Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

gynėjams advokatams Aivarui Surbliui, Daivai Dereškevičienei, Anai Grinevič, Ramūnui Vanagui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. N., A. B., nuteistojo K. G. gynėjo advokato Mindaugo Kepenio, nuteistojo E. G. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. G. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. G. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir K. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. N. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. G., A. M., E. S., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje nustatytos tokios nuteistiesiems A. B., E. G., K. G. ir M. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: A. B., E. G., K. G., A. M., M. N., E. S. ir A. G., veikdami kartu su dviem asmenims, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, iki 2010 m. sausio 21 d. sporto klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą sunkiai sužaloti V. B., susitarė užpulti jį prie jo gyvenamosios vietos ir sumušti panaudojant metalinius strypus ir medines lazdas. 2010 m. sausio 23 d., apie 21.00 val., K. G., E. G., M. N., E. S., A. M., A. B., du asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, bei A. G., kuris nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (išsigando įvykį mačiusios liudytojos šūksnių), prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), užpuolė V. B.: E. S. metaliniu strypu sudavus V. B. per kojas, pastarasis nukrito ant žemės, po to K. G., E. G., M. N., E. S., A. M. ir A. B. ir du asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, metaliniais strypais ir medinėmis lazdomis bendrai sudavė ne mažiau kaip 10 kartų V. B. per kojas ir rankas, po to du asmenys, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, peiliais ne mažiau kaip 2 kartus dūrė V. B. į sėdmenis bei ne mažiau kaip 5 kartus perpjovė V. B. kojas. Tokiais bendrais veiksmais jie itin žiauriai, sukeldami didelį fizinį skausmą, sužalojo V. B. padarydami jam dvi durtines-pjautines žaizdas ant dešinio sėdmens, dvi žaizdas dešinės šlaunies vidiniame paviršiuje, vieną – kairės šlaunies vidurinio trečdalio vidiniame paviršiuje su hematomomis žaizdų aplinkoje, pjautines žaizdas abiejų blauzdų apatinių trečdalių užpakaliniuose paviršiuose su Achilo sausgyslių, kojos nykščio ilgojo lenkiamojo raumens sausgyslės, užpakalinės blauzdos arterijos, čiurnos sąnario kapsulės pakenkimais, dešinio šeivikaulio skeveldrinį lūžimą, abiejų plaštakų sumušimus su II delnakaulių lūžimais, trauminį hipoveliminį šoką, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis M. N. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neišsamiai įvertinus byloje surinktus duomenis. Nuosprendį priėmęs teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų reikalavimų, kadangi neįvardino kokius konkrečius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu atliko M. N..

Apkaltinamasis teismo nuosprendis grindžiamas vien tik nuteistųjų E. S., A. G. ir A. M. parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Be to, apygardos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatė, kad visi nuteistieji, veikdami bendrai su M. J. bei R. G., susitarė nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu panaudoti metalinius strypus. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendrininkų tyčia apėmė tik šių priemonių panaudojimą. Tačiau apygardos teismas nustatė ir tai, kad M. J. bei R. G. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo dar ir peilį. Atsižvelgiant į prieš tai nurodytą teismo išvadą dėl bendrininkų susitarimo turinio, tokie M. J. ir R. G. veiksmai žalojant nukentėjusįjį dar ir peiliu, turėtų būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas. Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad būtent peiliais padaryti sužalojimai lėmė sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą V. B., todėl už jo sužalojimą turėtų atsakyti tik M. J. ir R. G.. Tuo tarpu M. N. nusikalstami veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. N. į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką neįskaitė viso sulaikyme ir suėmime išbūto laiko, t. y. neįskaitė laiko išbūto suėmime iki jis pagal Europos arešto orderį buvo pargabentas iš Prancūzijos į Lietuvą. Be to, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nusprendė išieškoti iš nuteistojo išlaidas, susijusias su Europos arešto orderio vykdymu.

