- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-15
- Bylos Nr.
- I-486-437/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Jonavos rajono apylinkės teismui
- Pareiškėjas
- R. Š., L. T., Ž. B., L. D., J. B., V. P., B. B.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. Š., L. T., Ž. B., L. D., J. B., V. P., B. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Jonavos rajono apylinkės teismui dėl atlyginimų skirtumo, delspinigių, palūkanų priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai R. Š., L. T., Ž. B., L. D., J. B., V. P. ir B. B. prašymu ir patikslintu prašymu (I t. b. l. 2?9, 77?87) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) priteisti R. Š. 55 429,86 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2008-05-31), 55 429,86 Lt delspinigių, procesines palūkanas, įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. kovo 1 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą (BMA) ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;
2) priteisti L. T. 44 837,03 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2004-07-12 iki 2008-04-30), 20 347,59 Lt delspinigių (už laikotarpį nuo 2004-07-12 iki 2008-07-14), procesines palūkanas, įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. liepos 14 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;
3) priteisti L. D. 38 245,76 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2005-03-04 iki 2008-04-30), 13 536,06 Lt delspinigių (už laikotarpį nuo 2005-03-04 iki 2008-07-14), procesines palūkanas bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. liepos 14 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;
4) priteisti J. B. 61 285,29 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2004-04-01 iki 2008-05-31), 38 899,04 Lt delspinigių, procesines palūkanas, bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. gegužės 31 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;
5) priteisti V. P. 29 863,87 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2005-08-01 iki 2008-03-01), 17 344,94 Lt delspinigių, procesines palūkanas bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. gegužės 31 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;
6) priteisti B. B. 630 331,33 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2001-01-31 iki 2008-04-30), 44 627,67 Lt delspinigių (už laikotarpį nuo 2001-01-31 iki 2008-07-14), procesines palūkanas, bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. liepos 14 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos;
7) priteisti Ž. B. 45 685,30 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir jo priedų (už laikotarpį nuo 2004-07-19 iki 2008-01-31), 18 059,43 Lt delspinigių (už laikotarpį nuo 2004-07-19 iki 2008-07-14) ir procesines palūkanas, bei įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. liepos 14 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, atsižvelgiant į mokėjimo dienai galiojančią Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą ir taikyti 50 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos.
Pareiškėjai nurodė, kad bylai aktualiu laikotarpiu jie dirbo teisėjais Jonavos rajono apylinkės teisme. Atlyginimo mokėjimas yra atsakovų pareiga pareiškėjams, kurią atsakovai vykdo netinkamai, neteisingai apskaičiuodami pareiškėjams mokamo atlyginimo dydį. 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Vyriausybė. Vadovaujantis šio įstatymo, taip pat Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 666), Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 382) ir teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 (toliau – ir Įsakymas Nr. 370) nuostatomis, apylinkės teismo teisėjų atlyginimas iki 2000 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 (toliau – ir Įstatymas) priėmimo buvo skaičiuojamas pagal formulę TDU = TA(apylinkės teisėjo koeficientas (30) x MBA (105)) + PI(TA x KS) + TP(40% x TA), kur TDU – apylinkės teismo teisėjo darbo užmokestis, apskaičiuojamas iki Įstatymo priėmimo; TA – tarnybinis atlyginimas, lygus apylinkės teismo teisėjo koeficiento, nustatyto Nutarimo Nr. 666 pirmame priede, ir minimalios bazinės algos sandaugai (28x105 = 2 940 Lt); MBA – minimali bazinė alga, patvirtinta Nutarimu Nr. 382; PI – priedas už ištarnautą laiką, lygus tarnybinio atlyginimo ir procentinio koeficiento už ištarnautą laiką sandaugai; KS – procentinis koeficientas už ištarnautą laik,ą skaičiuojamas pagal Nutarimo Nr. 666 antrą priedą; TP – 40 proc. tarnybinio atlyginimo priedas, nustatytas Įsakymu Nr. 307. 2000 m. rugpjūčio 29 d. buvo priimtas Įstatymas, kuris numatė, kad apylinkės teismų teisėjų atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal formulę TDU = PA(apylinkės teisėjo koeficientas (8,5) x MMA) + PLV(PA x ST) + VP, kur PA – pareiginė alga; MMA – Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga; PLV – priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; ST – po tris proc. už kiekvienus trejus ištarnautus metus; VP – vienkartinė priemoka. Įstatymo 7 straipsnis numatė Įstatymo įgyvendinimo tvarką ir pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį Įstatymą. 2001 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-266 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų” su vėlesniais jo pakeitimais buvo pripažintas netekusiu galios. 