuorodą į DK 136 straipsnio 3 dalį. Tačiau DK 136 straipsnio 3 dalis atleidimą iš darbo numato 2 atskirais pagrindais. Atsakovė 2013-01-11 įsakymo Nr. 2.5-02 motyvuojamojoje dalyje nurodo, kad ieškovo padaryti veiksmai vertinami šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu („tokiais veiksmais šiurkščiai nusižengė darbo pareigoms“), t.y. faktiškai nurodo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytą atleidimo pagrindą, tačiau šią teisinę situaciją kvalifikuoja pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (ši teisės norma nurodoma įsakyme). Taigi įsakyme yra akivaizdus prieštaravimas, kuris bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintas, t.y. nebuvo išaiškintas tikrasis atleidimo pagrindas. Teismas atleidimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrino tik DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, visiškai nesiaiškindamas ir netikrindamas ar atsakovas neturėjo pagrindo darbo drausmės pažeidimų (darbo metu naršymas internetiniuose puslapiuose tenkinant asmeninius poreikius, nedalyvavimas medžiagų išdavime) vertinti šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Todėl vien dėl šios priežasties sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu. Ieškovas nesutinka su atsakovės argumentais, nurodė, kad atsakovė, teikdama atsiliepimą į ieškinį ir teisminio nagrinėjimo metu, nesirėmė jokiais įrodymais ar argumentais dėl įsakymo formuluotės, darbo drausmės pažeidimo šiurkštumo, neįrodinėjo jokio kito drausmės pažeidimo. Radijo stočių, kaip fono, klausymasis ar kitos informacijos naršymas intemetinėje erdvėje, jei tai netrukdo tiesioginiam darbui, nebuvo draudžiamas nei vienam įmonės darbuotojui, todėl tai negali būti pagrindas drausminei atsakomybei kilti. Kad buvo stebėtas jo kompiuteris, jam buvo pranešta 2012-08-14. Tačiau oficialiai su atlikto stebėjimo duomenimis buvo supažindintas tik parengiamojo teismo posėdžio metu, t.y. po aštuonių mėnesių ir dėl to jo niekada nebuvo prašoma pasiaiškinti. Teismui pateikti stebėjimo rezultatai nėra jo kompiuterio duomenys, nes nėra nustatytas nei laikas, nei data, nei kompiuteris. Nurodė, kad įmonėje ėjo komercijos direktoriaus, o ne sandėlininko pareigas. Į jo kompetenciją neįėjo darbas sandėlyje. Medžiagas į sandėlį pristatydavo tiekėjai pagal pateiktus užsakymus, jų kiekius ir atitikimą sąskaitoms turėjo sužiūrėti sandėlininkas.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2013-01-11 įsakymas Nr. 2.5-02 dėl nuobaudos atleidimo iš darbo surašytas motyvuojant tuo, kad E. D. 2012-08-06 iki 2012-08-10 darbo metu ir darbo valandomis internetiniuose puslapiuose ieškojo informacijos asmeniniams poreikiams patenkinti nors tuo metu buvo prašoma vykdyti savo tiesiogines pareigas ir dalyvauti medžiagų išdavime. Tokiais veiksmais šiurkščiai nusižengė savo pareigoms. Todėl vadovaujantis LR DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu skiriama drausminė nuobauda-atleidimas iš darbo LR DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas (1 t., b.l. 116). Bylos duomenimis darbdaviui kilus įtarimų, kad E. D. netinkamai atlieka darbines pareigas ir didelę darbo laiko dalį skiria asmeniniams reikalams, į E. D. darbo kompiuterį buvo instaliuota programinė įranga stebėti, kokiais tikslais naudojamas darbo kompiuteris, pagrindas 2012-08-06 įsakymas Nr. 2.4-36 (2 t., b.l. 70). Stebėjimas vykdytas 2012-08-09 ir 2012-08-10. Byloje pateikti duomenys, kad didelė darbo laiko dalis buvo skirta naršymui internete su darbu nesusijusiais klausimais. 2013-08-13 surašytas tarnybinis pranešimas dėl E. D. veiklos, padaryta išvada, kad sumažėjus įmonės apyvartai ir iš gautų tyrimo rezultatų komercijos direktoriaus pareigybė nereikalinga (1 t., b.l. 132-158; 2 t., b.l. 35a, 71-72).