Nuteistasis M. N. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį pakeisti, jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; į bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d.; panaikinti teismo nuosprendžio dalį, kuria iš M. N. priteista 1891, 54 Lt Policijos departamento naudai.

Nuteistasis A. B. savo apeliaciniame skunde teigia, kad nusikalstamos veikos, už kurią buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, jis nepadarė. Anot nuteistojo, teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, nuteistojo E. S. parodymai patvirtina, kad jis neatliko jokių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, kuriais jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, nuosprendį priėmęs teismas A. B. paskyrė neteisingą bausmę.

Nuteistojo K. G. gynėjo M. K. apeliaciniame skunde teigiama, kad Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Nuteistojo K. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindžiama liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, ir kitų nuteistųjų šioje byloje parodymais. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad K. G., veikdamas bendrininkų grupe, sunkiai sutrikdė V. B. sveikatą, byloje nėra. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pats nukentėjusysis nei vienam iš nuteistųjų jokių pretenzijų neturi, jis atsisakė savo teisės duoti parodymus ir dalyvauti baudžiamajame procese. Liudytojo J. Č. parodymais nustatyta ir tai, kad netrukus po sužalojimo jam nukentėjusysis paaiškino, kad buvo sužalotas autoįvykio metu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, kadangi jie prieštarauja tarpusavyje. Šiuo atveju, anot gynėjo, derėtų atkreipti dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik įslaptintų liudytojų parodymais, kurie privalo būti ištirti teisiamajame posėdyje.

Negali būti pripažįstami patikimu įrodymu ir nuteistųjų A. M., E. S. bei A. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kadangi nuteistieji jų nepatvirtino apklausti pirmosios instancijos teisme. Nuteistojo A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, įrodymu negali būti pripažįstami dar ir todėl, kad protokolo dalyje, kurioje nurodyta, kad jis atsisako gynėjo, yra aiškiai ne A. M. parašas, o protokole užfiksuotų jo parodymų turinys yra identiškas ankstesnės apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo pareigūno, protokolo turiniui. Kitų nuteistųjų parodymais teismo nuosprendis negalėjo būti grindžiamas dar ir todėl, kad jie yra suinteresuoti išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad nuteistiesiems, kurie šioje byloje pripažino savo kaltę ir davė parodymus, buvo paskirtos gerokai švelnesnės bausmės nei tiems, kurie parodymus duoti atsisakė.

Tai, jog V. B. sužalojimo aplinkybės nėra tinkamai ir išsamiai nustatytos, patvirtina ir tai, kad, pagal teismo medicinos specialisto išvadą, sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne mažiau kaip 10 trauminių poveikių. Tuo tarpu, jei tikėti nuteistųjų A. M., E. S. ir A. G. parodymais, nukentėjusiajam turėtų būti suduota gerokai daugiau smūgių. Todėl apeliantas daro išvadą, kad sužalojant nukentėjusįjį dalyvavo ne visi skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteisti asmenys, tame tarpe ir K. G..

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad K. G. buvo suvaržyta teisė į tinkamą gynybą, kadangi jam nebuvo galimybės užduoti klausimus asmenims, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas.

Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog K. G. dalyvavo V. B. užpuolime, advokato nuomone, jo nusikalstami veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistieji tarpusavyje buvo susitarę V. B. atžvilgiu panaudoti peilius. Priešingai, iš nuteistųjų E. S. ir A. M. parodymų matyti, kad buvo tariamasi nukentėjusiajam smūgius suduoti į rankas ir kojas. Nei vienas iš nuteistųjų nenurodė to, jog buvo tartasi panaudoti ir peilius. Kaltinamajame akte nurodyta, kad nukentėjusįjį peiliu sužalojo vien tik M. J. ir R. G., todėl jų veiksmai turėjo būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, o K. G. galėjo būti teisiamas nebent pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo K. G. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo E. G. gynėjas R. Kivylius apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis ir neteisingai pritaikius Baudžiamąjį įstatymą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo E. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindžiama liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, ir nuteistųjų E. S., A. G. ir A. M. parodymais. Tačiau šie duomenys negali būti pripažįstami patikimu įrodymu, visų pirma, todėl, kad minėtų nuteistųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo beveik identiški, tuo tarpu teisiamajame posėdyje jie visiškai pakeitė savo parodymus. Antra, netrukus po apklausų ikiteisminio tyrimo metu visiems minėtiems nuteistiesiems griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones. Trečia, apklausiant nuteistąjį A. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti BPK reikalavimai – apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo dalyje, kurioje nurodyta, kad A. M. atsisako gynėjo, yra aiškiai ne jo parašas, o protokole užfiksuotų jo parodymų turinys yra identiškas ankstesnės apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo pareigūno, protokolo turiniui. Ketvirta, visi nuteistieji – E. S., A. G. ir A. M. teisiamajame posėdyje atsisakė savo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų. Penkta, minėti nuteistieji yra suinteresuoti bylos baigtimi, be to, jie, kaip įtariamieji, nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi šių aplinkybių visuma, anot gynėjo, patvirtina, kad apygardos teismas neturėjo pagrindo apkaltinamąjį nuosprendį grįsti nuteistųjų E. S., A. G. ir A. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad E. G. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką iš dalies paneigia ir liudytojos V. S. parodymai, kuriuose ji tvirtino mačiusi, kad nukentėjusįjį užpuolė 3 – 5 vaikinų grupė. Tuo tarpu apygardos teismas konstatavo, kad užpuolikų buvo 11.

Tai, jog V. B. sužalojimo aplinkybės nėra tinkamai ir išsamiai nustatytos, patvirtina ir tai, kad, pagal teismo medicinos specialisto išvadą, sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne mažiau kaip 10 trauminių poveikių. Tuo tarpu, jei tikėti nuteistųjų A. M., E. S. ir A. G. parodymais, nukentėjusiajam turėtų būti suduota gerokai daugiau smūgių. Todėl apeliantas daro išvadą, kad sužalojant nukentėjusįjį dalyvavo ne visi skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteisti asmenys, tame tarpe ir E. G..

Nuteistojo E. G. gynėjas, analogiškais motyvais, kokie nurodyti ir nuteistojo K. G. gynėjo apeliaciniame skunde, abejoja liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumu. Taip pat nurodo, jog E. G. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu galėjo būti kvalifikuojami nebent pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Jei apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog E. G. pagrįstai nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, apeliantas prašo sušvelninti paskirtąją bausmę. Gynėjo nuomone, nuosprendį priėmęs teismas tik lakoniškai nurodė į kokias aplinkybes atsižvelgia skirdamas bausmę, tačiau iš esmės jos neindividualizavo ir nenurodė jokių motyvų, kodėl visiems nusikalstamos veikos bendrininkams, kurie neprisipažino padarę nusikalstamą veiką, paskirtos vienodo dydžio laisvės atėmimo bausmės. Be to, nuosprendį priėmęs teismas turėjo vadovautis BK 55 straipsnio nuostatomis, taip pat atsižvelgti į tai, kad E. G. teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, turi galimybę įsidarbinti, yra charakterizuojamas teigiamai.

Nuteistojo E. G. gynėjas apeliaciniu skundu prašo arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, arba sušvelninti E. G. paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo A. B., nuteistųjų K. G. ir E. G. gynėjų apeliacinius skundus atmesti, o nuteistojo M. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Nuteistųjų K. G. ir E. G. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami, o nuteistųjų M. N. ir A. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą bei paskyrė bausmes, kurios savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.

