- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-14
- Bylos Nr.
- eI2-15410-609/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04884-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Aušrelė Mažrimienė, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- N.B. E.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. B. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
P. N. B. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) , galiojantį iki 2026 m. balandžio 17 d.
Skunde nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. balandžio 11 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendimu jis buvo panaikintas, motyvuojant tuo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyvenimui Lietuvos Respublikoje, kad su juo nutraukta darbo sutartis.
Paaiškina, kad leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo mažojoje bendrijoje „Kartalina“ (toliau – ir MB „Kartalina“, Bendrovė) pagrindu. Teigia, kad Bendrovės direktorius Migracijos departamentui pateikė melagingą pranešimą, jog jis neatvyko į darbą, kad jis Bendrovėje nedirba, dėl ko buvo priimtas Sprendimas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Bendrovėje dirbo laikotarpiu nuo 2024 m. balandz?io 22 d. iki 2024 m. geguz?e?s 29 d., tačiau darbo užmokesčio negavo, su juo sudaryta darbo sutartis vienašališkai buvo nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio pagrindu. Pažymi, jog apie jo įdarbinimą bendrovėje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) buvo pranešta tik 2024 m. gegužės 6 d. Apie tai, kad nuo 2024 m. balandžio 22 d. dirbo nelegaliai jis sužinojo tik 2024 m. gegužės 6 d.
Pareiškėjas teigia, kad nesutikdamas, jog darbo sutarties nutraukimu ir siekdamas išsiieškoti jam priklausantį darbo užmokestį, 2024 m. liepos mėnesį jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) jo prašymą patenkino iš dalies ir jam iš Bendrovės priteisė 559,80 Eur darbo užmokestį už 2024 m. gegužės mėnesį ir 650 Eur netesybų bei MB „Kartaliną įpareigojo deklaruoti jam priskaitytą 559,80 Eur darbo užmokesčio sumą už 2024 m. gegužės mėnesį.
Atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas į Lietuva? atvyko savanoryste?s projekto pagrindu, todėl jam vienuolikai me?nesiu? buvo suteikta nacionalinė D viza, kuri galiojo iki 2024 m. rugpjūčio 15 d. G. B. darbo pasiūlymą, jis susidomėjo galimybe užsidirbti, todėl pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu.
Pareiškėjo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad jis turėjo teisinį pagrindą būti Lietuvoje, todėl ir jam nebuvo prasmės įsidarbinti fiktyviai, realiai nesiekiant sukurti darbo santykių.
Akcentuoja, kad jo pragyvenimo šaltinis Lietuvoje yra pajamos, gaunamos iš individualios veiklos, vykdomos nuo 2024 m. liepos 7 d., ir jo tėvų parama.
Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo priimtas, Migracijos departamentui neįvertinus visų aplinkybių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė prašo skundą patenkinti visiškai skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, jog su skundo reikalavimu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad ketindamas dirbti Bendrovėje virėju, pareiškėjas 2024 m. kovo 22 d. kreipėsi su prašymu jam išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
V. Į. 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu 2024 m. balandžio 11 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2024 m. balandžio 17 d. iki 2026 m. balandžio 17 d., kuris jam buvo įteiktas 2024 m. balandžio 24 d.
Pažymi, kad Migracijos departamentas Sprendimu leidimą laikinai gyventi panaikino, paaiškėjus aplinkybei, jog pareiškėjo su Bendrove sudaryta darbo sutartis yra nutraukta. Patikrinus VSDFV informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatyta, kad Bendrovėje pareiškėjas dirbo laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 6 d. iki 2024 m. gegužės 29 d. ir per visą darbo laikotarpį jam nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis – 1 300 Eur.
Teigia, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nebuvo nurodyta, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, pareiškėjas Bendrovėje nedirba, negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Motyvuojamoji dalis
Nurodo, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Atkreipiamas dėmesys, kad Migracijos departamentas neprivalo kreiptis į pareiškėją ar į pareiškėjo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų, priimant sprendimą dėl pareiškėjo leidimo panaikinimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Atsakovo vertinimu, Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas Migracijos departamento turimais objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, turi mechanikos inžinieriaus magistro diplomą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 16 d. atvyko į Lietuvos Respubliką ir 2024 m. kovo 22 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Prašyme nurodė, kad dirbs virėju, numatomas darbo užmokestis – 1 300 Eur, pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo užmokestis.
