- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-26
- Bylos Nr.
- I3-1624-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03947-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,
dalyvaujant pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovui advokatui R. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas politinė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (toliau – pareiškėjas ar Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – atsakovė, VRK ar Vyriausioji rinkimų komisija) 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) dalis, kuriomis nuspręsta Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui neskirti valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui (394 880 Eur) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio valstybės biudžeto asignavimus grąžinti į valstybės biudžetą; 2) įpareigoti VRK priimti naują sprendimą neskirti valstybės biudžeto asignavimų laikotarpiui, atitinkančiam proporcingumo principą, t. y. trumpesniam, nei pusės metų laikotarpiui; 3) įpareigoti VRK, sutrumpinus valstybės biudžeto asignavimų neskyrimo laikotarpį, atitinkamai pakeisti skundžiamo Sprendimo 7 punktą dėl politinėms partijoms skiriamos 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti sumos nustatymo ir 8 punktą dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalies grąžinimo į valstybės biudžetą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo (toliau – Įstatymas) 20 straipsnio 4 dalį, jeigu VRK pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai VRK sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Pareiškėjas mano, kad VRK sprendimas skirti sankciją nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant proporcingumo ir lygiateisiškumo principus. Pareiškėjui nesuprantama, kokiais kriterijais ir motyvais vadovaujantis pasirinktas sankcijos laikotarpis. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis nenustato žemutinės sankcijos ribos, tačiau VRK net nesvarstė galimybės skirti sankciją trumpesniam terminui. Pareiškėjo manymu, neskiriant valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui, nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos VRK sprendimo pagrįstumui, įvertinimas, liko neįvertinti partijos pirmininko pareigas ėjusio E. G. teiginiai dėl sankcijos taikymo, išsakyti VRK posėdžio metu.
Pareiškėjo nuomone, skiriant sankciją buvo pažeistas proporcingumo principas. Teigia, kad VRK neįvertino visuomeninių santykių, susiklosčiusių, kuomet politinės partijos nariai, kaip savarankiški rinkimų dalyviai ar kaip partijos atstovai, dalyvauja mokymuose, neaiškumo, tinkamo teisinio reguliavimo ir praktikos nebuvimo. VRK neįvertino veikos nepavojingumo, t. y. aplinkybių, kad tariama nepiniginė auka pareiškėjui buvo pripažinta tik ištraktavus aplinkybių visumą, tačiau kryptingo pareiškėjo siekio gauti šią auką ar ją sąmoningai maskuoti nebuvo. VRK, skirdama griežtą sankciją, neįvertino politinės partijos, kaip ypatingo visuomeninių santykių subjekto statuso. Pareiškėjas atstovauja rinkimuose balsus atidavusią visuomenės dalį. VRK privalėjo įvertinti, kokią įtaką sprendimas gali turėti politinės partijos gyvavimui. VRK nevertino itin sunkios pareiškėjo finansinės situacijos ir aplinkybės, kad sankcijos paskyrimas gali apskritai eliminuoti politinę partiją iš politinės arenos. Negavęs 2017 m. antrojo pusmečio biudžeto asignavimų, pareiškėjas negali vykdyti įsipareigojimų pagal 2016 m. gegužės 6 d. kredito sutartį. 2017 m. liepos 5 d. vykusiame partijos valdybos posėdyje buvo priimtas sprendimas dėl sunkios finansinės situacijos sumažinti 2017 m. partijos biudžeto išlaidas bent 5 proc. 2017 m. liepos 18 d. partijos tarybos posėdyje buvo priimtas patikslintas partijos biudžetas. Iš viso per 2017 m. partija buvo įsipareigojusi grąžinti 540 000 Eur vertės kredito dalį. Po VRK sprendimo pareiškėjas, siekdamas išgyventi be valstybės biudžeto asignavimų, yra nutaręs atsisakyti partijos būstinės, priimtas sprendimas mažinti darbuotojų skaičių. Be to, viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Taikomosios politikos institutas“ organizuotų mokymų rengimo išlaidos sudaro 45 336,86 Eur, o neskirtų biudžeto asignavimų suma – 394 880 Eur net aštuonis kartus viršija tariamai gautą naudą.
Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas ir lygiateisiškumo principas, nes visuomenėje yra pakankamai duomenų apie kitų partijų padarytas analogiškas veikas, tačiau VRK ir teisėsaugos institucijos jokių veiksmų nesiima, sankcijų netaiko, pažeisdami lygybės prieš įstatymą principą (I tomas, b. l. 1-7).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra tinkamai motyvuotas, o kriterijai, kuriais vadovaudamasi VRK priėmė Sprendimą, pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir yra aiškūs.
Paaiškina, kad VRK valstybės biudžeto asignavimus skirsto ir perveda du kartus per metus – iki balandžio 15 d. ir iki lapkričio 15 d. Įstatyme nenumatyta VRK teisė asignavimus skirstyti kitais terminais. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 4 dalį VRK, nustatytu periodiškumu skirstydama valstybės biudžeto asignavimus teisės aktus šiurkščiai pažeidusiai politinei partijai, gali neskirti finansavimo dvejus metus nuo sprendimo pripažinti šiurkštų įstatymo nuostatų pažeidimą įsiteisėjimo dienos, t. y. VRK gali neskirti biudžeto asignavimų net keturis kartus. VRK, priėmusi sprendimą neskirti biudžeto asignavimų skirstant 2017 m. antrojo pusmečio dotaciją, kitą kartą skirstydama valstybės biudžeto asignavimus (2018 m. pirmojo pusmečio valstybės dotaciją), vėl turi teisę spręsti dėl asignavimų skyrimo ar neskyrimo. VRK sprendimo projekte, kuris buvo svarstytas 2017 m. spalio 26 d., buvo siūloma pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų neskirti vienerius metus (du pusmečius). Tačiau VRK, įvertinusi visas aplinkybes, atsižvelgdama, kad pareiškėjas tokį pažeidimą padarė pirmą kartą, vienbalsiai nusprendė neskirti asignavimų tik už 2017 m. antrąjį pusmetį. Atsakovės teigimu, proporcingumo principas nebuvo pažeistas, nes šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). Svarstant dėl laikotarpio buvo įvertintos ir kitos aplinkybės, atsižvelgta į pažeidimo pobūdį. VRK nustatytos aplinkybės, nurodytos 2017 m. spalio 18 d. VRK darbo grupės išvadoje, liudija grubų ir akivaizdžiai neteisėtą pareiškėjo elgesį gaunant neteisėtas aukas iš juridinio asmens.
VRK nuomone, pažeidimais pareiškėjas ne tik pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, bet ir padarė žalą visuomenės pasitikėjimui rinkimų proceso skaidrumu, atvirumu, politinių partijų veikla. Pareiškėjas nepripažino pažeidimų, dėl jų nesigailėjo, nebendradarbiavo su VRK tyrimo metu. Pareiškėjas nenurodo konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios yra neaiškios ar netinkamai reglamentuotos.
VRK nuomone, Įstatyme ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme (toliau – ir Finansavimo įstatymas) įtvirtintas teisinis reglamentavimas yra aiškus ir konkretus, nurodyta, kas yra finansavimo šaltiniai, kas yra aukos, kas tas aukas gali suteikti, numatyta, kad juridiniams asmenims draudžiama finansuoti politines partijas. Mokymai politinių partijų nariams nėra draudžiami, tačiau neatlygintinis mokymų ir su mokymais susijusių paslaugų gavimas iš juridinių asmenų, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, gali reikšti, kad juridiniai asmenys remia partiją nepinigine auka, o politinė partija tokią neteisėtą auką priima. Įstatymai nereikalauja vertinti aplinkybių dėl sunkios politinių partijų padėties priimant sprendimus dėl biudžeto asignavimų skyrimo ar neskyrimo. 2017 m. spalio 26 d. posėdžio metu pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų apie savo finansinę padėtį, o kartu su skundu pateikta informacija neatskleidžia tikrosios pareiškėjo finansinės padėties. Be to, viešoje erdvėje pateikti partijos pirmininko E. G. pasisakymai, kad „finansiniai reikalai partijoje – aptvarkyti <...>“. Nors pareiškėjas skunde mini visuomenėje esančius duomenis apie kitų partijų galbūt analogiškas veikas, tačiau nepateikia jokių konkrečių pavyzdžių dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo.