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir Įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat pripažinta, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijai. Nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 12 d., minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). 2004 m. balandžio 2 d. Teismų taryba nutarimu Nr. 207 pritarė darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio paskaičiavimo metodikai (toliau – ir Metodika), pagal kurią pareiškėjams darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas pagal formulę TDU = PA(8,5apylinkės teisėjo koeficientas x MMA) + PI + SK, kur PA – pareiginė alga, lygi Įstatymu patvirtinto teisėjams taikomo koeficiento ir minimalios mėnesinės algos (nuo 2006 m. liepos 19 d. – bazinio dydžio) sandaugai; PI – Įstatymo 5 straipsnyje nustatytas priedas už ištarnautus metus kurį sudaro 3 procentai teisėjo pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos; SK – skirtumas tarp teisėjo atlyginimo pagal Įstatymą ir gauto iki tol, t. y. iki 2001 m. sausio 1 d., apskaičiuojamas pagal formulę SK = TAV – TAĮ, kai TAV – teisėjo atlyginimas, apskaičiuotas pagal Nutarimą Nr. 666 ir Įsakymą Nr. 370, o TAĮ – teisėjo atlyginimas, apskaičiuotas pagal Įstatymą. Arba tiesiog TDU = (8,5 x MMA (bazinis dydis) + PI(pagal įstatymą) + [{(28 x 105) + PI(pagal nutarimą) + 40% x 28x105} – {8,5 x MMA(bazinis dydis) + PI(pagal įstatymą)}]. Palyginus Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjų darbo užmokesčio dydžius, apskaičiuotus pagal Vyriausybės nustatytą tvarką bei Įstatymą, didesnis darbo užmokestis buvo nustatytas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, todėl turi būti mokamas iki tol gautas darbo užmokestis. 2003 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1604 „Dėl mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ buvo nutarta patvirtinti nuo 2004 m. gegužės 1 d. bazinę mėnesinę algą – 115 litų. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime konstatavo: „kol nėra priimtas teisėjų atlyginimo įstatymas, Seimo pavedimas Vyriausybei galioja, o kiekvienais metais Seimo priimame biudžeto įstatyme yra nustatomos realios to pavedimo įgyvendinimo ribos.“ Todėl, Seimui 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmus Įstatymą, kuriuo sureguliuoti teisėjų atlyginimai, Seimo pavedimas Vyriausybei pasibaigė. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus prieštaraujančiomis Konstitucijai Įstatymo nuostatas, kuriomis mažinamas teisėjų atlyginimas, nei visas Įstatymas, nei jo dalys, prieštaraujančios Konstitucijai, nebuvo pripažintas netekusiu galios. Įstatymo nuostatos, prieštaraujančios Konstitucijai, negali būti taikomos (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Dėl šių aplinkybių negalimas subsidiarus Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 taikymas tiems teisiniams santykiams, kuriems po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo nebetaikomos Įstatymo nuostatos. Taigi nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo oficialaus paskelbimo iki skundo pareiškimo dienos pareiškėjų atlyginimo dydžio klausimas nėra pilnai sureguliuotas teisės normomis. Nesureguliavus teisėjų atlyginimų klausimo įstatymais yra pažeidžiamos ne tik Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, bet ir 48 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, siekiant, kad teisėjams būtų mokami aiškiais skaičiavimo principais pagrįsti atlyginimai, Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kaip turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Įstatymo įsigaliojimo arba Įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjo, paskirto iki Įstatymo priėmimo arba šio įstatymo nustatytu pereinamuoju laikotarpiu atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal dydžius, nustatytus Nutarimo Nr. 666 pirmame priede. Nuo 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo būtent taip de facto ir yra skaičiuojamas teisėjų atlyginimas bei jo priedai. Per visą laikotarpį, kurį Įstatymo nuostatos, nustatančios teisėjų atlyginimų ir jų priedų mažinimą, nebetaikomos dėl jų prieštaravimo Konstitucijai, valstybė teisėjams mokėjo atlyginimus ir jų priedus pagal iki Įstatymo ir iki Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo galiojusią tvarką. Toleruodama tokią situaciją, kurią Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pavadino neišsamia, nepakankamai apibrėžta, stokojančia teisinio aiškumo, ir iš kurios įstatymų leidėjui kyla pareiga teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją ir būtų visiškai aiškus, darnus, valstybė įtvirtino faktinę padėtį, kurioje atlyginimai ir jų priedai teisėjams skaičiuojami pagal nebegaliojančiais teisės aktais nustatytą tvarką. Valstybė tuo pačiu įteisino atsakovo ir Vyriausybės veiksmus skaičiuojant ir išmokant pareiškėjams atlyginimą ir jo priedus. Todėl Lietuvos valstybė Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu patvirtintą bei faktiškai, nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, nusistovėjusią teisėjų atlyginimo mokėjimo tvarką pripažino ir taip prisiėmė atitinkamus įsipareigojimus – mokėti teisėjams atlyginimus ir jų priedus pagal šią tvarką. Tai patvirtinama ir valstybės, jos institucijų veiksmais – Finansų ministerija kasmet planuoja atitinkamas išlaidas teisėjų atlyginimams, Seimas, kasmet tvirtindamas biudžetą, numato ir