Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-11-09 · Administracinė byla Nr. I1-5257-331/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-11-09
Bylos Nr.
I1-5257-331/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01057-2020-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Henrikas Sadauskas (pirm.)
Pareiškėjas
D. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-5257-331/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01057-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2., 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujami Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas D. D. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 7 000 Eur už kalinimą netinkamomis sąlygomis, laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d..

1.1. Paaiškino, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Nežmoniškomis sąlygomis Vilniaus PN buvo kalinamas nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjo teigimu, kambariuose buvo laikomas iki 10 asmenų ir daugiau. Kambariuose yra baldai, kurie užima didelį kambario plotą. Kambariuose yra iki 5 dviejų aukštų lovos (1.90 x 0.80 m), 1 arba 2 stalai (1.50 x 1.00 m), nuo 2 iki 7 spintelių daiktams susidėti (0.70 x 0.60 cm), nuo 1 iki 2 spintų rūbams susidėti (1.60 x 0.70 cm), nuo 2 iki 7 kėdžių (0.50 x 0.50 cm). Laisvo judėjimo ploto teko tik 1,52 m² kambario ploto.

1.2. Dėl naudojimosi dušų patalpa pažeidimų bei privatumo neužtikrinimo teigia, kad Vilniaus PN naudojantis dušų patalpa buvo grubiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės į privatumą, kadangi dušų patalpa yra tik apie 20 m² ir joje yra įrengta tik 10 vnt. purkštuvų be pertvarų. Besimaudant duše vienam asmeniui tenka tik apie 2 m² asmeninės erdvės, kadangi kartais besimaudant duše tekdavo susidurti su kitais asmenimis. Dušų patalpoje neįrengtos jokios dušų kabinos, vandens čiaupai nėra atskirti nuo bendros patalpų erdvės. Besimaudant duše kiti nuteistieji asmenys galėjo stebėti, kaip pareiškėjas prausiasi.

2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai su pareiškėjo patikslintu skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

2.1. Atsiliepime dėl ploto paaiškino, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ir kamerų tipo patalpoms, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų (tame tarpe ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Be to, Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.

2.2. Vilniaus PN rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad Marijampolės pataisos namų administracija, kuri Vilniaus PN persiuntė Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d., 2018 m. spalio 3 d. įsakymų Nr. 7-183, Nr. 7-324 kopijas, iš kurių matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 7-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 403. 7-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 403 plotas yra 32,45 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,60 kv. m. ploto, toks vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

2.3. Dėl dušų paaiškino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. Atsakovės atstovas pateikia dušo patalpų nuotraukas ir nurodo, jog 2018 metų antroje pusėje visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

2.4. Papildomai informavo, jog 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Mano, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė laikomas Vilniaus PN nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., kai, pasak pareiškėjo, nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir neužtikrintas privatumas naudojantis dušu.

4. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį, kuria nepripažintas pažeidimas dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto bei konstatuotas pažeidimas, neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis dušu, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

4.2. Teismas 2021 m. spalio 5 d. nutartimi pasiūlė proceso šalims pateikti paaiškinimus ir įrodymus, atsižvelgus į LVAT 2021 m. rugsėjo 21 d. nutarties motyvus.

4.3. Vilniaus pataisos namai 2021 m. spalio 18 d. pateikė paaiškinimus ir įrodymus dėl gyvenamųjų patalpų ploto, įrengtų dušų ir kt.

5. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

5.1. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2457/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 335–358; 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015; ir kt.).

5.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

6. Pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teigia, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kameros plotą sumažino kameroje esantys baldai.

6.1. Pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu pataisos įstaigoje bendrabučio tipo patalpų ir kamerų gyvenamajam plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Taisyklės), kurių 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 punktas).

6.2. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno Vilniaus PN 7-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 403. Remiantis atsakovo paaiškinimais ir į bylą pateiktais dokumentais nustatyta, kad 7-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 403 plotas yra 32,45 kv. m. ploto, patalpose įrengtos 9 miegamosios vietos. Vadinasi, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 3,60 kv. m., todėl ploto norma, turinti tekti bendrabučių tipo patalpose laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN bendrabučių tipo patalpoje jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, atmestini kaip nepagrįsti.

6.3. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi tiek pagal EŽTT, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, kt.).

6.4. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, teismas laiko, kad niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad baldai neįskaičiuotini į bendrą patalpos plotą, todėl nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.

7. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas pareiškėjui privatumas naudojantis dušu.

7.1. Pažymėtina, jog nacionalinių teisės aktų reikalavimais nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros. Vis dėlto, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji, naudodamiesi dušo patalpomis, turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Atsakovės atstovas pateikė tai patvirtinančias fotonuotraukas.

7.2. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017).

7.3. Kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, Vilniaus PN dušai yra atskirti sienelėmis iš abiejų pusių. 2017 m. nuteistieji taip pat galėjo pasirinktinai praustis dušuose, kurie buvo atskirti vienas nuo kito pertvaromis. Todėl, vadovaujantis bylos medžiaga ir aukščiau nurodyta LVAT praktika, sprendžiama, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu ir darytina išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą ir šiuo aspektu.

8. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo D. D. skundą dalyje dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto bei privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Henrikas Sadauskas