Atsiliepimas
Be to, atsakovė atsiliepime pažymi, kad VRK apie vykusius mokymus sužinojo iš teisėsaugos institucijų. Atsižvelgdama į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją ir asmenų užklausimus, atsakovė tiria mokymų, kuriuos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariams organizavo VšĮ „Taikomosios politikos institutas“, atitikimą teisės aktų reikalavimams (II tomas, b. l. 51-59).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą prašė patenkinti skunde nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovės teismo posėdyje pareiškėjo skundą prašė atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ dalies, kuria nuspręsta Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui neskirti valstybės biudžeto asignavimų pusės metų laikotarpiui (394 880 Eur) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio valstybės biudžeto asignavimus grąžinti į valstybės biudžetą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-175 pripažino pareiškėjo 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos išlaidomis 2016 m. sausio 16 d. – balandžio 24 d. VšĮ „Taikomosios politikos institutas“ organizuotų mokymų „Ready to Win“ rengimo išlaidas (45 336,86 Eur), šias mokymų išlaidas pripažino nepinigine auka pareiškėjui, pripažino, kad pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Finansavimo įstatymą, kadangi pareiškėjo 2016 m. Seimo rinkimų politinė kampanija finansuota nepriimtina auka, tai yra juridinio asmens (VšĮ „Taikomosios politikos institutas“) auka, ir pareiškėjas 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje pateikė žinomai klaidingus duomenis, tai yra nenurodė VšĮ „Taikomosios politikos institutas“ nepiniginės aukos ir mokymų „Ready to Win“ išlaidų (I tomas, b. l. 76).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R-3-552/2017 pareiškėjo skundą dėl VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. Sp-175 panaikinimo atmetė (I tomas, b. l. 97-106). Be kita ko, LVAT vertino, kad VRK nustatyti pažeidimai atitinka Finansavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas buvo pripažintas šiurkščiai pažeidęs Finansavimo įstatymą.
VRK, vadovaudamasi Įstatymo 20 ir 21 straipsniais, Lietuvos Respublikos 2016 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu bei VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-175, 2017 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-178, kuriuo paskirstė 2 751 000 Eur valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms 2017 m. antrąjį pusmetį. Šio sprendimo 6 punktu VRK nusprendė neskirti pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos finansavimo pažeidimo vieną pusmetį, neįtraukė pareiškėjo į sprendimo 7 punkte nurodytą politinių partijų sąrašą, kurioms skiriama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti suma, o sprendimo 8 punktu nusprendė pagal pareiškėjo gautus balsus nustatytą 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį (394 880 Eur) grąžinti į valstybės biudžetą (I tomas, b. l. 9-11, 77-79).
Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą arba padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, šiai politinei partijai Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu iki dvejų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos valstybės biudžeto asignavimai neskiriami. Dėl šios priežasties nepaskirstyti valstybės biudžeto asignavimai grąžinami į valstybės biudžetą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai pripažinus, jog politinė partija padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, Vyriausioji rinkimų komisija privalo paskirti Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą sankciją, atitinkamai Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytos sankcijos intervalo ribose Vyriausioji rinkimų komisija privalo parinkti šios sankcijos dydį. Vyriausioji rinkimų komisija, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Vyriausiosios rinkimų komisijos priimamas sprendimas dėl Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nurodytos sankcijos pritaikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikoma sankcija turi būti proporcinga, atitinkanti padarytą teisės pažeidimą (LVAT 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).
Finansavimo įstatymas priimtas siekiant užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, jų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuoti politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę (1 straipsnis). Siekiant šių tikslų, Finansavimo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintas politinių partijų politinių kampanijų finansavimo šaltinių baigtinis sąrašas. Vienas iš leistinų politinių partijų politinių kampanijų finansavimo šaltinių – politinės partijos gaunamos pagal šį įstatymą turinčių teisę aukoti fizinių asmenų aukos politinei kampanijai (7 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad draudžiama naudoti politinėms kampanijoms gautas aukas, kurios neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Finansavimo įstatymo 17 straipsnio 6, 7 dalyse įtvirtinta, kad visos politinės kampanijos pajamos, gautos iš 7 straipsnio 1 dalyje nurodytų šaltinių, registruojamos politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštyje ir nurodomos politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje.