sankcionuoja tokias išlaidas. Valstybės kontrolės pareigūnai, atlikdami teismų finansinės veiklos patikrinimus dėl valstybės biudžeto lėšų panaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo, neprieštarauja dėl tokio teismams skiriamų lėšų panaudojimo. Svarbu ir tai, kad priedai, kuriuos, išreikštus procentine dalimi, atsakovas moka pareiškėjams, skaičiuojami nuo pagrindinės atlyginimo dalies, kuri dabar yra atsakovo apskaičiuojama pagal nebegaliojantį Nutarimą Nr. 666. Atsakovui atsikirtus, kad jis faktiškai neskaičiuoja pareiškėjams atlyginimų pagal nebegaliojantį teisės aktą, taptų neaišku, nuo kokio ir kokiu būdu apskaičiuoto pagrindinio dydžio pareiškėjams skaičiuojami, o atsiradus pagrindui, perskaičiuojami (didinami) priedai, išreiškiami procentais nuo pagrindinės atlyginimo dalies. Valstybė įsipareigojo, kartu įpareigodama atsakovą, mokėti atlyginimą pareiškėjams pagal sąlyginę formulę VA= PA + P, kur VA yra visas atlyginimas, PA – pagrindinis atlyginimas, P – priedas, sudarytas iš dviejų komponentų – nekintamos dalies bei kintamos dalies. Pagrindinis atlyginimas turi būti skaičiuojamas pagal Nutarimo Nr. 666 pirmą priedą ir pareiškėjų atveju lygus 28 (apylinkės teismo pirmininkui – 33) bazinių mėnesinių algų. Kadangi Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 bazinę mėnesinę algą nutarta nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidinti iki 115 Lt vietoj 105 Lt, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – iki 128 Lt, tai atsakovas privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. perskaičiuoti pareiškėjų atlyginimą. Padidėjus pagrindiniam atlyginimui, teisėjams atsakovas privalėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą – nekintamą jo dalį, nustatytą Įsakymu Nr. 370, ir kintamą jo dalį, nustatytą Nutarimo Nr. 666 antrame priede. Pareiškėjai pažymi, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti ignoruojant Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimus bei 2000 m. sausio 12 d. sprendimą, taip pat nesilaikant 1997 m. balandžio 14 d. Vyriausybės nutarime Nr. 357 įtvirtintų reikalavimų. 1998 m. gruodžio 24 d. Teisingumo ministerijos įsakymu Nr. 221 buvo nustatytas nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas. Įsakymu Nr. 370 buvo nustatytas nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31d. apylinkių teismų teisėjams 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, kuris taikomas ir šiuo metu mokamiems atlyginimams. Teisingumo ministerija minėtus įsakymus priėmė vadovaudamasi Vyriausybės nutarimo Nr. 499 ,,Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos” 4.3 punktu, (Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 357 patvirtinta redakcija) bei Nutarimo Nr. 666 2.5 ir 2.5.2 punktais. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė pareiškėjų teises ir įstatymų saugomus interesus, Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Teisėjams, kurie Jonavos rajono apylinkės teisme pradėjo dirbti po 2000 m. gruodžio 31 d., atlyginimas buvo pradėtas skaičiuoti taikant 40 proc. priedą prie atlyginimo nuo pareiginės algos. Tačiau pripažinus neteisėtu priedo sumažinimą 10 proc. teisėjams, kurie dirbo 2000 m. gruodžio 31 d., darytina išvada, kad neteisėtai 10 proc. mažesnis priedas buvo pradėtas skaičiuoti ir teisėjams, pradėjusiems dirbti po 2000 m. gruodžio 31 d., nes tuo pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas – už tokį patį darbą turi būti mokamas vienodas atlyginimas. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo 9.4 punkte išaiškinta, kad pereinamuoju laikotarpiu pradėjusiems dirbti teisėjams atlyginimas negali būti skaičiuojamas mažesnis, negu iki pereinamojo laikotarpio pradėjusiems dirbti teisėjams. Nors 1997 m. balandžio 14 d. Vyriausybės nutarime Nr. 357 nurodyta, kad priedai mažinami arba naikinami tik tada, kai pablogėja asmenų darbo rezultatai arba jie nevykdo pareigų, tačiau pareiškėjai iki šiol nebuvo informuoti, kokiu pagrindu jiems buvo sumažintas 10 proc. priedas. Taigi dėl priedo sumažinimo 10 proc. nuo 2000 m. sausio 3 d. už kiekvieną mėnesį atsirado atlyginimo nepriemokos. Be to, 1996 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas numato, kad, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Delspinigių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai išmokos teisės aktuose ar kolektyvinėje (jeigu jos nėra – darbo) sutartyje arba darbdavio nustatytu laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, todėl iš atsakovų priteistini delspinigiai. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo teismo priteistos sumos (CK 6.37 str. 2 d.), vadinamos procesinėmis palūkanomis ir skaičiuojamos, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos. Taigi iš atsakovo kiekvieno pareiškėjo naudai priteistinos 5 procentų metinės palūkanos nuo kiekvienam pareiškėjui priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjai taip pat pažymi, kad kai byloje yra keli administravimo subjektai, esantys skirtingų teismų teritorinėje jurisdikcijoje, bylos priskirtinumo klausimas sprendžiamas pagal aukštesniojo administravimo subjekto buveinę (ABTĮ 17 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimais (I t. b. l. 40?41, 192?194) į prašymą ir patikslintą prašymą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė pareiškėjų prašymus atmesti kaip nepagrįstus.
Nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 m.). Tačiau Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus MMA dydžio koeficientus), 5 straipsnio 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 m. nedidinamas) pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, Teismų taryba priėmė 2003 m. kovo 7 d. nutarimą Nr. 84 ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 207 Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai. Nors Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis šiais nutarimais. Metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal Įstatymą, taikant MMA (šiuo metu – pareiginės algos baziniai dydžiai). Todėl teisėjų atlyginimai priklauso nuo šio dydžio, o ne nuo BMA. Pareiškėjų teiginys, kad nesant įstatyminio reguliavimo teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Nutarimo Nr. 666 koeficientus, yra nepagrįstas. Metodikoje nurodyta, kad dėl Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo, be teisėjo pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (pagal Įstatymą), teisėjams mokėtinas ir skirtumas tarp teisėjo atlyginimo, nustatyto Įstatyme ir iki tol (iki 2001 m. sausio 1 d.) gauto atlyginimo. Metodikos 3.1 punktas nustato, kaip apskaičiuojamas buvęs teisėjų atlyginimas. Metodikos 5 punkte išaiškinta, kad, jei pasibaigus Įstatyme nustatytam pereinamajam laikotarpiui (2006 m.), pagal Įstatymą apskaičiuojamas teisėjų atlyginimas būtų mažesnis už iki tol gautą atlyginimą, tai ir tuomet teisėjui be Įstatyme nustatytos pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus turi būti mokamas skirtumas tarp Įstatyme nustatyto atlyginimo ir iki tol teisėjų gauto (buvusio) atlyginimo. Todėl teisėjų atlyginimai šiuo metu skaičiuojami ne pagal Nutarimą Nr. 666, o pagal Metodiką, kurioje gautas (buvęs) atlyginimas, nuo kurio skaičiuojamas ir pridedamas teisėjų atlyginimo skirtumas, turi būti užfiksuotas ir nekintantis. Tik šis skirtumas apskaičiuojamas taikant nurodytą Nutarimą Nr. 666. Todėl ir teismams nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjams atlyginimą nuo 2004 m. gegužės 1 d. pagal padidėjusį BMA. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir prašo jį taikyti. Pareiškėjai reikalavimą priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį grindžia 1999 m. gruodžio 23 d. Įsakymu Nr. 370, kuriuo apylinkių teisėjams buvo sumažintas 10 % priedas prie atlyginimo. CK 1.134 straipsnis nustato atvejus, kuriais ieškinio senatis netaikoma; 3 punktas nustato, kad senatis netaikytina ir kitais atvejais, tačiau tik tuomet, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Taigi šiam reikalavimui ieškinio senatis turėtų būti taikoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje nurodė, kad bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti apie galimybę taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuluotą praktiką dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad nesant Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I4-10-02 konstatavo, kad Įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas. ABTĮ 20 straipsnio 1 dalis (Įsakymo priėmimo dieną galiojanti redakcija), bei šiuo metu galiojanti įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui yra paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjai, būdamai kvalifikuoti teisininkai, turėjo žinoti apie jų atlyginimą reguliuojančius teisės aktus. Nepripažinus Įsakymo neteisėtu, nėra pagrindo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų reikalavimus. Pareiškėjams atlyginimas mokėtas pagal galiojančius ir nenuginčytus teisės aktus, juolab, kaip nurodo pareiškėjai, 40 proc. priedas, nustatytas Įsakymu ir taikytas iki teisėjų atlyginimai bus sureguliuoti įstatymu, skaičiuojamas ir mokamas iki šiol. Administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl susijusių su darbu išmokų priteisimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose A5-264/2003, A12-219/2004), senaties terminą sieja su Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktą, kurio pagrindu buvo priskaičiuotas susijusios dėl darbo išmokos (Konstitucinio Teismo sprendimas negalioja atgal). Ši byla yra skirtinga tuo, kad pareiškėjai grindžia savo reikalavimą Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas ir negali būti konstatuotas šioje byloje, nurodo atsakovu Vyriausybę, su kuria pareiškėjų nesieja jokie tarnybiniai santykiai ir prašo nepriemokos už visą dirbtą teisėju laikotarpį. Todėl termino pradžia šiuo atveju skaičiuotina nuo pareiškėjo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento. Ieškinio senaties termino institutas įpareigoja pareiškėjus imtis priemonių ginant savo pažeistas teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007 m. sausio 18 d. nutartimi sprendęs apeliacinį skundą analogiškoje byloje, pažymėjo, kad „asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs.” Ši naujai suformuluota taisyklė yra išimtis, ir aiškinti jos plečiamai negalima. Iš nutarties teksto darytina vienareikšmė išvada, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį.
Atsiliepimais (I t. b. l. 44?46, 149?150) atsakovas Jonavos rajono apylinkės teismas prašo pareiškėjų 2008 m. kovo 13 d. prašymą patenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjams R. Š. , J. B. ir B. B. iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokestį ir priedus, skaičiuojant nuo 2004 m. gegužės 1 d., o kitiems pareiškėjams – nuo jų darbo Jonavos rajono apylinkės teisme pradžios, delspinigius ir palūkanas; pareiškėjų 2008 m. kovo 13 d. prašymą dėl darbo užmokesčio dalies ir priedų priteisimo atsakovo Jonavos rajono apylinkės teismo atžvilgiu atmesti.
Nurodo, kad sutinka su pareiškėjų argumentais, išdėstytais jų 2008 m. kovo 13 d. prašyme dėl darbo užmokesčio dalies ir priedų priteisimo. Pareiškėjų reikalavimas teisėtas, tačiau pareiškėjai nesumokėto darbo užmokesčio dalį ir priedus prašo priteisti nuo 2004 m. balandžio 1 d., kai tuo tarpu 2003 m. gruodžio 16 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1604 „Dėl mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ 115 Lt bazinė mėnesinė alga buvo patvirtinta tik nuo 2004 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis, priedai bei delspinigiai, turėtų būti atitinkamai sumažintos. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai nesumokėto darbo užmokesčio ir priedų dalį, delspinigius ir procesines palūkanas prašo priteisti tik iš atsakovų Jonavos rajono apylinkės teismo ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, nors atsakovu yra nurodę ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kuriai pareiškėjai nėra pareiškę jokių reikalavimų. Pareiškėjai nurodė, jog: „Atlyginimo mokėjimas yra atsakovų pareiga pareiškėjams, kurią atsakovai vykdo netinkamai, neteisingai apskaičiuodami pareiškėjams mokamo atlyginimo dydį.“ Tačiau atsižvelgiant į pareiškėjų prašymo formuluotes, galima teigti, jog pareiškėjai patys pripažįsta, kad atsakovas Jonavos rajono apylinkės teismas atlyginimus jiems neteisingai mokėjo valstybės įpareigojimu ir jos pritarimu. Tai nebuvo savavališki, aukštesnėms valstybės institucijoms nežinomi ar jų nurodymams prieštaraujantys atsakovo veiksmai. Kadangi Jonavos rajono apylinkės teismas yra biudžetinė įstaiga, tai jos funkcijų vykdymui, o taip pat ir darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimui, lėšos yra gaunamos iš valstybės biudžeto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 7 straipsniu, biudžetinės įstaigos yra finansuojamos iš valstybės biudžeto arba savivaldybių biudžetų, atsižvelgiant į tai, kas yra steigėjas, pagal asignavimų valdytojų patvirtintas sąmatas, laikantis Finansų ministerijos nustatytų finansavimo taisyklių ir iždo procedūrų. Valstybės biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, o konkrečias lėšas, sudarančias darbo užmokesčio fondą, Jonavos rajono apylinkės teismui paskiria asignavimų valdytojas. Asignavimų sumos išlaidoms, iš jų- darbo užmokesčiui, yra maksimalios, todėl Jonavos rajono apylinkės teismas, kaip teisingai nurodė pareiškėjai, buvo įpareigotas pareiškėjams mokėti tokio dydžio atlyginimą, kurį apskaičiavus buvo skirtos darbo užmokesčio fondo lėšos. Atsakovas nebūtų galėjęs pareiškėjams mokėti teisingai paskaičiuoto darbo užmokesčio ir priedų, nes tam nebuvo skirtos lėšos iš valstybės biudžeto. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimas priteisti darbo užmokesčio ir priedų dalį, delspinigius ir palūkanas iš Jonavos rajono apylinkės teismo yra nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 13 d. sprendimu (II t. b. l. 138?149) skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės: R. Š. – 23 830,71 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; L. T. - 25 026,97 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; L. D. – 19 881,93 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; J. B. – 28 034,91 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; V. P. – 19 856,88 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; B. B. – 21 456,58 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; Ž. B. – 20 660,75 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymo procese iš priteistų sumų nustatyta tvarka išskaičiuoti mokesčius. Kitą skundo dalį atmetė.