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovas neneigė naršęs internete asmeniniais tikslais, tačiau nurodė, kad nebuvo įspėtas apie įdiegtą stebėjimo programą, be to naršyti internete asmeniniais tikslais bei klausytis radijo nebuvo draudžiama, jis nebuvo supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į ieškovo pareigas bei jų pobūdį, išsilavinimą ir išprusimą darbo teisės srityje, jo argumentus vertino kaip nepagrįstus. Nustatė, kad ieškovas darbo sutarties 12 punkte, savo parašu patvirtino, kad su įmonėje galiojančia kolektyvine sutartimi yra susipažinęs, o darbo tvarkos taisyklės yra šios sutarties sudedamoji dalis (1 t., b.l. 8; 2 t., b.l. 54-65). Teismas atsižvelgdamas į pateiktus stebėjimo rezultatus, į liudytojų S. G. ir D. A. paaiškinimus apie ieškovo elgesį darbe ir požiūrį į darbą, vertino, kad ieškovas naršė internete asmeniniais tikslais. Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad internete naršyti nebuvo draudžiama, bet leidžiama tik pertraukų metu. Ieškovas per dvi dienas tiesioginiam darbui atlikti užtruko dvi valandas. ( 2 t. b.l. 137). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad stebėjimas vykdytas 2012-08-09 ir 2012-08-10. 2013-08-13 surašytas išsamus tarnybinis pranešimas dėl E. D. veiklos, bei pateikti pranešime nurodyti duomenys (1 t., b.l. 132-158; 2 t., b.l. 35a, 71-72). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas iš esmės neneigė, kad darbo metu kaip fono, klausėsi radijo. Apeliaciniame skunde nurodė, kad darydamas pertraukėles tarp įtempto darbo ir skaičiavimo, skaitė žinias. Tuo pačiu nurodė, kad pateikti duomenys raštu ir kompiuterine laikmena, negali būti vertinami kaip įrodymai šioje byloje, kadangi iš jų negalima nustatyti, kokia šių stebėjimų data, trukmė ir koks kompiuteris buvo stebėtas. Be to, tam, kad pagrįsti, kad jis padarė darbo drausmės pažeidimą, būtina įrodyti, kad naudodamasis internetu, neatliko savo pareigų. Teisėjų kolejijos vertinimu iš dalies sutiktina, kad pateikti duomenys nėra visiškai išsamūs, tačiau iš esmės nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas 2012-08-09 ir 2012-08-10 dienomis didesnę darbo laiko dalį naudojosi internetu savo asmeniniams poreikiams. Ieškovas nurodė, kad įmonėje ėjo komercijos direktoriaus, o ne sandėlininko pareigas, į jo kompetenciją neįėjo darbas sandėlyje. Medžiagas į sandėlį pristatydavo tiekėjai pagal pateiktus užsakymus, jų kiekius ir atitikimą sąskaitoms turėjo sužiūrėti sandėlininkas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad E. D. būtų buvę reikalaujama atlikti sandėlininko ar kroviko pareigas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad komercijos direktoriaus pareiginiuose nuostatuose nustatyta, kad komercijos direktorius be kita ko vadovauja medžiagų tiekimui, organizuoja sandėlio apskaitą, prižiūri, kad sutarys su tiekėjais būtų vykdomos tinkamai, kontroliuoja medžiagų tiekimą (1 t., b.l. 22-24, nuostatų II d. 1.1. p., 1.7. p., 2. p., 3.1. p.). Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad drausminės atsakomybes klausimas už atsisakymą dalyvauti priimant medžiagas – t.y. tiesioginių pareiginiuose nuostatuose numatytų funkcijų nevykdymą, iškeltas pagrįstai. Teismas spręsdamas ar drausminė nuobauda paskirta pagrįstai vertino, kad 2013-01-11 įsakyme dėl drausminės nuobaudos paskyrimo nurodyti darbo drausmės pažeidimai yra padaryti anksčiau už tariamą darbo drausmės pažeidimą (2012-08-02 pavedimą ekonomistui pateikti medžiagų suvestinę) bei 2012-08-14 pasišalinimą iš darbo, už kuriuos drausminės nuobaudos paskirtos anksčiau – 2012-08-24 ir 2012-12-13. Be to E. D. nebuvo pareikalauta pasiaiškinti raštu dėl naršymo internete asmeniniais tikslais, nors šis pažeidimas darbdaviui – UAB „Techsis“ direktoriui ir vieninteliam akcininkui tapo žinomas 2012-08-13, kai jis grįžo iš atostogų (2 t., b.l. 71-72, 75), o E. D. šią dieną ir 2,5 val. 2012-08-14 buvo darbe. Bylos duomenimis 2012-08-31, nei 2012-09-20 raštuose dėl reikalavimo pasiaiškinti nieko neužsimenama (1 t., b.l. 9, 10). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo, pareigybės panaikinimo, pasiuntimo į prastovas bei kitos su tuo susijusios aplinkybės, taip pat UAB „Techsis“ direktoriaus parengiamajame posėdyje duoti paaiškinimai, kad jau 2012-08-14 E. D. buvo supasakota, jog jis bus atleistas už darbo drausmės pažeidimus, už kuriuos drausminės nuobaudos dar nebuvo skirtos (2 t., b.l. 4), akivaizdžiai rodo, kad darbdavys ėmėsi visų priemonių, kad atleistų neproduktyvų ir nepageidaujamą darbuotoją, masiškai surašinėdamas dokumentus atgalinėmis datomis ir visiškai nepaisydamas drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, kas yra imperatyviai reikalaujama nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju LR DK 136 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais. Teismas vertino, kad nesilaikant imperatyvių drausminių nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo už drausmines nuobaudas taisyklių 2013-01-11 atleidimas iš darbo pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu pripažintinas neteisėtu. Darbo sutartis pripažintina nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nors sutiktina su atsakovės pastebėjimu dėl netinkamai teismo nurodyto vertinimo - „masiškai“ , tačiau iš esmės pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos byloje ištirtais ir įvertinais įrodymais. Kaip minėta vadovaujantis LR DK 35 straipsniu įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (LR DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti. Atleidimas iš darbo LR DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (LR DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o pagal LR DK 238 straipsnio nuostatas, skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ši teisės norma turi būti taikoma parenkant drausminę nuobaudą tiek už nešiurkštų, tiek ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (šiurkštų darbo pareigų nevykdymą). Kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar yra pakankamas pagrindas skirti konkrečią nuobaudą, ar pažeidimo pobūdis yra adekvatus taikomai už jį sankcijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį su darbuotoju pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena jų – reikalavimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo reikalavimo tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet ir siekiama maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą be pasiaiškinimo tik tada, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 20 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-245/2012). Konkrečiu atveju iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad iš ieškovo nebuvo pareikalauta pasiaiškinti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų negalima pripažinti pagrįstais vertinant ieškovo atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliantė visiškai nepagrįstai nurodė, kad tai, kad ieškovo nebuvo reikalauta pasiaiškinti raštu, nedaro atleidimo neteisėtu ir nepagrįstu, t.y. pasiaiškindamas raštu ieškovas nebūtų paneigęs padaryto darbo pažeidimo. Be to apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad įsakyme yra akivaizdus prieštaravimas, kuris bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintas, t.y. nebuvo išaiškintas tikrasis atleidimo pagrindas. Teismas atleidimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrino tik LR DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, visiškai nesiaiškindamas ir netikrindamas ar atsakovas neturėjo pagrindo darbo drausmės pažeidimų (darbo metu naršymas internetiniuose puslapiuose tenkinant asmeninius poreikius, nedalyvavimas medžiagų išdavime) vertinti šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Todėl apeliantės manymu vien dėl šios priežasties sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu.