Nuteistųjų M. N. ir A. B. bei nuteistųjų K. G. ir E. G. gynėjų apeliaciniuose skunduose išdėstyti motyvai iš esmės yra vienodi. Visi apeliantai nesutinka su byloje surinktų įrodymų vertinimu bei nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą, todėl teisėjų kolegija atsako į šiuos argumentus visų nuteistųjų, dėl kurių paduoti apeliaciniai skundai, atžvilgiu.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, o teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas teisingai įvertino visumą duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant kaltinamuosius E. S., A. G., A. M., liudytojus L. B., V. S., J. Č., liudytojus Nr. 1 ir Nr. 2, kuriems taikomas anonimiškumas, ištyrus bylos duomenis užfiksuotus specialisto išvadoje Nr. G316/10 (03).

Apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, neatitikimo įstatymų reikalavimams, yra nepagrįstos. Patikrinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija daro išvadą, kad visi duomenys, kuriais teismas grindė savo sprendimą dėl nuteistųjų kaltės, gauti teisėtais būdais ir atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.

Priešingai nei teigiama nuteistųjų M. N., A. B. bei nuteistųjų K. G. ir E. G. gynėjų apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas šiuos įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis pagrįstai pripažino nuteistųjų kaltę pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą patvirtinančiais įrodymais.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas rėmėsi kaltinamojo E. S. parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu (5 t. 129-130 b. l.) Kaltinamasis E. S. parodė, kad visi kaltinamieji iš anksto aptarė būsimą V. B. užpuolimą. Buvo susitarta, kad užpuolimo metu bus panaudoti metaliniai strypai. Užpuolimo koordinavimui buvo naudojamos racijos, kurių pagalba kaltinamiesiems buvo pranešta, kad ateina V. B.. E. S. pirmas sudavė V. B. apie 4 kartus metaliniu strypu per kojas. Po jo suduotų smūgių V. B. iš karto nugriuvo. E. S. parodė, kad negali pasakyti, ar visi kaltinamieji vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau visi kaltinamieji įvykio vietoje buvo. E. S. paaiškino, kad užpuolime dar dalyvavo M. J. ir R. G., kurie peiliu sužalojo nukentėjusįjį, nes matė jų rankose peilius. Smurtinio pobūdžio veiksmais truko 15–20 sekundžių. Peiliai buvo panaudoti iš karto po to, kai nukentėjusysis buvo sumuštas strypais. Iš esmės tokius pat parodymus jis davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis (t. 3, b. l. 113–115,121–122, 124–125, 127, t. 3), juos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 163-167, t. 3), taip pat apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b. l. 170-171). Nuosprendį priėmęs teismas, pagrįstai konstatavo, kad netikėti šio kaltinamojo parodymais nėra pagrindo. E. S. duoti parodymai faktiškai sutampa su A. G. ir A. M. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais bei atitinka byloje kitais įrodymais nustatytas įvykio aplinkybes. Be to, duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes, E. S. nurodė ne tik kitų kaltinamųjų, bet ir savo padarytus nusikalstamus veiksmus, nemenkindamas savo vaidmens nusikaltimo padaryme, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokiu būdu jis siekė sušvelninti savo teisinę padėtį ar apkalbėti kitus kaltinamuosius.

Priešingai nei teigiama nuteistųjų K. G. ir E. G. gynėjų apeliaciniuose skunduose, kaltinamasis A. G., kaip ir kaltinamasis E. S., teisiamajame posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie įvykio aplinkybes ir paaiškino, kad visi kaltinamieji dalyvavo nusikaltime. Teisiamajame posėdyje A. G. duoti parodymai neprieštarauja jo paaiškinimams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant jį kaip įtariamąjį (t. 3, b. l. 191, 193–195), taip pat parodymų patikrinimo vietoje bei parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 4, b. l. 9–13, 16–17).

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais dėl netinkamo kaltinamojo A. M. parodymų vertinimo. Šis kaltinamasis teisiamajame posėdyje pakeitė pirminius parodymus apie nusikaltime dalyvavusius asmenis, t. y. kad nusikaltime dalyvavo visi kaltinamieji, teigdamas, jog V. B. sužalojo tik jis (A. M.) ir E. S., o kitų kaltinamųjų įvykio vietoje nebuvo. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakė, kodėl nesivadovavo A. M. teisme duotais parodymais, o rėmėsi jo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu A. M. ne kartą nurodė, jog nusikaltime dalyvavo ir kiti kaltinamieji. Jis parodė, kad buvo nutarta V. B., pravarde „(duomenys neskelbtini)“ laukti dviejuose automobiliuose. Kiekviena grupė turėjo po raciją. Maždaug po dviejų valandų per raciją buvo pranešta, kad reikia pulti, todėl jie išlipo iš automobilio ir nubėgo prie laiptinės. „(duomenys neskelbtini)“ pastebėjo juos, todėl pradėjo bėgti, o kaltinamieji – vytis. Kai A. M. pribėgo, „(duomenys neskelbtini)“ jau gulėjo, o aplink jį stovintys vaikinai strypais ir beisbolo lazdomis sudavė smūgius jam į kojas ir rankas. A. M. „(duomenys neskelbtini)“ lazda sudavė 3–4 kartus per kairę ranką. M. M. taip pat parodė, kad M. J. ir R. G., turėjo peilius. Sudavę V. B. strypais ir lazdomis, kaltinamieji pradėjo bėgti link automobilio, o M. J. ir R. G. liko prie „(duomenys neskelbtini)“. Po kelių sekundžių sugrįžo M. J., kuris važiuojant automobiliu pasakė, kad peiliu sužalojo „(duomenys neskelbtini)“ (b. l. 66–68, 70–71, 75, t. 3). Ikiteisminio tyrimo teisėjui A. M. davė analogiškus parodymus (b. l. 100-102, t. 3), parodymų patikrinimo vietoje metu jis šiuos parodymus taip pat patvirtino (b. l. 92-96, t. 3). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti A. M. parodymai faktiškai sutampa su E. S. ir A. G. parodymais. Skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai konstatavo, kad netikėti A. M. teisme duotais parodymais verčia ir ta aplinkybė, jog A. M. kaltę dėl V. B. sužalojimo prisiima sau bei priskiria E. S., o tuos kaltinamuosius, kurie neprisipažino, „eliminuoja“ iš nusikaltime dalyvavusių asmenų grupės. Tačiau byloje apklausta liudytoja V. S., kuri stebėjo įvykį iš savo namo balkono, nurodė, jog matė 3–5 vaikinus, taigi žymiai daugiau, nei nurodo A. M.. Be to, liudytojai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriems taikomas anonimiškumas, konkrečiai parodė, kad „(duomenys neskelbtini)“ sumušė M. J., A. M., K. G., A. G., E. G., M. N., A. B., E. S., R. G., kad įvykio metu buvo naudojami metaliniai strypai, peiliai, beisbolo lazdos, be to nurodė ir sumušimo vietą. Šios aplinkybės sutampa su pirminiais A. M. parodymais, kaltinamųjų A. G. ir E. S. parodymais, todėl apygardos teismas pagrįstai šiuos įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis pripažino nuteistųjų M. N., A. B., K. G., E. G. kaltę patvirtinančias įrodymais.

Nuteistųjų K. G. ir E. G. gynėjai abejodami liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumu, apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis šių liudytojų parodymais, kadangi jie tarpusavyje vieni kitiems prieštarauja. Šiuo atveju, anot gynėjų, derėtų atkreipti dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik įslaptintų liudytojų parodymais, kurie privalo būti ištirti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė ne vien tik įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2 parodymais, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Be to, netikėti liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriems taikomas anonimiškumas, duotais parodymais, nėra jokio pagrindo, kadangi jie visiškai sutampa su kitais byloje teisėtu būdu surinktais duomenimis apie nusikaltime dalyvavusius asmenis, jo padarymo aplinkybes, nusikaltimo metu nukentėjusiojo sužalojimui panaudotas priemones bei įrankius.

