Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-08-07 · Civilinė byla Nr. 2-567/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-08-07
Bylos Nr.
2-567/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė
Skolininkas
S. L.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-567/2008Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko S. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 4 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. L2-1119-274/2008.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Kreditorius Alytaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą skolininkui S. L. dėl 310 000 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 24 056 Lt delspinigių priteisimo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones bendrai pareikštų reikalavimų sumai.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 4 d. nutartimi šį prašymą patenkino: areštavo skolininko nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, už 334 056 Lt sumą. Teismas nurodė, kad skolininkas pakankamai ilgai, tai yra nuo 2007 m. lapkričio 15 d., nevykdo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų pagal valstybinės žemės nuomos sutartį. Teismas teigė, jog skolininkas nereagavo į pakartotinius raginimus geruoju įvykdyti sutartį. Šios aplinkybės, teismo nuomone, liudija apie tai, kad skolininkas vykdyti savo prievolę vengia bei leidžia daryti prielaidą, kad ir teismui patenkinus kreditoriaus pareiškimą ir išdavus teismo įsakymą, skolininkas jo geruoju nevykdys. Taip pat teismas nurodė, kad nesumokėta valstybinės žemės nuomos mokesčio suma yra didelė, o asmuo, laiku nevykdantis sutartinių prievolių – fizinis asmuo. Teismo nuomone, tai, jog nėra duomenų apie skolininko finansines galimybes bei turimą turtą, leidžia manyti, kad sužinojęs apie kreditoriaus kreipimąsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, skolininkas savo turtą mėgins perleisti tretiesiems asmenims, paslėpti ir tokiu būdu sunkins teismo įsakymo vykdymą ar padarys jį neįmanomą.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu skolininkas S. L. prašo šią teismo nutartį panaikinti. Nurodo, kad nutartis yra nepagrįsta, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skonininkas ateityje gali nevykdyti teismo sprendimo (CPK 144 str.). Apeliantas teigia, jog jis nėra linkęs mažinti mokumo ar bet kuriomis kitomis priemonėmis vengti teismo sprendimo vykdymo. Apelianto nuomone, teismas turėjo aiškintis ir vertinti, ar atsakovas yra/gali būti nemokus ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Teismo nutartis remiasi tik prielaidomis, todėl būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas, ypač pradinio teisminio proceso etapo metu, neturėtų būti maksimalus. Apelianto teigimu, teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos, nes maksimaliai užtikrino teismo sprendimo įvykdomumą nesant jokių objektyvių duomenų dėl apelianto potencialaus vengimo vykdyti teismo sprendimą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeis pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pritaikytos priemonės yra neproporcingos siekiamiems tikslams ir nepagrįstai pažeidžia skolininko teises, o taip pat ir ekonomiškumo principą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tokio masto laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas gali padaryti neįmanomu apelianto pragyvenimo sąlygas, areštavus skolininko turtą nurodytai sumai, jis galėtų patirti sunkumų tenkinant būtinuosius kasdienius poreikius.

Apelianto nuomone, nepagrįsta ir teismo išvada dėl jo nesąžiningo elgesio, nes tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nuomos mokesčio, apeliantas buvo pareiškęs ieškinį teisme dėl atleidimo nuo minėto mokesčio mokėjimo, tačiau teismas ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui. Skolininkas 2008 m. birželio 4 d. pateikė ieškinį pakartotinai. Taigi, apelianto nuomone, jis deda visas pastangas, kad nesutarimai tarp šalių būtų išspręsti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius Alytaus miesto savivaldybė prašo skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino galimą grėsmę, jog galimai kreditoriui palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas, laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams ir paties ginčo pobūdį. Reikalaujama išieškoti suma yra pakankamai didelė, todėl vien ši aplinkybė, pareiškėjo teigimu, padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog apeliantas nepateikė teismui įrodymų apie jo patikimumą, finansinį stabilumą, įsipareigojimus, todėl minėtos priemonės pritaikytos pagristai. Apeliantas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nesąžiningai elgėsi kreditoriaus atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Apelianto argumentas, kad byloje nėra konkrečių įrodymų, jog nepritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būsimas teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys nebeįmanomas, yra nepagrįstas (CPK 178 str.). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-315/2006). Apeliantui nepaneigus, kad ieškinio suma atsakovo atžvilgiu yra didelė (kuri vertinama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti grėsmę būsimam teismo sprendimo įvykdymui), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 144 straipsnio nuostatų vertindamas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Apelianto nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 20 d. priimtoje nutartyje (civilinė byla Nr. 2-206/2008), buvo nagrinėjamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo uždarosios akcinės bendrovės piniginių lėšų atžvilgiu. Minėtoje nutartyje teismas sprendė klausimą, ar galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bendrovės piniginių lėšų atžvilgiu, kuomet nėra objektyvių duomenų apie atsakovo galimą vengimą vykdyti būsimą teismo sprendimą, kadangi piniginių lėšų areštas gali sutrukdyti bendrovės normalią ūkinę komercinę veiklą. Taigi egzistuoja akivaizdus skirtumas tarp nagrinėjamos bylos ir apelianto nurodytos bylos ratio decidendi. Dėl to nagrinėjamoje byloje neturi būti atsižvelgiama į apelianto nurodytą nutartį.

Apelianto argumentas, kad teismas pažeidė CPK 145 straipsnyje antroje dalyje numatytą ekonomiškumo principą, yra nepagrįstas. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Tuo vadovaujantis, šios priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Byloje nurodyti apelianto argumentai dėl, jo tvirtinimu, pažeistų teisių pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nesudaro pagrindo, kuriuo vadovaujantis galima būtų daryti prielaidą, kad teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė CPK 145 straipsnio antros dalies nuostatas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas turi teisę prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemone kita arba netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, už atsakovą yra laiduojama, jis įkeičia turimą turtą arba atsiranda kitos svarbios aplinkybės (CPK 146 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija šioje nutartyje nepasisako dėl atskirojo skundo argumento, susijusio su atsakovo atleidimu nuo nuomos mokesčio, kadangi šis klausimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Kaip žinoma, ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais (CPK 338 str., 329-330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmuoju punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasDonatas Šernas