Byloje esantis tarpininkavimo raštas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog darbdavys, vykdantis restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklą, įsipareigojo pareiškėją įdarbinti virėju. Darbo sutarties laikotarpiu nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2026 m. balandžio 30 d. Bendrovė įsipareigojo pareiškėjui mokėti 1 300 Eur mėnesinį darbo užmokestį.
Migracijos departamento 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2024 m. balandžio 17 d. iki 2026 m. balandžio 17 d.
Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 29 d. gavo Bendrovės pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, kuriame buvo nurodyta, kad gavęs leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas neatvyko į darbą.
Patikrinus VSDFV informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad nors pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024 m. gegužės 6 d. iki 2024 m. gegužės 29 d., tačiau tarpininkavimo rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokėtas, nes nei Bendrovėje, nei kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirbo – nuo 2024 m. liepos 7 d. vykdo individualią veiklą.
Sprendimas priimtas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais. Sprendimu nuspręsta pareiškėjui išduotą leidimą gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2024 m. balandžio 17 d. iki 2026 m. balandžio 17 d., panaikinti dėl to, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, be to, su pareiškėju nutraukta darbo sutartis.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.
V. Į. 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus užsienietis turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
P. Į. 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui <...>; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; <...>; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
V. Į. 50 straipsnio 1 dalimi, leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), <...> jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (35 straipsnio 1 dalies 5 punktas), <...> jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu <...> (50 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs bent vieną šių pagrindų.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.
Aukščiau nurodytų teisės aktų visuma leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentas turi Įstatymo suteiktus įgaliojimus priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ar panaikinimo, todėl darytina išvada, jog Sprendimas priimtas Migracijos departamentui Įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo” įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 M. T. dydis buvo nustatytas tiek 2023, tiek 2024 metais.
Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis ir jokių kitų pragyvenimo lėšų šaltinio nenurodė. Pareiškėjas nepaneigė, jog bendrovėje dirbo nuo 2024 m. gegužės 6 d. iki 2024 m. gegužės 29 d., kad jam nebuvo mokamas 1300 Eur darbo užmokestis.
Kadangi pareiškėjui dirbant Bendrovėje jo gaunamas darbo užmokestis nesiekė 1 MMA, pagrįstai konstatuota, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Pareiškėjo darbo sutarties nutraukimas nėra nuginčytas, todėl nepaneigtas faktas, jog Sprendimo priėmimo metu su pareiškėju sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl jo buvusio darbdavio kaltės, nes pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).
Kaip minėta, byloje ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas trimis teisiniais pagrindais, tarp jų ir atsakovui nusprendus, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.).
Sprendžiant, ar šiuo atveju Sprendimu buvo pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023, 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
Kaip matyti iš Sprendimo turinio, šiuo atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, remdamasis pastarąja aplinkybe nusprendė, kad tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)patvirtina, jog iš dalies tenkinant pareiškėjo prašymą, pareiškėjui iš MG „Kartalina“ buvo priteista 559,80 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio už 2024 metų gegužės mėnesį ir 650 Eur netesybų, konstatavus, jog darbdavys neįrodė, jog nuo įsidarbinimo pradžios pareiškėjas neatvyko į darbą ir nevykdė darbinių funkcijų. Komisija sprendė, jog veikdamas išskirtinai tik savo interesų apsaugai, darbdavys nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui neišmokėjo darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2024 m. gegužės 6 d. iki gegužės 16 d.
Šiame kontekste atsižvelgusi į nurodytą LVAT praktiką dėl šio Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau pareiškėjui siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus nutraukta anksčiau laiko ar numatytas mokėti darbo užmokestis nebus mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas.
Vertinant pareiškėjo šeiminius, ekonominius, socialiniu ryšius nustatyta, jog pareiškėjui anksčiau leidimas laikinai gyventi nebuvo išduotas, pareiškėjas šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, neturi, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie asmens šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėją šiuo metu su Lietuvą sieja tik trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai, kurie ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jo pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigia.
Nustačius, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teisinio pagrindo jo panaikinimui nėra. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Skundo netenkinus, pareiškėjas neįgijo teisės į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje reglamentuotų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
P. N. B. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.