Vilniaus apygardos teismo nutartis

2023-04-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-312/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2023-01-10Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2023-04-04Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2023-04-04
Bylos Nr.
1A-193-312/2023
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-30805-2022-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
Nuteistasis
D. V.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-193-312/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30805-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. balandžio 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorei Vitai Gedvilienei,nuteistajam D. V. ir jo gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 90 MGL (4500 Eur) bauda, taip pat jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždraudimas 2 (dvejus) metus naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2022 m. rugpjūčio 24 d.; D. V. nuosavybės teise priklausančio automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. V. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2022 m. rugpjūčio 14 d., apie 16.10 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam 2022 m. rugpjūčio 14 d., 16.15 val., alkoholio matuokliu buvo nustatytas 2,12 promilių girtumas, vairavo automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo važiavo (duomenys neskelbtini), tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 3 d. nutarimo Nr. 1086 redakcija) (toliau – ir Kelių eismo taisyklės) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. (toliau ir – apeliantas) prašo atlikti įrodymų tyrimą, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. sausio 10 d. nuosprendį ir jį išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2.1. Apeliaciniame skunde apeliantas cituoja 2022 m. rugpjūčio 29 d. liudytojo policijos pareigūno M. R. (M. R.) duotus parodymus, kurie, apelianto manymu, nepatvirtina, kad jis vairavo automobilį, būdamas neblaivus. Apeliantas teigia, kad iš vaizdo įrašo, padaryto policijos pareigūno „body“ kamera, matyti, jog automobilis stovi, o ne važiuoja, kaip apklausos metu teigė pareigūnas M. R. Toliau skunde apeliantas analizuoja vaizdo įrašus, darytus su „body“ kamera, kuriuose, apelianto nuomone, matyti, jog pareigūnai nepersekioja jo automobilio, o tiesiog patruliuoja Naujosios Vilnios mikrorajone. Apeliantas, išanalizavęs visus vaizdo įrašus, teigia, kad jie patvirtina tik tai, jog jis sėdėjo automobilyje, tačiau nepatvirtina to, kad neblaivus vairavo automobilį.

2.2. Apeliantas skunde nurodo, kad patikros alkotesteriu išrašuose užfiksuota, jog 2022 m. rugpjūčio 15 d., 16.15 val., D. V. nustatytas 2,12 promilių neblaivumas, o antro patikrinimo metu - 16.32 val., nustatytas 2,40 promilių neblaivumas. Apelianto nuomone, šie alkotesterio patikros išrašai parodo, kad nebuvo jokio pranešėjo, nes apie jo neblaivumą 16.32 min. pranešė pats pareigūnas, po to, kai priėjęs prie stovinčio automobilio, patikrino jo neblaivumą. Tačiau nėra jokių įrodymų dėl jo vairavimo išgėrus, nes automobilis tuo metu stovėjo. Nuteistasis nurodo, kad jis automobilyje sėdėjo girtas ir galėjo sukelti įtarimų, kad jis vairavo automobilį.

2.3. Toliau skunde, apeliantas akcentuoja, kad byloje nėra apklaustas ir net nenustatytas asmuo buvęs šalia jo automobilyje. Taip pat, apelianto manymu, pareigūnas, duodamas parodymus, prieštarauja pats sau, nes ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad yra įrašai, kaip pareigūnai persekioja automobilį išvažiuojantį iš mažos gatvelės. Tokie pareigūno parodymai, apelianto teigimu, neatitinka byloje esančių įrodymų, nes vaizdo įrašuose nėra užfiksuota, kad jis vairavo automobilį. Apeliantas kritikuoja liudytojų M. R. ir A. J. parodymus apie tai, kas pareigūnams sukėlė įtarimą, kodėl jie stabdė automobilį ir mano, kad tokie pareigūnų parodymai neleistini, kad jie negali patvirtinti jo kaltės vairavus automobilį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi tik prieštaringais parodymais.