LR DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato atleidimo pagrindą, kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos; LR DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato atleidimą iš darbo (Kodekso 136 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė ieškovui drausminę nuobaudą skyrė vadovaudamasi LR DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Bylos duomenimis atsakovė nekėlė klausimo, kad drausminė nuobauda paskirta vadovaujantis LR DK 136 straipsnio 3 dalyje numatytu kitu pagrindu pvz. 2 punktu, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (Kodekso 235 straipsnis). Teisėjų kolegijai nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, kad įsakyme yra akivaizdus prieštaravimas, kuris bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintas, t.y. nebuvo išaiškintas tikrasis atleidimo pagrindas. Be to atsakovės pareiga yra tinkamai suformuluoti bei nurodyti atleidimo pagrindą. Šiuos argumentus dėl galimų prieštaravimų atsakovė nurodė tik apeliaciniame skunde. Be to, nepriklausomai nuo atleidimo pagrindo, LR DK 136 straipsnio 4 dalis numato, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal šio straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė jų nesilaikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas, ar šalys tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, privalo atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo ir patikimumo civiliniame procese principus, taip pat į bylos materialinį teisinį pobūdį. Nustatęs, kad pateiktų įrodymų neužtenka, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, teismas atlieka procesinius veiksmus, nustatytus LR CPK 179 straipsnio 1 dalyje arba 414 straipsnio 1 dalyje. Nors LR CPK 414 straipsnio 1 dalyje ir reglamentuota teismo teisė darbo bylose rinkti įrodymus, jei tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, tačiau tai neatleidžia proceso šalių nuo argumentų nurodymo, ar įrodymų pateikimo, šalių manymu turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui. Konkrečiu atveju nenustatyta, kad byloje buvo reikalingi papildomi įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, netikrino ir neįvertino, kad būtų išaiškintos visos bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (LR CPK 176–185 straipsniai). Dėl to atsakovės apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Ieškovas E. D. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimą dalyje, kurioje patikslinto ieškinio reikalavimai atmesti ir priteisti iš atsakovės dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio neturtinės žalos kompensaciją sumoje 31371,48 Lt ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas nepagrįstai motyvavęs, kad jis neatliko savo pareigų tinkamai, nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovei be pagrindo skyrus jam drausmines nuobaudas ir neteisėtai atleidus iš darbo, ieškovas patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos. Pats atleidimo faktas LR DK 136 straipsnio 3 dalies l punkto LR DK 237 straipsnio l dalies 3 punkto, pagrindu jam buvo didžiulis pažeminimas. Dėl to labai išgyveno, patyrė psichologinių išgyvenimų, negalėjo ramiai miegoti, negalėjo gauti išmokų iš VSDFV. Ieškovas nurodė, kad suprato iš direktoriaus veiksmų, kad jis yra nepageidaujamas darbuotojas įmonėje. Jam buvo pasiūlyta išeiti iš darbo su vieno mėnesio išeitine kompensacija, todėl su pasiūlymu nesutiko. Jam dirbant toliau, atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų jį atleisti ir atleidimui pagrįsti. Pradėjo jį kaltinti pasišalinus iš darbo vietos, neparuošus ataskaitos, kompiuterį naudojant asmeniniams tikslams, nevykdant sandėlininko pareigų. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad apeliantas padarė darbo drausmės pažeidimus, netinkamai atliko darbo sutartimi sulygtą darbą, todėl net sutinkant su teismo išvada, kad neva drausminės nuobaudos paskirtos neteisėtai, ieškovas neturi pagrindo reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Ieškovo aiškinimai, kad atsakovas atleisdamas jį iš darbo neva susidorojo su juo nepagrįsti. Siūlydama apeliantui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, atsakovės administracija siekė ne susidoroti su ieškovu, o geranoriškai, įvertinusi bendrą ieškovo darbo stažą bendrovėje, išspręsti kilusį darbinį konfliktą dėl per trumpą laiką padarytų sistemingų darbo drausmės pažeidimų.

Teisėjų kolegijai atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindo vertinti, kad ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimų, bylos duomenimis nustatyta, kad pasišalino iš darbo, jo atlikta užduotis darbdavio netenkino, ieškovas prašomas dalyvauti medžiagų išdavime nepagrįstai atsisakė, savo darbo metu ir darbo valandomis internetiniuose puslapiuose ieškojo informacijos asmeniniams poreikiams. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovė, prieš panaikindama jo etatą, įsteigė naują etatą, sukūrė naujas pareigybes. Vamzdyno montuotojo funkcijos iš esmės jo funkcijos, bet jam nebuvo pasiūlyta kita darbo vieta, nors dirbti būtų sutikęs. Ieškovas nurodė, kad apie komercijos direktoriaus pareigybės 2012-08-16 panaikinimą sužinojo tik 2012-12-13 grįžęs į darbą po ligos. Iki pensijos jam buvo likę mažiau nei 2 metai, apie pasikeitusias darbo sąlygas ir darbo sutarties nutraukimą jam turėjo būti pranešta prieš 4 mėnesius. Kaip jau ne kartą teismas minėjo, kad vadovaujantis LR DK 35 straipsniu įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, savo veiksmais nepažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Šiomis nuostatomis privalu vadovautis ne tik atsakovei bet ir ieškovui. Taip pat minėta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, o bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė jų nesilaikė. Kiekvienu konkrečiu atveju skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau ir kitas minėtas reikšmingas aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju spręstina dėl drausminės nuobaudos adekvatumo padarytas drausmės pažeidimui ir kt. Be to, atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą pagrindą suponuoja pakartotinio darbo pareigų pažeidimo nustatymas. Konkrečiu atveju nustatyta, kad atsakovė drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo skyrė už drausmės pažeidimus, kurie padaryti anksčiau nei kiti, už kuriuos buvo paskirtos drausminės nuobaudos. Be to atsakovės pozicija ieškovo atžvilgiu nebuvo nuosekli. Atsakovė vertino, kad ieškovo pareigybė nebereikalinga ir naikintina, taip pat, kad ieškovas daro drausmės pažeidimus ir yra netinkamas atsakovei darbuotojas. Teisėjų kolegijos vertinimu nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu darbdavys nusprendžia atleisti darbuotoją iš darbo jis privalo vadovautis įstatymais, teisės normomis, užtikrinti teisės aktais darbuotojui numatytas garantijas. Konkrečiu atveju atsakovė priimdama sprendimą panaikinti komercijos direktoriaus pareigybę, privalėjo vadovautis LR DK 129 straipsnio, 130 straipsnio ir kitomis nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovo prašymo atsižvelgė į ieškovo elgesį, kad jis be pateisinamų priežasčių pasišalino iš darbo, darbo laiką naudojo ne darbui ir ne darbdavio interesais, nevykdė savo pareigų numatytų pareiginiuose nuostatuose. Vertino, kad tai nelaikytina sąžiningu, nepriekaištingu ir su darbdavio interesais suderinamu darbu. Teismas nurodė, kad drausminės nuobaudos už darbo drausmės pažeidimus panaikintos dėl to, kad buvo paskirtos nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Tai kad nuobaudos panaikintos, nepašalina darbo drausmės pažeidimo faktų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais argumentais. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas dirbo trumpą laiką nuo 2011-08-08 iki 2013-01-11, t.y. metus ir 5 mėnesius, per šį laikotarpį beveik 5 mėnesius sirgo. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad vien atsižvelgiant į ieškovo įmonėje išdirbtą laiką, prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis, kas akivaizdžiai rodo ieškovo nesąžiningumą ir norą pasipelnyti buvusio darbdavio sąskaita. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Taip pat svarstant neturtinės žalos pagrįstumo klausimą nepagrįstai atsižvelgta į tai, kad ieškovas sirgo 144 dienas, darbdavys turėjo teisę jį atleisti pagal LR DK 133 straipsnio. 2 d. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl ieškovo veiksmų, dėl jo pradinio ieškinio 2013-02-04 tikslinimo, 2013-05-15, dėl jo pasirūpinimo tinkama teisine pagalba. Teisėjų kolegija vertina, kad šios aplinkybės iš dalies įtakojo ilgesnį procesą, tačiau vertinti, kad ieškovo elgesys sukėlė neigiamas finansines pasekmes atsakovei, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiama ir į tai, kad teismas šios kategorijos bylose yra aktyvus bei įvertintina ir tai, kad atsakovė nepateikė savalaikiai visų procesinių dokumentų turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui, nors jos pareiga įrodinėti, kad ieškovui drausminės nuobaudos buvo skirtos pagrįstai, kad ieškovui išmokėtos visos išmokos ir kita. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atleidimo pripažinimas neteisėtu laikytinas tinkamu neturtinės žalos atlyginimu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas įstatymo nuostatų, be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala, tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (LR DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl LR DK 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama. (Pvz. 2012 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje NR. 3K-3-213/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrindo spręsti, kad ieškovo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra pagrįstas. Atsižvelgiant į ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą, įvertinus jo darbo patirtį, manoma, kad po atleidimo iš darbo tokiu pagrindu sumažėjo asmens reputacija, ieškovas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, prarado pajamas, pragyvenimo šaltinį. Ieškovas patyrė dvasinių išgyvenimų ne tik dėl atleidimo pagrindo, bet ir atsižvelgiant į jo amžių, yra pagrindo manyti, kad pergyveno, jaudinosi dėl to, kad jam gali būti apsunkinta galimybė įsidarbinti, užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Atsižvelgiant į ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą, byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškovei priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu 1000,00 Lt neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje bei teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus, todėl ši suma priteistina iš atsakovės ieškovei. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės dvylikos mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio neturtinės žalos kompensaciją sumoje 31371,48 Lt, nėra pagrįstas, atsižvelgiant į paties ieškovo elgesį, kad jis padarė darbo drausmės pažeidimus, į kitas byloje ištirtas ir įvertintas aplinkybes.

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl bylinėjimosi išlaidų patyrė 1100,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Teismas, priimdamas sprendimą, tenkino daugiau kaip pusę jo reikalavimų, tačiau bylinėjimosi išlaidų nepriteisė. Apelianto vertinimu teismas nepagrįstai vertino, kad jo procesinis elgesys lėmė neigiamus finansinius padarinius atsakovei. Pažymėjo, kad pati atsakovė savo elgesiu vilkino procesą su atsiliepimu į ieškinį nepateikė jokių procesinių dokumentų. Parengiamojo teismo posėdžio metu teismui pateikė 16 dokumentų, antro parengiamojo teismo posėdžio metu pateikė 13 dokumentų. Bylinėjimosi išlaidos jam turėjo būti priteistos proporcingai tenkintų reikalavimų daliai. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad tik apelianto elgesys atsisakant teismo patarimo pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba laiku, esminiai lėmė proceso užvilkinimą, nes nepriklausomai nuo dokumentų pateikimo buvo akivaizdu, jog pirminis ieškinys yra su trūkumais, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, ieškovo procesinį elgesį, lėmusį neigiamus finansinius padarinius atsakovei, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovui jo turėtos teisinės pagalbos išlaidos neatlygintinos. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis ir iš jo išplaukiantys ieškinio reikalavimai patenkinti, atsakovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovas pareiškė prašymą priteisti ir trečiasis asmuo pareiškė prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pateikė duomenis dėl patirtų išlaidų (2 t., b.l. 118, 119).

