Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei (byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja J. Z., A. Z., UAB „Šnipiškių ūkis“), peržiūrėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 6460,74 Lt skolos už šildymą bei karštą vandenį. Nurodė, kad jis teikė centralizuotą šilumą daugiabučiam gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas (duomenys neskelbtini). Kadangi atsakovui priklausančio buto šilumos tiekimo įrenginiai yra prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal CK 6.384, 1.71 str. pripažintina, kad sutartis su atsakovu dėl neterminuotos energijos pirkimo – pardavimo buvo sudaryta žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais. Dėl to atsakovas, kaip buto savininkas, turėjo pareigą sumokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui teiktą šilumos energiją, tačiau nuo 2000-08-01 iki 2007-07-31 šios pareigos nevykdė ir yra skolingas ieškovui 6460,74 Lt.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. liepos 1 d. sprendimu už akių ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui UAB „Vilniaus energija“ 6033,05 Lt skolos, 324,63 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas, nustatęs, kad atsakovas į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, nors jam apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, iš atsakovo negauta jokių prašymų, o ieškovo atstovė prašė priimti sprendimą už akių, tretieji asmenys tam neprieštaravo, priėmė sprendimą už akių. Teismas, atlikęs byloje surinktų įrodymų vertinimą, atsižvelgdamas į tai, butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, šilumos tiekimo įrenginiai yra prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, nėra sudarytų rašytinių nuomos, vartojimo sutarčių su galimu faktiniu šilumos energijos ir karšto vandens vartotoju, padarė išvadą, kad ieškovas žodžiu ir konkliudentinias veiksmais sudarė su atsakovu neterminuotą energijos pirkimo – pardavimo sutartį, todėl atsakovas yra skolingas ieškovui už suteiktą šilumos energiją. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad patalpa nuo 2006-11-20 buvo užantspauduota, padarė išvadą, jog ieškovas iki 2007-08-31 jokių sąnaudų dėl karšto vandens tiekimo minėtam butui nepatyrė, todėl netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 427,69 Lt už karštą vandenį. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė padavė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, išreikalauti iš ieškovo papildomus įrodymus, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d. Nurodė, kad teismas priėmė iš esmės neteisingą sprendimą, kuris prieštarauja Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimams. Nurodo, kad ginčui turi būti taikomi CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, todėl teismas nepagrįstai šių teisės aktų normų netaikė. Ieškovas savo reikalavimus grindžia ūkio ministro 2003-06-30 įsakymais Nr.4-260, 4-258, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289, kurie yra žemesnės galios teisės aktai nei Vyriausybės nutarimai. Teismas neįvertino ir nenustatė, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Pagal formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose nustatyti galutinį – faktinį – vartotoją yra būtina, nes galutinis vartotojas yra atsakingas už susidariusį šilumos energijos įsiskolinimą. Ieškovas niekuomet neteikė jam sąskaitų už šilumos energiją, todėl nėra aišku, kokias sumas, už kuriuos laikotarpius ir kokių skaičiavimų pagrindu jis privalėjo ieškovui sumokėti, jis pateikė ieškovui informaciją apie buto nuomininką, ieškovas skaičiavo mokesčius apibrėžtam subjektui, t. y. vienam gyventojui, buto nuomininkui, todėl pripažintina, kad šilumos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi buvo nuomininkas, apie susidariusį įsiskolinimą ieškovas informuodavo ne jį, bet nuomininką. Be to, ieškovas reikalauja sumokėti už teiktas paslaugas, kai nuomininkas nesikeitė, t. y. iki skolos susidarymo nuomininkas ieškovui buvo sumokėjęs visus mokesčius. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad energijos vartotoju pripažintinas buto savininkas (atsakovas), nes pagal CK 1.17 str. tarp ieškovo ir buto nuomininko šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, t. y. ieškovas teikė šilumos energiją, o nuomininkas ją vartojo. Dėl to nuomininkui kilo pareiga sumokėti už jam išnuomotam butui ieškovo teikiamą šilumos energiją. Tai reiškia, kad nuomininkas buvo faktinis šilumos energijos vartotojas, todėl teismas nepagrįstai priteisė įsiskolinimą iš atsakovo vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Teismas formuoja ydingą praktiką, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas sumokėti už faktiškai suvartotą energiją, o nuomininkų skolas sumokėtų savininkas. Dėl to socialinio būsto nuomininkai vengtų mokesčių mokėjimo. Vadovaujantis Vyriausybės 2002-05-13 nutarimu Nr.658 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 p., Vilniaus miesto valdybos 1999-12-02 sprendimo Nr.2105V Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP UAB „Bendruva“ 1, 4, 2.1, 3 p., pripažintina, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Savivaldybė, vykdydama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, vykdo nekomercinę veiklą, t. y. socialinio būsto suteikimas yra viena iš socialinės paramos formų – viena iš viešojo administravimo funkcijų – todėl negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas, be to, ji neatliko veiksmų, kurie prieštarautų įstatymams, ar kitiems teisės aktams. Vadovaujantis ūkio ministro 2003-06-30 įsakymo Nr. 4-258 5, 14 p., CK 6.384 str., ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 11 p., Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 5 p., abonentu pagal šilumos pirkimo – pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai šilumą vartojantis asmuo ir sutartis laikoma sudaryta nuo jo naudojamų įrenginių prijungimo prie šilumos tiekimo sistemų, t. y. šiuo atveju energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalis yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkas.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 15 d. nutartimi netenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Teismas nustatė, kad atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nenurodė konkrečių aplinkybių, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių pagrįstumui ir teisėtumui, t. y. atsakovas neginčija skolos dydžio, neįrodinėja faktinio naudojimosi gyvenamąja patalpa, o iš esmės kelia teisės aiškinimo ir taikymo klausimus. Teismas nustatė, kad atsakovas nesudarė rašytinės nuomos sutarties su trečiuoju asmeniu J. Z., neįregistravo jos viešame registre, neaptarė atsiskaitymo už šilumos energiją atsiskaitymo sąlygų ir tvarkos, butas buvo užantspauduotas ir juo nebuvo naudojamasi. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šilumos pirkimo – pardavimo sutartiniai santykiai susiklostė pagal standartines tokių sutarčių sąlygas tarp šilumos tiekėjo (ieškovo) ir buto savininko (atsakovo), ieškovas, atsakovas ir buto nuomininkas nesudarė rašytinio susitarimo dėl individualių sutarties sąlygų, todėl nuomininkas netapo šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties dalyviu. Teismas pripažino, kad atsakovas, kaip buto savininkas, buvo neapdairus, nerūpestingas, nesidomėjo jam priklausančiomis patalpomis, nesiekė išnuomoti buto kitiems asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, vykdydamas socialinės politikos funkciją, atsako už tinkamą jos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems jis privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms. Teismas atmetė atsakovo prašymus išreikalauti iš ieškovo įrodymus, kadangi atsakovas, būdamas apdairus ir rūpestingas savininkas, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis ir kontroliuoti kaip vykdomi įsipareigojimai. Taip pat teismas netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p, Šilumos teikimo ir vartojimo taisyklių 52 p. atitikties aukštesnės galios teisės aktams, nes Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr.876 reglamentuoja kitus teisinius santykius, teismui nekilo abejonių dėl atsakovo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo nutartį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad teismas nevisapusiškai ir nepakankamai išnagrinėjo civilinę bylą, pažeidė CPK 7, 12, 179 str. įtvirtintus principus. Teismas negalėjo atmesti pareiškimo tuo pagrindu, kad jis nepateikė naujų įrodymų, turinčių reikšmės bylai, nes teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė išreikalauti iš ieškovo įrodymus, todėl jis negalėjo tinkamai atsikirsti į pareikštą ieškinį. Jis pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ginčijo ne vien tik teisinį reguliavimą. Byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad jis yra prievolinių teisinių energijos tiekimo santykių dalyvis, todėl siekdamas tą įrodyti, jis prašė teismo išreikalauti iš ieškovo įrodymus. Ieškovas niekada jam nepateikė sąskaitų už šilumos energiją, nors tokią pareigą ieškovui numato teisės aktai. Priešingai, sąskaitas ieškovas išrašydavo ir pateikdavo buto nuomininkui, todėl ieškovo neteisėti veiksmai negali tapti teisėtu ir pagrįstu reikalavimu. Išreikalavęs informaciją apie pateikiamas sąskaitas iki ginčo kilimo šioje byloje, teismas galėtų identifikuoti energijos pirkimo – pardavimo santykius ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, o tokios aplinkybės išaiškinimas yra esminis šioje byloje. Jis taip pat prašė teismo išreikanti informaciją, kaip buvo vykdomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.2105V Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, t. y. teismas nenagrinėjo fakto klausimų, nenurodė, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti pripažįstamas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.2105V pagal kurio 1, 4, 2.1, 3 p., pripažintina, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Šios aplinkybės teismas visiškai neanalizavo ir nevertino. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002-01-09 sprendimu Nr.477 patvirtintas Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties projektas, 2002-02-01 pasirašyta sutartis tarp jo, SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“, UAB „Vilniaus energija“ ir „Dalkija“, pagal kurios 12 str. ieškovas privalo vykdyti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ įsipareigojimus. Dėl to išreikalavus minėtus įrodymus būtų matyti, kad ieškovas yra informuotas apie socialinio būsto nuomos sutarčių sudarymą su nuomininkais, iš kurių privalo surinkti mokesčius už teikiamas paslaugas.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovo atskirasis skundas yra nepagrįstas, nes atsakovas su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepateikė jokių įrodymų, kurie keltų abejonę teismo priimto sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Pagal Šilumos ūkio įstatymą ir jį detalizuojančius poįstatyminius teisės aktus, nepaisant to, kas naudojasi patalpomis, kurioms yra teikiama šilumos energija, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra patalpų savininkas, išskyrus atvejus, kai tarp šilumos tiekėjo ir patalpų nuomininko yra sudarytas rašytinis susitarimas, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad toks susitarimas buvo sudarytas, kitų įrodymų, patvirtinančių priimto sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Dėl to teismas neturėjo pagrindo panaikinti sprendimo už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimo iš esmės. Nėra pagrindo pripažinti, kad dėl atsakovo prašomų išreikalauti įrodymų būtų priimtas priešingas priimtam sprendimas.

Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirojo skundo, atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nurodomos aplinkybės atskirajame skunde nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo netenkintas atsakovo prašymas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kadangi atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nenurodė konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui ar paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime už akių nustatytas aplinkybes.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą už akių tuo pagrindu, jog atsakovas į teismo posėdį neatvyko be svarbių priežasčių, o ieškovas prašė priimti sprendimą už akių. Sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovo ieškinį, kuriuo ieškovas prašė priteisti jam 6460,74 Lt skolą už šildymą bei karštą vandenį ir priteisė iš atsakovo ieškovui 6033,05 Lt skolos už šilumos energiją, teiktą atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, jo netenkino, nepanaikino sprendimo už akių, neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis prašo panaikinti sprendimą už akių, t. y. kad pirmosios instancijos teismas nenustatė galutinio – faktinio šilumos vartotojo, kuris nagrinėjamu atveju yra socialinio būsto nuomininkas, nepagrįstai priteisė susidariusią skolą iš atsakovo vien tik tuo pagrindu, kad jis yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, nedaro jų svarbiomis, nes atsakovas neginčija skolos dydžio, neįrodinėja faktinio naudojimosi gyvenamąja patalpa, tačiau kelia teisės aiškinimo klausimus, atsakovas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, paneigtų ieškovo byloje pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepanaikino sprendimo už akių ir neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės, kadangi nėra CPK 288 str. 4 d. numatytų sąlygų sprendimui už akių panaikinti, atsakovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kurie paneigtų sprendime už akių nustatytas aplinkybes, leistų daryti išvadą, kad priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir pažeidžiantis atsakovo teises ir pareigas. Pagal CPK 288 str. sprendimas už akių gali būti panaikintas ir bylos nagrinėjimas atnaujintas iš esmės, jeigu teismas nustato, kad šalis dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui per nustatytą terminą, nepateikė atsiliepimo į ieškinį ir pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-09-21 nutarime akcentavo, kad sprendimo už akių neperžiūrėjimas neatitinka Konstitucijos, kai yra pateikiami įrodymai, kurie patvirtina, kad sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės.

Priimant sprendimą už akių atliekamas formalus įrodymų vertinimas, t. y. teismas iš esmės netiria įrodymų turinio, o tik išsiaiškina, ar būtų pakankamas pagrindas patenkinti arba atmesti ieškinį, jeigu byloje esantys įrodymai pasitvirtintų, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio gyvenamasis plotas yra 8.20 kv. m, nuo 1999-04-27 nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji asmenys J. Z., A. Z. šiame bute negyvena, o gyvena Lentvaryje, nuo 2006-11-20 butas yra užantspauduotas, su trečiaisiais asmenimis nebuvo sudaryta rašytinė nuomos sutartis, ji nebuvo įregistruota viešame registre, taip pat nebuvo sudarytos sutartys dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sumokėti susidariusį įsiskolinimą už butui teiktą šilumos energiją privalo buto savininkas, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu netenkintas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kadangi atsakovas su pareiškimu nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti priimto teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, t. y. nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad tretieji asmenys minėtame bute negyvena, kad su jais buvo sudarytos rašytinės nuomos ar šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartys, todėl pareigą įvykdyti prievolę ieškovui turi tretieji asmenys. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009).

Atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo prašė iš ieškovo išreikalauti papildomus įrodymus, kurie pagrįstų, kokiu pagrindu įsiskolinimo skaičiuoklėje yra nurodytas atsiskaitomosios knygelės Nr.2378191; kokiam asmeniui ji yra išduota; įrodymus, kad Vilniaus miesto savivaldybei buvo siunčiamos sąskaitos iki kiekvieno mėnesio 10 d., informaciją, kaip buvo vykdomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.2105V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energijos grąžinimo SP AB „Vilniaus šilumos energija“. Šie įrodymai, anot atsakovo, įrodytų, kad jis nėra prievolinių teisinių energijos tiekimo santykių dalyvis. Šie apelianto argumentai nėra pagrįsti, kadangi prašomi išreikalauti įrodymai nepaneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t. y. kad tarp trečiųjų asmenų ir ieškovo nebuvo sudaryta rašytinė individuali energijos pirkimo – pardavimo sutartis, nepaneigtų atsakovo, kaip buto savininko, prievolės tinkamai atsiskaityti už nuosavybės teise priklausančiam butui suteiktą šilumos energiją.

Atsakovas, remdamasis 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr.2105 V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Šilumos tinklai“ 1 p., 2.1 p., teigia, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ bei jos teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, jog nuomininkas, o ne atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo. Šie atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti sprendimo už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat atsakovo atsikirtimus į ieškinį, kurie buvo grindžiami 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr.2105 V.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (b. l. 31). CPK 3 str. 4 d. numato, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis, prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu o turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar atitinkamas teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes pagal byloje surinktus įrodymus, taikomus teisės aktus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, ir dėl to tenkinti atsakovo minėtą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio atsakovo prašymo ir jo pagrindu nepanaikino sprendimo už akių ir neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovas nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo pažeistos atsakovo teisės, kad yra abejonių dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl to atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, paliktina nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str.,

Rezoliucinė dalis

n u taria:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą