Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Domarkienės, Danutės Žvinklytės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Anfisa“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. (V. Š.) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Anfisa“ dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Atsakovė pripažįsta, kad jai tenka pareiga tinkamai įforminti darbo santykių pabaigą ir kad ji turėjo pateikti VSDFV teritoriniam skyriui pranešimą apie ieškovo valstybinio socialinio draudimo pabaigą. Tačiau, atsakovės teigimu, ji sąžiningai suklydo, nes klausimas dėl ieškovo atleidimo kilo, kai keitėsi darbo santykius reglamentuojantys įstatymai, pripažįsta, kad konsultuodamasi su atsakingomis valstybinėmis institucijomis galėjo netinkamai nurodyti teisinį pagrindą, kuriuo atleidžiamas darbuotojas, todėl jai buvo paaiškinta, kad nedarbingumo metu darbuotojo atleisti negalima. Nurodo, kad pasibaigus darbo santykiams išmokėjo ieškovui priklausantį atlyginimą, vėliau, baigusi darbo santykių nutraukimo procedūrą, išmokėjo priklausančią išmoką už nepanaudotas atostogas laikotarpiu nuo 2016-10-05 iki 2017-06-29 ir manė, kad savo prievolę įvykdė tinkamai. Pažymi, kad yra nustatyta darbuotojo kaltė dėl neatsiskaitymo laiku, ieškovas po jo atleidimo 2018-04-11 iki 2018-06-05, t. y. beveik du mėnesius, nesiėmė aktyvių veiksmų bandydamas susisiekti su atsakove, nesikreipė dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumokėjimo, nepateikė duomenų apie savo banko sąskaitą ir į Darbo ginčų komisiją dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas kreipėsi praėjus beveik 4 mėnesiams nuo atleidimo iš darbo, per visą laikino nedarbingumo laikotarpį (10 mėnesių) su darbdaviu nekontaktavo. Mano, kad šios aplinkybės įrodo, kad atsakovės kaltės dėl neatsiskaitymo su darbuotoju nėra, ieškovas pats pažeidė pareigą bendradarbiauti, todėl netesybos priteistos nepagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

19. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo darbuotojui priteista kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybos už uždelstą atsiskaityti laiką, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

20. Byloje nekyla ginčų dėl faktinių aplinkybių. Nustatyta, kad ieškovas 2016-10-05 pradėjo dirbti UAB „Anfisa“. 2017-06-12 jis pateikė atsakovei prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2017-06-29. Prašymas patenkintas direktorės 2017-06-12 rezoliucija ir 2017-06-13 priimtas įsakymas ieškovą atleisti iš darbo nuo 2017-06-29, apie atleidimą nuo 2017-06-29 padaryta žyma ir darbo sutartyje (el. b. l. 3–10, 48, 49). 2017-06-16 dėl patirtos traumos ieškovas tapo laikinai nedarbingas. Atsakovė UAB „Anfisa“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie ieškovo socialinio draudimo pabaigą pranešė 2018-04-12 nurodydama, kad socialinio draudimo pabaigos data yra 2018-04-11 (el. b. l. 52).

21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties ir procesinių terminų taikymo nagrinėjamu atveju ir, atsakovei nekeliant dėl jų ginčo, plačiau nepasisako. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašymas Darbo ginčų komisijoje gautas 2018-08-07, ieškinys teisme gautas 2018-09-19, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalimi ieškinio nagrinėjimui taikytinos nuo 2017-07-01 įsigaliojusio DK nuostatos, tačiau pažymi, kad pagal to paties straipsnio 6 dalį, įvertinus aplinkybę, kad darbuotojas 2017-06-12 raštu prašė nutraukti darbo sutartį, jis turėjo būti atleidžiamas pagal iki DK įsigaliojimo galiojusias teisės normas. Iš esmės tą pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog ieškovas prašymą atleisti jį iš darbo pateikė iki pakeitimo galiojusio DK (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. darbuotojo pareiškimu.