Apeliacinės instancijos teismas vadovaudamasis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais, įvertinęs tai, kad bylos nagrinėjimas vyko žodinio proceso tvarka, į teismo posėdžių kiekį, jų trukmę, svarstytų klausimų sudėtingumą, paruoštų procesinių dokumentų kiekį, apimtis ir laiko sąnaudas daro išvadą, kad ieškovo patirto išlaidos yra pagrįstos. Įvertinus tai, kad ieškovo pagrindiniai reikalavimai buvo patenkinti, apeliacinis skundas šiuo klausimu tenkintinas iš dalies ir vadovaujantis teisingumo, protingumo principais ieškovui priteistini 800,00 Lt patirtų išlaidų.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad nors esminės reikšmės ginčui išspręsti tai ir neturi, nes apeliacinis skundas paduodamas siekiant pilno ieškinio reikalavimų atmetimo, tačiau nori atkreipti dėmesį į neteisingą kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimą. Atsakovės skaičiavimu laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 liepos mėnesio ieškovas išdirbo 64 darbo dienas (atitinkamai 22, 21. 21). Todėl vidutinis darbo dienos uždarbis būtų 115,63 Lt (7400 Lt: 64), o skirtumas ne 332,39 Lt, bet 47,35 Lt. Taip pat teismas neteisingai paskaičiavo vidutinį darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių. Mūsų skaičiavimu ieškovui turėjo būti priteista ne 21299,63 Lt, bet 20968,81 Lt neatskaičius mokesčių.

