Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. S. skundą atsakovei Kauno teritorinei muitinei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „ (duomenys neskelbtini) “ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 10000365371 „Dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimo Nr. 7KM18001 (2017-01-09) įregistruotos mokestinės prievolės“ 2 punkto, kuriuo nuspręsta nestabdyti R. S. 726,00 Eur muito (A00), įregistruoto Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 7KM18001, priverstinio išieškojimo priemonių taikymo, ir dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 10000368398 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (grąžinti nurašytus 726,00 Eur).

Administracinėje byloje nustatyta, jog Kauno teritorinė muitinė 2007 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 7KM18001 (1 t., b. l. 141–143) R. S. pripažino skolininku Muitinei dėl įvežtos iš Norvegijos Karalystės į Bendrijos muitų teritoriją ir nedeklaruotos Bendrijoje transporto priemonės MERCEDES (duomenys neskelbtini), k. Nr. (duomenys neskelbtini), tuo pačiu sprendimu nustatė, jog jo mokestinę prievolę sudaro: 726 Eur muito mokestis, 845 Eur PVM, 277 Eur PVM delspinigių ir 157 Eur bauda. R. S. minėtą sprendimą, pasinaudodamas ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, įtvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje, 2017 m. sausio 17 d. skundu apskundė Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas), prašydamas panaikinti 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 7KM18001 arba sustabdyti jo išnagrinėjimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas Šiaulių apskrities VPK atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-21728-15 (1 t., b. l. 130–131). Muitinės departamentas 2017 m. kovo 3 d. sprendimu „Dėl R. S. skundo“ nusprendė sustabdyti pareiškėjo skundo dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 7KM18001 nagrinėjimą, iki bus priimtas galutinis sprendimas ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-21728-15 (1 t., b. l. 112–113).

Administracinės bylos duomenys taip pat leidžia spręsti, jog 2017 m. sausio 17 d. R. S. skundas, adresuotas Muitinės departamentui, buvo perduotas Kauno teritorinei muitinei (registracijos muitinėje Nr. 2B-1142, 2017-01-20). Jį išnagrinėjusi Kauno teritorinė muitinė 2017 m. sausio 25 d. priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą Nr. 10000365371 (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas), kuriuo nusprendė nepradėti lentelėje nurodytos mokestinės prievolės, įregistruotos atsakovės 2017 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 7KM18001 priverstinio išieškojimo, kol bus išspręstas mokestinis ginčas, t. y. nepradėti priverstinio išieškojimo dėl 845,00 Eur PVM, 277,00 Eur PVM delspinigių ir 157,00 Eur baudos (Sprendimo 1 punktas), tačiau nusprendė nestabdyti sprendimo dalies dėl 726,00 Eur muito (A00), įregistruoto atsakovės sprendimu Nr. 7KM18001, priverstinio priemonių taikymo (Sprendimo 2 punktas) (1 t., b. l. 19). Šioje byloje skundžiamas Sprendimo 2 punktas ir Kauno teritorinės muitinės 2017 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 10000368398 dėl 726,00 Eur muito nurašymo iš mokesčio mokėtojo sąskaitos (1 t., b. l. 95).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad šiuo atveju, sprendžiant skundžiamo Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 10000365371 teisėtumo klausimą, turi būti taikomas Sąjungos muitinės kodeksas, turintis viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