22. Atsakovė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta darbo santykių pabaigos data ir argumentuoja, jog darbo santykių pabaiga turi būti siejama su darbdavio sprendimu dėl darbo santykių pabaigos, bet ne su pranešimu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka.

23. Pažymėtina, jog iki pakeitimo galiojusio DK nuostatose nebuvo tiesioginio reikalavimo apie darbo sutarties nutraukimą pranešti VSDFV, tačiau pranešimo tvarką ir formą reglamentavo VSDFV direktoriaus 2010-06-04 įsakymu Nr. V-243 patvirtintos Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklės, Socialinio draudimo pranešimų / prašymo formų ir jų elektroninių duomenų struktūros aprašo (toliau – Aprašas) 18.2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2017-06-08 iki 2017-12-31) nustatyta, kad per 3 darbo dienas nuo apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigos dienos VSDFV teritoriniam skyriui turi būti pateikiamas pranešimas apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą. Atsakovė pripažįsta, kad yra atsakinga už tinkamą darbo sutarties nutraukimo įforminimą ir privalėjo pranešti VSDFV, tačiau tą padarė tik 2018-04-12 (el. b. l. 52). Atsakovei argumentuojant, jog nuo 2017-07-01 įsigaliojusio DK 65 straipsnio 5 dalies nuostata darbo santykių pabaigą sieja su darbdavio sprendimu, pažymėtina, jog to paties straipsnio 7 dalyje tiesiogiai įtvirtinta darbdavio pareiga ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pabaigos pranešti VSDFV. Tiek iš iki 2017-07-01 galiojusių aptartų teisės normų, tiek ir galiojančio DK sisteminio aiškinimo akivaizdu, kad darbo santykių pasibaigimo procedūros įforminimas darbo sutartyje ir (ar) darbdavio sprendime ir pranešimas VSDFV yra vientisa procedūra. Kol ši procedūra nebaigta, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad darbo teisiniai santykiai yra pasibaigę. Priežastys, dėl kurių atsakovė tinkamai neįformino darbo santykių pabaigos, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos ir aplinkybės, kad atsakovė nežinojo ar nesuprato teisės aktų reikalavimų, nekeičia teisinio situacijos vertinimo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovei nustatytų veiksmų neatlikus ieškovas buvo laikomas dirbančiuoju, apdraustu valstybiniu socialiniu draudimu, jam buvo taikomos visos dirbantiesiems ir apdraustiesiems taikomos garantijos, šią aplinkybę patvirtina ir VSDFV pažymos duomenys (el. b. l. 17–18). Pačios atsakovės pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, pasirašytuose UAB „Anfisa“ direktorės, nurodyta, kad, pavyzdžiui, 2018 metų kovo ir balandžio mėnesiais tarp atsakovės darbuotojų yra ir ieškovas, prie jo darbo laiko nurodyta liga (el. b. l. 19, 92).

24. Pagal iki 2017-07-01 galiojusio DK 170 straipsnio 1 dalies 4 punktą į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas laikas, kurį darbuotojas gavo ligos pašalpą. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir nuo 2017-07-01 įsigaliojusio DK 127 straipsnio 4 dalies 3 punkte, pagal kurį į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių įskaitomos darbo dienos, kuriomis nedirbta dėl darbuotojo laikino nedarbingumo. Šios teisės normos aiškios ir paneigia atsakovės teiginius dėl ieškovo nesąžiningumo prašant kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ne tik už faktiškai dirbtą, bet ir už laikino nedarbingumo laikotarpį. Tokia pati pozicija išdėstyta ir UAB „Anfisa“ buhalterinės apskaitos paslaugas teikusios UAB „Vakarų auditas ir apskaita“ 2018-08-20 atsakyme į 2018-08-01 paklausimą (el. b. l. 111). Taip pat pačios UAB „Anfisa“ 2018-04-11 buhalterinėje pažymoje nurodyta, kad už laikotarpį nuo 2016-10-05 iki 2018-04-11 ieškovui priklauso 656,16 Eur (neišskaičius mokesčių) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (el. b. l. 20), iš kurių ieškovui atsakovė 2018-08-14 sumokėjo 80,00 Eur, 2018-08-16 sumokėjo 22,99 Eur, 2018-08-21 – 45,54 Eur, 2018-08-22 – 80,00 Eur, iš viso – 228,53 Eur (el. b. l. 108), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui nesumokėtos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas dalį.