Nuteistųjų K. G. ir E. G. gynėjai atskirus įrodymus byloje interpretuoja savo ginamųjų naudai, tačiau juos vertina atsietai nuo įrodymų visumos. Priešingai nei teigiama E. G. gynėjo apeliaciniame skunde, liudytojos V. S. nurodytas nukentėjusįjį užpuolusių asmenų skaičius (3-5) nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad visi nuteistieji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. K. G. ir E. G. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką taip pat nepaneigia ir gynėjų apeliaciniuose skunduose išsakyta prielaida, kad, jei tikėti nuteistųjų A. M., E. S. ir A. G. parodymais, nukentėjusiajam turėjo būti suduota gerokai daugiau smūgių.

Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais pagrįstai nustatyta, kad M. N., A. B., E. G., K. G., kartu veikdami grupe su kitais asmenimis susitarė užpulti ir sumušti V. B., 2010 m. sausio 23 d., apie 21 val. užpuolė V. B. ir metaliniais strypais bei medinėmis lazdomis bendrai sudavė ne mažiau kaip 10 kartų V. B. per kojas ir rankas, po to peiliais ne mažiau kaip 2 kartus dūrė V. B. į sėdmenis bei ne mažiau kaip 5 kartus perpjovė V. B. kojas. Tokiais bendrais veiksmais jie itin žiauriai, sukeldami didelį fizinį skausmą, sužalojo V. B. padarydami jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistieji M. N., A. B. bei nuteistųjų E. G. ir K. G. gynėjai apeliaciniuose skunduose ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir pateikia kitokį bylos aplinkybių vertinimą. Anot nuteistųjų ir gynėjų, tokie padariniai (sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas) kilo dėl susitarimo ribas peržengusių asmenų, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veiksmų, o kitų nusikaltime dalyvavusių nuteistųjų veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ar BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Dėl to visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio.

Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nukentėjusiojo V. B. užpuolimas buvo planuojamas iš anksto, jam buvo ruoštasi, sugalvotas ir bendrai aptartas nusikaltimo planas, iš anksto pasirinktos nusikaltimo priemonės – metaliniai strypai. Pasirinktų priemonių – metalinių strypų fizinės savybės leidžia padaryti pagrįstą išvadą, jog visi užpuolimo dalyviai suprato, jog V. B. gali būti padaryti sunkūs kūno sužalojimai. Tai, kad M. N., A. B., E. G. ir K. G. nenaudojo peilio neduoda pagrindo perkvalifikuoti jų veiksmus, nes pasirinktos nusikaltimo priemonės – metaliniai strypai taip pat rodo, kad buvo siekiama sunkai sužaloti V. B.. Kita vertus, apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad vien tik sužalojimai peiliu lėmė sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą. Iš specialisto išvados Nr. G 316/10 (03) matyti, kad padarytų sužalojimų visuma lėmė sunkų V. B. sveikatos sutrikdymą. Nuteistieji fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo papildydami vienas kito veiksmus. Nė vienas iš kaltinamųjų nei žodžiu, nei kitais veiksmais nebandė sustabdyti nusikaltime dalyvaujančių asmenų, vadinasi, suvokdami jų pavojingą sveikatai pobūdį, pritarė kitų bendrininkų veiksmams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji suprato vienas kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad nuo tokių jų veiksmų nukentėjusysis bus sunkiai suluošintas. Kaltinamieji veikė bendrai, kiekvienas jų dalyvavo mušant nukentėjusįjį, todėl buvo padaryto nusikaltimo bendrininkai – nusikaltimo vykdytojai. Skirtingai nei teigia nuteistasis M. N., šiuo atveju tai, kad byloje, išnaudojus visas procesines galimybes, nepavyko nustatyti, kokius konkrečius veiksmus jis atliko, jo atsakomybės nešalina, nes visi bendrininkai atsako už visus bendrai padarytus veiksmus.

Nustačius visus būtinus bendrininkų grupės požymius, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nuteistuosius bendravykdytojais, padarant BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, teisinės klaidos nepadarė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė kvalifikuojantį šio nusikaltimo požymį, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas itin žiauriai, yra tada, kai tai padaroma itin skausmingu būdu – padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų ir kaltininkas suvokė itin žiaurų sveikatos sužalojimo būdą. Kaltinamieji iš anksto buvo apsiginklavę metaliniais strypais ir medinėmis lazdomis, tais pavojingais įrankiais buvo daužomas nukentėjusysis, be to, jis buvo pjaustomas peiliais, jam buvo suduota ne mažiau kaip 10 trauminių smūgių į įvairias, tarp jų gyvybiškai svarbias žmogaus kūno dalis, buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, atimta galimybė priešintis, o tai, be abejo, sukėlė didelius skausmus ir vertintina kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas itin žiauriai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, jog nėra teisinio pagrindo perkvalifikuoti nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį ar BK 138 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. B. ir nuteistojo E. G. gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė nuteistiesiems bausmės. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Įvertinusi skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistieji padarė labai sunkų nusikaltimą, būdami jauni, veikos padarymo metu niekur nedirbo. Be to, teismas įvertino nukentėjusiojo elgesį – atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis pasislėpė, galimai turėjo problemų su teisėsaugos organais. Visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jie nusikaltimą padarė veikdami bendrininkų grupe. Nuteistųjų, kurių atžvilgiu yra paduoti apeliaciniai skundai, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, padarymą M. N., A. B., E. G. ir K. G. paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmes. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiu yra švelnesnės negu BK specialiosios dalies straipsnio, pagal kurį jie nuteisti, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija, įvertinusi apygardos teismo motyvus individualizuojant nuteistiesiems paskirtąsias bausmes, pripažįsta juos pagrįstais ir pakankamais. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, nuteitiesiems paskirtos bausmė nėra per griežtos, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Nuteistojo E. G. gynėjas prašymą paskirti jo ginamajam švelnesnę bausmę nei numato įstatymas grindžia tuo, kad pastarasis teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, iki suėmimo paskyrimo registravosi darbo biržoje, turi galimybę įsidarbinti, charakterizuojamas teigiamai, turi sveikatos sutrikimų, nebuvo nusikaltimo iniciatoriumi ar organizatoriumi. Gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. G. atžvilgiu netaikė BK 55 straipsnio nuostatų. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia gynėjo dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nurodyto BK 55 straipsnio nuostatos jo ginamajam negali būti taikomos, kadangi šis BK straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Tuo tarpu E. G. pirmiau aptartomis aplinkybėmis padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Pirmosios instancijos, skirdamas nuteistiesiems, tarp jų ir E. G., bausmes jau atsižvelgė į nuteistųjų amžių bei asmenybes, todėl dar kartą vertinti tas pačias, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir tuo remiantis švelninti E. G. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, nesudaro pagrindo išvadai, kad straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam E. G. prieštarautų teisingumo principui, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Atmestini nuteistojo M. N. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į paskirtą bausmę neįskaitė jo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiko Prancūzijoje nuo 2011 m. rugpjūčio 2 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad M. N. 2011 m. rugpjūčio 2 d. Prancūzijos Respublikoje sulaikytas dėl kito nusikaltimo, už kurio padarymą 2011 m. rugpjūčio 18 d. buvo nuteistas (2 t. 124 b. l.). Kaip matyti iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašto, M. N. Prancūzijoje Toulon-La-Farlede kalėjime atliko laisvės atėmimo bausmę dėl nusikalstamos veikos įvykdytos minėtoje šalyje (3 t. 26 b. l.). Tačiau priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, M. N. 2011 m. rugpjūčio 2 d. Prancūzijos Respublikoje sulaikytas ne vykdant Europos arešto orderį šioje baudžiamojoje byloje, todėl teismas pagrįstai šio laikotarpio neįskaitė į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Iš asmens faktinio sulaikymo akto matyti, kad M. N. šioje baudžiamojoje byloje sulaikytas 2012 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 66 straipsnio nuostatas ir pagrįstai laikotarpį nuo 2012 m. kovo 4 d. įskaitė į nuteistajam paskirtą bausmę.