Nurodė, kad Vyriausybė, vadovaudamasi 1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo 23 ir 27 straipsnių nuostatomis, 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666, kuriuo buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybiniai atlyginimai, teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką. Nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr. VIII-1904, kurio 3 straipsnis numatė, kad apylinkės teismų teisėjų atlyginimą sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus. Įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio koeficientus ir ji apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą Įstatymo priedėlyje, padauginus iš Vyriausybės patvirtintos MMA. Įstatymo 5 ir 6 straipsniai numatė priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus po 3 procentus pareiginės algos už kiekvienus trejus ištarnautus metus bei vienkartinę priemoką. 7 straipsnis numatė Įstatymo įgyvendinimo tvarką ir pereinamąjį laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., per kurį teisėjams turi būti mokamas darbo užmokestis pagal šį Įstatymą. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis ,,Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijai. Taip pat pripažinta, kad Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą prieštarauja Konstitucijai. Nuo 2001 m. liepos 12 d. minėtos Įstatymo normos negali būti taikomos (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Pagal teisėjų atlyginimo apskaičiavimo metodiką, kuriai pritarė Teismų taryba 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 207, apylinkės teismo teisėjams darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Nutarimą Nr. 666, Įsakymą Nr. 370 ir Įstatymą. Gautas atlyginimų skirtumas pridedamas prie algos, paskaičiuotos pagal Įstatymą. Minėta metodika nėra norminis aktas, nustatantis teisėjų atlyginimų dydį, jo skaičiavimo tvarką. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Nesant kito įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami pagal Nutarimo Nr. 666 pirmame priede įtvirtintus koeficientus. Nustatytas koeficientas dauginamas iš bazinės mėnesinės algos, o ne iš nutarime nurodyto pastovaus dydžio. Didėjant baziniam dydžiui, turi didėti ir teisėjų pareiginė alga. Atitinkamai turi padidėti ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84 nustatė tvarką, kuria turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Nutarimo Nr. 666 antrame priede. Teisėjams iki šiol skaičiuojama alga pagal šį Vyriausybės nutarimą, kuriame nenurodytas bazinės mėnesinės algos dydis. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Teisėjų atlyginimai skaičiuojami taikant Nutarimo Nr. 666 pirmame priede įtvirtintus koeficientus, kurie dauginami iš bazinės mėnesinės algos. Bazinės mėnesinės algos dydį nustato Vyriausybė. Nutarimu Nr. 382 nuo 1998 balandžio 1 d. nurodytai darbuotojų kategorijai patvirtinta 105 litų bazinė mėnesinė alga. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidino bazinę mėnesinę algą iki 115 litų, o nuo 2008 m. sausio 1 d. bazinės mėnesinės algos dydis yra 128 Lt (Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1023). Norminiai aktai, nenumato išlygų, kad teisėjams taikoma BMA, nustatyta Nutarimu Nr. 382 (koeficientas 105) ir kad koeficientas negali didėti. Iš esmės atlyginimų pareiškėjams nedidinimas netaikant kintamo BMA dydžio, reiškia atlyginimų mažinimą. Teismas pažymėjo, kad pažeidimas yra tęstinis (CK 1.127 str.) ir vertino, kad senaties terminas nepraleistas. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo V. P. patikslinto skundo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad prašoma priteisti atlyginimo skirtumą nuo 2005 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., tačiau iš patikslinto skundo turinio matyti, kad V. P. siekia prisiteisti atlyginimo skirtumą, susidariusį iki 2008 m. gegužės 31 d. Teismas patikslinto skundo rezoliucinėje dalyje nurodomą datą vertino kaip rašymo apsirikimą ir pareiškėjui priteisė atlyginimo skirtumą iki 2008 m. gegužės 31 d. – pagal tikrą pareiškėjo valią, suformuluotą patikslintame skunde. Tokią pareiškėjo valią patvirtina ir 2008 m. birželio 3 d. buhalterinė pažyma, kurioje atlyginimo skirtumas apskaičiuotas iki 2008 m. gegužės mėnesio įskaitytinai. Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kurio 1 straipsnyje, apibrėžiančiame įstatymo paskirtį, nustatoma, kad šio įstatymo paskirtis – grąžinti teisėjams nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų nesumokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio dalį, kurią sudaro per šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1991 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Minėtu įstatymu nespręstas klausimas dėl atlyginimų skirtumo, susidariusio netinkamai taikant BMA, grąžinimo. Iš Jonavos rajono apylinkės teismo įsiskolinimas negali būti priteistas, nes teismo kaltės dėl nepilnų atlyginimų mokėjimo pareiškėjams nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I4-10-02 konstatavo, kad Įsakymas Nr. 370 yra individualus administracinis teisės aktas. Skundas (prašymas) administraciniam teismui yra paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (ABTĮ 20 str. 1 d. (įsakymo priėmimo dieną galiojanti redakcija) bei šiuo metu galiojanti įstatymo 33 str. 1 d. redakcija). Teismas atmetė pareiškėjų skundo dalį dėl įpareigojimo skaičiuoti ir mokėti pareiškėjams teisėjų atlyginimą taikant kintamą BMA ir 50 proc. atlyginimo priedą. Pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 6 d. Seimas priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymą, kuriuo nustatė teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką. Pažymėjo, kad palūkanos pagal CK 6.210 str. gali būti taikomos esant civilinėms piniginėms prievolėms, CK 6.210 straipsnis yra CK XVII skyriuje, reglamentuojančiame sutarčių nevykdymo civilines teisines pasekmes. Byloje nagrinėjami santykiai, kylantys iš tarnybos. Taip pat atmetė pareiškėjų reikalavimus priteisti delspinigius. Pagal 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą delspinigiai gali būti priteisti esant kaltei. Teisės aktai nenumato galimybės delspinigius priteisti iš valstybės.