25. Pažymėtina, jog ieškovo atleidimui taikant iki 2017-07-01 galiojusias DK normas, 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti riboti laikino nedarbingumo, jeigu jis nesusijęs su sužalojimu darbe ar profesine liga, terminai. Atsakovė, teigdama, jog ieškovo laikinas nedarbingumas nesusijęs su sužalojimu darbe ar profesine liga ir tęsėsi ilgą laiką, turėjo teisę jį atleisti po 120 nedarbingumo dienų iš eilės arba 140 dienų per paskutinius dvylika mėnesių, jei įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai nenustato, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta ir pareigos paliekamos ilgesnį laiką. Šia teise atsakovė nepasinaudojo.

26. Tiek iki 2017-07-01 galiojusio DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse, tiek šiuo metu galiojančio DK 146 straipsnio 2 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju turi būti visiškai atsiskaityta, t. y. sumokamos visos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojo atleidimo dieną, jeigu teisės aktais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Ieškovui teigiant, jog susitarimų dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos nebuvo, o atsakovei neteikiant šiuos teiginius paneigiančių įrodymų, uždelsus atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, taikytinos teisės normos, reglamentuojančios atitinkamas neigiamas teisines pasekmes, t. y. darbdavys privalo mokėti netesybas – vidutinį darbo užmokestį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus (nuo 2017-07-01 galiojančio DK 147 straipsnio 2 dalis, iki 2017-07-01 galiojusio DK141 straipsnio 3 dalis).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad yra nustatyta darbuotojo kaltė dėl neatsiskaitymo laiku, nes ieškovas po jo atleidimo 2018-04-11 iki 2018-06-05, t. y. beveik du mėnesius, nesiėmė aktyvių veiksmų bandydamas susisiekti su atsakove, nesikreipė dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumokėjimo, nepateikė duomenų apie savo banko sąskaitą ir į Darbo ginčų komisiją dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas kreipėsi praėjus beveik 4 mėnesiams nuo atleidimo iš darbo, per visą laikino nedarbingumo laikotarpį (10 mėnesių) su darbdaviu nekontaktavo. Bylos duomenys paneigia apeliantės teiginius. Iš pačios atsakovės atsiliepimo, teikto pirmosios instancijos teismui, matyti, jog ieškovas ne kartą bandė susisiekti su atsakove reikalaudamas sumokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tačiau pati atsakovės direktorė jam nurodė atvykti 2018-06-05 (el. b. l. 75), be to, tik tą pačią dieną, t. y. po metų, ieškovas pasirašytinai supažindintas su 2017-06-13 įsakymu dėl atleidimo ir darbo sutarties žyma apie jos nutraukimą (el. b. l. 10, 49). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors darbo sutartyje ieškovo susipažinimo data nurodyta 2017-06-05, tai laikytina rašymo apsirikimu ir iš tikrųjų yra 2018-06-05. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė turėjo ieškovo banko sąskaitos duomenis, nes 2017-07-24 mokėjimo nurodymu Nr. 1069 pervedė ieškovui jo darbo užmokestį už 2017 m. birželį (el. b. l. 112), o 2018-06-05 ieškovo prašyme nurodytas tas pats sąskaitos, į kurią ieškovui buvo pervestas darbo užmokestis, numeris (el. b. l. 112, 22). Direktorės liga ar manymas, kad įmonė nėra skolinga darbuotojui, taip pat nepaneigia darbdavio pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovui pagrįstai iš atsakovės priteistos netesybos, o ieškovui neginčijant jų dydžio sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl jų dydžio ir apskaičiavimo ir jie nekartotini.

28. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniu skundu nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atmesdamas skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.

29. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

30. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.