Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1-2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nuosprendžiu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį paskirta 348 MGL (45 240 Lt) dydžio bauda ir R. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 348 MGL (45 240 Lt) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. D. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo 6 dieną, apie 13.30 val., Lazdijų rajono savivaldybės Seirijų miestelyje, Algirdo gatvėje ties namu Nr. 29, būdamas priverstinai sustabdytas patikrinimui Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato statutinių pareigūnų V. O., S. G. ir N. U., dėl UAB “A (duomenys pakeisti)“ priklausančiu automobiliu „VW LT 35“, v/n (duomenys neskelbtini), pažeidžiant nustatytą tvarką neteisėtai gabenamų akcizais apmokestinamų prekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, t. y. 14 500 pakelių cigarečių „Fest“ bei 500 pakelių cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais – banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 109 200 Lt, siekdamas šių statutinių valstybės tarnautojų neteisėto neveikimo vykdant įgaliojimus, prašydamas nefiksuoti nustatyto teisės pažeidimo ir taip padėti jam išvengti dėl to gresiančios baudžiamosios atsakomybės pagal BK 199² straipsnio 1 dalį dėl neteisėto akcizais apmokestintų prekių gabenimo, t. y. sunkaus nusikaltimo padarymo, tuojau pat po to įvykio vietoje tiesiogiai pasiūlė V. O., S. G. ir N. U. didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – pusę neteisėtai gabento akcizais apmokestinamo krovinio, t. y. 7 500 pakelių cigarečių „Fest“ ir „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais – banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 54 600 Lt.

R. D. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 3 dalyje.

R. D. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendį perkvalifikuojant jo padarytą nusikaltimą iš BK 227 straipsnio 3 dalies į 227 straipsnio 2 dalį ir paskiriant švelnesnę bausmę – kuo mažesnio dydžio baudą.

Nuteistasis nurodo, kad teismas nepagrįstai jo padarytus nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Apeliantas, prašydamas pareigūnų nefiksuoti padaryto teisės pažeidimo, tikrai nesiūlė, bent jau nesuvokė, kad siūlo didesnės nei 250 MGL vertės kyšį. Byloje duotais R. D. ir pareigūnų S. G., N. U. bei V. O. parodymais nustatyta, kad nuteistasis iš pradžių siūlė pareigūnams 10 000 Lt, po to 15 000 Lt, o pastariesiems nesutikus, jis pasiūlė gabentų 15 dėžių cigarečių. Pasak apelianto, tuo metu jis manė, kad 15 dėžių cigarečių kainuoja nuo 20 000 Lt iki 22 000 Lt, o nežinojo ir negalėjo žinoti, kokia yra šių prekių muitinė vertė. Vien R. D. siūlytų pinigų sumos ir cigarečių kiekis rodo, kad jis neturėjo tyčios siūlyti didesnės nei 250 MGL vertės kyšį. Tokiu būdu teismas, kvalifikuodamas apelianto veiksmus pagal BK 227 straipsnio 3 dalį, neatsižvelgė į šio nusikaltimo sudėties subjektyviąją pusę, t. y. nuteistojo suvokimą, kiek kainuoja 15 dėžių cigarečių. Be to, atsižvelgtina į tai, kad nagrinėjamo įvykio metu R. D. buvo susijaudinęs, streso būsenoje, todėl net negalvojo, kokia gali būti 15 dėžių cigarečių muitinė vertė. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto manymu, jo nusikalstami veiksmai perkvalifikuotini iš BK 227 straipsnio 3 dalies į 227 straipsnio 2 dalį.

Perkvalifikavus R. D. nusikalstamus veiksmus pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, jam skirtina bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, t. y. bauda. Apeliantas nuo pat baudžiamojo proceso pradžios prisipažino padaręs nusikaltimą, kas palengvino ikiteisminio tyrimo eigą. Be to, jis nuoširdžiai gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų. Tai yra nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į kurią būtina atsižvelgti nustatant bausmės rūšį. R. D. teigimu, jis yra teigiamai charakterizuojamas, turi šeimą, o viena iš priežasčių, dėl kurių jis gabeno cigaretes, yra sunki materialinė padėtis. Teismas nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalgos 21 punktas, kad jei nepriimamas kyšis, nepriklausomai nuo papirkėjo valios, nusikalstama veika laikoma baigta. Tačiau nagrinėjamu atveju nei siūlomos pinigų sumos, nei cigaretės nebuvo perduotos pareigūnams, todėl vien tik pasiūlymas nesukėlė jokių realių neigiamų ar sunkių pasekmių.