2.4. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, kuris reiškia, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai, nes apkaltinamasis nuosprendis priimtas, nepašalinus abejonių dėl nusikalstamos veikos sudėties buvimo nuteistojo veiksmuose. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, kaltinamajame akte nėra pakankamai duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, todėl pagal tokį kaltinimą nėra procesinės galimybės tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

2.5. Taip pat apeliantas skunde tvirtina, kad jis niekada nėra vairavęs neblaivus ir niekada nėra už tai baustas, todėl prašo teismo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

2.6. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas, paskirdamas turto konfiskavimą selektyviai įvertino tik jį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Anot apelianto, teismas nemotyvavo, kaip konkrečiai turto konfiskavimas padės įgyvendinti bausmės paskirtį. Be to, teismas paskyrė ir draudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones, įvertinęs tik tai, kad nusikalstama veika padaryta naudojantis teise vairuoti transporto priemones, kad tokia veika kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams ir kad nusikalstama veika padaryta gyvenvietėje, taip pat kad nuteistasis praeityje buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Apeliantas pažymi, kad teismas, skirdamas maksimalų įstatymo nustatytą draudimo naudotis specialiąja teise terminą, rėmėsi teismų praktika bylose, kuriose teismai pasielgė priešingai, t. y. paskyrė trumpesnius uždraudimo naudotis specialiąja teise terminus.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir prašo jį išteisinti. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nuteistajam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto ir nesutinkama su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu bei uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminu.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir baudžiamosios bylos medžiagą, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje peržiūrėjusi byloje esančius vaizdo įrašus, daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis D. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir ją tinkamai kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Visi duomenys, kuriais Vilniaus miesto apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apylinkės teismas tyrė ir analizavo tiek D. V. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo D. V. kaltę, aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama D. V. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–513/2013). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1 4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).

8. Visų pirma, šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu D. V. buvo neblaivus ir alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo didesnė, negu 1,51 promilė. Ši aplinkybė nustatyta rašytiniais įrodymais – 2022 m. rugpjūčio 15 d. Neblaivumo nustatymo aktu, kuriame užfiksuota, kad D. V. nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai; asmuo nurodė, kad alkoholį vartojo prieš 1 valandą, atliktas patikrinimas prietaisu „Draeger Alcotest 7510 Nr. ARKB-0206; 16.15 val. nustatytas 2,12 promilių neblaivumas, o 16.32 val. – 2,40 promilių neblaivumas (t. 1, b. l. 28). Analogiškos aplinkybės dėl D. V. neblaivumo nustatymo nurodytos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo valdybos Ketvirto skyriaus vyriausiojo patrulio A. J. (A. J.) 2022 m. rugpjūčio 14 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 15). Be to, nustatyto neblaivumo fakto neginčijo ir pats nuteistasis, kuris apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad į automobilį įsėdo išgėręs degtinės, alkoholį vartojo prieš valandą.

9. Nuteistasis D. V. baudžiamosios bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neigė, tvirtindamas, kad automobilio jis nevairavo, tik sėdėjo jame, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šiuos D. V. parodymus vertino kaip jo gynybinę versiją, kadangi tokią jo versiją paneigia byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma, t. y. liudytojų policijos pareigūnų M. R. bei A. J. parodymai, vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys, daiktų apžiūros protokolo duomenys bei kita rašytinė bylos medžiaga. Todėl priešingai, nei teigia apeliantas, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismui, kad byloje surinktų įrodymų visuma visiškai patvirtina tai, kad D. V. kaltinime nurodytu metu ir vietoje vairavo automobilį „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

10. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. R. parodė, kad įvykio metu patruliavo su kolega, pastebėjo iš mažos gatvelės išvažiuojantį automobilį „Toyota Avensis“, važiavo iš paskos ir pamatė, kad automobilis sustojo šalia namo. Pareigūnas nurodė, jog dažnai būna, kad iš kiemo į kiemą važiuoja neblaivūs vairuotojai, todėl nusprendė patikrinti. Patruliai iš pradžių susilygino su automobiliu ir pamatė, kad du vyrai sėdėjo automobilyje ir žiūrėjo pro langą. Pareigūnai nusprendė juos patikrinti, patikrino ir paaiškėjo, kad vairuotojas neblaivus. Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. J. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, t. y. parodė, jog pastebėjo automobilį, kuris sukėlė įtarimą, pareigūnai privažiavo prie automobilio jį pasiviję, patikrino automobilį ir nustatė, kad vairuotojas vairavo neblaivus. Abu pareigūnai nurodė, kad jų automobilyje visą laiką filmuojama, taip pat yra „body“ kameros, įvykio metu buvo įrašinėjama tiek važiavimas, tiek bendravimas.

11. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliaciniame skunde apeliantas liudytojų policijos pareigūnų M. R. ir A. J. parodymus apibūdina kaip prieštaringus, tačiau sutikti su tokiais nuteistojo D. V. teiginiais, įvertinus šių liudytojų parodymų visumą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pirmiausia, pažymėtina, jog apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu minėti liudytojai, priešingai nei nuteistasis, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas neabejotinai sustiprina jų duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą. Be to, jų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, sutapo esminėse detalėse ir atitiko nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines analizuojamo įvykio aplinkybes. Be to, abejoti minėtų liudytojų objektyvumu nėra pagrindo dar ir dėl to, kad teisme nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jos šie liudytojai turi suinteresuotumą bylos baigtimi ar apkalbėtų D. V. Kaip matyti iš bylos duomenų, minėti liudytojai iki įvykio D. V. nepažinojo, D. V. neteistas, jokių konfliktinių situacijų su policijos pareigūnais nebuvo, aptariamo įvykio metu tiek M. R., tiek A. J. su D. V. elgėsi mandagiai, pagarbiai, jokio priešiškumo nei iš policijos pareigūnų nei iš D. V. pusės nebuvo. Todėl manyti, kad liudytojai siekia nepagrįstai apkaltinti D. V., nėra jokio pagrindo.

12. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojų policijos pareigūnų parodymus esmingai atitinka ir kita bylos medžiaga – vaizdo įrašai. Nors apeliaciniame skunde bandoma įrodyti, kad iš policijos pareigūnų „body“ kamera užfiksuotų vaizdo įrašų nesimato, jog D. V. automobilis iš tiesų važiavo, o ne stovėjo vietoje, tačiau iš byloje esančio vaizdo įrašo pavadinimu „V1749 HOP 347_ch2_20220814160504_20220814163508“, daryto iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, matyti, kaip pareigūnai važinėja tarnybiniu automobiliu, o nuo 07.35 vaizdo įrašo minutės aiškiai matyti, kad automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) privažiavo prie namo tvoros ir sustojo. Šiame vaizdo įraše taip pat matosi, kad minėtas automobilis yra užvestas, šviečia automobilio žibintai. Nors apeliantas skunde akcentuoja, jog policijos pareigūnų „body“ kameros neužfiksavo važiuojančio D. V. automobilio, vis tik, aptartas vaizdo įrašas, darytas iš pareigūnų tarnybinio automobilio, neabejotinai patvirtina, jog automobilis „Toyota Avensis“, priešingai nei teigia apeliantas, judėjo iš vietos, prisiparkavo šalikelėje prie sklypo tvoros, tuo tarpu, pareigūnų „body“ kamera daryti vaizdo įrašai patvirtina aplinkybę, jog vairuotojo pusėje sėdėjo D. V., kadangi šiuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip jis išlipa iš automobilio vairuotojo pusės. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog pareigūnų „body“ kamera užfiksuotame vaizdo įraše pavadinimu „2022_0814_161303_002“ nufilmuota, kaip D. V., išlipęs iš automobilio policijos pareigūnui nurodė, jog vartojo alkoholį prieš valandą (vaizdo įrašo 00.41 minutės), taip pat nurodė, kad „jis pripūs“, tačiau vis tiek prašė pareigūnų leisti jam įvažiuoti į kiemą (vaizdo įrašo 01.16, 01.34 minutės). Taigi D. V., suprasdamas, jog yra neblaivus, net ir sustabdžius policijos pareigūnams, vis tiek norėjo vairuoti automobilį. Aptarta byloje esančių vaizdo įrašų medžiaga neabejotinai patvirtina apelianto bandomą paneigti aplinkybę, kad D. V. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus.