III.
Apeliaciniu skundu (II t. b. l. 156?158) atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (civ. b. Nr. 3K-P-187/2007) nurodyta, kad Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimų mažinimas galimas esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu bei kita konstitucine doktrina (Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2006-03-28 nutarimai bei 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimai), taip pat Konstitucijos 5, 6 ir 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Apeliantas nurodo, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais (ABTĮ 57 str. 6 d., CPK 185 str. 1 d.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (ABLĮ 57 str., CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitas įrodinėjimo taisykles (ABTĮ 58 str., CPK 182 str.). Pagal ABTĮ 62 straipsnio 4 dalį (CPK 218 str.) eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Vadovaujantis CPK 219 straipsniu, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali skirti papildomą ekspertizę, o jeigu kyla abejonių dėl jos pagrįstumo, gali būti paskirta pakartotinė ekspertizė. Vertinant įrodymus teismai turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-10-04 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-511/2004). Be to, vertinant įrodymus teismas turėtų atsižvelgti į bylos specifiką (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-02-08 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-113/2005). Civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, paskyrė ekspertizę, kadangi nagrinėjamas klausimas reikalauja specialių žinių. Ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Akivaizdu, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir konstitucinę doktriną sprendžiant klausimą dėl sąlygų, kurioms esant galima sumažinti teisėjų atlyginimus, reikia vertinti tiek valstybės ekonominę, tiek valstybės finansinę padėtį. Juolab, kad tai vienas kitą sąlygojantys procesai (Ekspertizės akto 3 psl.) ir ši padėtis negali pasikeisti labai greitai. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostata, kad mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir laikinai turi būti aiškinama atsižvelgiant į bylos specifiką ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, ypatumus. Pirma, iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad valstybės itin sunki ekonominė, finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 m. Antra, net jeigu sutiktume, jog padėtis pagerėjo ir priemonių būtinumas išnyko 2006 m., aptariama priemonė panaikinama laikantis nustatytos tvarkos – priimant įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutarties išvadai dėl minėtų aplinkybių, vadovavosi teismo nuomone dėl valstybės ekonominės, finansinės būklės, tačiau iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų. Taigi pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose. Taip pat nurodo, kad Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma buvo priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti reikalaujamą sumą, kadangi gali kilti tokia situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjų reikalavimas būtų patenkintas du kartus. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas negali pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Seimo funkcijų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė, jog įstatymų leidėjas turi pareigą teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą pakoreguoti taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Šią pareigą įstatymų leidėjas įvykdė priimdamas minėtą įstatymą bei Teisėjų atlyginimo įstatymą. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia pačios prievolės esmės ir valstybės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų įstatyminį reguliavimą taip, kad jis atitiktų Konstituciją, įvykdymo. CK 6.40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę nepriimti prievolės įvykdymo dalimis, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju minėtas įstatymas nurodo, jog prievolė yra vykdoma dalimis. Taigi prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas įstatymu. Kadangi pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį įgyvendintas įstatymu, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimais (II t. b. l. 163?165) į apeliacinį skundą pareiškėjai L. D., B. B., R. Š., J. B., V. P., ir L. T. prašo 2009 m. sausio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad 2008 m. spalio 28 d. priimtu Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Taip buvo pripažinta, kad teisėjams jų darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta ir yra valstybės skola. Neišmokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams pagal minėtą įstatymą bus išmokama dalimis iki 2012 m. gruodžio 31 d. Iki 2009 m. sausio 1 d. Vyriausybė buvo įpareigota parengti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką bei nesumokėtų socialinio ir valstybinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Iki teismo sprendimo priėmimo (2009-01-13) Vyriausybė neparengė šios tvarkos, todėl minėtas įstatymas nebuvo pradėtas vykdyti, neišmokėto darbo užmokesčio dalis teisėjams nebuvo pradėta mokėti, neaišku, kada bus pradėta mokėti. Taip pat nėra aišku, ar teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalis bus kaip nors indeksuojama atsižvelgiant į infliaciją, kokia pareiškėjams priklausančio neišmokėto darbo užmokesčio dalies vertė bus 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjams kreipiantis į teismą nebuvo priimtas neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, todėl pareiškėjai negalėjo pasinaudoti