Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-04-07 · Civilinė byla Nr. 2-686/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-07
Bylos Nr.
2-686/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Donatas Šernas
Trečiasis asmuo
akcinės bendrovės SEB banko
Pareiškėjas
valstybės įmonės Turto banko
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-686/2014Procesinio sprendimo kategorija: 126.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens akcinės bendrovės SEB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo valstybės įmonės Turto banko skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-420-661/2014 pagal pareiškėjo valstybės įmonės Turto bankas skundą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tolerum“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais, suinteresuoti asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Tolerum“, VSDFV Vilniaus skyrius, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Velmark Investments Ltd, uždaroji akcinė bendrovė „Trinapolis“, uždaroji akcinė bendrovė „Penki kontinentai“, uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“, uždaroji akcinė bendrovė „Atliekų tvarkymo tarnyba“, D. V., uždaroji akcinė bendrovė „Smart logistics“.

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 25 d. nutartimi UAB „Tolerum“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Valeksa“.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 23 d. teismo nutartimi patvirtino įmonės kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, o 2012 m. kovo 30 d. nutartimi pripažino BUAB „Tolerum“ bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto.

Pareiškėjas VĮ Turto bankas padavė skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti BUAB „Tolerum“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreditorių susirinkimo posėdžio darbotvarkės antru klausimu patvirtintą administratoriaus veiklos ataskaitą; 2) pripažinti neteisėtu ir panaikinti BUAB „Tolerum“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreditorių susirinkimo posėdžio darbotvarkės penktu klausimu patvirtintą administratoriaus atliktą administravimo išlaidų paskirstymą.

Skunde teigė, kad priimant ginčijamus nutarimus, buvo nesilaikoma bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo proporcijos administravimo išlaidoms padengti. Pagal administratoriaus pateiktą informaciją iš viso bankroto proceso metu gauta 876 293,12 Lt pajamų, iš jų parduotas įkeistas turtas sudarė 688 000 Lt (78,5%), kitas realizuotas turtas - 188 293, 12 Lt (21,5%). Administravimo išlaidos bankroto proceso metu sudarė 184 638,24 Lt, todėl vadovaujantis ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu proporcingumo principu jos turėtų būti dengiamos 184 638x78,5%:100=144 941,01 Lt iš įkaito turėtojo lėšų, o 184 638x21,5%:100=39 697,22 Lt iš kitų lėšų. Tuo tarpu, administravimo išlaidos buvo padengtos sekančiai: 37 092,22 Lt iš įkaito turėtojo lėšų ir 147 546,02 Lt iš kitų lėšų. Bankroto byloje įkaito turėtojui buvo pervesta 650 908,78 Lt lėšų, kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui - 40 746,10 Lt (pirmos eilės kreditoriams - 12 719,29 Lt ir antros eilės kreditoriams - 37 792,76, iš šios sumos pareiškėjui - 36 356,64 Lt). Jeigu būtų laikytasi administravimo išlaidų paskirstymo proporcingumo principo, įkaito turėtojui turėjo būti pervesta 688 000 Lt - 144 941,01 Lt = 543 058,99 Lt (o ne 650 908,78 Lt), o antros eilės kreditoriams 188 293,12 - 39 697,22 Lt = 148 595,90 Lt. Laikantis proporcingumo principo, antros eilės kreditoriams papildomai turėtų tekti 148 595,90 Lt - 40 746,10 Lt (realiai pervestos lėšos)= 107 849,80 Lt, iš jų 103 621,32 Lt pareiškėjui.

Atsiliepimas

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas BUAB „Tolerum“ administratorius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti. Teigė, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreditorių susirinkime įkaito turėtojas AB SEB bankas, kuriam buvo įkeistos nuomotos patalpas, esančios (duomenys neskelbtini), davė sutikimą nuomoti minėtas patalpas tik su sąlyga, kad iš nuomos pajamų pirmiausia bus dengiamos įmonės administravimo išlaidos. Neišnuomojus patalpų, įmonė nebūtų gavusi 31 012,76 Lt nuomos pajamų. Pažymėjo, kad per visą nuomos laikotarpį nuomininkai kompensavo 21 228,67 Lt komunalinių išlaidų, kurias būtų tekę mokėti įmonei, jeigu turtas nebūtų buvęs išnuomotas, t.y. įmonės administravimo sąmata būtų išaugusi 21 228,67 Lt suma. Darė išvadą, kad patalpų nuomojimas 31 012,76 Lt suma sumažino administravimo išlaidas, kurios yra dengiamos pirmiausia.

Trečiasis asmuo AB „SEB bankas“ atsiliepimu prašė skundą atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl BUAB „Tolerum“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais tenkino iš dalies: panaikino BUAB „Tolerum“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. kreditorių susirinkimo nutarimą antru darbotvarkės klausimu (administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimas) ir klausimą grąžino kreditorių susirinkimui nagrinėti iš naujo.

Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl to, jog BUAB „Tolerum“ bankroto procese iki ginčijamo nutarimo priėmimo kreditorių susirinkimas nebuvo išsprendęs klausimo dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų mokėjimo eilės ir tvarkos nustatymo, todėl pritariant bankroto administratoriaus veiksmams, kuriais administratorius savo nuožiūra nusprendė dėl atsakovo administravimo išlaidų apmokėjimo, nesant kreditorių susirinkimo patvirtintos administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos, paskirstyti gautas lėšas iš esmės būtų galima, laikantis proporcingumo ir kreditorių lygiateisiškumo principų.

Teismas nustatė, kad įkeistas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), iš kurio nuomos buvo gautos pajamos, priklausė atsakovui BUAB „Tolerum“, o ne kreditoriui AB SEB bankas, todėl teismas nenustatė pagrindo sumažinti administravimo išlaidų, mokėtinų atsakovo kreditoriaus AB „SEB bankas“ (įkaito turėtojo), vien dėl to, kad atsakovo turtas, iš kurio nuomos buvo gautos lėšos iki jo pardavimo, jam buvo įkeistas. Pažymėjo, kad įkaito turėtojas į įkeistą turtą neturėjo jokių papildomų teisių, išskyrus teisę iš įkeisto turto vertės pirmiausia gauti savo reikalavimo patenkinimą. Tuo tarpu įkeistas turtas ir iš tokio gaunamos pajamos išliko atsakovo nuosavybė. Teismas išaiškino, kad aplinkybė, kiek administravimo išlaidų buvo patirta konkretaus įmonės turto administravimui, administravimo išlaidų paskirstymui tarp kreditorių neturi įtakos, nes nepriklausomai nuo administravimo išlaidų susidarymo šaltinio, visos jos dengiamos proporcingai kreditorių gaunamai reikalavimo patenkinimo daliai.

Teismas padarė išvadą, kad BUAB „Tolerum“ bankroto byloje nebuvo laikomasi bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo proporcijos administravimo išlaidoms padengti. Pažymėjo, kad hipotekos kreditorius AB „SEB bankas“, kurio reikalavimas iš dalies buvo patenkintas, pardavus jam įkeistą turtą ir beveik visą už šį turtą gautą sumą jam pervedus, buvo atleistas nuo ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatytos pareigos tinkamai prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo. Teismo vertinimu, minėti bankroto administratoriaus veiksmai neatitiko ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalies ir 36 straipsnio 1 dalyje nustatyto reglamentavimo, kadangi BUAB „Tolerum“ kreditorių susirinkimas anksčiau nebuvo patvirtinęs administravimo išlaidų mokėjimo eilės ir tvarkos, todėl padarė išvadą, kad BUAB „Tolerum“ kreditorių nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta administratoriaus veiklos ataskaita apie atliktus darbus ir patirtas išlaidas, pažeidžia visų atsakovo kreditorių teisėtus interesus, neužtikrina proporcingumo ir lygiateisiškumo principų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 8 d. nutarties motyvuojamąją dalį dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų paskirstymo tarp įmonės kreditorių nustatymo kriterijų.

Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas nutartį, kurioje nurodytas konkretus išlaidų paskirstymo kriterijus, pažeidė įmonės kreditorių susirinkimo kompetenciją, kadangi klausimo dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų sprendimas yra paskirtas išimtinei įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai. Tuo tarpu, teismas iš esmės nurodė kreditoriams, koks turėtų būti priimtas nutarimas dėl bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos, t.y. bankroto administravimo išlaidos paskirstytinos tarp kreditorių proporcingai jų patenkintų reikalavimų sumoms.

2. Nutartimi nurodytas įmonės bankroto administravimo išlaidų paskirstymo kriterijus (proporcingai gautoms įplaukoms iš įkeisto ir neįkeisto turto) nėra vienintelis, kurio pagridndu gali būti nustatomas įmonės bankroto administravimo išlaidų paskirstymas tarp įmonės kreditorių, užtikrinant teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų laikymąsi. Atlyginimas bankroto administratoriui turėtų būti mokamas ir kitos bankroto administravimo išlaidos dengiamos ne už pasiektą rezultatą - kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą, o už tinkamas pastangas (atliktus veiksmus) maksimaliai galimam rezultatui (finansinių reikalavimų patenkinimui) pasiekti. Įmonės bankroto administravimo išlaidų paskirstymo kriterijus (proporcingai patirtoms išlaidoms) taip pat atitiktų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus, nes nei apeliantas, nei kiti įmonės kreditoriai neturėtų dengti tų išlaidų, kurios skirtos vienas kito finansinių reikalavimų patenkinimui pasiekti, t.y. nemokėtų už paslaugas, kurios nėra skirtos kitų asmenų interesams patenkinti. Kreditorių susirinkimas protingai, teisingai ir sąžiningai gali priimti nutarimą paskirstyti bankroto administravimo išlaidas ir kitaip, nei nurodyta nutarties motyvuose - pavyzdžiui, bendrosioms (administracinėms) įmonės bankroto proceso reikmėms (apskaitos vedimui, įmonei pareikštų finansinių reikalavimų analizei) paskirstyti proporcingai pareikštoms finansinių reikalavimų sumoms (ar kitomis sutartomis proporcijomis), o išlaidas, patirtas siekiant patenkinti atitinkamų kreditorių eilių reikalavimus - paskirstyti atitinkamiems kreditoriams (pavyzdžiui, apeliantui nurodyti dengti įkeisto turto administravimo bei pardavimo kaštus, o kitiems įmonės kreditoriams - kaštus, patirtus išieškant skolas iš įmonės debitorių, įmonės turto nuomai vykdyti patirtas išlaidas).

3. Taikant nutartimi nustatytą įmonės bankroto administravimo išlaidų kriterijų (proporcingai gautoms įplaukoms), būtų pažeistos apelianto teisės ir teisėti interesai. Iš byloje pateiktų duomenų akivaizdu, kad įmonės bankroto procese buvo atliekami veiksmai (atitinkamai, patiriamos išlaidos), kurie skirti daugiau ĮBĮ 35 straipsnyje nurodytų kreditorių reikalavimų tenkinimui, o veiksmai, kurie buvo nukreipti daugiausiai į apelianto finansinio reikalavimo patenkinimą, nesudaro didžiosios ar bent didesnės dalies visų įmonės bankroto procese atliktų veiksmų ir patirtų išlaidų. Nutartimi konstatavus, kad įmonės bankroto administravimo išlaidos įmonės kreditoriams turėtų būti skirstomos išimtinai proporcingai gautoms įplaukoms iš įkeisto ir neįkeisto turto realizavimo, apeliantui tektų didžioji tokių išlaidų dalis - 78,5% visų išlaidų sumos – nors įmonės bankroto procese žymiai daugiau veiksmų buvo atlikta ir išlaidų patirta siekiant gauti įplaukas, skirtas kitų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas VĮ Turto bankas prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog priimant ginčijamus nutarimus, buvo nesilaikoma bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo proporcijos administravimo išlaidoms padengti. Pagal administratoriaus pateiktą informaciją iš viso bankroto proceso metu gauta 876 293,12 Lt pajamų, iš jų parduotas įkeistas turtas - 688 000 Lt (78,5%), kitas realizuotas turtas - 188 293, 12 Lt (21,5%). Administravimo išlaidos bankroto proceso metu sudarė 184 638,24 Lt, todėl, vadovaujantis ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu proporcingumo principu jos turėtų būti dengiamos 184 638x78,5%:100=144 941,01 Lt iš įkaito turėtojo lėšų, o 184 638x21,5%: 100=39 697,22 Lt iš kitų lėšų. Pirmosios instancijos teismas, naikindamas ginčijamus nutarimus, užtikrino šalių tarpusavio santykių teisingumą, protingumą, sąžiningumą ir jų interesų pusiausvyrą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Tolerum“ bankroto administratorius prašo apelianto atskirąjį skundą tenkinti.

Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Nutartimi buvo nepagrįstai nurodytas vienintelis kriterijus paskirstyti įmonės bankroto administravimo išlaidas tarp įmonės kreditorių (proporcingai įplaukoms iš įkeisto turto pardavimo ir kitoms įplaukoms), todėl turėtų būti panaikintas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms (pažeidžiantis įmonės kreditorių susirinkimo kompetenciją), taip pat trukdantis įmonės kreditoriams realizuoti savo teises. Įmonių bankroto įstatymas išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskiria įmonės bankroto administravimo išlaidų, o taip pat ir jų apmokėjimo sprendimus, todėl būtent įmonės kreditoriai nustatytąja balsų dauguma privalo priimti atitinkamą sprendimą, nepažeidžiantį bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Tuo tarpu, teismas, išspręsdamas išimtinei įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtą klausimą, kreditoriams eliminavo galimybę paskirstyti šių išlaidų naštą kitaip (remiantis kitais protingais ir sąžiningais kriterijais).

2. Bankroto procese žymiai daugiau veiksmų buvo atlikta ne siekiant parduoti apelianto naudai įkeistą įmonės turtą, o atliekant kitus bankroto proceso veiksmus — ne tik bendrojo pobūdžio (finansinių reikalavimų vertinimas, sandorių analizė, kreditorių susirinkimų šaukimas ir pan.), tačiau ir skirtus kitoms įmonės įplaukoms gauti (išieškoti skolas iš įmonės debitorių ir kt.), t.y. patenkinti kitų įmonės kreditorių interesus. Apeliantui sutikus dėl jo naudai įkeisto įmonės turto nuomos ir neskubinant šio turto parduoti, įmonė papildomai gavo 30 012,76 Lt nuomos pajamų, taip pat sumažino kaštus (dėl šio turto priežiūros) 21 228,67 Lt (šias išlaidas už komunalines paslaugas apmokant apeliantui įkeistų patalpų nuomininkams). Iš viso įmonė gavo 52 241,43 Lt naudos, kuri didžiąja dalimi skirtina kitų įmonės kreditorių interesams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis paliktina nepakeista.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (o taip pat ir atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).

Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.

2013 m. rugpjūčio 23 d. BUAB „Tolerum“ kreditorių susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu buvo patvirtinta administratoriaus veiklos ataskaita apie atliktus darbus ir patirtas išlaidas bankroto bylos pabaigai (5 b. l.). Pareiškėjas dėl minėto nutarimo pirmosios instancijos teismui padavė skundą, teigdamas, kad priimant nutarimą, nebuvo laikomasi bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo proporcijos administravimo išlaidoms padengti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo VĮ Turto bankas skundą, konstatavo, kad BUAB „Tolerum“ bankroto byloje iš tiesų nebuvo laikomasi bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo proporcijos administravimo išlaidoms padengti. Apeliantas, nesutikdamas su priimta nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nurodė kreditoriams, koks turėtų būti priimtas nutarimas dėl bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos, t. y. bankroto administravimo išlaidos paskirstytinos tarp kreditorių proporcingai jų patenkintų reikalavimų sumoms, todėl laiko, kad teismas, nurodydamas konkretų išlaidų paskirstymo kriterijų, pažeidė įmonės kreditorių susirinkimo kompetenciją, kadangi klausimo dėl įmonės bankroto administravimo išlaidų sprendimas yra priskirtas išimtinei įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai. Apeliacinės instancijos teismas minėtus apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. ĮBĮ 23 straipsnis reglamentuoja kreditorių susirinkimo kompetenciją. Kreditorių susirinkimas turi teisę tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką, taip pat tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą ir įmonės bankroto proceso metu sudarytas metines finansines ataskaitas (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Pažymėtina, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė skųsti teismui kreditorių susirinkimo nutarimus, taigi ir tuos, kuriais tvirtinama administravimo išlaidų sąmata. Kadangi teismui įstatymas suteikia prerogatyvą patikrinti kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumą, tai teismas, nustatęs jo neatitiktį įstatymo reikalavimams, turi teisę panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010).

Kaip minėta, administravimo išlaidų nustatymo ir paskirstymo kreditoriams klausimas priskirtas kreditorių susirinkimo kompetencijai, įstatymo normose taip pat nustatyta, iš kokių lėšų yra apmokamos administravimo išlaidos ir administravimo išlaidų sudėtis. Be to, šių išlaidų konkrečią sumą po įkeisto turto pardavimo turi apskaičiuoti ir pagrįsti dokumentais bankroto administratorius, kuris yra atsakingas už likviduojamos įmonės buhalterinę apskaitą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 16 p.), ir pateikti tvirtinti kreditorių susirinkimui (ĮBĮ 33 str. 5 d.). Taigi, bankroto administratoriui, esančiam atsakingam už likviduojamos įmonės buhalterinę apskaitą, kyla pareiga apskaičiuoti bei pagrįsti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas. Tuo tarpu kreditorių susirinkimas, įvertinęs būtent bankroto administratoriaus apskaičiuotų administravimo išlaidų pagrįstumą, priima atitinkamą sprendimą dėl administravimo išlaidų tvirtinimo arba atsisakymo jas tvirtinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas administravimo išlaidų paskirstymo principą, nenurodė kreditoriams, koks turėtų būti priimtas nutarimas dėl bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo tvarkos bei nepažeidė įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijos.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas įmonės bankroto administravimo išlaidų paskirstymo kriterijus (proporcingai gautoms įplaukoms iš įkeisto ir neįkeisto turto) nėra vienintelis, kuriuo remiantis gali būti nustatomas įmonės bankroto administravimo išlaidų paskirstymas tarp įmonės kreditorių, užtikrinant teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų laikymąsi.

Proporcingumo principas, taikomas paskirstant administravimo išlaidų atlyginimo naštą tarp įmonės kreditorių, įtvirtintas ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje, pagal kurios nuostatą administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų); kai įmonė neturi lėšų ar jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šios teisės normos, pagal kurią bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto vienetą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita neįkeista, ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įkaito turėtojo pareiga prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo reglamentuota ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, išskaičiavus administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Atsižvelgęs į šias nuostatas, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju kreditorių teisėtus interesus geriausiai apsaugos bei kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą užtikrins ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proporcingumo principas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas, kurio reikalavimas iš dalies buvo patenkintas, pardavus pastarajam įkeistą turtą ir beveik visą už šį turtą gautą sumą pervedus jam, didžiąja dalimi buvo atleistas nuo ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatytos pareigos tinkamai prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo. Net ir tuo atveju, jeigu įmonės bankroto procese buvo atliekami veiksmai (atitinkamai, patiriamos išlaidos), kurie skirti daugiau ĮBĮ 35 straipsnyje nurodytų kreditorių reikalavimų tenkinimui, apeliantas neturėjo teisės būti pranašesnis kitų kreditorių atžvilgiu ir būti atleistas nuo ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad BUAB „Tolerum“ bankroto byloje nebuvo laikomasi bankroto proceso metu gautų lėšų paskirstymo administravimo išlaidoms padengti proporcijos.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro (CPK 329 str., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas Donatas Šernas