13. D. V. teiginiai, kad jam priimtame apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta patikimų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, pagrįstos prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, patys savaime nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas nekaltumo principas ir iš jos išplaukiantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas nustačius, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, byloje nesant neginčijamiems įrodymams, patikimai patvirtinantiems kaltinime nurodytų veikų padarymą. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis neturi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas byloje surinktų įrodymų visuma, kurių patikimumu pagrindo abejoti nėra.

14. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo D. V. kaltė padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje padarytą nusikalstamą veiką neabejotinai įrodyta anksčiau aptartų įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą ir apklausti liudytojais šalia D. V. automobilyje sėdėjusį keleivį, taip pat nuteistojo sugyventinę bei kitoje tvoros pusėje stovėjusį kaimyną, kadangi šių asmenų parodymai nepaneigtų prieš tai padarytų išvadų, kurios pagrįstos objektyviais ir patikimais įrodymais.

15. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių ir D. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, šios teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. D. V. apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas. Tuo būdu naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

16. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimas nėra keliamas, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu nenurodyti, tačiau įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma išteisinti nuteistąjį, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu D. V. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, nusikalstama veika padarytą žalą – t. y. tai, kad tiesiogine tyčia padarytas vienas baigtas nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 3 dalis) transporto eismo saugumui, važiuota Vilniaus miesto teritorijoje, dienos metu, vairuotojui nustatytas gana didelis - 2,12 promilių neblaivumas, taip pat įvertinta aplinkybė, jog transporto vairavimas esant tokios būklės kelia didelį pavojų transporto eismo saugumui ir kitų žmonių sveikatai bei gyvybei. Be to, teismas, skirdamas bausmę, įvertino tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta D. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Bausmės rūšies ir dydžio parinkimui buvo įvertintos ir D. V. charakterizuojančios aplinkybės – jis yra aukštojo išsilavinimo, turi deklaruotą gyvenamąją vietą, nevedęs, tačiau turi sugyventinę, dirbantis, vaikų neturi, neįgalumo neturi, neteistas, baustas administracine tvarka, įskaitant ir Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kurie nėra šiurkštūs. Visos šios aplinkybės leidžia sutikti su apylinkės teismo parinkta bausmės rūšimi – bauda. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai paskyrė jam 90 MGL (4500 Eur) dydžio baudą, kuri artimesnė sankcijoje numatytai minimaliai baudai. Tokia apylinkės teismo paskirta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis yra teisinga ir ne per griežta, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

17. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, motyvuodamas tuo, kad jis niekada nėra vairavęs neblaivus ir niekada nėra už tai baustas.

18. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje. Įstatyme numatyta, jog dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sprendžiama tik tuo atveju, jei yra padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laidavimas taikytinas, jei yra nustatyta šiame BK straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019, 2K-142-697/2022).

19. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, konstatuoja, jog D. V. atžvilgiu negali būti taikomos BK 40 straipsnio nuostatos ir jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nenustatyta viena iš būtinųjų laidavimo sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. visiškas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo (BK 72 straipsnis) taikymo

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas turto konfiskavimą, selektyviai įvertino tik jį neigiamai charakterizuojančias savybes ir nemotyvavo, kaip turto konfiskavimas padės įgyvendinti bausmės paskirtį.

21. Pažymėtina, jog turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Turto konfiskavimo klausimus reglamentuoja BK 72 straipsnis, kurio 2 dalyje įtvirtinta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

22. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už motorinės transporto priemonės, traktoriaus ar savaeigės mašinos vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, taigi akivaizdu, kad be kelių transporto priemonės šios nusikalstamos veikos padarymas būtų neįmanomas. Taigi automobilis, kurį vairavo D. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje rasta 2,12 promilės alkoholio, atitinka nusikalstamos veikos priemonės sąvoką. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas – šiuo atveju automobilis „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo neblaivus D. V., būtų paslėptas ar perleistas kitiems asmenims. Taip pat nustatyta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso pačiam apeliantui. Be to, apeliaciniame skunde nenurodytos jokios kitos objektyviai egzistuojančios priežastys, dėl kurių šiuo atveju nebūtų galima taikyti automobilio konfiskavimo. Taigi, be BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytų konfiskuotino turto požymių yra ir kitos BK 72 straipsnyje numatytos sąlygos konfiskuoti turtą, kuris buvo nusikaltimo padarymo priemonė.

23. Šioje baudžiamojoje byloje, kaip ir daugelyje kitų, konkuruoja asmens (kaltininko) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, kurie įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. BK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog baudžiamojo kodekso paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi netaikant baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo tyčinių nusikaltimų padarymo atveju, gali susidaryti situacija, kad kaltininko asmeniniai interesai vertinami aukščiau nei valstybės ir visuomenės. Kai tuo tarpu įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas veikas dėl transporto priemonių vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas vidutinis ar sunkus apsvaigimo laipsnis, t. y. daugiau nei 1,51 promilė alkoholio, siekė užtikrinti visuomenės saugumą, formuoti visuomenės įpročius, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai, keisti visuomenės požiūrį ir formuoti teigiamus įpročius kelyje.

24. Teisėjų kolegija neabejoja, kad apelianto vairuoto automobilio konfiskavimas, siekiant tinkamo įstatymo leidėjo suformuotų tikslų įgyvendinimo, kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas vidutinis ar sunkus neblaivumo laipsnis, t. y. daugiau kaip 1,51 promilė, yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Naudojantis minėta transporto priemone padaryta tyčinė nusikalstama veika, todėl siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikaltimų darymui, transporto priemonę būtina konfiskuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad D. V. veikė tiesiogine tyčia, jis žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Jo padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu, jo veiksmai kėlė pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams, įskaitant kartu su juo važiavusį keleivį, nuteistajam įstatymo nuostatos buvo žinomos, jis rizikavo ne tik savo ir aplinkinių sveikata bei gyvybe, tačiau kartu buvo abejingas ir bet kokioms gresiančioms pasekmėms, įskaitant ir gresiančiam turto (transporto priemonės) konfiskavimui, todėl aukštesnės instancijos teismo vertinimu, jo vairuoto automobilio, kuris atitinka visus įstatyme numatytus turto konfiskavimo požymius, konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas, kuris padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus.

25. Aptartų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Toyota Avensis“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimas – paskirta pagrįstai, ji yra teisinga ir proporcinga, todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (BK 68 straipsnis) taikymo termino

26. Šioje byloje ginčo dėl pačios baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones, pritaikymo nėra, tačiau nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu šios baudžiamo priemonės taikymo terminu.

27. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Kaip jau buvo minėta, automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,51 promilės alkoholio, nustatė baudžiamąją atsakomybę.

28. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šią baudžiamojo poveikio priemonę paskyrė įvertinęs ne tik neigiamai nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, bet ir tai, kad jis praeityje nebuvo teistas, turėjo vairuotojo pažymėjimą, tuo pagrindu paskyrė trumpesnį už prokurorės siūlytą šios priemonės taikymo terminą. Be to, apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad nuteistajam paskirtas maksimalus teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminas, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę nuo vienerių iki penkerių metų. Nuteistajam paskirto draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų terminas yra mažesnis už BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą vidurkį.

29. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdį ir valstybės BK 68 straipsniu siekiamus tikslus – padidinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nuteistajam D. V. uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams, yra motyvuotas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas) bei priimtas nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo (BK 68 straipsnis) reikalavimų ir teisingai įvertinus šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumą.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

30. Teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti baigiamojo teisės akto byloje, buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad nuteistajam D. V. suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 101,67 Eur.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą paskirti gynėją D. V. numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo asmens, kuriam gynėjas buvo paskirtas, valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Nuteistajam paskirta advokatė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo skundą tik palaikė. Be to, nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pasiruošti baigiamosioms kalboms jam padėjo kita teisininkė. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjai Gintaras DzedulionisVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėPaulius Veršekys