Taigi, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko neteisingai kvalifikavo R. D. padarytą nusikaltimą ir paskyrė jam per griežtą bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą, nuteistasis R. D. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo R. D. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 227 straipsnio 3 dalį

Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde neneigia nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje pasiūlęs jį sustabdžiusiems pareigūnams kyšį, tačiau nesutinka su jam inkriminuoto kyšio verte.

BK 227 straipsnis reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę už papirkimą. Aptariamo straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus veiksmus, pasiūlęs, pažadėjęs ar susitaręs duoti arba davęs didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, t. y. didesnės negu 32 500 Lt vertės kyšį. Byloje esančių įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad R. D., siekdamas, jog pareigūnai V. O., S. G. ir N. U. neužfiksuotų jo galimai neteisėtų veiksmų gabenant akcizais apmokestinamas prekes su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, pasiūlė jiems kaip kyšį pusę gabento krovinio, t. y. 15 dėžių cigarečių. Pagal Kauno teritorinės muitinės raštą Nr. (9.5/31)-1B-15696, 15 000 pakelių cigarečių „Fest“ ir „Fest7“ (30 dėžių) muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 109 200 Lt (vieno pakelio vertė – 7,28 Lt) (t. 1, b.l. 46). Taigi, 15 dėžių cigarečių (7 500 pakelių) muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 54 600 Lt. Pasak R. D., jis kyšio siūlymo metu manė, kad 15 dėžių cigarečių kainuoja nuo 20 000 Lt iki 22 000 Lt, kas nesudaro didesnės negu 250 MGL vertės kyšio, o nežinojo ir negalėjo žinoti kokia yra šių prekių muitinė vertė. Visų pirma pasakytina, kad baudžiamasis įstatymas nereglamentuoja papirkimo dalyko vertės apskaičiavimo metodikos, kai kyšis siūlomas daiktais (šiuo atveju cigaretėmis), tačiau pripažintina, kad R. D. pasiūlyto kyšio vertė nustatytina pagal oficialią cigarečių vertės apskaičiavimo tvarką, o ne pagal apelianto subjektyvius paskaičiavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 2, 3 ir 8 straipsniais, apdorotas tabakas, kuriam priklauso ir cigaretės, yra apmokestinamas akcizu. Todėl pripažintina, kad į galutinę cigarečių vertę įskaičiuotinas akcizo mokestis. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis anksčiau dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje pasieniečiu (t. 1, b.l. 100), todėl nėra pagrindo abejoti, kad jam yra žinoma cigarečių, atgabentų iš trečiosios šalies, vertės apskaičiavimo metodika. Be to, R. D. pasiūlė kaip kyšį didelį kiekį cigarečių – 15 dėžių, o jų oficiali vertė (420 MGL) žymiai viršija didesnę negu 250 MGL kyšio vertę, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo abejoti, kad nuteistasis suvokė, jog jis siūlo didesnės negu 250 MGL vertės kyšį. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra būtina nustatyti, kad R. D., siūlydamas pareigūnams kyšį, tiksliai žinojo, kokia 15 dėžių cigarečių vertė, o patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 3 dalį užtenka įrodyti, kad kaltininkas suvokė, jog siūlo didesnės negu 250 MGL vertės kyšį. Priešingai nei teigia apeliantas, tos aplinkybės, kad jis iš pradžių siūlė pareigūnams 10 000 Lt, po to 15 000 Lt, o tik pastariesiems nesutikus, pasiūlė gabentų 15 dėžių cigarečių, nepatvirtina, kad jis neturėjo tyčios padaryti BK 227 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisiamajame posėdyje apklausti pareigūnai V. O. ir S. G. nurodė, kad R. D. pasiūlius minėto dydžio pinigų sumas, jis ne kartą buvo įspėtas dėl atsakomybės už papirkimą, tada apeliantas pasiūlė pusę gabento krovinio (t. 2, b.l. 22). Tokie R. D. aktyvūs veiksmai rodo, kad jis siekė bet kokiais būdais išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo galimai neteisėtus veiksmus, tarp jų ir pasiūlydamas didesnės negu 250 MGL vertės kyšį. Be to, vertinant R. D. suvokimą dėl siūlomo kyšio vertės, esminės reikšmės neturi apeliaciniame skunde aprašyta nagrinėjamo įvykio metu jo buvusi psichologinė būsena (susijaudinimas, stresas). Pastebėtina, kad R. D. ne kartą siūlė kyšį pareigūnams, kad nebūtų fiksuoti galimai jo neteisėti veiksmai, kas rodo, jog apeliantui inkriminuoti veiksmai buvo kryptingi, be to, jis anksčiau taip pat buvo sulaikytas pareigūnų už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis (t. 1, b.l. 142-153). Todėl nėra pagrindo teigti, kad apelianto psichologinė būsena nagrinėjamo įvykio metu apribojo jo suvokimą dėl siūlomo kyšio vertės. Įvertinus visas aplinkybes, konstatuotina, kad apygardos teismas teisingai nustatė R. D. padaryto nusikaltimo subjektyviąją pusę ir tinkamai kvalifikavo jį pagal baudžiamąjį įstatymą. Vien apelianto nesutikimas su jo padaryto nusikaltimo teisiniu vertinimu savaime neleidžia pripažinti, kad šiuo atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl R. D. paskirtos bausmės

