- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-24
- Bylos Nr.
- e2A-255-569/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05050-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ (duomenys neskelbtini) “
- Atsakovas
- A. P.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ (duomenys neskelbtini) “ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui A. P. dėl su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovė atsakovui A. P. yra sumokėjusi darbo užmokestį ir dienpinigius, tai yra ieškovė yra visiškai atsiskaičiusi su atsakovu A. P. pagal šalių sudarytą sutartį, taip pat prašė priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė ir ginčą išsprendė iš esmės – nusprendė išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. P. naudai 715,00 Eur nesumokėtų dienpinigių dalį; išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. P. naudai 715,00 Eur netesybas.
3. Teismas nurodė, kad ieškovė nepagrindė savo argumentų, kodėl nagrinėtinu atveju atsakovui buvo mokami būtent 60 proc. dydžio dienpinigiai, ir kodėl jie buvo nei didesni, nei mažesni, taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kokiais kriterijais remiantis nustatytas būtent toks dienpinigių dydis.
4. Teismas vertino, jog šiuo atveju atsakovas, kaip sutarties šalis (darbuotojas), darbo sutartį sudarė prisijungimo būdu pagal kitos šalies (darbdavio) parengtas standartines sąlygas. Atsakovas galėjo ir turėjo teisę susipažinti su visomis darbo sutarties sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas darbo sutartį pasirašė ir nepateikė jokių pretenzijų darbo sutarties sudarymo metu dėl tokių darbo sutarties sąlygų, teismas sprendė, jog atsakovui darbo sutarties turinys tiko, nepaisant to, kad, kaip nurodė atsakovas, jis manė, jog su darbdaviu buvo susitaręs dėl konkretaus darbo užmokesčio dydžio už dieną ir tikėjosi už išdirbtą dieną gauti būtent 90 Eur dydžio atlygį.
5. Teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl ieškovo atsakovui išmokėto būtent darbo užmokesčio dydžio, kuris yra LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis padaugintas iš 1,6505 koeficiento, t. y. darbo užmokestis apskaičiuojamas 6,14 Eur valandinį atlyginimą dauginant iš dirbtų valandų skaičiaus, jam paskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis yra 1391,85 Eur. Todėl šalių sudarytos darbo sutarties, konkrečiai 1.3. punktą, laikė teisėtu.
6. Teismas sprendė, kad nagrinėtinu atveju iš šalių sudarytos darbo sutarties (konkrečiai 6.1. punkto) matyti, jog ieškovė (darbdavys) yra įsipareigojusi ir turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau turi teisę mokėti ir 50 proc. dienpinigius.
7. Teismas darė išvadą, jog tokio pobūdžio šalių susitarimas dėl dienpinigių neprieštarauja teisės aktams, tačiau darbuotojas prieš kiekvieną komandiruotę turi būti supažindintas su konkrečios komandiruotės darbdavio taikytinu dienpinigių dydžiu.
8. Teismas vertino, jog, nors ieškovės atstovas teisme teigė, kad šioje byloje svarbios aplinkybės yra tai, jog atsakovas pas ieškovę dirbo tik vieną laikotarpį, buvo tik vienoje komandiruotėje, galimai leisdamas suprasti, jog tai turėjo įtakos tokiam darbdavio sprendimui ir tokiam dienpinigių dydžio skaičiavimui, kokį ir paskaičiavo. Tačiau šios aplinkybės niekaip neleidžia darbdaviui savo iniciatyva skaičiuoti ir mokėti mažesnio dydžio dienpinigius, nei šalys buvo susitarusios.
9. Teismas sprendė, jog šioje byloje ieškovei, kaip darbdaviui, tenka pareiga įrodyti, kad jis įvykdė savo pareigą, prieš darbuotojo išsiuntimą į komandiruotę, supažindinti jį su taikytinu dienpinigių dydžiu. Pastebėtina, jog darbo sutartyje nenurodyta, kaip konkrečiai darbuotojas turi būti supažindintas, todėl darytina išvada, kad darbdavys savo darbuotoją gali informuoti visais informavimo būdais.
10. Teismas konstatavo, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymais dėl komandiruočių atsakovas pasirašytinai nebūdavo supažindintas. Taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovas buvo supažindintas su avansine apyskaita, kurioje taip pat yra nurodytas konkretus dienpinigių dydis, t. y. nurodyta konkreti dienpinigių procentinė išraiška 60 proc. ir sudaro 37 Eur per dieną. Nagrinėtinu atveju nėra aišku, kokiais kriterijais remiantis ir kokiu konkrečiu pagrindu avansinėje apyskaitoje yra nurodytas konkretus dienpinigių dydis, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymuose nėra nurodytas konkretus dienpinigių dydis, tik bendrai nurodyta, kad mokami „dienpinigiai - už nurodytą komandiruotės laiką pagal toje šalyje galiojančias normas“.
11. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji prieš komandiruotę atsakovą tinkamai supažindino su savo pozicija dėl komandiruotėje Vokietijoje jam konkrečiai mokėtinų dienpinigių dydžio.
12. Teismas sprendė, kad ieškovė nesilaikė Aprašo 10 punkto nuostatų, darbuotojui išmokėdama darbo užmokestį ir kitas mokėtinas sumas, nedetalizuodavo išmokamų sumų paskirties, netinkamai organizavo darbą (darbuotojas nebuvo supažindindamas su jo atžvilgiu priimamais įsakymais, nesupažindino darbuotojo ir nenurodė konkrečių argumentų, kodėl komandiruotės į Vokietiją metu darbuotojui bus mokami konkrečiai 60 proc. dydžio dienpinigiai ir pan.), nors pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai organizuoti darbą.
13. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ visiškai ir tinkamai atsiskaitė su darbuotoju A. P., tai yra neįrodė, kad ieškovė yra sumokėjusi darbo užmokestį ir dienpinigius (visiškai atsiskaitė), nutraukiant su darbuotoju A. P. darbo sutartį.
14. Teismas pažymėjo, kad visų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ieškovė su atsakovu neatsiskaitė darbo sutarties nutraukimo dieną ir dėl tokio neatsiskaitymo nėra atsakovo kaltės. Teismas sprendė, kad išieškotinų netesybų dydis būtų adekvatus, nepažeistų abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų, netesybas priteisiant proporcingai nesumokėto galutinio atsiskaitymo sumai, t. y. 715,00 Eur (atskaičius mokesčius), ką pagrįstai konstatavo ir DGK savo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendime.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
15. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai – pripažinti, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui A. P. yra sumokėjusi darbo užmokestį ir dienpinigius, t. y. visiškai atsiskaičiusi su atsakovu pagal šalių sudarytą darbo sutartį; priteisti iš atsakovo ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė savo argumentų, kodėl nagrinėtinu atveju atsakovui buvo mokami būtent 60 procentų dydžio dienpinigiai, ir kodėl jie buvo nei didesni, nei mažesni, taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kokiais kriterijais remiantis nustatytas būtent toks dienpinigių dydis. Šalių pasirašytos ir sulygtos darbo sutarties pagrindu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ skaičiavo ir mokėjo atsakovui darbo užmokestį nuo darbo sutarties sudarymo pradžios (2020-02-19) iki jos nutraukimo darbuotojo iniciatyva (2020-04-21). Tai patvirtina, kad atsakovui taikoma darbo apmokėjimo sistema buvo žinoma, jis su šia tvarka visą darbo laikotarpį sutiko. Ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ teiginius pagrindžia būtent tarp šalių sudarytos darbo sutarties sąlygos, kurios aiškiai įtvirtina, kad atsakovui A. P. bus mokama ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių.
15.2. Šalims sudarius darbo sutartį ir numačius, kad bus mokama ne mažiau, kaip 50 procentų nustatytų maksimalių dienpinigių, pirmosios instancijos teismas, nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoja, kad turėtų būti mokamas 100 procentų maksimalių dienpinigių dydis. Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie suponuotų nurodytą teismo išvadą. Apeliantės pagrindimą į dienpinigių mokėjimą suponuoja būtent šalių valios išraiška šalių sudarytoje darbo sutartyje, kurioje apsprendžiamas dienpinigių dydis.
15.3. Pagal Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 383 redakcija), Vokietijos Federacinėje Respublikoje maksimalus dienpinigių dydis – 62 Eur (146 punktas). Taigi akivaizdu, kad šalys negalėjo susitarti dėl atsakovo nurodyto 90 Eur atlyginimo per dieną.
15.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad tokio pobūdžio šalių susitarimas dėl dienpinigių neprieštarauja teisės aktams. Tačiau teismas konstatavo, kad darbuotojas prieš kiekvieną komandiruotę turi būti supažindintas su konkrečios komandiruotės darbdavio taikytinu dienpinigių dydžiu. Kaip jau ne kartą minėta, atsakovas su konkrečiu jam mokamų dienpinigių dydžiu supažindintas sudarant darbo sutartį, kurią pasirašė bei pažymėjo, kad tokiai darbo sutarties sąlygai neprieštarauja ir dėl tokio darbo sutarties turinio nereiškė jokių pretenzijų.
15.5. Tai, jog įsakymai, kuriais atsakovas išsiųstas į komandiruotę, yra atsakovo nepasirašyti, nepaneigia, jog atsakovui puikiai buvo žinoma apie komandiruotę, jis į ją vyko. Šiuo atveju nesupažindinimas su nurodytais dokumentais nesuponuoja pagrindo teigti, kad atsakovui turėjo būti mokama maksimali dienpinigių norma.
15.6. Tiek komandiruočių įsakymai, tiek avansinės apyskaitos neatskleidžia šalių valios turinio dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Šis turinys atskleidžiamas darbo sutartyje ir toks dienpinigių mokėjimas atitiko šalių valią. Kitas aspektas, jog tiek komandiruočių įsakymai, tiek avansinės apyskaitos fiksuoja ne konkretų šalių susitarimą dėl darbo apmokėjimo sistemos, o atspindi tik šalių valią, užfiksuotą darbo sutartyje.
15.7. Šalys niekada nesitarė, jog atsakovui bus mokamas jo nurodytas 90 Eur dydžio už vieną darbo dieną darbo užmokestis. Taip pat visiškai nepagrįsti teiginiai, jog susitarimą dėl nurodyto dydžio darbo užmokesčio patvirtina vieši ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ skelbimai. Pirmiausia, skelbimuose pateikiama bendro pobūdžio informacija apie galimybę uždirbti nuo 85-95 Eur per dieną, tačiau nurodyta suma su galimais dienpinigiais. Antra, nurodyti skelbimai tik bendro pobūdžio, o dėl apmokėjimo šalys susitarė sudarydamos darbo sutartį. Trečia, tokio pobūdžio skelbimai tik patvirtina, kad darbo apmokėjimas priklauso nuo atitikimo reikalavimams (turimos patirties, kalbų mokėjimo ir t.t.).
16. Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
18. Byloje kilo ginčas dėl su darbo santykiais susijusių išmokų – komandiruotės dienpinigių sumokėjimo.
Faktinės bylos aplinkybės
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovo A. P. 2020 m. vasario 19 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovės įmonėje (duomenys neskelbtini). Darbo sutarties 1.3. punktu šalys susitarė, kad darbuotojui bus mokamas LR Vyriausybės nustatytas minimalus valandinis darbo užmokestis, padaugintas iš 1,6505 koeficiento. Šalys susitarė, kad darbo užmokestis darbuotojui išmokamas vieną kartą per mėnesį iki kalendorinio mėnesio 15 dienos už praėjusį mėnesį. Minėtos sutarties 6.1. punktu šalys susitarė, jog darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui dienpinigius, apskaičiuotus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, kurie negali būti mažesni kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio ir darbuotojas neprieštarauja šiam susitarimui. Darbo sutartis įsigalioja ir darbuotojas pradeda dirbti 2020 m. vasario 21 d. Iš 2020 m. vasario 1 d., 2020 m. kovo 1 d. ir 2020 m. balandžio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymų matyti, kad atsakovas nuo 2020 m. vasario 22 d. iki 2020 m. balandžio 5 d. buvo komandiruotas į Vokietiją; komandiruotės tikslas sutarties su Bernel vykdymas; komandiruotės išlaidos, kurias apmokės įmonė: dienpinigiai – už nurodytą komandiruotės laiką pagal toje šalyje galiojančias normas, kelionės į komandiruotės vietą viešojo transporto priemonėmis, transporto išlaidos ir kuro išlaidos, gyvenamojo ploto nuomos išlaidos. Vasario mėnesį atsakovas dirbo 8 dienas, kovo mėnesį – 31 dieną, balandžio mėnesį – 6 dienas. 2020 m. liepos 28 d. pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas užfiksuota, jog atsakovui už dirbtą vasario mėnesį paskaičiuotas 349,04 Eur darbo užmokestis bei prastovos ne dėl darbuotojo kaltės (suma neatskaičius mokesčių), už dirbtą kovo mėnesį paskaičiuotas 1178,88 Eur darbo užmokestis bei prastovos ne dėl darbuotojo kaltės (suma neatskaičius mokesčių), bei už dirbtą balandžio mėnesį paskaičiuotas 384,72 Eur darbo užmokestis bei prastovos ne dėl darbuotojo kaltės (suma neatskaičius mokesčių). Atsakovas 2020 m. balandžio 21 d. darbdaviui pateikė prašymą, kuriuo prašė atleisti jį iš darbo nuo 2020 m. balandžio 21 d. pagal DK 55 straipsnį.
20. Atsakovas A. P. 2020 m. liepos 20 d. prašymu kreipėsi į DGK, nurodydamas, kad jam neišmokėtas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Atsakovas nurodė, kad nesumokėta suma sudaro 620,00 Eur, taip pat kompensacija už nepanaudotas atostogas ir netesybos, vėliau reikalavimą atsakovas patikslinto ir nurodė, jog nesumokėta suma sudaro 715,00 Eur. DGK 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu A. P. prašymą patenkino iš dalies ir nurodė išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. P. naudai 715,00 Eur nesumokėtą dienpinigių dalį ir 715,00 Eur netesybas, kurių suma nurodyta atskaičius mokesčius.
Dėl darbo sutartyje numatyto apmokėjimo už komandiruotėje būtą laiką
21. Apeliantė nurodo, jog šalims sudarius darbo sutartį ir numačius, kad bus mokama ne mažiau kaip 50 procentų nustatytų maksimalių dienpinigių, pirmosios instancijos teismas, nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoja, kad turėtų būti mokamas 100 procentų maksimalių dienpinigių dydis. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė savo argumentų, kodėl nagrinėtinu atveju atsakovui buvo mokami būtent 60 procentų dydžio dienpinigiai, kodėl jie buvo nei didesni, nei mažesni, taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kokiais kriterijais remiantis nustatytas būtent toks dienpinigių dydis. Tai, jog įsakymai, kuriais atsakovas išsiųstas į komandiruotę, yra atsakovo nepasirašyti, nepaneigia, jog atsakovui puikiai buvo žinoma apie komandiruotę, nes į ją vyko. Šiuo atveju nesupažindinimas su nurodytais dokumentais nesuponuoja pagrindo teigti, kad atsakovui turėjo būti mokama maksimali dienpinigių norma. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka.
22. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio 3 dalyje numatyta, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau, negu darbo diena (pamaina), arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės, kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti (DK 107 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2 punktas numato, jog dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje (toliau kartu – nustatyti dydžiai); kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Aprašo 9 punktas numato, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Aprašo 10 punktas numato, kad, komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.
23. DK 107 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog darbuotojui, kuris išvyksta į kitą valstybę ilgesniam negu trisdešimt dienų laikotarpiui, prieš išvykstant į komandiruotę turi būti įteikti šio kodekso 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti dokumentai, kuriuose papildomai nurodoma: 1) komandiruotės trukmė; 2) valiuta, kuria bus mokamas darbo užmokestis komandiruotės metu; 3) išmokos pinigais ir natūra, skirtos už darbą kitoje valstybėje, jeigu taikoma; 4) grąžinimo į nuolatinės darbo vietos valstybę sąlygos, jeigu taikoma.
24. Šalių sudarytos darbo sutarties 6.1. punkte numatyta, jog darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui dienpinigius apskaičiuotus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, kurie negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio ir darbuotojas neprieštarauja šiam susitarimui. Šalių susitarimu ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui gali būti išmokėtas mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju darbdavys turi mokėti ne mažesnį kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio dienpinigius, taip pat darbdavys turi teisę nustatyti ir didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau minėtame darbo sutarties punkte nėra numatyti jokie konkretūs kriterijai, kurių pagrindu nustatomas konkretus dienpinigių dydis konkrečios komandiruotės metu. Kadangi tiksliai nėra aptartas delspinigių dydis, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju darbuotojas prieš kiekvieną komandiruotę turi būti supažindintas su konkrečios komandiruotės darbdavio taikytinu dienpinigių dydžiu.
25. Iš bylos duomenų matyti, kad buvo priimti įsakymai – 2020-02-21, 2020-03-01 ir 2020-04-01 „Dėl A. P. komandiruotės“ Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kuriuos atsakovas laikotarpiais nuo 2020-02-22 iki 2020-02-29, nuo 2020-03-01 iki 2020-03-31 bei nuo 2020-04-01 iki 2020-04-06 buvo komandiruotas į Vokietiją, komandiruotės tikslas – sutarties su Bernel vykdymas. Minėtų įsakymų 1 punkte ieškovė nurodė mokėti dienpinigius už komandiruotės laiką pagal toje šalyje galiojančias normas, nenurodant konkrečios dienpinigių normos procentais. Minėtuose įsakymuose konkretaus dienpinigių dydžio ieškovė nenurodė. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymais dėl komandiruočių atsakovas pasirašytinai nebūdavo supažindintas. Duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl konkretaus delspinigių dydžio, byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, įsakymuose nenurodžius konkretaus dienpinigių dydžio ir nurodant, kad mokami „dienpinigiai – už nurodytą komandiruotės laiką pagal toje šalyje galiojančias normas“, atsakovas pagrįstai tikėjosi gauti 100 procentų maksimalių dienpinigių dydį.
26. Pagal Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 383 redakcija), Vokietijos Federacinėje Respublikoje maksimalus dienpinigių dydis – 62 Eur. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovui už komandiruotėse išbūtą laiką ieškovė skaičiavo 60 proc. dienpinigių normą (tai sudaro 37 Eur per dieną) ir bendra dienpinigių suma sudarė 1674,00 Eur (už 2020 m. vasario mėnesį - 297,60 Eur, už 2020 m. kovo mėnesį - 1153,20 Eur, už 2020 m. balandžio mėnesį - 223,20 Eur). Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas komandiruotėje išbuvo viso 45 kalendorines dienas. Taikant 100 proc. dienpinigių normą iš viso atsakovui dienpinigių būtų priskaičiuota 45 k. d. x 62=2790,00 Eur. Ieškovė sumokėjo 1674,00 Eur, skirtumas yra 1116,00 Eur (2790,00-1674,00). Nagrinėjamu atveju atsakovas iš ieškovės reikalauja 715,00 Eur dienpinigių sumos, t.y. mažesnė suma, nei yra nustatytas neišmokėtas dienpinigių skirtumas, atsakovas su tokia suma sutinka ir neteikė dėl šios sumos apeliacinio skundo bei atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą. Todėl vertintina, kad ieškovas liko atsakovui neišmokėjęs 715,00 Eur dienpinigių dalies, ką pagrįstai konstatavo DGK savo 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendime bei pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
27. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad pagal Maksimalių dienpinigių dydžių sąrašą Vokietijos Federacinėje Respublikoje maksimalus dienpinigių dydis – 62 Eur, todėl akivaizdu, kad šalys negalėjo susitarti dėl atsakovo nurodyto 90 Eur atlyginimo per dieną. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma 90 Eur suma susideda iš darbo užmokesčio ir dienpinigių. Dienpinigių dydis neviršija numatyto 62 Eur dydžio.
28. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
29. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.