Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Valdo Vitunsko,

dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, nuteistojo A. A. gynėjui advokatui Vladislovui Mikšai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2012 m. kovo 5 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 7 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. D., V. P., tačiau apeliaciniai skundai jų atžvilgiu negauti.

Nuosprendžiu patenkintas A. A. A. civilinis ieškinys dėl 2896,20 Eur turtinės žalos atlyginimo iš A. D., V. P. ir A. A. solidariai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už sukčiavimą, o būtent už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe su V. P., A. D. ir kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, siekdamas bendro tikslo apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, o būtent: pagal nenustatytų asmenų iš anksto parengtą nusikaltimo planą, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), paskambino V. P. ir paprašė surasti žmogų, kuris leistų pasinaudoti savo banko sąskaita, o V. P. suradus A. D., pastarojo sutikimu įgijo jo banko sąskaitos numerį, po ko jį perdavė kitiems tiksliau tyrimo metu nenustatytiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims, po ko 2014 m. liepos 31 d., 15.33 val., tyrimo metu nenustatytam asmeniui iš Marijampolės pataisos namų telefonu paskambinus nukentėjusiajam A. A. A. į fiksuoto ryšio telefoną ir apgaule, t. y. melagingai prisistačius Lietuvos Respublikos Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnu, suklaidinus nukentėjusįjį A. A. A, bei neteisėtai įgijus jo AB „DNB“ banko sąskaitos elektroninės bankininkystės paskyros vartojo nuolatinį slaptažodį, naudotojo ID ir sesijos identifikavimo kodus, po ko laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui prisijungus prie internetinės svetainės, neteisėtai be A. A. A. žinios ir sutikimo panaudojus elektroninės tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, iš nukentėjusiojo A. A. A. AB „DNB“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. D. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DNB“ banke, per du kartus pervedė 10 000 Lt (kas sudarė 2896,20 eurų), po to, davęs nurodymą, kurį vykdydami 2014 m. liepos 31 d., apie 21.00–22.00 val. V. P. ir A. D. nuvyko į bankomatą, esantį prekybos ir laisvalaikio centre „M“, adresu (duomenys neskelbtini), iš A. D. sąskaitos išgryninus 5000 Lt (kas sudarė 1448,10 eurų) bei pinigus perdavus ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, tęsiant nusikalstamą veiką 2014 m. rugpjūčio 1 d., apie 09.53 val., A. D. nuvykus į AB „DNB“ padalinį, esantį prekybos ir pramogų centre „A“, adresu (duomenys neskelbtini), ir nuo savo sąskaitos nuėmus 4960 Lt (kas sudarė 1436,52 eurų) bei pinigus perdavus tyrimo nenustatytiems asmenims, tokiu būdu apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą – A. A. A. priklausiusius 10 000 Lt (kas sudarė 2896,20 eurų).Nuteistasis A. A. skundžia šį Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 14 d. nuosprendį, prašo jį išteisinti, kadangi šio nusikaltimo nepadarė.Skunde nurodo, kad jis nuteistas nekaltai. Nuo 2012 m. birželio 10 d. atlikinėjo bausmę Marijampolės pataisos namuose, kur susipažino su N. J., su kuriuo palaikė draugiškus santykius, bendrai naudojosi mobiliuoju telefonu. Prieš jį uždarant į baudos izoliatorių M. J. jo paprašė atrasti „švarią“ DNB banko sąskaita. Kam ji reikalinga – nepaaiškino, todėl jis atsisakė. Tačiau jam atliekant drausminę nuobaudą baudos izoliatoriuje N. J. pasinaudodamas jo vardu, iš sūnėno apgaule išviliojo jam priklausančią DNB banko sąskaitą, į kurią pervedė nusikalstamu būdu įgytus pinigus. Skunde tvirtina, kad apie tai, kad padarytas nusikaltimas jis sužinojo kai buvo apklaustas kaip liudininkas. Vėliau tapo įtariamuoju, o dar vėliau už tai buvo nubaustas. Prašo nuosprendį panaikinti, jį išteisinti, o jo alibi patvirtina liudytojas M. L. ir byloje neapklausti liudytojai A. S. ir N. G., kurie atlikinėjo bausmę kartu su juo.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).Nors nuteistasis A. A. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo nepripažįsta, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jo kaltė neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, o būtent kitų kaltinamųjų A. D. ir V. P., liudytojų apklausų protokolais bei kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei atskleidžia pakankamai išsamų padaryto nusikaltimo vaizdą. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis A. A. neigia savo kaltę, nurodo, kad tai ne jis, o kitas, tuo metu kartu su juo kalėjęs, asmuo atliko nusikalstamus veiksmus, tačiau tokius nuteistojo parodymus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimą, kadangi tai prieštarauja byloje surinktiems ir jo kaltę patvirtinantiems įrodymams.Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Taigi BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų.Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu. (Kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: 1) objektyviosios tiesos iškreipimas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (sąlygoti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-545/2012, 2K-161/2013).Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusiajam A. A. A. iš Marijampolės pataisos namų paskambinęs nenustatytas asmuo, melagingai prisistatė LR FNTT pareigūnu, suklaidinęs nukentėjusįjį neteisėtai įgijo jo elektroninės bankininkystės paskyros vartotojo duomenis, po ko prisijungus prie nukentėjusiojo sąskaitos, iš jos buvo pervedinėjamos sumos į kitų asmenų banko sąskaitas, tame tarpe ir į nuteistojo A. D. (per 2 kartus pervesta 10000 litų).Kad vykdant šią nusikalstamą veiką, kaip bendrininkas, dalyvavo ir A. A., iš dalies patvirtino ir pats nuteistasis. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas A. A. parodė, kad kartu su juo bausmę atliekantis N. J. jo paprašė surasti laisvėje buvusį žmogų, kuris galėtų leisti pasinaudoti savo banko sąskaita. Žinojo, kad kaliniai skambina patikimiems žmonėms ir išvilioja iš jų internetinės bankininkystės kodus ir iš sąskaitos perveda pinigus kitiems laisvėje esantiems žmonėms. Jis iš to turėjo gauti piniginės naudos, todėl sutiko padėti ir paskambino V. P., kuris tokį žmogų labai greitai surado – tai A. D.. A. leidimu jis kelis kartus jam skambino, bendravo mandagiai. Taip pat nurodė, kad jokios naudos iš to negavo, nes visus pinigus iš A. D. paėmė (t. 1, b. l. 66-67). Tokias aplinkybes A. A. nurodė ir jį apklausiant įtariamuoju (t. 6, b. l. 81). Liudytojo apklausos metu A. A. nurodė visas aplinkybes apie vykusį planą, kas, kada ir kaip nuimdavo pinigus, kam juos perduodavo ir pan. Visos šios aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad A. A. žinojo apie daromas nusikalstamas veikas, jų eigą, nusikalstamu būdu gautų pinigų judėjimus, realizavimą, savanoriškai sutiko prisidėti jas vykdant, t.y. surandant laisvėje esančio asmens banko sąskaitą. Taip jis tapo bendrininkas ir už padėjimą realizuoti nusikalstamą sumanymą, tikėjosi gauti atlygį – dalį nusikalstamu būdu gautų pinigų. Kiti byloje nuteistieji V. P. ir A. D. taip pat patvirtino šiuos nurodytus A. A. veiksmus. Jie patvirtino, kad A. A., kuris tuo metu kalėjo Marijampolės PN, neteisėtai laikomu telefonu susisiekdavo su laisvėje esančiu V. P.. Apklausiamas V. P. parodė, kad į jo telefoną paskambino A. A. ir pasiūlė surasti žmogų, į kurio banko sąskaitą galėtų pervesti „švarius pinigus“. A. A. neminėjo kokia pinigų suma bus ir iš kur ji bus, todėl prižadėjo surasti tokį žmogų. Tuo metu kartu su juo buvęs A. D. pasisiūlė duoti savo sąskaitą ir nuo to laiko pradėjo pats tiesiogiai bendrauti su A. A. ir N.. Tiek A. A., tiek N. jam ir A. D. pažadėjo už pagalbą duoti pinigų (t. 1, b. l. 93-94). V. P. dar parodė, kad vieną dieną A. A. jam davė nurodymą nuvykti su A. D. nuimti nuo sąskaitos pinigus ir tada „M“ nuėmė 5000 litų. Po visų įvykių su A. A. bendrauja minimaliai, kiek žino, N. apgavo A. ir jis negavo savo dalies už tai, kad tarpininkavo (t. 5, b. l. 88-89). Teisminio nagrinėjimo metu V. P. parodė, kad A. A. jam nurodė, kad jis ir pats pinigų negavo, o „gavo malkų“ (t. 6, b. l. 147). Apklausiamas įtariamuoju A. D. parodė, kad V. P. jam pasakė, kad jam reikalinga banko sąskaita, kad draugas turi pervesti pinigus. Pasisiūlė pats duoti savo banko sąskaitą. V. P. paskambino A. A., kuris vis žadėjo tą dieną, kad perves pinigus, tačiau jų niekas ir nepervedė. Kitą dieną V. P. jam paskambino ir pasakė, kad ateitų nes yra mašina, kuri juos nuveš iki Kauno, kur jis turės nuimti pinigus. Būnant prie „M“ V. paskambino A. ir pasakė, kad per 10 min bus sąskaitoje pinigai. Nuėjęs prie bankomato iš jo išėmė 5000 litų, kuriuos padavė V. P. A. paskambino V. ir liepė laukti žmogaus, kuris pasiims pinigus. Vėliau su nepažįstamais vyrais važiavo dar kartą nuimti nuo sąskaitos pinigų. Nuėmus 4960 litų tie vyrai kažkam paskambino ir padavus jam ragelį iš balso atpažino A., kuris pasakė, jog jam priklauso atlygis ir gali važiuoti namo. Netrukus paskambino jam A. ir nurodė grįžti į prekybos centrą, nes padavė per mažai pinigų ir paduos dar. Jam nuėjus nepažįstamas vyras išsivedė jį į lauką ir atėmė mobilaus ryšio telefoną ir pasakė, kad dar jiems ir skolingas lieka. 