M. N. savo apeliaciniame skunde teigia, jog nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai nusprendė iš jo priteisti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos turėtas ekstradicijos išlaidas. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

BPK 103 straipsnyje numatyta, kad proceso išlaidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti, taip pat pinigai, skirti atlyginti už liudytojų ir nukentėjusiųjų atitraukimą nuo įprastinio darbo; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal BPK 104 straipsnio 1 dalies nuostatas, proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kokio pobūdžio išlaidos gali būti pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškomos ir nuteistojo. Pagal BPK 104 straipsnio dalies nuostatas, proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmokas pats iš savo lėšų. Taip pat jis turi teisę prašyti, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteitojo M. N. jo pargabenimo iš Prancūzijos išlaidas, motyvuodamas tuo, kad jie, žinodami, jog padarė nusikaltimą, pasislėpė ir ten darė nusikaltimus.

Demokratinėse valstybėse laikomasi principo, kad asmens, kurio laisvę valstybė suvaržo paskirdama jam bausmę ar kardomąją priemonę, materialinio – buitinio aprūpinimo, sveikatos priežiūros, maitinimo ir kitų su jo išlaikymu susijusių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga. Tokios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso XIV skyriuje ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo penktame skirsnyje. Lietuvos Respublikai pagal ekstradiciją išduodamo arba perduodamo baudžiamajam persekiojimui asmens statusas – suimtasis, nes jo atžvilgiu yra priimta teismo nutartis paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Vadinasi, visos išlaidos, susijusios su šio asmens materialiniu – buitiniu aprūpinimu, yra valstybės pareiga. Su ekstradicijos vykdymu susijusios išlaidos savo prigimtimi bei paskirtimi skiriasi nuo proceso išlaidų, nurodytų BPK 103 ir 104 straipsniuose. Šiuose straipsniuose minimos išlaidos, kurios gali būti išieškomos iš nuteistojo, yra susijusios su kitų proceso dalyvių – liudytojų, nukentėjusiųjų baudžiamajame procese patirtomis išlaidomis. Tuo tarpu išlaidos, susijusios su ekstradicijos vykdymu, yra susijusios su valstybės vykdoma veikla baudžiamosios justicijos srityje. Kaip jau minėta, šių išlaidų užtikrinimas yra valstybės pareiga, kuri negali būti perkeliama asmeniui, kurio atžvilgiu vykdomas baudžiamasis procesas.

Kaip teisingai nurodoma M. N. apeliaciniame skunde, jis iš Lietuvos Respublikos išvyko tuo metu, kai jo atžvilgiu dar nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jo atžvilgiu nebuvo taikomos jokios kardomosios priemonės, kurių sąlygas jis, išvykdamas į užsienį, būtų pažeidęs. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą M. N. ir A. B. atžvilgiu ir nustačius, kad jie atlieka bausmę užsienyje, policijos pareigūnams teko imtis priemonių siekiant atsigabenti įtariamuosius į Lietuvą, neduoda pagrindo išvadai, kad jie pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir kad ekstradicijos išlaidas lėmė jų pačių veiksmai. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad visų išlaidų, susijusių su ekstradicijos vykdymu ir M. N. gabenimu į Lietuvos Respubliką padengimas yra valstybės pareiga ir turi būti apmokamos iš valstybės biudžeto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria iš M. N. priteista 1891,54 Lt ekstradicijos išlaidų Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, naikintina.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad analogiškomis aplinkybėmis į Lietuvos Respubliką buvo pargabentas ir A. B., iš kurio Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taip pat buvo priteista 1891,54 Lt ekstradicijos išlaidų. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 320 straipsnio 5 dalimi, sprendžia, jog teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas ir nuteistojo A. B. atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš M. N. ir A. B. priteista po 1891,54 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos turėtoms ekstradicijos išlaidoms atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų K. G. ir E. G. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.