Žemesnės instancijos teismas
Finansavimo įstatymo 23 straipsnis apibrėžia, kad šiurkščiais šio įstatymo pažeidimais laikomi politinės kampanijos dalyvio finansavimas šio įstatymo 12 straipsnyje numatytomis nepriimtinomis aukomis, žinomai neteisingų duomenų pateikimas politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje (šio straipsnio 1 dalies 1, 4 punktai). Pagal Finansavimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalį įgaliojimai priimti sprendimą, ar politinės kampanijos dalyvis padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, suteikti VRK. Remiantis to paties įstatymo straipsnio 3 dalimi, VRK, nustačiusi Finansavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, turi teisę priimti sprendimą, kad pažeidimas nebuvo šiurkštus.
Tai, jog politinė partija Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos metu padarė šiurkštų politinės kampanijos finansavimo pažeidimą, yra patvirtina įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. R-3-552/2017. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamo VRK Sprendimo dalimi, teigdamas, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes paskirtos sankcijos dydis yra nemotyvuotas ir neproporcingas padarytam pažeidimui, pažeidžia lygiateisiškumą principą.
Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo, už kurio pažeidimą pareiškėjui paskirta sankcija, tikslas yra užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių kampanijų finansavimo teisėtumą, skaidrumą ir viešumą, reglamentuoti politinių kampanijų finansavimo tvarką ir finansavimo kontrolę (Finansavimo įstatymo 1 straipsnis). Įstatyme yra įtvirtinta, kad vienas iš politinių partijų finansavimo šaltinių yra valstybės biudžeto asignavimai (19 straipsnio 1 dalis).
Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarką nustato Įstatymo 21 straipsnis. Pagal Įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis pagrindinės sąlygos teisei į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti – politinių partijų registracija Juridinių asmenų registre, reikiamas politinės partijos narių skaičius, nepradėta pertvarkymo arba likvidavimo procedūra bei rinkėjų pasitikėjimas – ne mažiau kaip 3 proc. visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai, gavimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtent rinkėjų pasitikėjimas, išreikštas per rinkimus, pagal kurių rezultatus paskirstomos valstybės biudžeto lėšos politinėms partijoms, yra esminis ir reikšmingas kriterijus, lemiantis politinių partijų teisę gauti valstybės biudžeto asignavimus bei konkrečią šios teisės apimtį (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1579-858/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numato, pagal kurių rinkimų rezultatus paskirstomi valstybės biudžeto asignavimai. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, skiriamas politinei partijai, nustatomas šia tvarka: sumuojant tik rinkėjų balsus, paduotus už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius (1 punktas); vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus (2 punktas); politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti nustatomi vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padauginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus (3 punktas).
Įstatymo 21 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad politinei partijai skiriamą valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinės partijos veiklai finansuoti, dydį nustato VRK ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 d. ir lapkričio 15 d. perveda į politinės partijos valstybės biudžeto asignavimų sąskaitą.
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos funkcijos valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai procedūra griežtai apribota Įstatyme nustatytais terminais.
Valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms numatomi Lietuvos Respublikos kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme ir skiriami per Vyriausiosios rinkimų komisijos vykdomą atskirą biudžeto programą (Įstatymo 20 straipsnio 1 dalis). Pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį valstybės biudžete nustatoma bendra valstybės biudžeto asignavimų politinėms partijoms suma. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimas siejamas su vieno rinkėjo balso pusės metų finansiniu koeficientu ir politinei partijai skiriami valstybės biudžeto pusmetiniai asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2019 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo politinėms partijoms“ pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia (be visa kita) jos 35 straipsnio 3 dalį, 128 straipsnio 2 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, atsakingo valdymo principus, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo turimą plačią diskreciją reguliuoti politinių partijų veiklą inter alia pasirinkdamas jų finansavimo šaltinius (būdus) ir pasirinkęs valstybės biudžeto lėšas politinių partijų finansavimo šaltiniu, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnyje nustatė atitinkamą procedūrą, inter alia aiškius, objektyvius kriterijus ir sąlygas, taip pat nustatė kitus esminius valstybės biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms elementus (inter alia terminus), taikomus valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui politinių partijų ketverių metų veiklai finansuoti, be kita ko, to pusmečio, per kurį įvyksta kiti eiliniai Seimo rinkimai, valstybės biudžeto asignavimų paskirstymui.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pusmetiniai valstybės biudžeto asignavimų paskirstymai ir sudarė VRK teisėtą pagrindą neskirti pareiškėjui valstybės biudžeto asignavimų pusei metų (Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis).
Nors VRK 2017 m. spalio 26 d. sprendime Nr. SP-178 termino, kuriam neskiriami valstybės biudžeto asignavimai pareiškėjui, trukmės ir nemotyvavo, tačiau kaip matyti iš Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. posėdžio protokolo Nr. P-25, VRK nariai pripažino, kad politinė partija pažeidimą padarė pirmą kartą, taip pat vertino ir padaryto pažeidimo mastą, kurio piniginė išraiška sudaro 45 336,86 Eur. VRK 2017 m. spalio 26 d. posėdžio protokolo Nr. P-25 duomenys rodo, jog VRK nariai pasisakė už tai, kad pareiškėjui būtų taikoma minimali sankcijoje numatyta dotacijos apribojimo trukmė ir siūlė sulaikyti dotaciją iki pusmečio. Tokį VRK sprendimą lėmė Įstatyme įtvirtinta procedūra. Šią aplinkybę patvirtina ir VRK atstovės teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, kurių metu VRK atstovė tvirtino, kad pareiškėjui yra paskirta minimali sankcijoje numatyta dotacijos apribojimo trukmė.
Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, jog teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).
Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Kaip matyti iš VRK 2017 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. Sp-175 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimo, pareiškėjas 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos metu padarė du pažeidimus: 1) pareiškėjo 2016 m. Seimo rinkimų politinė kampanija buvo finansuota nepriimtina viešosios įstaigos „Taikomosios politikos institutas“ auka (mokymų „Ready to Win“ organizavimo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. organizavimo ir rengimo metu patirtos išlaidos – 45 336,86 Eur, 2) pareiškėjas 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje pateikė žinomai klaidingus duomenis, tai yra nenurodė viešosios įstaigos „Taikomosios politikos institutas“ nepiniginės aukos ir mokymų „Ready to Win“ išlaidų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas pažeidimą padarė pirmą kartą, iš esmės jo neneigė, pažeidimo mastas nebuvo didelis, o taip pat ir VRK narių 2017 m. spalio 26 d. posėdyje išsakytas pozicijas parenkant Sprendimu dėl dotacijų pareiškėjui skirtą sankciją, vadovaudamasi teisingumo, protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas sumažinti Sprendimu dėl dotacijos pareiškėjui skirtą sankciją iki 197 440 Eur. Todėl Sprendimas dėl dotacijų keistinas, jo 6, 7 ir 8 punktus išdėstant taip: „1. Neskirti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio gautus balsus (697 724,15) nustatyto 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų, t. y. 197 440 Eur. 2. Nustatyti, kad politinei partijai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui skiriama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti suma yra 197 440 Eur. 3. Grąžinti į valstybės biudžetą pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio gautus balsus (697 724,15) nustatytą 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį, t. y. 197 440 Eur“.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. LVAT yra išaiškinęs, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013). Tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjos teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant skundžiamą Sprendimą ir nustatant taikytinos sankcijos dydį, buvo pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, pažeidimo mastą ir kitas aplinkybes, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, nusprendė sumažinti taikytos sankcijos dydį, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingas dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundą tenkinti iš dalies.
Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ pakeisti.
Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ 6 punktą išdėstyti taip: „Neskirti Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui valstybės biudžeto asignavimų dėl šiurkštaus politinės kampanijos pažeidimo pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio gautus balsus (697 724,15) nustatyto 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų, t. y. 197 440 Eur“.
Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ 7 punktą išdėstyti taip: „Nustatyti, kad politinei partijai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui skiriama 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti suma yra 197 440 Eur“.
Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. Sp-178 „Dėl 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ 8 punktą išdėstyti taip: „Grąžinti į valstybės biudžetą pagal Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio gautus balsus (697 724,15) nustatytą 2017 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų dalį, t. y. 197 440 Eur“.
Kitą pareiškėjo politinės partijos Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio skundo dalį atmesti.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.