Atsižvelgiant į byloje pateiktus atsakovės duomenis dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimo, dėl darbo užmokesčio apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas (1t. b.l. 109, 2 t. 107,108, 2t. b.l. 43), teisėjų kolegijos vertinimu kompensacija už nepanaudotas atostogas paskaičiuota teisingai.

Pirmosios instancijos teismas apskaičiuodamas ieškovo vidutinį darbo dienos užmokestį, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintos Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 6.9 punktu, kas sudaro 125,81 Lt (2600 Lt x 3 mėn./ 62 d.d.). Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 įsakymu Nr. A1-581 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2013 metais patvirtinimo“ 2.1.1. punktu nustatytas vidutinis darbo dienų per mėnesį, esant penkių darbo dienų savaitei, skaičius – 20,9 darbo dienos. Teismas atsižvelgė, kad ieškovas nuo 2013-01-11, t.y. nuo atleidimo dienos, nedirbo ir jokių išmokų iš VSDFV negavo (2 t., b.l. 106; 3 t., b.l. 22) ir sprendė, kad ieškovui iš atsakovės už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013-01-12 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, įskaitant šią dieną, t.y. už 2013 m. sausio mėn. 14 d.d., 2013 m. vasario – rugpjūčio mėnesius ir 2013 m. rugsėjo mėn. 9 d.d. priteistinas 21299,63 Lt ((14 d.d. +(7 mėn. x 20,9 d.d.)+9d.d.) x 125,81 Lt) vidutinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, ir po 125,81 Lt vidutinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių, už kiekvieną darbo dieną nuo 2013-09-13 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, įstatymo nuostatas dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, tikslintina pirmosios instancijos teismo paskaičiuota suma 21299,63 Lt ir priteistina 21261,89 Lt ( 2013-01-12 - 2013-09-12, 169 k.d. *125,81 Lt =21261,89 Lt ( skirtumas 37,74 Lt)).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliantės UAB „ Techsis“ apeliacinis skundas atmestinas , apelianto E. D. apeliacinis skundas dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo tenkintinas iš dalies ir sprendimas keistinas (326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Apeliantas ieškovas E. D. teikdamas apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovės UAB „Techsis“ apeliacinį skundą nurodė, kad patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 400,00 Lt už apeliacinio skundo paruošimą ir 300,00 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą. Prašo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės.

Teismas atsižvelgė į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų ( 3t. b.l. 69,70, 88,89.), į ruoštų procesinių dokumentų apimtį, turinį, klausimų sudėtingumą, įvertinus tai, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, į keltus reikalavimus apeliaciniame skunde ir daro išvadą, kad apeliantui iš atsakovės priteistina 550,00 Lt patirtų atstovavimo išlaidų. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, apeliantės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

teisėjų kolegija nutaria:

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Techsis“ apeliacinį skundą atmesti.

Ieškovo E. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šią sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„priteisti iš atsakovės UAB „Techsis“ ieškovui E. D. 1000,00 Lt ( tūkstantį litų) neturtinės žalos“,

„priteisti iš atsakovės UAB „Techsis“ ieškovui E. D. 800,00 Lt ( aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų“.

Patikslinti sprendimo dalį dėl už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013-01-12 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2013-09-12, įskaitant šią dieną, nurodytą vidutinį darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių, ir šią sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„priteisti iš atsakovės UAB „Techsis“ ieškovui E. D. už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013-01-12 iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2013-09-12, įskaitant šią dieną, 21261,89 Lt vidutinį darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių „

Kitą Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Techsis“ E. D. 550,00 Lt (penkis šimtus penkiasdešimt litų ) bylinėjimosi išlaidų patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 93 straipsnis)

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.