2014 m. rugpjūčio 7 d. jam vėl paskambino A. ir nurodė, kad turi nuvažiuoti į „O“ saloną pasirašyti sutartį dėl mobilaus ryšio telefono. Kartu su V. P. nuvykus į vietą, salone jau buvo suruošti dokumentai, sutartis. Pasirašius sutartį ir laukiant lauke, privažiavo nepažįstamas vyras, kuriam V. P. perdavė telefoną su dokumentais. Tas vyras juos nuvežė iki „A“, kur A. nurodymu turėjo paimti kuo didesnę sumą greitojo kredito, tačiau patikrinus jo duomenis kredito nesuteikė. Kol kalbėjo su konsultante, A. buvo jam liepęs laikyti įjungtą telefoną, kad jis galėtų viską girdėti. Vėliau sakė ieškoti kreditų, tačiau nieko nepavyko surasti (t. 5 , b. l. 25-26). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. D. be ankstesnių aplinkybių dar parodė, kad viską organizavo A. A.. V. P. nurodymus gavo iš A.. Tie vyrai, „Ženia“ ir „Česka“, kurie jį vežė antrą kartą nuimti pinigus, yra A. darbininkai. A. gaujos vadeiva. A. A. A. tikriausiai apgavo A., nes mano, kad jis čia viską sugalvojo, nes jis viskam vadovauja. Su A. pagrinde bendravo dėl paskolų paėmimo, bet nepaėmė nei vienos, nes jam dėl per mažų lėšų neduodavo, o A. vis reikalavo. FNTT pareigūnu galėjo prisistatyti A.. Po antros sumos nuėmimo, A. paskambinęs sakė, kad kažkuris iš jų meluoja, nes kažkas pavogė 600 litų. A. ir V. sakė paimti paskolą ir sumokėti, bet nepaėmė tų paskolų. A. jo telefono numerį gavo iš V. P. (t. 5 , b. l. 28-30). Pareiškus įtarimus A. D. dar papildė, kad jam visada paskambindavo A., todėl galvojo, kad dėl įvykio A. galėjo būti organizatorius. Visada telefonu kalbėdavo su A. A. ir jo balsas visuomet būdavo tas pats. Tik vieną kartą kalbant su A. iš jo ragelį paėmė kitas vyriškis, kurio vardo neatsimena. Po visų įvykių su V. P. ar A. nebebendravo (t. 5, b. l. 34). Teisminio nagrinėjimo metu A. D. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.Nors apeliaciniame skunde A. A. nurodė visiškai kitokias aplinkybes, o būtent, neigė, kad jis pats su V. P. susisiekė dėl sąskaitos, o tai padarė N. J., tačiau iš byloje esančių ir aptartų duomenų konstatuotina, kad nuteistasis A. A. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis visų apklausų metu patvirtino, kad susisiekė su V. P., tad taip padėdamas surasti laisvėje esantį asmenį, kurio banko sąskaita būtų panaudota nusikalstamai veikai realizuoti, aktyviai tarpininkavo bendraudamas su kitais nuteistaisiais, davė jiems nurodymus, ko pasėkoje iš nukentėjusiojo sąskaitos į A. D. sąskaita pervesti 10 000 litų, kuriuos išgryninus A. D. ir V. P. perdavė A. A. nurodytiems asmenims. Tai, kad pats A. A. tvirtina tik padėjęs ir iš to naudos negavęs, nepašalina jo atsakomybės, kadangi padėjimas būtent ir kvalifikuotas kaip veikimas bendrininkų grupėje, o iš nusikaltimo padarymo turtinę naudą, pagal nusikaltimo dispoziciją, gali gauti pats arba kiti asmenys. Nuteistojo skunde nurodomi motyvai, kad byloje turi būti atnaujintas įrodymų tyrimas ir apklausti liudytojai – yra niekuo nepagrįstas, kadangi vienas iš nurodytų liudytojų – M. L. buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, jo parodymai kardinaliai skyrėsi, todėl teismas jų negalėjo vertinti kaip patikimų, todėl atnaujinus įrodymų tyrimą, akivaizdu, kad toks vertinimas nepasikeistų. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų kviestinų liudytojų: A. S. ir N. G., pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo nurodyta, kad šiuos asmenis reikia apklausti dėl to, kad jie viską žino kaip pataisos namuose N. J. sukčiaudavo, teismas prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai apylinkės teismo protokolinei nutarčiai, kadangi byloje nėra nagrinėjama N. J. kaltė ir kaip bendrininko vaidmuo vykdant analizuojamą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl A. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. rugpjūčio 22 d. pažyma Nr. NTP-7-7065 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog advokatas Vladislovas Mikša teikia antrinę teisinę pagalbą A. A.. Pažymoje nurodyta, kad advokato užmokestis sudaro 63,69 Eur ir šią sumą, kaip susidariusią dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, prašo priteisti valstybės naudai. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistojo galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą, A. A. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama. Taigi, šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo jo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme – netenkinti.