Byloje nėra ginčo, jog R. S., inicijuodamas mokestinį ginčą, garantijos, užtikrinančios mokestinės prievolės įvykdymą, mokesčių administratoriui nepateikė. Skunde nurodė, jog garantijos negalėjo pateikti dėl sunkios turtinės padėties, 3 nepilnamečių vaikų išlaikymo, mažo atlyginimo, paskolų iš kredito įstaigų paėmimo. Su skundu teismui buvo pateikti ginčo laikotarpio duomenys apie R. S. įsipareigojimus pagal jo sudarytas 3 vartojimo kredito sutartis (1 t., b. l. 21–28), iš kurių matyti, jog pareiškėjas turėjo per mėnesį mokėti kredito įstaigoms po 269,75 Eur. Iš Pažymos apie jo darbo užmokestį matyti, jog ginčo laikotarpiu R. S. darbo užmokestis sudarė 564,46 Eur (1 t., b. l. 28), taip pat į bylą pateiktos gimimo liudijimų kopijos (1 t., b. l. 29–31) patvirtina, jog pareiškėjas buvo trijų nepilnamečių vaikų tėvas.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad pirmiau nurodyti duomenys būtų buvę pateikti vertinti mokesčių administratoriui. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad mokesčių administratorius būtų pasiūlęs mokesčių mokėtojui juos pateikti skundžiamo sprendimo priėmimo metu, todėl konkrečiu atveju mokesčių administratoriaus nebuvo atliktas skolininko ekonominių ir socialinių pasekmių įvertinimas, kurį numato Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Pagal ginčo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 26 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, turi teisę pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus, o viešojo administravimo subjektas gali pareikalauti dokumentų ir informacijos, reikalingų administracinės procedūros sprendimui priimti, iš asmenų, dėl kurių pradėta administracinė procedūra.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog minėtoje teisės normoje iš esmės yra įtvirtinti du pagrindai, kurie leidžia teismui viešojo administravimo subjekto priimtą administracinį aktą pripažinti neteisėtu, o būtent, kai nustatoma, kad: 1. sprendimo priėmimo procedūros metu buvo padaryti esminiai procedūriniai teisės normų pažeidimai, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu; 2. viešojo administravimo subjektas sprendimo priėmimo procedūros metu nevisapusiškai, nepilnai ištyrė bei įvertino visas reikšmingas aplinkybes, reikalingas atitinkamam sprendimui priimti, dėl ko jo sprendimas yra nepagrįstas. Vertinant, ar viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas yra pagrįstas, o tuo pačiu ar nebuvo padaryti ir kiti esminiai procedūriniai teisės normų pažeidimai, būtina atsižvelgti į teisės normas, reglamentuojančias atitinkamus teisinius santykius, kurių srityje buvo priimtas viešojo administravimo subjekto administracinis aktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-438/2020).

Teismas pažymi, jog Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas suponuoja vienareikšmę išvadą, jog sprendimo sustabdymas, padavus skundą, galimas tik esant ypatingoms aplinkybėms, t. y. turi būti pagrįsta ir įrodyta galimai atsirasianti ekonominė žala, socialinio pobūdžio sunkumai, arba mokesčių administratoriui pateikta garantija, užtikrinanti mokestinės prievolės įvykdymą. Pareigą įrodyti būsimą žalą, pateikti garantiją turi pats skolininkas.

Konkrečiu atveju byloje nėra ginčo, jog duomenys apie galimai atsirasiančius ekonominius socialinius sunkumus bei garantija, užtikrinanti mokestinės prievolės įvykdymą, mokesčių administratoriui nebuvo pateikti.

Pažymėtina taip pat, jog Sąjungos muitinės kodekse sprendimo sustabdymui numatyti ne bet kokie, tačiau dideli ekonominiai ir socialiniai sunkumai, neatitaisomos būsimos žalos grėsmė.

Konkrečiu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu sprendimu nestabdytas 726,00 Eur muito mokesčio išieškojimas pagal savo dydį ir pateiktus į bylą įrodymus nebuvo tokio masto, jog dėl jo išieškojimo pareiškėjo šeimai būtų sukėlęs didelių ekonominių ir socialinių sunkumų, neatitaisomų nuostolių.

Teismas, vertindamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgia į visumą aplinkybių, kurios patvirtina, jog skundžiamo Sprendimo 2 punktas ir Kauno teritorinės muitinės 2017 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 10000368398 dėl 726 Eur muito nurašymo iš mokesčio mokėtojo sąskaitos buvo įvykdytas 2017 m. kovo mėnesį. Bylos nagrinėjimo laikotarpiu į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad pareiškėjo šeima dėl to patyrė didelių ekonominių ar socialinių sunkumų, ar neatitaisomą žalą.

Teismas taip pat pažymi, jog skundžiamo sprendimo metu galiojo Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnis, pagal kurio nuostatas pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo, kad būtų suteiktos galimybės stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Tačiau šia teise nebuvo pasinaudota, dėl to nedėtos jokios pastangos ir mokesčių administratoriui neteikti įrodymai.

Taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje ginčas užsitęsęs, pareiškėjui buvo suteiktos galimybės ikiteismine tvarka ginčyti sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo, tačiau jo teisėtumas nebuvo nuginčytas. Nors pareiškėjas siekė įrodyti mokestinės prievolės neteisėtumą, tačiau pasibaigusio mokestinio ginčo rezultatai iš esmės patvirtina mokesčių administratoriaus Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnio 2 dalies tinkamą taikymą, nestabdant skundžiamo sprendimo dėl muito išieškojimo, kadangi, priešingai, nei nurodyta skunde, apskųstas sprendimas dėl mokestinės prievolės atitiko muitų teisės aktų reikalavimus, todėl, vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą pagal bylos nagrinėjimo metu gautus papildomus duomenis, akivaizdu, jog Muitinei sustabdyti skundžiamo sprendimo 2 punktu numatyto priverstinio išieškojimo nebuvo teisinio pagrindo, nes tokiu atveju būtų neišlaikomas proceso šalių interesų balansas, pažeidžiamas proporcingumo principas. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl analogiškų iki Sąjungos muitinės kodekso galiojusių Bendrijos muitinės kodekso 244 straipsnio nuostatų taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-255/2011, 2011 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3027/2011).

Teismo vertinimu, atsakovės padaryti procedūriniai teisės normų pažeidimai, nepasiūlant mokesčių mokėtojui pateikti Sąjungos muitinės kodekso 45 straipsnyje nurodytų duomenų dėl būsimo skolininko ekonominių ir socialinių pasekmių įvertinimo, buvo pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, suteikiant galimybę pareiškėjui (jo teisių perėmėjai) teismui dėl to pateikti paaiškinimus ir įrodymus, todėl jie vertinami kaip mažareikšmiai, nesudarantys pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui. Be to, atsižvelgtina į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog mokesčių administratoriaus padaryti neesminiai procedūriniai pažeidimai, priimant skundžiamą sprendimą, nenulėmė jo nepagrįstumo. Teismui, įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, darytina išvada, jog nėra pagrindo Sprendimo pripažinti neteisėtu.

Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (1 p.). Pagal minėto įstatymo 106 straipsnio 1 dalies punktą, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų). Šis nurodymas vykdomas Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka.

Kadangi Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 10000365371 2 punktu buvo pagrįstai nuspręsta nestabdyti 726 Eur muito priverstinio išieškojimo, mokesčių administratorius Mokesčių administravimo įstatymo 105–106 straipsniuose nustatytu teisiniu pagrindu įgijo teisę ir pareigą imtis priverstinio išieškojimo veiksmų. R. S. teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus apskaičiuoto muito mokesčio, teisėtai ir pagrįstai atsakovės buvo priimtas išvestinio pobūdžio 2017 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 10000368398, nusprendžiant 726,00 Eur sumą nurašyti iš mokesčio mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje, kurio panaikinimui skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Teismas pažymi, jog Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. 7KM1800, kuriuo R. S. pripažintas skolininku Muitinei dėl įvežtos iš Norvegijos Karalystės į Bendrijos muitų teritoriją ir nedeklaruotos Bendrijoje transporto priemonės MERCEDES (duomenys neskelbtini), k. Nr. (duomenys neskelbtini), šioje byloje nėra ginčo dalykas, todėl sutiktina su atsakovės pozicija, jog skundo argumentai dėl R. S. pripažinimo muitinės skolininku aplinkybių (dėl to, kad automobilį MERCEDES (duomenys neskelbtini), k. Nr. (duomenys neskelbtini), į Lietuvą įvežė ir jo nedeklaravo kiti asmenys, kad už muito mokesčius atsakingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir pan.) nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingi.

Kaip minėta, pagal į bylą pateiktus duomenis nustatyta, jog R. S. (vėliau jo procesines teises perėmusi pareiškėja) pasinaudojo ikiteismine mokestinio ginčo nagrinėjimo dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 7KM1800 apskundimo tvarka. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi byla buvo sustabdyta, iki pasibaigs mokestinis ginčas dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 7KM18001 išnagrinėjimo.

Į bylą pateikti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. gegužės 4 d. sprendimas Nr. 1A-81 (2 t., 52–54) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. S-138 „Dėl R. S. skundo“ (2 t., b. l. 82–92) patvirtina, jog mokestinis ginčas dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 7KM1800 (dėl kurio buvo sustabdyta ši byla) yra pasibaigęs.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad Mokestinių ginčų komisijos 2020 m. liepos 24 d. sprendimas Nr. S-138 per įstatymo nustatytą terminą būtų apskųstas teismui. Mokestinio ginčo metu R. S. ir jo teisių perėmėjos skundai buvo atmesti, patvirtinant Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 7KM1800, konstatavus jo teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, yra teisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2232/2011, 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1497/2012, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-520/2016). Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog, Kauno teritorinės muitinės 2017 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 7KM1800 nenuginčijus teisės aktų nustatyta tvarka, šioje byloje jo teisėtumas nebegali būti kvestionuojamas, todėl skundo argumentai, susiję su mokestinės prievolės neteisėtumu dėl netinkamo muito mokesčių ir su juo susijusių mokestinių prievolių subjekto, atmestini kaip nepagrįsti.

Byloje nustačius, jog skundžiami Kauno teritorinės muitinės sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo jų panaikinimui ir išvestinio pobūdžio reikalavimo dėl įpareigojimo grąžinti į sąskaitą pagrįstai nurašytą 726,00 Eur sumą tenkinimui. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos N. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.