neteismine ginčo sprendimo tvarka ir dėl savo teisių gynimo kreipėsi į teismą. Jei atsakovas abejoja teisėjų sąžiningumu, atlyginimus skaičiuojančių bei išmokančių tarnybų darbuotojų kompetencija ir teigia, kad gali kilti situacija, kai turėtų būti vykdomas tiek įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas ir pareiškėjų reikalavimai gali būti patenkinti du kartus, tai 2009 m. sausio 13 d. sprendimas gali būti papildytas nuostata, kad pagal šį teismo sprendimą neišmokėtą atlyginimų dalį atgavę pareiškėjai (teisėjai) negalės pasinaudoti 2008 m. spalio 28 d. įstatymo suteikta teise iki 2012 m. gruodžio 31 d. atgauti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Atsiliepimu (II t. b. l. 166) į apeliacinį skundą pareiškėja Ž. B. prašo 2009 m. sausio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad apeliantas savo skundą grindžia tuo, jog teismas netinkamai įvertino valstybės sunkią ekonominę situaciją, nors ekspertizės išvada paneigia šį argumentą. Neaišku, kodėl atsakovas jau pagerėjus ekonominei situacijai (pagal apeliantą nuo 2006 m.) nesiėmė jokių priemonių, kad būtų atkurtas socialinis teisingumas ir teisėjų atlyginimas būtų vėl padidintas iki anksčiau mokėto atlyginimo. Apeliantas nepaneigė, kad skaičiuojant teisėjų atlyginimą turėjo būti taikoma skaičiavimo metu galiojusi bazinė mėnesinė alga. Konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime nurodė, kad laipsniškas teisėjo atlyginimo mažinimas prieštarauja Konstitucijai, todėl atitinkamos Įstatymo nuostatos pripažintos negaliojančiomis. Įstatymo leidėjas susidariusios kolizijos nesprendė iki 2008 m. lapkričio 15 d. Kolizija buvo įveikiama skaičiuojant teisėjams atlyginimą pagal Įstatymą ir pridedant skirtumą tarp seniau mokėto atlyginimo ir naujojo atlyginimo. Minėtas skirtumas buvo skaičiuojamas pagal anksčiau galiojusių Vyriausybės nutarimų (1997-06-24 Nr. 666 1991-11-29, Nr. 499; 1999-12-28 Nr. 1494; 1997-06-30 Nr. 689) nuostatas, kurias taikant į atlyginimo skaičiavimo formulę turėjo būti įrašomas tuo metu galiojęs bazinės mėnesinės algos dydis. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą. Apeliantas negali nurodyti, kokią dalį negrąžinto atlyginimo atsakovas yra nutaręs pareiškėjai grąžinti. Įstatymo priėmimas tik patvirtina, kad skundas yra pagrįstas ir atsakovas yra nesumokėjęs viso priklausančio atlyginimo. Be to, pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 2 punktą Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turėjo nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką, tačiau to nepadarė. Taigi, atsakovas nevykdo įstatymų reikalavimų, Konstitucinio Teismo išaiškinimų, taip pažeidinėdamas konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus. Šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių įstatymų nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus, o teismas priėmė sprendimą visapusiškai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, įvertinęs įrodymus, vadovaudamasis įstatymu, todėl teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjai – Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjai - siekia atgauti savo atlyginimo dalį, kuri jiems nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus iki tol nustatytą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius.
Vertinant šio pareiškėjų reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjų nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.
Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1499 (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams, jų prašyme ir patikslintame prašyme nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog, įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino pareiškėjų reikalavimą perskaičiuoti priklausantį darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kas yra pagrindas naikinti teismo sprednimą (Administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ)143 str.).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs vieningą praktiką dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo nagrinėjamam ginčui (dėl nesumokėtos teisėjų atlyginimo dalies išieškojimo) spręsti (žr. administracines bylas Nr. A822-792-2009; Nr. A143-698-2009; A822-763-2009 ir kt.).
Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo klausimas detaliai yra aptartas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ir ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies taikymo prasme.
Taigi Darbo kodekso 298 straipsnio netaikymas taip pat laikytinas pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 143 str.).
Kadangi byloje būtina surinkti naujus, Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo požiūriu svarbius įrodymus (t. y. išsamius duomenis apie pareiškėjams neišmokėto atlyginimo dalies paskaičiavimą jų prašomu laikotarpiu (atsižvelgiant į tai, kad priteisti galima ne daugiau nei už tris metus), tačiau netaikant Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimais nustatytų BMA dydžių), naujo sprendimo priėmimas apeliacinės instancijos teisme negalimas, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761) ir šio įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) įsigaliojimas, kolegijos nuomone, nėra teisinė kliūtis naujam bylos nagrinėjimui teisme, nes šio Įstatymo bei Aprašo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka. Tai matyti iš Įstatymo 4 ir 5 straipsnių, pagal kuriuos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos nustatymas pavestas Vyriausybei, bei iš Aprašo 4 punkto 3 ir 4 pastraipų, kuriose yra aptarta galimybė spręsti atitinkamą ginčą teismine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.