R. D. apeliaciniame skunde sieja per griežtos bausmės rūšies parinkimą su jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimu, tačiau anksčiau išdėstytais motyvais pripažintina, kad šioje byloje buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant apelianto padarytą nusikaltimą, dėl ko šiuo motyvu nėra pagrindo spręsti dėl švelnesnės bausmės rūšies parinkimo nuteistajam.

Teisėjų kolegija nepritaria apeliantui, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

R. D. padarė vieną baigtą nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia. Jis savo nusikalstamais veiksmais siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės už kitą galimai padarytą nusikaltimą, kurį nustatė pareigūnai. R. D. pasiūlyto kyšio vertė – 54 600 Lt (420 MGL) –žymiai viršija didesnę negu 250 MGL kyšio vertę, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 227 straipsnio 3 dalį. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad kyšio pasiūlymas nesukėlė jokių realių neigiamų ar sunkių pasekmių, o jis neperdavė siūlomo kyšio pareigūnams. Šiame kontekste pasakytina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 227 straipsnio 3 dalį atsiranda ne tik už didesnės negu 250 MGL vertės kyšio davimą, bet ir už jo pasiūlymą, o abiem atvejais tokie veiksmai yra laikomi kaip baigti nusikaltimai. Taigi, įstatymų leidėjas numatė, kad kyšio pasiūlymas, tarp jų ir minėtos vertės, yra pavojinga nusikalstama veika, dėl ko yra pagrindas ją kriminalizuoti. Todėl ta aplinkybė, kad R. D. pasiūlė, bet neperdavė pareigūnams didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, nepaneigia apelianto padarytų veiksmų pavojingumo ir savaime neleidžia švelninti jo teisinės padėties. Apygardos teismas, paskirdamas R. D. bausmę, atsižvelgė į jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, t. y. į nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat nuteistojo charakteristiką ir šeiminę padėtį, bei dar kartą jas vertinti nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad R. D. nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, nes jis Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą (t. 1, b.l. 142-153). Tai neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo jo pakankamai didelį pavojingumą visuomenei, kadangi jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles ir yra socialiai pavojingas. Todėl darytina išvada, kad R. D. padarė nusikaltimą ne atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. R. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad viena iš priežasčių, dėl kurių jis gabeno cigaretes, yra sunki materialinė padėtis, tačiau šioje byloje apeliantui bausmė yra paskirta ne už neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą, o už didesnės negu 250 MGL vertės kyšio pasiūlymą pareigūnams, todėl minėta aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant dėl apeliantui paskirtos bausmės rūšies ir dydžio parinkimo pagrįstumo. Be to, nuteistasis savo iniciatyva pasirinko kyšio dalyką – gabentas cigaretes. Atsižvelgiant į visas anksčiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad apygardos teismas, paskirdamas R. D. laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra žymiai mažesnis nei BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.

BK 227 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Baudžiamasis įstatymas įtvirtina galimybę skirti kaltininkui straipsnio sankcijoje nenumatytą švelnesnę bausmės rūšį remiantis BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Byloje nenustatyta, kad yra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintos sąlygos ar R. D. straipsnio sankcijoje paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apygardos teismas, paskirdamas R. D. galutinę subendrintą bausmę, bendrino skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nors iš teismų informacijos sistemos „LITEKO“ matyti, kad minėtą dieną Kauno apygardos teismas priėmė baudžiamąjį įsakymą dėl apelianto padarytų nusikaltimų. Toks procesinis sprendimas yra ir bylos medžiagoje (t. 1, b.l. 142-153). Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje taip pat klaidingai nurodyta, kad R. D. teistas ne Kauno apygardos teismo, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį bei 199² straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, šie akivaizdūs rašybos apsirikimai ištaisytini. Tai nepažeidžia R. D. teisės į gynybą, nevaržo kitų baudžiamojo proceso įstatymu garantuojamų jo teisių, taip pat nesunkina jo teisinės padėties.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje padarytą rašybos apsirikimą nurodant, kad R. D. teistas ne Marijampolės rajono apylinkės teismo, o Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu.

Taip pat ištaisyti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašybos apsirikimą nurodant, kad BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu subendrinta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ne su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, o su Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 11 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme.